Vaikystė ir jaunystė
Amelia Mary Earhart 1897 metų liepos 24 dieną gimė Ačisone, Kanzaso valstijoje. Per 1917 metų kalėdines atostogas ji išvyko aplankyti Toronte gyvenančios sesers. Vieną dieną aviacijos parodoje pilotas praskrido savo lėktuvu netoli jos. Vėliau ji prisiminė: „Manau, kad tas mažas raudonas lėktuvėlis kažką man pasakė praskrisdamas“.
1920 metų gruodį A. Earhart apsilankė aviacijos šou Long Biče, Kalifornijos valstijoje. Ji trumpam praskrido lėktuvu ir tas dešimties minučių skrydis pakeitė jos gyvenimą. „Kai pakilau virš žemės du ar tris šimtus pėdų, žinojau, kad privalau skraidyti“, – prisiminė ji.
Praėjus vos šešiems mėnesiams nuo skraidymo pamokų pradžios ji nusipirko pirmąjį lėktuvą, ryškiai geltonos spalvos naudotą biplaną, kurį pavadino „The Canary“. Netrukus ji pasiekė pilotuojančių moterų aukščio rekordą – 14 tūkstančių pėdų. Tai nutiko 1922 metų spalį.
1924 metais išsiskyrė jos tėvai ir šeimos finansinės bėdos privertė A. Earhart parduoti „The Canary“. Galiausiai ji pradėjo dirbti Bostone.
Ledi Lindy
1928 metų balandį A. Earhart sulaukė netikėto skambučio ir išgirdo klausimą, ar nenorėtų tapti pirmąja moterimi, perskridusia Atlantą. A. Earhart akimirksniu pasiūlymą priėmė. Ji buvo įtraukta kaip antroji pilotė, tačiau galiausiai jai nebuvo leista skristi.
Nepaisant to, A. Earhart tapo aviacijos žvaigžde. Spauda pakrikštijo ją „Ledi Lindy“ (angl. Lady Lindy), o George'as P. Putnamas, jau išspausdinęs kelias istorijas apie Charlesą Lindberghą, savo naujojo bestselerio tema pasirinko A. Earhart istoriją. Jiedu artimai bendradarbiavo, dalyvavo kartu paskaitose ir kituose reklaminiuose renginiuose. Po G. P. Putnamo skyrybų 1931 metais jis ir A. Earhart tapo vyru ir žmona.
A. Earhart įnešė savo indėlį daugelyje sričių, įskaitant ir moterų madas, žurnalus bei oro linijų vadybą. Vis dėlto, jos tikrąja aistra visą laiką liko skraidymas. Ji pasiekė pasaulio aukščio rekordą (18 415 pėdų) ir tapo moterų aviacijai skirtos organizacijos „The Ninety-Nines“ prezidente.
Viena per Atlantą
Kurį laiką A. Earhart ir G. P. Putnamas slapta darbavosi prie planų surengti jos solo skrydį per Atlantą. Tai būtų pirmas moters ir antras apskritai toks skrydis per Atlantą.
1932 metų gegužės 20 dieną, praėjus penkeriems metams nuo Ch. Lindbergho garsiojo skrydžio, ji pakilo iš Harbor Greiso Niufaundlande ir pasuko Paryžiaus link. Beveik iškart skrydis buvo pasmerktas dėl prasto oro, tirštų debesų ir sparnus aptraukusio ledo. A. Earhart žinojo, kad Paryžiaus nepasieks, todėl nusileido Londonderyje, Airijoje. „Išgąsdinusi karves kaimynystėje, sustojau fermerio užpakaliniam kieme“, – sakė A. Earhart.
Už savo penkiolika valandų trukusį skrydį A. Earhart gavo daug apdovanojimų ir tapo tarptautine didvyre. Nuo 1930 iki 1935 metų ji pasiekė moterų aviacijos greičio ir atstumo rekordus.
Paskutinis A. Earhart skrydis
Artėjant keturiasdešimtmečiui A. Earhart pasakė: „Jaučiu, kad mano sistemoje likęs dar vienas geras skrydis...“ Ji vylėsi, kad tai bus skrydis apie pasaulį. Ji norėjo tapti pirmąja tai įveikusia moterimi.
1937 metų birželio 1 dieną A. Earhart ir jos šturmanas Fredas Noonanas su didelėmis fanfaromis buvo išlydėti iš Majamio. Jie pradėjo 29 tūkstančių mylių kelionę į rytus. Po 29 skrydžio dienų jie nusileido Lajė, Naujojoje Gvinėjoje. Likę 7 tūkstančiai mylių laukė virš Ramiojo vandenyno.
Planas reikalavo leistis Haulando saloje, esančioje tarp Havajų ir Australijos, maždaug už 2556 mylių nuo Lajė. Vos pusantros mylios ilgio ir pusės mylios pločio Haulando sala buvo sudėtinga vieta nusileidimui. Buvo imtasi ypatingų navigacijos atsargumo priemonių, įskaitant radijo ryšio užmezgimą su JAV Pakrančių apsaugos laivu „Itasca“, esančiu netoli Haulando salos.
Dešimtą valandą ryto A. Earhart ir F. Noonanas pakilo iš Lajė. Jų laukė apniukęs dangus ir liūtis. Kai kurie liudininkai pasakojo, kad galėjo būti pažeista radijo antena, kiti gi ekspertai spėjo, kas galėjo buvo netikslūs jų žemėlapiai.
Artėdami prie Haulando salos jie negalėjo užmegzti normalaus ryšio su „Itasca“ ir nusileisti saloje. Paskutiniai A. Earhart ištarti žodžiai nuskambėjo 8 valandą 43 minutės: „Mes judame į šiaurę ir pietus“.
Nors „Itasca“ iškart pradėjo gelbėjimo operaciją ir paieškos buvo tęsiamos ilgas savaites, nieko rasti nepavyko. 1939 metų sausio 5 dieną A. Earhart paskelbta mirusia.
Dingimo teorijos
Ilgą laiką labiausiai tikėtinu aiškinimu buvo teorija, kad baigėsi lėktuvo degalai ir teko lėktuvą nuleisti ant vandens arba jie į jį nukrito ir paskui mirė jūroje. Visai neseniai sulaukė susidomėjimo kita teorija. Esą, lėktuvas buvo nutupdytas negyvenamoje Nikumaroro saloje, kuri anksčiau buvo vadinama Gardnerio sala.
Pasak Tarptautinės istorinių orlaivių paieškos grupės (angl. International Group for Historic Aircraft Recovery, TIGHAR), A. Earhart ir F. Noonan išgyveno saloje kelias savaites. Jie gaudė žuvis, jūrinius paukščius ir vėžlius, rinko lietaus vandenį. A. Earhart mirė pietrytinėje salos dalyje įrengtoje stovyklavietėje, o F. Noonano likimas nežinomas.
Ši teorija pagrįsta vietoje atliktu tyrimu, kurio metu buvo aptikti improvizuoti įrankiai, drabužių skiautės, organinis stiklas ir aliuminio plokštės. 2012 metų gegužę tyrėjai aptiko kremo nuo strazdanų indelį, kuris, kaip manoma, galėjo priklausyti A. Earhart.
Be to, 1940 metais Didžiosios Britanijos Kolonijų tarnybos pareigūnas šioje saloje aptiko dalį skeleto, taip pat laužavietę, gyvūnų kaulus, sekstanto dėžę ir vyriško bei moteriško batų likučius. Pareigūnas manė suradęs A. Earhart palaikus, tačiau gydytojas galvojo, kad rastas skeletas priklausė vyrui. Amerikos valdžiai apie tai nebuvo pranešta. Vėliau kaulai pasimetė. Neseniai atliktas kompiuterinis skeleto išmatavimų tyrimas rodo, kad minėti griaučiai greičiausiai priklausė baltaodei šiaurės europietei.
TIGHAR saloje surengė kelias ekspedicijas ir aptiko kelis daiktus, kurie, kaip manoma, galėjo priklausyti ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyvenusiai amerikietei. Organizacija per ateinančius kelerius metus planuoja surengti daugiau ekspedicijų į Nikumaroro salą.
