Svetlana Aleksijevič dalyvavo Panevėžyje vykusioje Juozo Miltinio dramos teatro vadovo Lino Zaikausko režisuoto spektaklio pagal savo knygą „Černobylio malda“ premjeroje, o po spektaklio susitikimo su publika.
Pokalbis „Moters“ žurnalui buvo numatytas kitą rytą, per pusryčius Bistrampolio dvare, kur rašytoja nakvojo. Vakarienė baigėsi antrą nakties. Rašytojai žadėtas kambarys ir lova, kurioje yra miegojęs žymus Lenkijos ir Europos rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius, liko nepaliesti. Tą naktį dvare jubiliejų šventė viena kompanija, tad ramybės teko ieškoti buvusioje dvaro vežiminėje – dabar puikiame XIX amžiaus neogotikinio stiliaus viešbutyje.
Pusryčių valandos tirpo, o Nobelio premijos laureatė nesirodė. Pasisukiojęs dingo ir vairuotojas, turėjęs parvežti viešnią į Minską. Rašytojos laukė ir Lenkijos televizijos atstovai, kiti kolegos. Pagaliau nuvilnijo plojimų banga – tarpduryje pasirodžiusią S. Aleksijevič sveikino dvaro lankytojai.
Jautri, mąsli, savo privatumą sauganti moteris kukliai sėdasi prie stalo. Susijaudinusi pamiršta nusimesti striukę. Matyti, kad naujas statusas ją vargina, – nuolat būti dėmesio centre nėra paprasta. Prie to paties stalo teatralai linksmai aptarinėja vakarykštę dieną, rašytoja tik šypsosi. Atnešami pusryčiai. Laiko pokalbiui lieka vis mažiau...
Mano rankose – S. Aleksijevič knyga, ketinu kalbėtis ne apie linksmus dalykus. Dokumentinė apysaka „Černobylio malda“ (1997 m.) pagrįsta šiurpiais žmonių, dirbusių likviduojant 1986 metais balandžio 26 d. vykusios branduolinės katastrofos padarinius, pasakojimais. Į aplinką patekę radioaktyvūs teršalai Baltarusiją paveikė labiau negu kurią nors kitą šalį. Savo esė „Vietoj biografijos“ S. Aleksijevič rašo, kad po Černobylio pasaulis pasikeitė iš esmės. Sutapo dvi katastrofos: kosminė – Černobylis, ir socialinė – nugrimzdo po vandeniu milžiniškas socializmo žemynas. Antrasis sprogimas užgožė kosminį, nes buvo suprantamesnis, artimesnis. Žmonės neteko darbo, socializmo griūtis apčiuopiamai palietė kiekvieną šeimą. Tai, kas vyko Černobylyje, vyko pirmą kartą planetoje.
„Mes – pirmieji tai išgyvenę žmonės. Gyvename su ta patirtimi, ir mums kažin kas darosi – kinta kraujo formulė, genų kodas, dingsta pažįstamas landšaftas, tačiau, kad tai suvoktum, reikia kitokios patirties. Žmonių regėjimas, uoslė nemato ir neužuodžia naujo priešo – radiacijos. Vienintelis siaubo matas mums – karas. Toliau sąmonė nejuda. Akmenėja. O tai, kas vadinama Černobyliu, dar baisiau už gulagą, Osvencimą ir holokaustą.“
Afganistanas, Černobylis – keliai, kuriais paprastai žygiuoja vyrai. Užuot sodinusi gėles, glamonėjusi vaikus, einate į mūšio lauką, radioaktyvią zoną, rizikuojate gyvybe... Kodėl?
O kodėl jūs rašote straipsnius? Kiekvienas turime savo gyvenimo tikslą, idėją, darbą. Tai – mano gyvenimo darbas. Ar jaučiu misiją? Taip, noriu papasakoti pasauliui, kokie esame, juk tų žmonių niekas neišklausė. Dešimt metų tylos. Černobylis tapo metafora, simboliu, istorija. Mane domino jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Černobylis – paslaptis, mes ją dar turėsime atskleisti. Menas gali meluoti, tačiau dokumentas nemeluoja. Rašau jausmų istoriją. Ką žmogus mąstė, suvokė ir įsiminė. Kuo tikėjo ir netikėjo, kokių turėjo iliuzijų, baimių, vilčių. Ką sužinojo apie save ir pasaulį.
Žmogus mano, kad yra svarbiausias, kad turi kalbėti su gamta iš jėgos pozicijos. Atpildo metas neišvengiamai atėjo.
Vakar per susitikimą su kūrybos gerbėjais sakėte, kad rašote raudonojo žmogaus, arba raudonosios utopijos, enciklopediją. Gal esate ekstremalių pojūčių mėgėja?
Tikrai neturiu sadomazochistinių poreikių, tiesiog mūsų istorija yra ekstrymas, turiu ją papasakoti žmonių lūpomis. Parašiau penkias knygas, ciklą pavadinau „Utopijos garsai“. 1983-iaisiais išėjo knyga „Nematomas karo veidas“. Antrojo pasaulinio karo metais tarybinėje armijoje tarnavo daugiau kaip 1 milijonas moterų. Dar tiek pat buvo partizaninio ir pogrindžio pasipriešinimo dalyvių. Moterys pasakoja apie karą, kaip sunku nužudyti žmogų, eiti karo lauku per lavonus... Knygoje „Paskutinieji liudytojai“ (1985 m.) karas vaiko akimis dar baisesnis. „Cinko berniukai“ (1989 m.) – apie sovietų karą Afganistane. Apie jį nekalbėta, žmonės galėjo tik numanyti iš karstų, siunčiamų iš neregėtos šalies. Manęs neretai klausia: „Kam tiek daug knygų apie karą, juk esate moteris?“ Neturėjome kitos istorijos. Visa mūsų istorija – karų istorija. Mes arba kariaujame, arba ruošiamės karui. Žmonės gyveno apkasuose, barikadose, statė socializmą. Tai – rusų sielos istorija. Kai rašiau knygą „Second-hand laikas“ apie agresyvios aukos kompleksą, apie tai, kad žmogų galima užprogramuoti, galvojau: atsisveikinome su raudonuoju periodu, keiksmais ir ašaromis. Gal po 25-erių metų galima pažiūrėti į tai ramiau? Turime suprasti, kas tai buvo. Kokia raudonosios idėjos prigimtis? Ar tai – žmogaus prigimtis? Turbūt ir viena, ir kita. Žmogus privalo išlikti žmogumi.
Vakar sakėte: „Šiandien man labai sunku pravirkti – tas darbas užgrūdino“, bet širdis juk netapo kietesnė?
Priešingai, mano apsauginis sluoksnis pramuštas. Jaunystėje galėdavau užeiti į ligonines, palatas, kur guli iš Afganistano pargabenti vaikinai be rankų ir kojų. Šiandien ten užeit nebegalėčiau – nebeturiu apsauginio sluoksnio. Verkčiau ir verkčiau. Verkiau ir vakar žiūrėdama spektaklį „Černobylio malda“. Liusia Ignatenko buvo žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko žmona. Talentinga aktorė Eglė Špokaitė man ją priminė. O kas per chirurgas, kuris perpjovė širdį ir rauda palinkęs virš jos?
Ar žurnalisto profesija Jus kaip nors pakeitė?
Visas mūsų gyvenimas – kelias. Kai kam – nuo vaidmens iki vaidmens, nuo reikalo iki reikalo. Man – nuo knygos iki kitos knygos. Žinoma, eidama tuo keliu kai ką supranti, auginiesi naujas vertybes, kitaip pradedi žvelgti į tam tikrus dalykus. Žmogus yra auganti būtybė. Jei savo gyvenimą vertini kaip darbą, turi tikslų, tai ir keitiesi.
Gyvenome kaime, mano tėvai buvo kaimo mokytojai. Slaviškas kaimas yra kalbantis, kleketuojantis, tad augau tarp garsų. Baltarusijos universitete baigiau žurnalistiką, septynerius metus dirbau žurnaliste, bet jaučiau, kad trūksta erdvės. Mane domino žmogus, jo istorija, o laikraščio darbe svarbiau yra informacija. Pradėjau rašyti apsakymus apie... karą. Literatūra – paslapties perdavimas. Kai kas magiška, kas leidžia suprasti gyvenimą. Mane pagavo žanras, kai istorijas pasakoja patys žmonės. Panorau sukurti savo laikotarpio istoriją, tik nemaniau, kad raudonasis reichas taip greitai sugrius.
Ar karštuosiuose taškuose niekada nepatyrėte baimės dėl savo gyvybės?
Sakykite, ar chirurgas, kuris operuoja žmogaus širdį, bijo dėl savo širdies? Štai vakar aktorė... Dar tokia jauna, o kokia įtampa širdžiai! Ji nesako: „Dabar aš paverksiu.“ Ji verkė tikromis ašaromis. Įtampa, baimė, stresas yra mano profesijos dalis, tai įeina į mano supratimą, kaip turiu daryti savo darbą. Kas sunkiausia? Nesu užsigrūdinusi iki nejautros. Štai Afganistane mane nuvedė parodyti modžahedų – taip tada vadino afganų partizanus – užgrobtos technikos. Ji nuostabi, žvilga, žmonės daug laiko skyrė, kad visa tai sugalvotų. Prisimenu, sustojusi prie vieno tų gražių kūrinių aikčioju: „Dieve mano, koks gražus daiktas!“ Man sako: „Tai – mina.“ Klausiu: „O ji bus tokia pat graži ir tada, kai žudys žmones?“ Mane globojęs pulkininkas paaiškina: „Jei paspaustume štai taip, tai iš žmogaus pusė kibiro mėsos liktų.“ Kitą rytąskambina man ir sako: „Ar norite pažiūrėti, kas liko iš vaikinų, kurie užvažiavo šarvuočiu ant minos?“ – „O kas liko?“ – „Šaukštu gremžia nuo šarvuočio, kad bent ką nors motinai įdėtų į karstą.“ Savęs klausiu: „Eiti ar neiti?“ Esu žmogus, auklėtas rusų kultūros dvasia. Žinoma, eiti. Karštis – 50 laipsnių. To, ką pamačiau, žmogui matyti nereikėtų. Košmaras... Žinoma, netekau sąmonės. O dar turiu grįžti namo, perklausyti, ką užsirašiau, įsirašiau, ir iš to padaryti meną. Suprantate? Tai yra mano profesija.
Dėl A. Lukašenkos politikos 2000 metais buvote priversta palikti šalį, gyvenote Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje. 2011 metais grįžote į Baltarusiją. Ką veikėte emigravusi?
Ką gi daugiau veiks rašytojas svečioje šalyje? Rašiau knygas. Yra tokia pagalbos forma – kai negali rašyti savo šalyje, demokratinės šalys padeda, sudaro sąlygas ramiai dirbti. Gaudavau rašytojos stipendiją.
Gimtosios šalies valdžia Jūsų nepripažįsta. Kaip dėl to jaučiatės?
Patikėkite, jaučiuosi ramiai. Kariauti su mūsų valdžia nuo Ivano Rūsčiojo, bojarinų Morozovų laikų – normalu. Kitas dalykas – konfliktas su savo liaudimi. Tai jau kur kas sudėtingiau. Kai žmonės meldžiasi Lukašenkai (dabar jau yra truputį kitaip), menininkui –tragedija.
Prezidentas sako, kad ant savo liaudies pilu purvą. Kai gavau Nobelio literatūros premiją, kalbėta, kad reikia grąžinti Aleksijevič knygas į mokyklos programas, bibliotekas. Dabar jau niekas nieko panašaus nebesako.
Jūsų knygų Baltarusijoje niekas neleidžia?
Jokia mano knyga Baltarusijoje nebuvo išleista. Jų žmonės atsiveža iš Rusijos. Jaunieji Baltarusijos rašytojai „Černobylio maldą“ išvertė į baltarusių kalbą ir paslapčia išleido Vilniuje. Mano knygos išverstos į 27 pasaulio kalbas. Aptikau, kad yra net Irake, Sirijoje. Nerealu. Daug važinėju, tik ką grįžau iš Kolumbijos. Ten mano knygos labai populiarios, nes ši šalis kariauja nuo 1948 metų. Išvesi iš miškų 37 tūkstančius kovotojų, kurie moka tik kariauti, pastatysi su automatu prie traktoriaus, jie vis tiek darys savo darbą. Apstulbau supratusi, kad komunistinis pasaulis daug platesnis ir didesnis nei Sovietų Sąjunga.
Ar lengvai randate bendrą kalbą su pašnekovais?
Man įdomūs žmonės, įdomus gyvenimas. Jei būtų priešingai, dirbčiau kitokį darbą. Man nesunku rasti bendrą kalbą, nes jaučiu žmones. Ir pati turite būti įdomi tam, pas kurį einate. Paprastai mums visiems pakanka banalumo, vis dėlto kiekvienas trokštame kokio nors didelio, rimto, svarbaus pokalbio. Kiekvienas turi paslapčių ir jas norėtų patikėti lygiaverčiam pašnekovui, turi klausimų, ypač tie herojai, kurie išgyveno sukrečiančius įvykius – tokius kaip karas, Černobylis. Jei paklausite kitaip, netikėtai, žmogus pradės su jumis kalbėtis. Su asmenimis, kurie pasakojo man savo istorijas, susitikdavau po septynis–dešimt kartų. Į zoną važinėdavau kaip į darbą. Diena iš dienos.
Nebeturiu apsauginio sluoksnio. O kas per chirurgas, kuris perpjovė širdį ir rauda palinkęs virš jos?
Nebijojote susirgti spinduline liga?
Visko buvo. Sirgau, o ir dabar negaliu pasigirti gera sveikata. Visa Baltarusija gavo neįtikėtinai daug radiacijos. Ne tik aš, Aleksijevič. Tada, prieš trisdešimt metų, kai sprogo elektrinė, buvau gretimoje teritorijoje – prižiūrėjau labai sirgusią savo jaunesnę seserį. Gerai atsimenu tą dieną. Man paskambino draugė švedė ir pasakė. Nepatikėjau. Visi manėme, kad tai netiesa, kad užsienis nori mus sukompromituoti. Anksčiau rašydama knygas stebėjau kitų kančias, o tada pati tapau liudininke, kaip ir visi kiti. Gyvenu Černobylio žemėje, mažoje Baltarusijoje. Dabar sakoma, kad tai – jau ne žemė, o Černobylio laboratorija.
Jūs – lyg pranašė: savo knygos paantrašte „Ateities kronika“ tarsi perspėjote, kad Černobylis pasikartos. Deja, ilgai laukti nereikėjo.
Taip, įvyko Fukušimos tragedija. Kai rašiau „Černobylio maldą“, ne kartą atrodė, kad užrašinėju ateitį. Žmogus mano, kad yra svarbiausias, kad turi kalbėti su gamta iš jėgos pozicijos. Atpildo metas neišvengiamai atėjo. Šis civilizacijos raidos etapas, kai klesti begalinis vartojimas, veda susinaikinimo link. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, koks pavojingas šis kelias. Tai, kas atsitiko Černobylyje ir Fukušimoje, dar pasikartos. Stiprėja tarptautinis terorizmas. Teroristai gali pasinaudoti atominėmis elektrinėmis kaip didžiausiomis atominėmis bombomis. Reikia ekologinio švietimo, ekologinio išsilavinimo, tačiau visuomenės labiau užsiėmusios socialinėmis problemomis.
Manome, kad karinio atomo reikia bijoti, o taikusis atomas – saugus. Akademikas Anatolijus Aleksandrovas sakė, kad tarybines atomines elektrines galima statyti Raudonojoje aikštėje. Įvykus Černobylio katastrofai, žinome, kad karinis ir taikusis atomai – bendrininkai, tai – vienas ir tas pats. Vienodai žudo. Manęs klausinėjo: „Kodėl „Ateities kronika“? Nejau manote, kad Černobylis pasikartos?“ Sakiau, kad pasikartos. Vokietija uždarinėja atomines elektrines, o Lukašenka stato. Ir niekas jo negali sustabdyti.
Kol nelaimė neužsuko į privatų kiemą, žmogus jaučiasi saugus.
Tai menininkų, politikų problema, kad, Černobylyje įvykus avarijai, neįsisąmoninome, jog nėra taikaus atomo. Pasikartosiu: žmonija eina susinaikinimo keliu. Kodėl nepasimokėme? Tai – ilgas ir sudėtingas procesas. Vienas mano herojus sako, kad fizikos ir chemijos vandalizmo rezultatai kada nors privers kosminį protą įsikišti į mūsų žemiškus reikalus.
Labiausiai gaila kaimo žmonių, nes iš jų buvo atimta viskas – žemė, trobesiai, gyvuliai.
Taip, Černobylį ne valstietis sugalvojo, jo santykiai su gamta patiklūs, ne grobuoniški. Žemdirbiai gyveno santarvėje su gamta, o dabar turi bijoti – žemės, vandens, sniego. Negali valgyti, ką užsiauginai. Pasaulis apsivertė. Jis tarsi ir tas pats, bet kartu jau visai kitoks. Ir žmogui, ypač tam, kuris dar prisimena Antrąjį pasaulinį karą, sunku suprasti. Tada buvo aišku: pateksi į kulkų lietų, žūsi. Žinojai, ko saugotis. O dabar... Sunku kovoti su nematomu priešu.
Kas svarbiausia gyvenime? Meilė ir mirtis. Tik ir apie tai kalbėti labai sudėtinga.
Negaliu nepacituoti Jūsų knygoje kalbančio istoriko Aleksandro Revalskio: „Tarp tų, kurie dirbo Černobylio atominėje elektrinėje, buvo daug kaimo žmonių. Dieną jie reaktoriuje, o vakare – savo daržuose arba pas tėvus gretimame kaime, kur bulves sodina kastuvu, mėšlą krato šakėmis. Žmogus tarp atomo ir kastuvo (...) Aš bijau lietaus – štai kas yra Černobylis. Bijau sniego... Miško. Tai ne abstrakcija, ne išprotavimas, o jausmas. Černobylis mano namuose. Brangiausioje man būtybėje, mano sūnuje, jis gimė aštuoniasdešimt šeštųjų pavasarį. Jis serga. (...) Laikraščiai rašė, kad 1993-iaisiais vien Baltarusijoje moterys pasidarė du tūkstančius abortų.“
Skaudu ir tai, kad taikaus atomo katastrofos atveju žmonės neginami, nuo jų slepiama tiesa. Taip buvo visada. Taip dabar yra ir Japonijoje. Vasilijus Nesterenka sako: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, bromo, nežinomas kiekis plutonio... Reikėjo kalbėti apie fiziką. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Černobylis – mūsų mentaliteto katastrofa.
„Blogio mechanizmas veiks ir apokalipsės metu. Visos mūsų humanistinės sampratos tik santykinės. Ekstremaliomis sąlygomis žmogus iš tikrųjų visiškai ne tas, apie kurį rašomos knygos. Žmogus – ne didvyris. Visi mes – apokalipsės pardavėjai.“ Kokių žmonių, savo herojų, sutikote Jūs?
Nebūtinai reikia karinės situacijos, kad pamatytum žmogų. Mačiau visokių: ir besielgiančių siaubingai, ir didvyriškai, ir bailių, ir drąsuolių. Nieko nauja po saule. Viskas tas pats, tik aštriau. Jei esmė išdaviko, žmogus ir taps išdaviku. Tas, kuris linkęs aukotis, aukosis. Žmonės kare – tie patys žmonės.
Černobylio liudijimai verčia galvoti apie gyvenimą ir mirtį. Mirties artumas peršviečia gyvenimą.
Niekas nenori mirti, bet ne visi sugeba vertinti gyvenimą. Katastrofos akivaizdoje žmogus labai aiškiai suvokia, kad gyvenimas nėra begalinis.
Kai rašydama apie Černobylį kasdien važinėjau į zoną, mačiau, kaip broliškai žmogus elgiasi net su gyvūnais. Juk gali išnykti kaip tas gyvūnas...
Ar esate dėkinga savo profesijai už tai, kad tiek daug patyrėte?
Aš to savęs neklausiu. Mano profesija yra mano esmė. Ar galiu būti dėkinga savo esmei? Sakote, kad kartais kolegos keikia žurnalisto profesiją. Nežinau, tada jie yra blogi žurnalistai.
„Laimė – tai taip paprasta“, – sako vienas knygos herojus. Kokia Jūsų pačios laimė?
Tokia pati, kaip ir visų planetos gyventojų. Ar jaučiausi laiminga savo tėvų ir savo pačios šeimoje? Tai skirtingi dalykai. Jaunystę lydi stiprūs ir įvairūs jausmai. Tėvų namuose buvo knygų ir kaimo pasaulis. Labai mylėjau savo ukrainietę močiutę, mamos mamą. Buvo nepaprasto grožio moteris, nuostabiai dainavo. Senelis pasivogė ją iš svetimų vestuvių. Dažnai važiuodavau pas ją į Ukrainą. Tai buvo įdomus laikas. Ir vėliau kiekvienu etapu buvo gerų, turiningų dalykų.
Ar jau gimsta nauja Jūsų knyga?
Dabar rengiu knygą apie meilę. Tai nebus pakylėtas pasakojimas, kaip žmogus sėdi ant debesų. Neseniai užrašiau meilės istoriją. Ji įdomiai prasidėjo, o dar įdomiau baigėsi. Žinote, kodėl ta pora išsiskyrė? Nes vyras pasakė: „Krymas – mūsų“, o žmona: „Ne, ne mūsų.“ „Stebuklingas amžinosios medžioklės elnias“ – šimtas pasakojimų apie rusų meilę. Kas svarbiausia gyvenime? Meilė ir mirtis. Tik ir apie tai kalbėti labai sudėtinga.
Stebite savo herojų likimus?
Daugelio jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau jie spėjo mums papasakoti, spėjo išsiųsti signalą.
