Trumpa dosjė
Gimė 1957 m. gruodžio 2 d. Raseinių raj., Peldžiūnų kaime.
Studijos. Baigė Kauno ekonomikos technikumą, įgijo buhalterinės apskaitos specialybę; Kauno technologijos universitete įgijo inžinierės ir finansų magistrės kvalifikacijas.
Šeima: sutuoktinis Alfonsas Meškauskas ir dvi dukros – Jurgita bei Inga.
Darbinė veikla. 1980–1997 m. dirbo Jonavos mechaninėje gamykloje kasininke, buhaltere, normuotoja, ekonomiste; nuo 1992 m. – vyriausiąja buhaltere, vėliau – vyriausiosios finansininkės pavaduotoja; 1997–1999 m. įmonės „Ketuva“ vyriausiąja finansininke; 1999–2003 m. – UAB „Jonavos paslaugos“ vyriausiąja finansininke; nuo 2004 m. iki šiol yra UAB „Baldai Jums“ pagrindinė akcininkė ir finansų direktorė.
Apdovanojimai. 2009 m. apdovanota Lietuvos medienos asociacijos Garbės ženklu; 2012 m. – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Profesijos riterio ženklu; 2015 m. – Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos Lietuvos metų verslininkės konkurso nugalėtoja.
Credo. „Niekada nesustok. Daryk tai, ko labiausiai bijai. Keiskis.“
Pomėgiai. Seminarai, knygų skaitymas, anglų kalbos tobulinimas, šokiai, gėlininkystė ir daržininkystė.
Vertina. „Man svarbiausia yra ekologijos ir sveikos gyvensenos idėja. Esu alergiška beržo medienai, tad stengiuosi sveikai maitintis, palaikyti gerą savijautą.“
„Nemėgstu, kai žmonės apsimeta, sako netiesą, manipuliuoja, veidmainiauja, galvoja viena, o kalba kita.“
„Esu tiesi, ką manau, tą sakau. Kartais dėl to tenka nukentėti, juk tiesus žodis daugeliui nepatinka. Mėgstu nuoširdžius žmones. Tegul man pasako ir blogesnį žodį, bet tiesą. Visada siekiu savo tikslo. Nesiblaškau. Jei žengiau žingsnį, atgal nesuksiu. Man gaila prarasti tai, ką nuveikiau, laiko, kurį skyriau.“
Tą dieną Jonavoje užtrukome. Lydimi Nijolės Meškauskienės ir įmonės „Baldai Jums“generalinio direktoriaus Alfonso Meškausko, apėjome visas gamybos patalpas, užimančias net tris hektarus ploto. Susipažinome su modernia gamybos valdymo programa : specialioje darbuotojo kortelėje pažymimas nuveiktas darbas, o, dienai pasibaigus, kiekvienas mato, kiek uždirbo. Apžiūrėjome vieną moderniausių Lietuvoje medienos džiovinimo technologijų, skaitmeninius CNC centrus, arba įrenginius, kurie vienu metu gali atlikti net kelias operacijas, stebėjome, kaip milimetro paklaidos tikslumu pjaunama mediena, kaip surenkamos ir briketuojamos pjuvenos, kaip atsiranda ekologiški beržiniai ir ąžuoliniai baldai. 97 proc. jų eksportuojami į Vokietiją, Daniją, Angliją, Austriją, Nyderlandų Karalystę, JAV, Skandinavijos šalis ir Japoniją. Įmonės apyvarta vien pernai siekė beveik 13 milijonų eurų.
Pasižvalgėme ir po Jonavą – gražiai tvarkomą miestą. Čia daugelis namų yra atnaujinti, įkurta vaikų žaidimų aikštelių, Neries pakrantėje – jauki poilsio zona, puikūs dviračių takai. Iki rudens tikimasi atidaryti naują sporto kompleksą...
Ponia Nijole, Jūsų miestas, regis, klesti, nes žmonės turi darbo?
Jonava – chemikų, baldininkų miestas, čia yra ir daug kitų įmonių. Paradoksas, bet jame, palyginti su kitais šalies miestais, yra didžiausias nedarbas ir didžiausias vidutinis darbo užmokestis. Tai reiškia, kad žmonės nesistengia kelti kvalifikacijos. Jonavos rajonas buvo pripažintas probleminiu, prašančiu daugiausia pašalpų. Mūsų įmonė ėmėsi iniciatyvos atgaivinti čia baldininko profesiją. Matydami, kad Jonavos politechnikos mokykla neturi brangių įrengimų žmonėms apmokyti, pasiūlėme atlikti praktiką pas mus.
2014 metais Jūsų įmonė nominuota kaip geriausia darbdavė.
Įgyvendinome Europos Sąjungos remiamą beveik 1 mln. eurų vertės projektą. Sukurtos naujos darbo vietos suteikė galimybę įsidarbinti, kelti kvalifikaciją daugiau kaip 100 Jonavos miesto ir rajono gyventojų. Iš viso mūsų įmonėje dirba 430 žmonių.
Ir pačiam žmogui, ir gaminamiems baldams reikia itin švarios aplinkos. Dėl nusėdusių dulkių gaminius tenka peršlifuoti.
Esate kilusi iš šios vietovės?
Mes abu su vyru Alfonsu atvažiavome iš Raseinių.
Kas Jus čia atginė? Profesija?
Ištekėjau labai jauna, tik baigusi vidurinę mokyklą. Neturėjau specialybės, bet labai norėjau mokytis ir imtis veiklos. Į Jonavą atvykome kartu su vyru gimus pirmai dukrai. Neturėjome, kur gyventi, mums buvo tas pats, kur važiuoti. Jonava 1980 metais sparčiai augo. Pradėjome dirbti, gavome bendrabutį, vėliau – butą, taip ir užsikabinome.
Įstojau mokytis į Kauno ekonomikos technikumą, jį baigiau su pagyrimu. Vėliau mokslus tęsiau Kauno technologijos universitete. Kai studijavau, gimė antra dukra, derinau studijas, darbą ir dukrų auginimą. Turiu 35-erių metų darbo finansų srityje stažą.
Judu su vyru – gražios pirmosios mokyklinės meilės nutviekstieji?
Labiau – meilės iš pirmo žvilgsnio. Gyvenome skirtinguose kaimuose. Susitikome, kai Alfonsas (jis už mane ketveriais metais vyresnis) grįžo iš kariuomenės. Per Naujuosius atvažiavo į mūsų kaimą, į šokius, – jie tais laikais buvo pagrindinė pramoga.
Ar gerai ponas Alfonsas šoko?
Ar pasakyti tiesą (juokiasi)? Man labai patinka šokti, mokykloje lankiau šokių būrelį. Mano vyras, priešingai, nemėgsta, daro tai iš pareigos.
Po tų šokių pradėjo mane merginti, metus laiko bendravome laiškais, kartais aplankydavo – per sniegus iš Kėdainių rajono atvažiuodavo motociklu. O per kitus Naujuosius susituokėme. Atsikėlėme gyventi į Truskavos kaimą. Kaime moteriai, turinčiai tik vidurinį išsilavinimą, darbo niekas negalėjo pasiūlyti. Dabar sakoma – kad pradėtum dirbti, reikia motyvacijos. Tais laikais net minties nebuvo veltėdžiauti. Taip, dabar galbūt galėčiau ir nedirbti, bet man įprasta turėti daug veiklos, neįsivaizduoju savęs dykinėjančios.
Kokia yra Jūsų sėkmės paslaptis?
Reikia žengti pirmą žingsnį, o paskui eini savaime. Net ir turėdama kelis aukštosios mokyklos diplomus nuolat lankiau įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus. Man labai patinka buhalterija, bet išmanau ir gamybą, technologiją, visas grandis aprėpiu savo žvilgsniu, matau strategiškai – visą vaizdą.
Kaip tapti profesionalu? Dešimt tūkstančių valandų daryti tą patį darbą. O tada viskas tampa paprasta ir lengva. Jeigu truputį čia, truputį ten, tada ir nesiseks. Bet kuris žmogus nuosekliai eidamas pasirinktu keliu gali tapti profesionalu, suprasti ir sužinoti, kas ir kaip vyksta.
Ar strategiškai mąstanti moteris neerzina vyriško kolektyvo?
Nesakyčiau, kad mūsų kolektyvas vyriškas. Baldų gamyba galbūt siejama su vyrų rankų darbu, tačiau pas mus dailiosios lyties atstovių dirba dviem procentais daugiau negu stipriosios. Baldas reikalauja švelnių moters rankų. Jį reikia visaip švelninti, dailinti.
Kokia yra Jūsų darbo diena?
Normali diena praeina kabinete, bet būna daug susitikimų, bendradarbiaujame su trimis bankais, draudimo kompanijomis. Man svarbu ir gamyba, nes iš ten ateina pinigai. Todėl administruoju ir gamybos valdymo programą. Kol nesiėmiau pati, tol ta programa nejudėjo. Dabar juda.
Moteris, valdanti milijonus...
Na, nečiupinėju aš tų trylikos milijonų, nėra tokių apčiuopiamų pinigų mano rankose.
Jūsų vizija – tapti naujoviškų ekologiškų baldų iš medienos masyvo gamybos lyderiu Baltijos šalyse. Kaip atsiranda ekologiški baldai?
Pradedame nuo apvalaus rąsto. Medieną perkame sertifikuotą, iš tinkamai, atsakingai tvarkomų miškų urėdijų. Tai reiškia, kad tas miškas kertamas ir atsodinamas tada, kai reikia. Lietuviškų beržų pakanka, o ąžuolų atsivežame ir iš Ukrainos. Ar ne iš Černobylio srities? Tikrai ne. Yra griežta tikrinimo, taip pat ir dėl radiacijos, sistema. Reikalavimai ekologiškiems baldams dideli, visai neseniai net penkios tikrintojų delegacijos tyrė mūsų gaminius įvairiais parametrais.
Sėkmingai įgyvendinome ES finansuotą projektą, įsigijome modernią rąstų pjovimo liniją, taigi taupome medieną. Neišmetame net mažų gabaliukų, iš jų taip pat gaminame baldus.
Vykdome oro apsaugos programą, keliuose cechuose įrengėme dulkių surinkimo aparatūrą. Kol mūsų sistema nebuvo moderni, šlifuojant susidarydavo apie 160 tonų dulkių, jas rinkdavome į maišus. Ir pačiam žmogui, ir gaminamiems baldams reikia itin švarios aplinkos. Dėl nusėdusių dulkių gaminius tenka peršlifuoti. Dabar pjuvenos surenkamos, iš surinktų atliekų (mažus medžio gabaliukus sumalame) gaminami briketai.
Anksčiau baldams apdirbti naudotas rūgštinis lakas, jis į aplinką išskiria lakiuosius organinius junginius, dėl to mokėdavome gamtos taršos mokestį. Dabar baldų apdailai naudojamos tik sertifikuotos ekologiškos medžiagos – vandens pagrindu pagaminti lakas ir aliejus, jie nekenkia žmogui. Jokiu būdu netinka formaldehidų turintys klijai. Baldų nugarėlėms naudojama klijuotinė fanera privalo būti gaminama be karbamidų.
Aš į cechą tokia graži neinu. Apsivelku chalatą (juokiasi). Esu alergiška beržo medienai, tad nenoriu parsinešti dulkių.
Kas Jus atvedė būtent į baldų gamybą?
„Baldai Jums“ atsirado tais laikais, kai Jonavos baldų įmonė suskaidyta į kelias. Šias įsigijusios kompanijos ilgainiui pradėjo bankrutuoti. Turėjome čekių, dalyvavome konkurse, nusipirkome akcijų. Investavau ir supratau, kad reikia imtis visokių sprendimų. 2005 metais atėjau čia dirbti.
Ekologiškų baldų idėja – Jūsų?
Negaliu šimtu procentų prisiimti šios idėjos. Pirma, yra pirkėjai. Dirbame dėl jų. Pajutome didelį ekologiškų baldų poreikį. Supratome: arba einame tuo keliu, arba netenkame užsakymų. Į šį kelią įžengėme seniai, daug investavome.
Ir darbe, ir namie laikotės švarios gyvensenos tradicijos?
Gyvename už miesto, kaimo sodyboje, turime žemės, auginame agurkus, pomidorus. Iki šiol dar turėjome savo obuolių. Stengiuosi nenaudoti jokių chemikalų. Valgau savo sodo vaisius, man nepriimtini parduotuvėse parduodami sintetinio skonio obuoliai ar kriaušės.
Kaip spėjate dirbti dviem frontais?
Čia dirba galva, o ten – rankos. Man gera sukišti jas į žemę. Alfonsas taip pat labai mėgsta tvarkytis ūkyje. Jis sako: „Man nereikia jokių kitų atostogų. Man užtenka pasikapstyti prie namų.“ Aš keliauju viena, jis į keliones vyksta tik darbo reikalais – nori pamatyti, kaip dirba kitos panašios užsienio įmonės, pasisemti idėjų. Alfonsas yra mano pasamdytas direktorius.
Ar nesijaučiate esanti generalinio direktoriaus pavaldinė?
Tai aš jį pasamdžiau! Esu pagrindinė šios įmonės akcininkė. Ir valdau finansus. Niekam nepatikiu šios srities. Ne, ne, vyrams nereikia patikėti finansų. Aš valdau ir šeimos pinigus.
Gal protingi tėveliai patarė: „Sukis, dukrele, arčiau pinigų – ko nors iš to vis tiek gausi“?
Ne, man niekas tokių patarimų nedavė. Mama nebuvo įgijusi aukštojo išsilavinimo, ji visą gyvenimą sunkiai dirbo. Šeimoje esame keturi vaikai. Madingų drabužių gal ir neturėjome, bet maisto ir viso kito užteko. Gyvenome kaime, laikėme gyvulių, visi daug triūsėme, ravėdavome cukrinius runkelius, užsidirbę galėdavome ko nors nusipirkti.
Iš tėvų šeimos mokiausi kantrybės, darbštumo. Seneliui labai patiko žemė, o močiutė mokėjo sutvarkyti sodo ir daržo gėrybes taip, kad niekas niekur nedingtų. Buvo iš devynių vaikų šeimos, taupi, tvarkinga, nieko nepaleisdavo vėjais. Virdavo uogienes, gamindavo, regis, iš nieko, joks daiktas namie nesimėtė, viską suadydavo, persiūdavo, sulopydavo. Aš taip pat manau, kad maistą ir viską, ką gamta duoda, reikia labai saugoti. Sodo, daržo gėrybes konservuoju. Visko turiu. Dar tėvų namuose įpratau paruošti atsargų žiemai. Augome valgydami savo pagamintą maistą. Ir ekologinės problemos kelti nereikėjo – viskas buvo švaru. Ir duoną kepdavome. Seniau ir aš kepiau.
Turite dvi dukras. Abi, deja, gyvena Anglijoje. Nenorėjo šiltai glaustis prie tėvų?
Pirma išvažiavo vyresnioji, o jai iš paskos – ir jaunėlė. Jurgita baigė žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo verslo dienraštyje. Paskui susiorganizavo Anglijos karalienės stipendiją. Išvažiavo į Londoną, baigė magistrantūrą, dirba teisinėje kompanijoje. Mokydamasi susipažino su vaikinu iš Pietų Afrikos Respublikos – prancūzo tėvo ir olandės mamos sūnumi. Susituokė, turiu du anūkus. Mariukui bus penkeri, Lukučiui – treji. Mano žentui labai patinka Lietuvoje. Jam mūsų miškai – stebuklas. Gali pėsčiomis savaitę keliauti, miegoti ten.
Inga studijavo ISM, Londone baigė rinkodaros magistrantūrą, dirba reklamos kompanijoje.
Ką galvojote, kai Jus išrinko Lietuvos metų verslininke?
Kai dirbi, negalvoji, kad būsi apdovanota. Kai darai tai nuosekliai, gauni rezultatą. Už jį ir apdovanojama, o ne už tai, kad dirbi. Jei nebus rezultato, kas tave apdovanos?
Sakoma, ir už gražias akis gali sulaukti palankumo. Ar verslo pasaulyje padeda patrauklumas, grožis?
Niekada savęs gražia nelaikiau. Turėjau kompleksą dėl grožio nuo pat jaunystės. Matau daug savo defektų. Jei būtų pataisyti man kliūvantys trūkumai, gal įgyčiau pasitikėjimo savimi? (Juokiasi.)
Ar namie turite savo įmonės baldų?
Visi jie – mūsų įmonės. Baldų kolekcijos keičiasi. Pasistatome vienus, o paskui užsinoriu kitų. Labai užsinoriu! Jaučiu silpnybę baldams. Ir štai – problema: įsižiūriu naują kolekciją ir imu nerimauti – noriu tokių baldų savo namuose. Dabar turiu idėją pakeisti miegamąjį. Vyras klausia: „O kur seną dėsim?“ – „Kam nors padovanosim.“
Baldai turbūt – ne vienintelė Jūsų silpnybė?
Jei galėčiau, eičiau šokti. Jonavoje yra šokių studijų, bet reikia rasti užsispyrusį partnerį, aistringą šokio faną. Viena niekada nešoku, net namie. Vyras nenori, žentas visai nešoka. Kada nors savo svajonę vis tiek įgyvendinsiu.
Kas Jums padeda rūpintis drabužiais, savo stiliumi? Turite gerą siuvėją?
Neturiu. Esu pati sau dizainerė. Nueinu į parduotuvę ir šaunu tiesiai prie mane traukiančio drabužio. Pardavėjos gaudo, siūlosi padėti, bet jų paslaugų atsisakau. Tarp drabužių nesiknisu, neieškau, bet jei man kas nors krito į akį, pasiimsiu, ir bus kaip nulieta. Šventinių rūbų nusiperku iš anksto, tuo momentu, kai patinka. O į darbą turiu kelis kostiumėlius, palaidinių, – juos kaitalioju. Esu klasikinės figūros, man drabužis tinka iškart, nereikia taisyti.
Kai tokia graži nueinate į cechą, akimirką turbūt sustoja darbas?
Aš į cechą tokia graži neinu. Apsivelku chalatą (juokiasi). Esu alergiška beržo medienai, tad nenoriu parsinešti dulkių. O ir dėl to, kad netraukčiau žmonių dėmesio, kad užsižiūrėję rankų neįkištų kur nereikia.
2017-aisiais minėsite santuokos 40-metį. Jūsų vyras sakė: „Žinote, kokia yra mūsų 40 metų santuokos paslaptis? Niekada neprieštarauk žmonai.“
Jis teisus. Turiu žemaitiško užsispyrimo. Tai man padeda, o kartais ir kenkia. Mūsų šeimoje nėra tikros galvos. Kiekvienas esame galva tos srities, kurią geriausiai išmanome. Jei nutariau sodinti ką nors į tą lysvę, tai šiuo atveju galva esu aš. Jei jis ruošiasi žolę pjauti, jis šį procesą ir valdys. Mes, kaip du viršininkai, leidžiame vienas kitam būti savo srities viršininku.
Ir darbe vienas į kito erdvę nelendame. Visi strateginiai tikslai, finansų valdymas, derybos tenka man, o jis sukasi gamybos sferoje. Į darbą važiuojame kartu, iš darbo grįžtame kartu. Greitai susisukame, paruošiame vakarienę. Juokauju, kad mano veikla virtuvėje yra intelektinė, jo – ruošiamoji. Jis skuta bulves, plauna daržoves, pjausto, o aš sugalvoju, ką gaminsime. Ilgai neužtrunkame.
Bendri interesai mus vienija. Įmonėje dirba daug šeimų. Blogiausia nebent tai, kad jau gerą dešimtmetį kartu neatostogaujame. Kuris nors vienas turime likti įmonėje.
Ne, ne, vyrams nereikia patikėti finansų. Aš valdau ir šeimos pinigus.
Kaip geriausiai pailsite?
Patinka keliauti. Nemėgstu pasyvaus poilsio, neprisimenu, kada Palangoje ant smėlio gulėjau. Svečioje šalyje apsistoju viešbutyje, užsisakau kelionių ir naršau po aplinkines vietoves. Nuvažiuoju pas dukras į Londoną, išmaišau miestą skersai išilgai. Su anūku Temzės upe plaukėme, nepaprastų įspūdžių patyrėme Amerikoje, disneilende. Gerai pailsiu ir namie: puošiu aplinką, mėgstu auginti gėles. Turiu pasodinusi rožyną, auginu sakurą, kliviją, magnoliją, šilkmedį, persiką, abrikosą, citriną, bananą, bambuką. Namie klesti orchidėjos.
Jei galėtumėte rinktis gyvenimą iš naujo...
Turbūt pakartočiau tą patį kelią. Savo gyvenimo kryptį pasirinkau prieš 35-erius metus. Finansai yra ta sritis, kurią suprantu, tad galiu pasiekti geriausių rezultatų. Nesu humanitarė, esu tiksliųjų mokslų atstovė. Nežinau, iš kur dukros polinkis rašyti, kodėl ji pasirinko žurnalistiką. Tiesa, vyras, nors yra tiksliukas, jaunystėje rašė eilėraščius ir labai gražius ilgus laiškus man. O mano laiškai buvo konkretūs.
Ką šiandien pasakytumėte apie meilę?
Kai gimė pirmas anūkas, jį iškart įsimylėjau. Jaunesnioji dukra sako: „Mama, tu jį myli? Aš jam nieko nejaučiu.“ – „Kai būsi močiutė, ir tu jausi, tada mane suprasi.“ Nuvažiuojam aplankyti, mažieji prisiglaudžia, apsiveja rankytėmis, myluoja. Atrodo, savo vaikų taip nemylėjau. Gal tada buvome labai užsiėmę, aš – per jauna, 21-ų metų... Iki paskutinės laimės lašo man trūksta anūkytės. Aprengčiau gražia suknyte, supinčiau kaseles... Laukiame, netrukus atvažiuos Mariukas ir Lukutis. Esame įrengę jiems batutą, nupirkę po mašiną, varomas akumuliatoriais. Senelis per žiemą rūpinosi, vis įkraudavo, kad nenusėstų. Toks džiaugsmas, kai namai prisipildo jų klegesio!
