„Kas kam... o man dangus, / man rūpi dar svajonės“, – rašė poetė Viktorija Ubagevičiūtė. „Kas kam... o aš žmogus / ištirpusioj tikrovėj.“ Pokalbis su Indre reikalavo poezijos. O tada prasidėjo kelionės.
Kelionė į Druskininkus
129 kilometrai keliu, 113 kilometrų tarp koordinačių plokštumoje. Tokia yra kelių prigimtis – vingiuoti. Architektės išsilavinimą turinčios Indrės kelias vingiavo iš gimtųjų Telšių per Vilnių į Druskininkus. O ar sieloje vingių būta? „Pirmiausia sugalvojau kraustytis į Druskininkus, restorano idėja gimė jau vėliau, – pasakoja Indrė. – Mylėjau ir Vilnių, kai jame gyvenau, ir darbą, kurį dirbau, tačiau pamažu pastebėjau, kad dirbu tarsi sau savęs atiduodama maksimumą. Gal kiek per daug. Gal kiek be reikalo. Dar kai ką suvokiau, perkračiau savo vertybes ir žiū – motyvacijos kaip ir neliko, lyg kirviu kas saitus būtų nukapojęs. Tiesiog nebegalėjau likti toje vietoje, nebenorėjau tos situacijos. Be to, labai knietėjo daugiau laiko skirti vienai savo aistrų – fotografijai. Vilniuje pradėti viską iš naujo gana keblu. Mąsčiau: mažesniame mieste mažesnės pajamos, bet ir išlaidos atitinkamai kuklesnės. Prisiminiau Druskininkuose gyvenančius draugus, paskambinau pasiteirauti, ar neieško darbuotojų į savo viešbutį. Po poros savaičių jau pakavausi daiktus.“
„Toli Toli“ pas Indrę atėjo lyg savaime. Ji priėmė tai kaip dovaną už tai, kad nepabijojo vadovautis intuicija, paklausė vidinio balso ir liko ištikima savo pamatinėms vertybėms. „Abejonės nekankino, tiesiog negalėjau nepasinaudoti šia galimybe, – sako Indrė. – Aišku, išbandymų ir rūpesčių buvo į valias, jų kasdien patiriu ir dabar, tarsi šuoliuočiau nuo kliūties prie kliūties. Sunku buvo rasti patalpas, darbuotojų ir apskritai suvaldyti visus procesus vienu metu: kurti valgiaraštį, derinti rangos darbus, tvarkyti dokumentus... Iš pradžių viskuo rūpinausi pati: viena koja – virtuvėje, kita – prie kasos, tarp staliukų… Jaučiausi, lyg turėčiau diriguoti orkestrui.“
Su finansais susiję reikalai išsisprendė netikėtai – seni pažįstami turėjo lėšų, norėjo pradėti verslą ir, svarbiausia, Indre pasitikėjo, – bendra patirtis leido įsitikinti, kad vadovaujamasi tomis pačiomis vertybėmis. „Suprantu, kad taip ne dažnam nutinka ir kad tai pasitikėjimas avansu, todėl jaučiu didžiulę atsakomybę. Ne tik finansinę, bet ir moralinę. Negaliu pavesti, nuvilti, – sako Indrė. – Galimybė kurti savo verslą, vadovauti restoranėliui gali atrodyti žavinga, tačiau, be kūrybinio polėkio, reikia dar daug ką apgalvoti, skaičiuoti. Nors į kiekvieną iššūkį, netikėtumą ar nesklandumą stengiuosi žvelgti kaip į pamoką, vedančią mane į priekį, tačiau tai tikrai labai nelengva. Tų pamokų ir išbandymų vienu metu supuola visa galybė, viską suvaldyti ir nepasiduoti nuovargiui itin sunku.“ Šiandien restorano akcininkai pasiskirstę vaidmenimis: vieni rūpinasi finansais, kiti – kūryba ir organizacija. Vienas į kito funkcijas jie nesikiša.
Iš pradžių viskuo rūpinausi pati: viena koja – virtuvėje, kita – prie kasos, tarp staliukų… Jaučiausi, lyg turėčiau diriguoti orkestrui.
Restorano koncepcija rutuliojosi labai intuityviai. Indrė sako norėjusi jaukios aplinkos, kad žmonės jaustųsi lyg užėję į svečius pas draugus. Ir restorano baldai, šviestuvai, žvakidės iš natūralaus medžio – draugų rankų darbas. Štai kėdes (visas skirtingas) Indrė pati su drauge smagiai nušveitė ir perdažė. Nuotraukos ant sienų su jai brangiais žmonėmis ar kelionių vaizdais – taip pat pačios kūryba. Daug smulkmenų „Toli Toli“ įkūrėja atgabeno iš savo namų. O štai restorano lėkštės – keramikės Simonos Kaunaitės (studija „A chair and a table“) rankų darbo, kiekviena savita. „Į jas įdėtas triūsas ir šiluma grįžta su kaupu, nes žmonės tai jaučia“, – sako Indrė. „Toli Toli“ valgiaraščio iliustracijų autorius – dizaineris Tadas Karpavičius, jis sukūrė ir vizitines korteles bei iškabą. „Tadas jautė kūrybinį įkvėpimą, idėja jam buvo artima, tad viskas išėjo puikiai, daug kančių nepareikalavo.“ Patalpas projektavo „MetroArchitektūra“ – Indrės universiteto kurso draugų kompanija. Jie sustatė sienas, o šių spalvą, apdailą, dekorą, baldus moteris rinkosi pati. Stalus ir šviestuvus, žvakides, barą gamino Valius Žūkas, su juo tartasi ir kurta drauge.
Švarūs ne tik restorano dizainas, bet ir čia patiekiami patiekalai. „Maistą stengiuosi gaminti iš produktų, kuriuose nėra kenksmingų priedų ir pakaitalų, – iš kokių pati gaminu sau ir artimiesiems, – pasakoja moteris. – Kai kuriuos perkame iš ūkininkų, miltus renkamės pilno grūdo, kiaušinius – laisvai bėgiojančių vištų, cukrų naudojame rudąjį nerafinuotą arba keičiame jį datulių sirupu. Stengiamės vartoti daugiau augalinių produktų, gyvulinių – kiek mažiau.“
Kelionė į Palestiną
Dalis „Toli Toli“ meniu yra Indrės duoklė Palestinai. Falafelius (gruzdinti avinžirnių kukuliai), humusą (avinžirnių užtepas), keptų baklažanų užtepėlę (baba ghanoush) šimtmečiais valgė visas arabų pasaulis, šie patiekalai ir šiandien yra kasdienis tų kraštų žmonių valgis. Palestinoje esančio Nabluso miesto išradimas ir pasididžiavimas – sirupo prisisunkęs sūrio desertas (kanafeh) – vienas populiariausių „Toli Toli“. Indrė Palestinoje – ten ji praleido keletą šalto pavasario savaičių – gaminti mokėsi iš vietinių moterų.
I. Armalytė sako, kad vykdama į šią šalį nebuvo susidėliojusi konkrečių tikslų. „Matyt, norėjau išvesti save iš komforto zonos, praplėsti suvokimo ribas ir žmogiškumo sampratą“, – sako ji. Politinių kalinių gausa, naktiniai reidai, vaikų areštas ir tardymas, žemės vagystė, kariniai patikros punktai, judėjimo ribojimas, namų griovimas, nelegalios Izraelio kolonijos, skirtingi keliai žydams ir palestiniečiams, tarptautinės teisės normas pažeidžianti betoninė siena, Jeruzalės aneksija – visa tai lietuvei pasirodė kaip neįtikėtina neteisybė Palestinos žmonių atžvilgiu. Kartu moteris sako naiviai tikėjusi, kad visi tie dalykai galbūt kiek perdėti, kad gal nėra taip blogai... „Vykau paklausyti, išgirsti, suprasti, – sako Indrė. – Koncentravausi į panašumus, o ne į skirtumus. Nujaučiau ir norėjau įsitikinti, kad skirtingi drabužiai, religiniai ritualai, kiti kultūriniai papročiai yra antraeiliai dalykai, kad palestiniečiai nėra nei blogesni, nei geresni už mus. Jie turi tokių pačių poreikių, siekių, taip pat džiaugiasi ir liūdi.“ Lietuvoje kalbėti apie Palestinos okupaciją drįsta ar tikslą mato ne dažnas, o palestiniečiai lengva ranka nurašomi kaip purvini arabai. „Norėjau įgyti teisę kalbėti apie tą šalį, todėl turėjau joje apsilankyti. – sako Indrė. – Siekiu žadinti sąmoningumą ir empatiją bent jau savo artimųjų, draugų rate, noriu priminti mums pažįstamą okupacijos naštą.“
Grįžusi iš kelionės, Indrė nutarė atsidėkoti Palestinai ir jos žmonėms už svetingumą. „Maistas Palestinoje buvo ne tik skanus, bet ir su dideliu emociniu šleifu. Susėdę kartu prie stalo dalijomės ne tik humusu ir duona, bet ir savimi – aš klausiausi ne visada linksmų jų istorijų, o jie nuoširdžiai teiravosi apie mano šalį. Valgis buvo dalis bendravimo ritualo. Palestina man padėjo daug ką suvokti, tad negalėjau sau leisti tos patirties nuo savęs atkirsti, likti abejinga. Norėjau parodyti savo solidarumą. Taigi ši „Toli Toli“ meniu dalis išėjo natūraliai ir iki šiol nekinta. Patiekalai sveiki ir maistingi, idėjiškai man labai artimi“, – sako Indrė.
Indrės restoranas skirtas sąmoningam, empatiškam, kūrybingam žmogui. „Tai liudija net mūsų patiekalai, – jų pavadinimai gali ir išgąsdinti. Smalsiam, kad paragautų. Kaip ir socialiniame gyvenime, kur daugiau stiprybės reikia suprasti, nei tingiai vadovautis stereotipais, – sako Indrė. – Turėjau prabangą kurti aplinką ir maistą, kaip man patinka, tad noriu prabangos nenutylėti dalykų, kurie man svarbūs.“ Užtat restorane organizuojami filmų vakarai, yra išmintingų knygų bibliotekėlė. Pas mus klestinti popkultūra, lengvai virškinama informacija Indrę liūdina. „Toks jausmas, kad žmonės tendencingai bukinami. Jiems jau sudėtinga mąstyti kitaip, nes prie to, kas greit virškinama, labai greit įsipatogini.“
Indrės socialinė misija – sužadinti rasizmo ir islamofobijos įkalintą mūsų visuomenę atsiverti, išsivaduoti iš nepagrįstų baimių, padėti pažinti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne kokį piešia žiniasklaida. Trumpai tariant, tapti labiau žmogumi. „Tu valgai falafelį, tau skanu. Galbūt kartu pradėsi galvoti, kad ir tas arabas nėra tik purvinas, susisprogdinti linkęs pamišėlis? Jei gamina skanų maistą, gal mes nelabai ir skiriamės? Tikiuosi paskatinti visuomenę pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų, atrasti gilias arabų kultūros tradicijas,“ – aiškina Indrė.
Palestina – ir ant restorano „Toli Toli“ sienų. Įamžinta nespalvotose nuotraukose. Alyvmedžių tėvynėje Indrė fotografavo vaikų šypsenas ir raiškias akis. Moteris sako, kad jos vertybių sistema telpa į vieną žodį – žmogiškumas. „Labai baiminuosi kraštutinumų, pavojinga sprausti save ir kitus į rėmus, – sako ji. – Viskas sukasi apie žmogų, tad labai svarbu įsijausti į jo emocinę būseną, suvokti kontekstą. Nenoriu stebėtis kitomis kultūromis, noriu jas pažinti ir suprasti. Tai padeda plėsti suvokimo horizontus, atveria didžiulius atradimų laukus. Iš pirmo žvilgsnio dideli skirtumai gali būti tik fasadas, o jis juk nėra svarbus.“
Turėjau prabangą kurti aplinką ir maistą, kaip man patinka, tad noriu prabangos nenutylėti dalykų, kurie man yra svarbūs.
Indrės idėją restorane „Toli Toli“ įdarbinti keletą politinio prieglobsčio Lietuvoje prašytojų numarino biurokratija. Į telefono skambučius atsiliepę užsieniečių integracija ir darbo paieška užsiimančių įstaigų darbuotojai tik pasijuokė – esą ketinimai nerimti, nurašom. Indrė svarsto, kad mūsų šalyje gal apskritai nėra pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų įdarbinimo sistemos. Šiandien vėl reikia judinti tuos kanalus, o garantijos, kad tai pasiteisins, nėra, tačiau Indrė nenuleidžia rankų.
Kelionė dabartimi
2015 m. rugsėjį atidarytas restoranas jau turi nemažai klientų – šiltų, geranoriškų, atvirų, su kuriais galima pasikalbėti ne tik apie salotas. Indrė sako tokios pozityvumo dozės tikrai nesitikėjusi. To bjauraus susikaustymo ir laukimo, kada ji bankrutuos, daug mažiau nei nuoširdaus palaikymo. Indrei tai – didžiausias variklis, o ir darbuotojams aplinka maloni. Ten, kur galėtų kilti konfliktas, jo nebūna, – stiprus grįžtamasis ryšys. „Didžiausią nerimą dabar kelia žmonių reakcija. Kaskart nešdama patiekalą jaučiuosi taip, lyg laikyčiau mažą egzaminą, – sako Indrė. – Džiaugiuosi, kad pritraukiame labai šiltų svečių, kūrybingai žvelgiančių ne tik į maistą. Man malonu dalytis su jais gera energija. Kitas lobis – didžiulis artimųjų palaikymas ir pagalba. Su mama ir broliu tapome komandų komanda!“ Restorano valgiaraštyje gausu patiekalų pagal Indrės mamos receptus – nuo varškės apkepo iki kopūstų kotletėlių. Nuo mamos neatsiliko ir draugai. „Visi puolė padėti. Vieni restauravo kėdes, kiti kabino veidrodžius, treti siūlė profesinę pagalbą beveik dykai, atnešdavo pavalgyti ar tiesiog įspirdavo, kai dėl nuovargio darydavausi bjauri. Vien dėl šios patirties galiu teigti, kad projektas pavyko. Palaikantys žmonės man yra įrodymas, kad judu tinkama linkme. O kliūtys ir nesėkmės – tai pamokos, kurios padeda atrasti dar neatrastą Indrę. Kartu su sunkiausiomis, skaudžiausiomis patirtimis dovanų visada gaudavau ir labai svarbių atradimų. Norisi tikėti, kad ir šįkart neliksiu be jų“, – sako pašnekovė. Neliksi, Indre.
„Nenoriu daryti pinigų tik dėl jų darymo, – tiesiai rėžia „Toli Toli“ įkūrėja. – Žmonės, kurie išdrįsta paragauti mūsų maisto, būna patenkinti. O tiems, kurie užėję paklausia, kur rasti cepelinų, parodau. Tai natūralu, tik man keista, kad kai kurie svečiai su pykčio gaidele pareiškia, kad pas mus nėra ko valgyti. Gaminame kiek kitokį, gal neįprastą maistą, bet kad jį pamėgtum, turi paragauti – suteikti jam šansą.“
Daržovių ir jautienos apkepas su bešamelio padažu, kopūstų kotletėliai su miško grybais, trinta burokėlių sriuba su kokosų pienu… Kokia ta jūsų virtuvė? „Mes – sąžiningi diletantai. Neturiu palestiniečio ar siro virėjo, viskas čia įkvėpta kelionių, mamos, draugų. Kas pačiai patrauklu, tą siūlau ir svečiams. Mūsų postmodernistiniame pasaulyje gausu eklektikos, viskas susisluoksniavę, pradeda derėti dalykai iš skirtingų kultūrų. Keliaujame, mus pasiekia įvairi informacija, turime galimybę viską suvirškinti vienu metu, o prieš dešimtmetį tai atrodė neįmanoma. Taip pat ir su maistu.“
Neturiu palestiniečio ar siro virėjo, viskas čia įkvėpta kelionių, mamos, draugų.
Restoraną Indrė atidarė vedama intuicijos. Galbūt todėl ir baimės tada nejautė. „Atsiradus galimybei labai džiaugiausi, tad statyti oro pilių, gyventi tuščiais įsivaizdavimais nebuvo kada. Reikėjo rūpintis, kaip nudažyti sienas, sustatyti stalus. Tai buvo rūpesčiai – ne baimė, – sako ji. – Norėjosi padaryti maksimaliai gerai.“ Užtat dabar baimės atsiranda – kaip viskas klostysis toliau, ar išeis užauginti „šitą vaiką“, ar pavyks likti ištikimai sau ir savo deklaruojamoms vertybėms. „Dėl to liūdna, nes vis dėlto esame provincijoje, o ne sostinėje. Noriu daugiau aktyvios veiklos, tačiau daugelis man įdomių temų čia nėra aktualios. Štai per mūsų kino vakarus rodomi dokumentiniai filmai jautriomis temomis daug dėmesio nesulaukia, o didmiestyje galėtų pritraukti ne vieną aktyvių žmonių grupę, – sako Indrė. –Tikiuosi, kad klientų stygius neprivers sukti iš kelio, kad jų užteks, kad to vidinio balso galėčiau klausytis ir toliau.“
Indrė nėra linkusi sukiotis atgal graužaties kupinu žvilgsniu. Kadangi pirmuosius žingsnius diktavo šeštasis jausmas, daryti kitaip turbūt net nebuvo įmanoma. Užtat asmeninės pamokos – neįkainojamos. „Dar kartą įsitikinau, kad išankstinės nuostatosgali labai pakenkti, nes tik apsistatai sienomis ir trukdai sau pažiūrėti iš kito žmogaus varpinės, – sako Indrė. – Supratau, kad konfliktas kyla dėl dviejų žmonių nesusikalbėjimo. Nėra vieno kalto, kalti abu. Kartais reikia daug pastangų, kad išgirstum kitą, bet man tai nekelia pykčio. Įdomu stebėti save ir žiūrėti, kaip rasiu išeitį.“ Indrė sako auganti ir kaip vadovė, ir kaip žmogus. „Viena yra prisiskaityti knygų ir dirbti su savimi, visai kas kita – dirbti su žmonėmis. Tik dabar pradėjau vartyti verslo vadovėlius. Iš pradžių klioviausi tik intuicija, ir ji manęs nenuvylė. Kur ėjau vedama vidinio balso, ten nieko keisti nereikia.“
Kelionė į ateitį
Indrė išdrįso pasukti savo gyvenimo vairą taip, kaip jautė esant teisinga. O ką patartų kitoms, kurios jaučiasi ne savo vietoje? „Nebijoti klausytis savo vidaus ir būti sąžiningoms pačioms su savimi, su aplinka. Nevertinti savęs pernelyg griežtai. Mylėti save. Kai klausaisi vidinio balso, sprendimus priimti lengva, nes tiesiog negali daryti kitaip. Linkiu drąsos save išgirsti. Kartais permainos atrodo baisios, tačiau nereikia jų bijoti. Jas reikia vertinti kaip džiugią naujo etapo pradžią. Negali žinoti, kokius klodus atversi tiesiog išdrįsusi save išgirsti.“
A. Leminskaitės nuotr.
