Kartais atrodo, kad motinystė – tik apie „nėra laiko“, kasdienę estafetę buityje, nesurūšiuotas kojines, nemigo naktis. Tik chaosas, įsipareigojimai, lėkimas be atokvėpio ir kažkur labai seniai išgaravusi aistra – tiesiog gyventi. Aktyviai, labiau su šypsena ir įkvėpimu, užmerkiant akis prieš visus „nėra laiko“ ir tas nesurūšiuotas kojines.

Ir dar atrodo, kad su kiekvienu vaiku viso to – tik daugiau. Du, tris kartus. Po to baisu net ir skaičiuoti.

Sabina turi jų septynis. Septyni vaikai, dar du anūkai, karjera, na taip, buitis, bet ji pati vis dėlto labiausiai ne apie tai – apie šviesiąsias kasdienos puses. Apie kūrybišką kasdieną, apie moterį – nes ji ne tik su šluoste ir pikta, apie šeimą ir karjerą, apie mylimąjį.

Ir vaikus, gimusius iš nekuklių svajonių apie „ilgą valgomojo stalą, kai dubuo su duona iš vieno stalo galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą“.

Pozityvaus, blaivaus požiūrio terapija – Sabinos blog’e. Ir dalelė čia, mūsų (interaktyviame) „pokalbyje“.

Kaip pakanka laiko tai kasdienei motinystei: surūšiuotoms kojinėms, apkabinimams, pasakoms prieš miegą? Ar dažnas jausmas, kad gal ne visi sumyluoti, ne visi išklausyti?

Labai smagiai išsireiškėte „kasdienei motinystei“. Taip, ji kasdienė, nenustojanti ir beribė, todėl, galbūt, net ir nebūtina visko suspėti šiandien? Ko nesuspėjau šiandien, spėsiu ryt. Toks supratimas atėjo ne iš karto – iki penkto vaiko stengiausi visur būti perfekcioniste. Koja supdama naujagimį, sugebėdavau pyragų prikepti, namus išblizginti, visais pasirūpinti, šunį pavedžioti ir dar pasaką pasekti.

Vėliau atradau prioritetus, o čia svarbiausias vietas užima žinote kas? Naujagimiai, ligoniai ir aš su vyru. Jei pirmųjų namuose neturime, reiškia pirmenybė – mums. Tėvams turi būti gera gyventi drauge. Tuomet ta gerumo energija būna išdalinama visiems vaikams, anūkams ir užplūsta namus. Išklausau ir sumyluoju, o štai cepelinų sekmadieniais nebeverdu. Tiesiog! Šventadieniais pietumis pasirūpina pas mus tėtis.

Tie visi stereotipai apie gausias šeimas. Jūsų blog’as juk iš dalies apie tai – siekti sukurti „sveiką“ požiūrį į tas šeimas, kurios turi daugiau nei 3 vaikus. Tikiu, kad įrodinėti kiekvienam, pilnam stereotipų – nei noro, nei jėgų, kad gausi šeima – ne tai, ką įsivaizduoji. Bet gal vis dėlto, yra tokių aspektų, kuriuos paneigti smarkiai norisi?

Iš tiesų tos daugiavaikės šeimos yra tokios pat kaip kitos. Tik joms visko reikia daugiau. Pradedant kambarių skaičiumi, pusryčių sumuštiniais ir baigiant bučkiais. Vaikai garsiau ūžia, o tėvai greičiau sukasi. Ir mylim mes vaikus taip pat, o ne mažiau, kaip kartais žmonėm keistai atrodo, kad tėvų meilę padalinus dideliam vaikų skačiui, ji tenka kiekvienam menkesnė. Ne, meilė dauginasi, širdis platėja, tik gaila, kad rankos nesidaro ilgesnės. Daugiau spėčiau?!

Taip, stereotipų vis dar nemažai, bet įrodinėti neturiu noro. Man didesnis džiaugsmas būna, kai kitos mamos atranda bendrystės jausmą su manimi, mano kasdienybe, mintimis ir išvadomis, o aš su jomis. Tokiu būdu visi iliuziniai kitoniškumai mikliai bliūkšta.

Ir apskritai, kas yra didelė šeima? Apibrėžimai su skaičiais kinta taip pat greitai kaip laikmečiai. Praėjusio amžiaus pradžioje automobilis neišvystydavo didesnio greičio nei 50 km/h. Tačiau tais laikais šeima, auginanti tiek vaikų kaip aš – septynis – visiškai neatrodė gausi. Dabar greitai važinėjam, bet mažiau gimdom.

Ką gali žinoti, galbūt po penkiasdešimties metų, kai žmonija išmoks racionalizuoti išteklius, kai žmogui atsibos nuolatinė kaita ir jis grįš prie sėslesnio gyvenimo, visiškai neatrodys tie mano septyni daug? Viskas labai reliatyvu. Šiandieniniai įsitikinimai rytoj gali atrodyti juokingai.

Kalbu iš asmeninės patirties, dar tik vieno vaikelio mama. Į motinystę žiūrėjau ne skeptiškai, bet maniau, jog tai labiausiai apie vaikų auklėjimą, bet ne savęs, kaip asmenybės augimą. Gal kiek egoistiškas požiūris, bet ir vaikų daugiau norėčiau turėti tiek dėl jų pačių, tiek dėl to, kiek motinystė, kasdienis darbas su savimi stengiantis būti ne geresne mama, o tiesiog geresniu žmogumi, bus į naudą man pačiai. Kiek jūs su tokiu požiūriu galėtumėte sutikti?

Be abejonės, kitaip ir negalėtų būti. Žmogus auga ne iki 18 metų, o tol kol sugeba atsigręžti į šviesą. Augu, bręstu ir mokausi su vaikais. Be to, kiekvienas vaikas, ateidamas į gyvenimą, atsineša su savimi kraitį naujų galimybių ir patirčių tėvams. Patirtys ugdo, o galimybės atveria naujus kelius.

Žmonės, kaip magnetai pritraukia viską, ko jiems labiausiai reikia. Įsivaizduojate, koks milžiniškas mūsų šeimos magnetizmas? Galiu pateikti pavyzdį. Kai auginome penkis vaikus, spaudėmės keturių kambarių bute ir nesvajojome apie didesnius namus. Net nemanėme, kad mums jų labai reikia – džiaugėmės per langus ošiančiu šilu ir voveraitėmis. Kai gimė šeimoje dvynės, jau po kelių mėnesių į namų duris pasibeldė nauja galimybė kraustytis į didelį namą. Esminis sėkmės momentas – pričiupti tą momentą už pakarpos ir nebijoti pokyčių. Paradoksalu, bet turėti daug vaikų yra finansiškai nuostolinga ir labai naudinga tuo pat metu!

7 vaikai – na tikrai daug. Kodėl rinkotės būti didelės šeimos mama?

Neracionalus ir neapgalvotas pasirinkimas. Mylėjome ir buvome atviri naujai gyvybei. Tikėjome savo jėgomis ir nekukliai svajojome apie ilgą valgomojo stalą, kai dubuo su duona iš vieno stalo galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą. Jei būtume ilgai svarstę kokios šeimos norėtume, matyt būtų laimėjęs noras turėti daugiau gyvenimo komforto.

Pastebėjote, kai augini vaikus, labiausiai kenčia mūsų komforto atributai ir mobilumas. Šiais laikais mes įpratę taip gyventi – reikia labai daug materialių dalykų, be to siekiame būti maksimaliai mobilūs ir dinamiški. Visgi, didelė šeima yra masyvus organizmas, kuris ne toks paslankus. Reikia daugiau priemonių ir pastangų, norint jį išjudinti… Džiaugiamės, kad likimas mums buvo dosnus.

Turime mažiau brangių daiktų, bet daugiau meilės. Daugiau tvarkos ir mažiau chaoso. Žinote, kaip Dalai Lamos įžvalgoje: Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.

Ar mėgstate būti viena? Vėl buitiškai, bet ar pakanka laiko savo reikmėms, savo ramioms mintims, knygų puslapiams? Kaip per visus jūsų motinystės metus pasikeitė požiūris į “laiką sau”?

Labai mėgstu ir labai retai būdavau. Todėl susikūriau savo erdvę – tinklaraštį “7 taškai”. Tokiu būdu įgijau didžiausią prabangą stabtelėti. Vakarais, kai miega vaikai, sustoju, apmąstau įvykius ir atsiveriu sau rašydama. Kiekviena diena diktuoja trumpas gyvenimiškas įžvalgas, kurios leidžia man jaustis, jog nepraradau savęs ir savo tapatybės kasdienėje darbų ir buities rutinoje. Kas įdomiausia, ši prabangos stotelė man visiškai nieko nekainuoja, išskyrus pastangas laikytis režimo ir laiku suguldyti į lovas nupraustus vaikus.

Dar vieną svarbų dalyką supratau, kad „laiką sau“ reikia planuoti ir jis yra reiklesnis mūsų minutėms, o dažnai ir mūsų pinigams. Jį sunkiau įterpti į užkimštą dvidešimt keturių valandų srautą.

Mano didžioji terapija yra sustabdyta gėrio akimirka. Jas reikia išmokti atpažinti ir užfiksuoti. Dabar pati stebiuosi, kiek daug per dieną neįtikėtinai gerų dalykų atsitinka, kuriuos mes nepelnytai nuvertiname ir tiesiog nepastebime.

Kokia mama esate: auklėjate pagal vadovėlio raidę ar labiau intuityviai? Įmanoma apibrėžti jūsų auklėjimo principus? Gal ne auklėjimo, o turbūt labiau žmogaus auginimo principus.

Intuityviai. Nežinau kaip pavadinti mano auklėjimo principus. Gal nuoširdumo strategija? Man nieko nėra svarbiau už nuoširdžius santykius su vaikais. Jei pavyktų juos išsaugoti visą gyvenimą, būčiau laimingiausia.

Taip, nesiginčysiu, labai svarbu, kad vaikas būtų išsimiegojęs, pavalgęs ir nusiprausęs. Bet dar svarbiau man yra kaip tas vaikas jaučiasi savo aplinkoje. Savijauta dažnai nebūna tokia akivaizdi kaip materialus gerbūvis, ypatingai kai vaikas vyresnis. Todėl ir svarbu puoselėti ryšį, tuomet bus lengviau sužinoti, kaip tavo vaikas jaučiasi. Dar daug ko nemoku, o kartais tiesiog pritrūkstu kantrybės, bet nebijau vaikams prisipažinti akligatvyje „gal bandom iš naujo, susimoviau“.

Jūs pati – paprastai tariant – kūrybininkė. Kaip kūrybiška jūsų kasdiena šeimoje? Turbūt naivu įsivaizduoti, kad tai – papildomi dailė/darbeliai vakarais?

Tai ir vadinu pseudo kūrybiškumu – siaurą supratimą ugdymo procese, kad būti kūrybišku, tai reiškia mokėti sukurti kažką savo rankomis: nupiešti, sulipdyti, iškirpti ar išlankstyti. Dar liūdniau, kai tokiame procese vaikai verčiami tiksliai atkartoti šabloninį veiksmą pagal duotus kažkieno sukurtus pavyzdžius, neva tai ugdo vaikų kūrybiškumą. Priešingai – tokios veiklos žaloja kūrybišką mąstymą.

Be abejonės, rankų darbeliai, kokie jie bebūtų, ugdo vaikų motoriką, tačiau tai ne kūrybiškumas. Aš kūrybiškumu vadinu universalų gebėjimą spręsti problemas, kai iš anksto nenumatyti būdai ir priemonės rezultatui pasiekti. Be to, tai nėra taikoma vien tik meninėse disciplinose. Kūrybiškumas yra galingas gebėjimas, kurį ne tik galima, bet ir reikia taikyti kasdieniame gyvenime, santykiuose, saviraiškoje, mokslinėse disciplinose ir tarp jų.

Didysis kūrybiškumo variklis yra drąsa ir improvizacija. Todėl, norint užauginti kūrybišką žmogų, reikia išmokyti jį tikėti savo jėgomis, įkvėpti drąsos, padėti atrasti resursus ir nebijoti drauge klįsti, nes kūrybiškumas – nuolatinė gyvenimo improvizacija. Niekada nemokau vaikų kaip kas privalo būti ir atrodyti – natūrą jie moka pasitikrinti patys. Stengiuosi ugdyti juos taip, kad kūryboje jų nevaržytų suaugusių pasaulio primesti stereotipai ir išankstinės nuostatos. Naivus ir yra kūrybiškas!

Turbūt ir vėl stereotipiškas pavyzdys, tačiau, atrodo, su kiekvienu vaiku bent mama vis labiau įtraukiama į šeimą, buitį, tolygiai toldama nuo savo interesų – tiek karjeros, tiek galiausiai asmeninių poreikių. O jūs – aktyvi savo srities specialistė. Ir nė vienos gaidelės „kaip sunku“ nei feisbuke, nei blog’o įrašuose. Kaip sugebate nepalikti visos savęs buityje? Nes juk jos turėtų būti daug! 7 kartus mažiausiai nei šeimoje su viena atžala.

Taip, buitis įtraukia kartais iki kelių, lyg dumblas. Tačiau su laiku išmokau kažkaip „praslįsti“ ir neįpulti stačia galva. Stengiuosi veikti visame kame, tyčia neriboju savęs, juk mane ir taip yra kas stabdo. Man svarbu neprarasti savasties. Didžiausias turtas yra turėti save, būti savimi.

Į tą mano „būti ar gyventi“ telpa labai daug – tai nėra tik motinystė, kaip ir negalėtų būti tik verslas, tik mokslas. Žmogus įvairialypis, todėl ir aš nebūčiau savimi, jei palikčiau visą save tose pinklėse – buityje. Vaikams manęs reikia tokios tikros, su pilnu mano veiklų, darbų, blogų, rankdarbių ir dvasinių patirčių lagaminu. Nuo to turtingesnis mūsų šeimos gyvenimas visomis prasmėmis.

Kokybė, o ne kiekybė – turbūt toks jūsų šeimos moto, kalbant apie kartu su vaikais praleidžiamą laiką. Blog’e minėjote specialistų katastrofišku įvardintą tėvystės faktą: tėvai su vaikais kasdien praleidžia vos 7 minutes laiko drauge. Patiko kitokia, blaivi jūsų nuomonė. Tad kaip atrodo kokybiškas šeimos gyvenimas ir kiek laiko toks reikalauja?

Taip, tai vienas mano mėgiamiausių įrašų apie “nekokybišką” mamą. Ilgai man nedavė ramybės statistika apie Lietuvos šeimas, apie tas legendines septynias minutes kokybiško laiko, kuriuo mėgsta manipuliuoti žiniasklaida ir vaikų ugdymo specialistai. Nutariau, kad esu nekokybiška mama, nes neatitinku šių laiko kriterijų. Mat laikas man visiškai nesvarbus, man svarbesnis ryšys, kokį susikuriu su savo vaikais. Jis įgalina mus ne tik kokybiškam laiko praleidimui su vaikais – o juk skaičiuoti minutes ir žvilgčioti į laikrodį yra toks formalumas. Ryšys leidžia patirti kokybiškus šeimos santykius visą gyvenimą. Net tuomet, kai mus su artimaisiais skiria atstumas. Net tuomet, kai neturime skaičiuoti laiko arba priešingai – labai kažkur skubame…

Kokybiškas šeimos gyvenimas man yra jausmas, kad mums visiems gera būti drauge.