Radneris Muratovas gimė 1928 m. spalio 21 dieną Leningrade. Jo tėvas buvo Zinatas Muratovas, Leningrado politechnikos instituto studentas. Ketvirto dešimtmečio pradžioje tėvas buvo paskirtas partiniam darbui į Totorijos Respubliką, kur jis vėliau tapo pirmuoju partijos komiteto sekretoriumi. Ten Radikas, kaip pats save vadino aktorius, ir praleido vaikystės metus. Kito vardo jis kategoriškai nepripažino.
Į aktorystę pateko atsitiktinai
Tuo metu Radikas Muratovas svajojo tapti lakūnu. Sulaukęs 15 metų jis įstojo į specialiąją Kazanės karinių oro pajėgų mokyklą, kurią sėkmingai baigė pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ir į frontą jau nebepateko.
1947 metais Radnerio Muratovo gyvenimo įvyko didelis posūkis. Kaip pats pasakojo žurnalistams, jis atvyko į Maskvą, ėjo miesto gatvėmis, kur jį pastebėjo kažkokie žmonės iš kino pasaulio. Jie jį pakvietė stoti į Rusijos valstybinį kinematografijos institutą. Jis patiko instituto komisijai, ir buvo priimtas mokytis. Radikas Muratovas buvo priimtas iš pirmo karto, ir ne dėl savo aktorinių gebėjimų, bet dėl tautybės. Mat tuometinėje žiniasklaidoje apie Sovietų Sąjungą buvo rašoma kaip apie didelę daugiatautę valstybę, o tarp abiturientų tais metais buvo daugiausia slavų kilmės merginų ir jaunuolių.
„Žinote, kodėl mane priėmė? Nes visi buvo balti, o Radikas Muratovas – juodas“, – pasakojo R. Muratovas viename iš interviu.
R. Muratovas su pagyrimu baigė institutą ir buvo priimtas į Valstybinį kino aktoriaus teatrą. Tais metais Kino aktoriaus teatro etatai buvo keičiami, o spektaklių mažėjo. Jaunas aktorius liko praktiškai be darbo, kelerius metus vaidino tik masinėse scenose. O šeštojo dešimtmečio pabaigoje Kino aktoriaus teatras apskritai buvo uždarytas dėl repertuaro stokos.
Jo reikalai kine taip pat nesiklostė. Pirmą kartą ekrane jis pasirodė 1952 metais, biografiniame filme „Kompozitorius Glinka“. Bet šis mažytis epizodinis vaidmuo žiūrovų liko nepastebėtas, kaip ir tolesni vaidmenys nuotykių filmuose „Užkarda kalnuose“ ir „Karžygys eina į Marto“.
Pirmąjį žinomumo pliūpsnį aktoriui suteikė nedidelis kuklaus kareivio Taksirovo vaidmuo garsiojoje komedijoje „Maksimas Perepelica“. Tačiau ir po jo Radnerio Muratovo situacija nepasikeitė. Kine jis vaidino kaip ir anksčiau – mažai, ir tik epizoduose. Iš dalies tai nulėmė jo tautybė. Ta pati tautybė, kuri savo laiku padėjo jam įstoti į institutą, dabar tapo kliūtimi. Režisieriai jam tiesiog neturėjo tinkamo vaidmens.
Žlugę santykiai
Baigęs mokslus, Radneris Muratovas trejus metus gyveno su Izolda Izvickaja, bet savo santykių jie taip ir neįteisino. Izvickaja – kylanti sovietų kinematografo žvaigždė – susižavėjo aktoriumi Eduardu Bredunu, ir su Muratovu išsiskyrė.
Muratovas neilgai buvo vienas. Greitai jis susipažino, o vėliau ir oficialiai susituokė su Kino aktoriaus teatro aktore Jelena. Jiems gimė sūnus Leonidas, bet vėliau Jelena ir Radneris išsiskyrė.
Aktorius pasakojo: „Aš jums tiesiai pasakysiu: čia nieko blogo nėra. Aš vedžiau, gimė sūnus. Žmona taip pat, kaip ir aš, visą laiką filmavosi. Aš viename mieste, ji kitame... Ir kartą ji man sako: „Nepyk. Aš tavęs visai nematau, reikia kažką daryti.“ Va taip. Nebuvo nei barnių, nieko.“
Daugiau Radneris Muratovas šeimos nebekūrė. Labiausiai dėl to, kad susižavėjo žirgų lenktynėmis. Pirmą kartą į hipodromą jis pateko, kai jam buvo apie 30 metų. Žirgų lenktynės jį taip sužavėjo, kad jis jose ėmė nuolat lankytis. Jis išmanė apie žirgus, ir neretai išlošdavo, bet jam nuolat kišo koją azartas. Išloštus pinigus jis statydavo už eilinį žirgą, ir galiausiai, žinoma, viską pralošdavo. Radneris Muratovas viską puikiai suprato, bet įveikti šios pragaištingos aistros nesugebėjo.
Gyvenimo vaidmuo
1971 metai tapo pačiais sėkmingiausiais Radnerio Muratovo karjeroje. Būtent tais metais jis suvaidino garsiausią savo personažą – Vasilijų Alibabajevičių Aleksandro Seryj filme „Sėkmės džentelmenai“. Žiūrovus sužavėjo komiškai rimtas sukčius Vasia, kuris pakliuvo į kalėjimą už tai, kad skiedė benziną asilų šlapimu.
R. Muratovas vėliau pasakojo: „Niekada nepamiršiu, kaip mus nuleido į betono skiedinį. Aš supratau: aktoriai tokia liaudis – jei vaidmuo geras, kur tik nori įlys. Ir štai išaušo ta diena, kai mus pradėjo į jį leisti. Bet pasirodė, kad tai ne cementas, kažkoks skystis. Žodžiu, „cementas“ mūsų nepriėmė, jis mus išmetė... Atriedėjo cisterna su paprastu duonos raugu, kuris buvo nudažytas žalia svogūnų esencija, bet vis vien jo konsistencija buvo aitri, lipni... Pamenate: „Koks geras cementas! Visai nenusiplauna!“ Filmavimai vyko prie Samarkando, ten buvo fabrikas, o jame – dušai, ir štai vos po 40–45 minučių mes šiaip ne taip nusigramdėme nuo savęs tą mišinį, mūsų poros vėl ėmė kvėpuoti, pradėjome panašėti į žmones, kai apsidairę supratome, kad nėra Vicino. Ir kaip mes susipratome pakelti cisternos dangtį?! O jis ten ir toliau burbuliuoja. Pasirodo, per tą laiką jis sužinojo, kad tas mišinys iš 23 vaistinių augalų, ir jis 15 metų prailgina jaunystę. Bet aš tame mišinyje, deja, neilgai pabuvau.“
Po „Sėkmės džentelmenų“ Radneris Muratovas labai išpopuliarėjo. Bet kaip bebūtų keista, jo karjerai tai neturėjo visiškai jokios įtakos. Jis ir toliau vaidino epizodinius vaidmenis, tačiau jam tai, tiesą sakant, visai tiko. Darbo užteko, o tais laikais už epizodinius vaidmenis neblogai mokėjo.
Nei baldų, nei šaldytuvo, nei televizoriaus
Nuo 1971 iki 1986 metų jis nusifilmavo dvidešimtyje juostų. Bėda tik, kad pinigai jo kišenėje neužsilaikydavo. Jis ir toliau lošė hipodrome. Kalbama, kad iki aštuntojo dešimtmečio vidurio jis pralošė tiek pinigų, kad būtų galėjęs nusipirkti bent kelis automobilius. Dėl šios priklausomybės jis prarado visus draugus.
1988 metais Kino aktoriaus teatro veikla baigėsi, o Radiko daugiau nekviesdavo vaidinti kine. Paskutinius savo gyvenimo metus Radneris Muratovas praleido savo vieno kambario bute, gyveno iš kuklios pensijos. Tiksliau, ne gyveno, o stengėsi išgyventi. Paskutiniais metais valgydavo labdaros valgykloje. Kartais ten koncertuodavo už pietus.
R. Muratovo kaimynė Nadežda pasakojo: „Aštuntajame dešimtmetyje mes abu butus gavome Naftos pramonės ministerijoje. Aš ten valgykloje dirbau, o jis atėjo orderio kartu su Vicinu ir Leonovu. Ministerijoje visi išsižiojo: „Oj, sėkmės džentelmenai atėjo“... Apskritai mūsų Alibabajičius – kuklus, inteligentiškas. Kiek kartų jam siūliau: „Aš jūsų namus sutvarkysiu, man nesunku.“ O jis: „Ne“. O gyveno kukliai. Bute nei baldų, nei šaldytuvo, nei televizoriaus. Laikraščiai ant grindų ir galybė knygų. Ir miegojo ant durų, nuimtų nuo vyrių. Aš jam atnešiau pagalvę ir antklodę...“
Maskvos taksistai mėgo pasakoti istoriją, kaip Vasilijus Alibabajevičius žirgų lenktynėse išlošė tais laikais beprotišką sumą – 40 tūkst. rublių. Dvi savaites už šiuos pinigus restorane „Argavi“ siautėjo visas hipodromas. O jis atsipeikėjo po to kažkur patvory. Kepurėje teturėjo tris rublius...“
Likimas atkeršijo?
Vienintelis draugas, su kuriuo Muratovas išsaugojo gerus santykius, buvo aktorius Vladimiras Protasenka. „Sėkmės džentelmenuose“ jis vaidino epizodinį vaidmenį – vyruką, kuris gatvėje susitinka Kramarovo veikėją, savo vaikystės draugą, ir sako: „Fedia, sveikas!“
„Pamenu, buvome mes tada su juo kūrybinėje komandiruotėje Kabule, – prisiminė Vladimiras. – Gyvenome viename numeryje. Vėlai naktį aš jo klausiu: „Radikai, ko tu nemiegi?“ O jis atsako: „Galvoju, kaip taip susiklostė. Žmoną pralošiau, ji – nuostabus žmogus. Sūnų pralošiau. Namie neturiu net antklodės, užsikloju paltu, kurio nepriima lombarde... O dabar aš nusiraminau. Visi mes mirsime – štai ir viskas...“
Lošimas Radikui pakišdavo koją net filmavimo aužikštelėje. Filmuojant vieną filmą jis visą kelią šachmatais aplošinėjo režisierių. Aplinkiniai jam sakė nusiraminti, nes režisierius jau griežiąs ant jo dantį... Ir tikrai. Filmas pasirodė, o Radiko nebuvo nė viename epizode. Tik pabaigoje rodo kapines, antkapį, o ant jo užrašą: „Čia ilsisi Radneris Muratovas“. Režisierius atsilošė. O Muratovas liko priblokštas – jis kaip gyvas nesitikėjo tokio keršto. Tačiau likimas padėliojo savaip. Šio filmo pristatymo proga buvo surengtas didžiulis banketas, iš kurio režisierius atsiprašęs trumpam išvyko – dokumentų pasirašyti. Netrukus visi susirinkusieji sužinojo, kad režisierius pateko į avariją ir žuvo.
Susipyko su sūnumi
2000 metais R. Muratovas patyrė insultą, po kurio jam ėmė šlubuoti atmintis – pasireiškė Alzheimerio liga. Jis pamiršdavo vardus, pavardes, datas ir net paprastus žodžius. Neretai aktorius išeidavo ir pasiklysdavo gatvėse, pamiršdavo ne tik vardus ir datas, bet ir paprasčiausius žodžius: parkas jam buvo – „ten, kur visi vaikšto ir ilsisi“, spektaklis – „kai žmonės perka bilietus ir žiūri“, valgykla – „kur valgo“.
Muratovas labai išgyveno dėl savo būklės, todėl atsisakydavo kalbėtis su žurnalistais. Ligoninėje ir reabilitacijos centre aktorius išgulėjo iš viso šešis mėnesius. Dar anksčiau R. Muratovui prasidėjo rimtos bėdos su akimis, bet pas gydytojus lankytis jis nemėgo, todėl paskutinius kelerius gyvenimo metus jis nieko nematė dešine akimi. Kino aktorių gildija jį prižiūrėti nusiuntė vienuolę, bet jis kategoriškai atsisakė jos paslaugų.
Sūnus Leonidas po pirmo insulto pamėgino tėvą įkurdinti Matvejevo kinematografijos veteranų namuose. Radneris kategoriškais atsisakė ten vykti ir įsižeidė ant sūnaus. Po to Leonidas kelis kartus bandė susitaikyti su tėvu, bet Radneris taikytis nenorėjo. Tada sūnus slapta sumokėjo kiemsargei, kad ji bent tėvo namus sutvarkytų. Tačiau tėvas ją išvijo. Leonidas duodavo kaimynams pinigų vištienai, kad išvirtų tėvui sriubos. Kaimynai pakabino krepšį su produktais ant durų, bet Radneris įsiutęs sviedė ją kaimynams: „Jūs mane elgeta laikote?!“
„Radikas Ziniatovičius nieko į savo gyvenimą neįsileisdavo, – papasakojo Jelena Petrovna, buvusi Muratovo žmona. – Kai jis gulėjo ligoninėje, jį visi lankė, mes su sūnumi siūlėmės sutvarkyti jo butą. Bet jis uždraudė mums ten be jo koją kelti. Jis seniai gyveno savo gyvenimą, pagal savo principus, su savo mintimis, savo vidiniu pasauliu. Tai apskritai visų aktorių, kurie dabar liko be darbo, likimas. “
Palaikė bomžu, nuvežė į psichiatrinę
Materialinė Muratovo padėtis gyvenimo pabaigoje tapo visiškai prasta – nei baldų, nei šaldytuvo, nei lovos, tačiau artimųjų pagalbos jis kaip ir anksčiau nepriėmė. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis dažnai išeidavo iš namų ir nesugebėdavo rasti kelio atgal. Aktoriaus laiptinės kaimynė pasakojo: „Vasarą jo sveikata visai suprastėjo. Jis pamesdavo raktus. Galėjo apsiauti skirtingus batus. Atvažiuodavo jo draugas, artistas, įstatydavo spyną. Kartą sutikau Alibabaičių laiptinėje, pasakiau jam komplimentą: „Jūs – didis artistas.“ Jis tiesiog akyse sužydėjo. O šiaip kartais išlysdavo nuoskauda: jį primiršo. Per televizorių jo filmus rodo, o jo paties nepristato.“
Paskutiniais gyvenimo metais Alzheimerio liga taip paūmėjo, kad jis nesugebėdavo rasti kelio namo. 2004 m. spalį Radneris Muratovas eilinį sykį pasiklydo. Milicija gatvėje rado pagyvenusį vyrą – liesą, skurdžiai apsirengusį, panašų į benamį. Jis nesugebėjo pasakyti nei savo vardo, nei adreso. Pareigūnai nepažino kažkada buvusio populiaraus aktoriaus ir išsiuntė į psichiatrinę ligoninę. Į ligoninę jis buvo nugabentas be sąmonės, o vėliau, savo draugo Vladimiro Protasenkos pagalba, jis buvo perkeltas į ligoninę, kur gydytojai ilgai, bet nesėkmingai mėgino jį pažadinti iš komos.
Radneris Muratovas mirė 2004 metų gruodžio 10 dieną nuo pakartotinio insulto ir buvo palaidotas Nikolo-Archangelsko kapinėse Maskvoje. Niekas iš kolegų ir nesužinojo apie laidotuves, į paskutinę kelionę aktorių lydėjo 3 žmonės.
