„... Liepos 12 dieną Ošo miestelyje žmonės pagerbė atminimą tikro žmogaus, kuris nugyveno audringą, visavertį gyvenimą... Iki senatvės jis išliko ūmiu gaskonų kapitonu, neturtingu kariu, ištikima puikiosios Prancūzijos špaga.“ Tai žodžiai iš Aleksandro Kuprino straipsnio. Prieš 85 metus, 1931 metų liepos 12 dieną rusų klasikas susižavėjęs dalyvavo paminklo d‘Artanjanui atidaryme.
„Man buvo 10-11 metų. Aš sapnuodavau d‘Artanjaną... Tolesnis mano gyvenimo kelias buvo aiškus. Po mokyklos – tik Maskvos universiteto istorijos fakultetas... “ Taip sakė garsus rusų mokslininkas Anatolijus Levandovskis, bet šiuos žodžius galėtų pakartoti ne tik tie, kurie susiejo savo gyvenimą su istorijos tyrinėjimu, bet ir kiekvienas, kuris bent kiek ja domisi. Jos ištakose visada rymo narsusis gaskonas su špaga.
Ir citatos: „Iš žirgo juokiasi tas, kuris nedrįsta juoktis iš jo šeimininko!“, „Jaunimas nebemoka gerti... O juk tai dar vienas iš geriausių“, „Meilė – tai žaidimas, kuriame tas, kuris laimi, kaip atlygį gauna mirtį“, „Kaunuosi tik dėl to, kad kaunuosi“, „Atvykau į Paryžių su keturiais ekiu kišenėje ir iškviesiu į dvikovą kiekvieną, kas išdrįs man pasakyti, kad aš nesugebėsiu nusipirkti Luvro.“ Ir žinoma, nuostabus ir amžinas: „Visi už vieną ir vienas už visus!“
Mito galia
Norinčiųjų išsklaidyti šį nuostabų įvaizdį, sukurtą Aleksandro Diuma, kaip ir anksčiau, – marios. Kas tik netingi, su vienintelio paslapties žinovo patosu ir pašaipia šypsena pasakoja, kad Diumas viską išgalvojo. Esą – taip, buvo toks gaskonas ir muškietininkas d‘Artanjanas. Tik jis elgėsi ne taip, ne su tais ir ne tada. Esą viskas buvo daug nuobodžiau. Gimė apie 1613 m., tada, po neaiškios vaikystės, – tik tarnyba, įsakymai, kareivinių rutina ir mirtis nuo olandų kulkos 1673 metais.
Kažkada archeologas mėgėjas Heinrichas Schliemannas nusprendė surasti legendinę Troją, vadovaudamasis Homero „Iliada“. Visi iš jo juokėsi. O be reikalo – kai kurios smulkmenos, perduotos aklo dainiaus, pasirodė esančios šventa tiesa. Panašiai ir su A. Diuma romanu. Taip, veiksmą jis nukėlė dvidešimčia metų anksčiau – kai vyko istorija su deimantiniais pakabukais, realiam d‘Artanjanui tebuvo kokie treji, o gal net penkeri metai. Tai rimtas faktų iškraipymas. Tačiau tai tik niuansas. Detaliai išnagrinėjus, praktiškai visos Aleksandro Diuma eilutės pasirodo esančios šventa tiesa.
Miesčionis tarp didikų
Negana to – teisingi ir šūksniai berniūkščių, kurie, prisižiūrėję filmų ir nuotykių, rengdavo dvikovas su špagomis iš vytelių. Ir be jokio gailesčio iškraipydavo mylimo herojaus vardą. Jis skambėjo arba su kažkokia užuomina į „Žvaigždžių karus“ – „Dart Anjanas“, arba įgydavo aiškų armėnišką koloritą – „Dyr-Tanianas“.
Kaip bebūtų keista, visi šie variantai turi teisę egzistuoti. Giminės vardų užrašymas septyniolikto amžiaus Prancūzijoje – tikras cirkas. Visiškai tikėtina garsiausio visų laikų muškietininko pavardės versija – keista, bet dokumentuose užfiksuota Artanga (Artanja). Taip pat ir Dartagnan, tai yra Dartanjanas – būtent taip, vienas žodis. Pats Charlesas Ogier de Batzas de Castelmore – nes būtent taip mūsų veikėjas vadinosi pagal tėvo giminę – save vadino d’Artaignan. Stilinga ir archajiška. Senelio iš motinos pusės garbei, be to, tai automatiškai pratęsė jo genealogiją kone iki Kryžiaus žygių laikų.
„Aš netikiu jų gudriais snukiais. Ypač štai to, su gaskono fizionomija. Prieikite čia, mano pone!“ – taip A. Diuma romane aprašytas pirmasis mūsų veikėjo susitikimas su karaliumi Liudviku XIII-uoju. Apskritai šiame epizode kalbama apie tai, kad karalius netiki d‘Artanjano, kuris pažeidė dvikovų draudimą, atgailavimu. Tačiau niekas nenuneigs jo didenybės įžvalgumo. Tą patį galima pasakyti ir apie gaskono kilmę. Jo prosenelis iš tėvo pusės, Arnaud de Batzas tebuvo tik praturtėjęs vyno prekeivis, kuris supirkinėjo žemes ir pilis. Jis labai norėjo integruotis į aukštesnį pagal rangą luomą – bajoriją – bet taip ir nesugebėjo. Tai pavyko tik prekeivio sūnui Pierre‘ui, muškietininko tėvui, tačiau jam teko sukčiauti. Į 1578 metų balandžio 1 dieną pasirašytą vedybų sutartį žodis „bajoras“ prieš Pierre‘o vardą buvo įrašytas vėliau ir kita rašysena.
Lašiniai muškietininkui
Atvykęs į Paryžių rašytojo Diuma d‘Artanjanas visų pirma pasirūpina trimis svarbiais dalykais. Parduoda žirgą, išsinuomoja kambarį ir susitvarko savo garderobą. Apie žirgą dar pakalbėsime, o kol kas štai kaip rašoma apie tai, kaip vaikinas iš provincijos stengiasi atitikti sostinės madą: „Visą likusią dieną dirbo – apsiuvo liemenę ir kelnes apvadais, kuriuos motina nuardė nuo kone visai naujos pono d‘Artanjano-tėvo liemenės ir slapta įdavė sūnui.“
Realus d‘Artanjanas iš tiesų galėjo ne tik gauti iš motinos seną juostelę, bet ir laikyti ją gana vertingu dalyku. Bertrando de Batzo – tikrojo tikro muškietininko tėvo – palikimas, sprendžiant iš 1635 metų aprašo, buvo labai skurdus. Iš ginklų: „Trys arbaletai, septynios muškietos, dvi špagos.“ Iš virtuvės rakandų ir atsargų: „Du maži katilai ir vienas didelis, trys puodai, šeši tuzinai naudotų servetėlių, šešios kiaulės lašinių paltys ir dvylika sūdytų žąsų.“ Iš namų apyvokos: „Du patrinti suolai, senas indų bufetas, penki odiniai krėslai, užkloti nebetinkamu naudojimui audiniu.“ Minimas vilnonis audinys, kuris paprastai buvo naudojamas pamušalui, o muškietininko tėvo namuose juo užklojami išeiginiai krėslai – tai daug ką pasako.
O štai „retos spalvos“ žirgas, kuris romane vadinamas tai „apelsininiu“, tai „ryškiai rudu“, buvo visai padorus, nepaisant to, kad jam sukako 13 metų. Galų gale, maršalas Jeanas de Gassionas, kuris buvo realaus d‘Artanjano bendraamžis, į Paryžių atvyko raitas ant trisdešimtmečio kuino. Ir vis dėlto mūsų veikėjas šį žirgą parduoda. O juk tėvas maldavo jo to nedaryti. Kodėl jis nepakluso savo tėvui?
Kai tikrasis d‘Artanjanas vis dėlto tapo muškietininku, o tai įvyko 1644 metais, šis žirgas jau neatitiko reglamento. Karaliaus muškietininkai galėjo jodinėti tik širmais žirgais, dar buvo leidžiami ir obuolmušiai. Ši kuopa taip ir buvo vadinama – „pilkieji muškietininkai“, nes vėliau atsirado dar viena – „juodųjų muškietininkų“ kuopa. Pastarieji jodinėdavo ant juodbėrių žirgų. Tad romano veikėjas, pardavęs netinkamos spalvos žirgą, tiesiog norėjo paskubinti įvykius.
Muškieta ir furšetas
Tomis pačiomis paskatomis – kuo greičiau tapti muškietininku – vadovavosi knyginis d‘Artanjanas, kai samdėsi tarną. Kitose kuopose asmeninio tarno neturėjimas nebuvo kliūtis. Yra – gerai, nėra – apsieidavo su vienu liokajumi dešimčiai. O štai muškietininkui tarnas buvo būtinas. Vien iš praktinių paskatų. Vidutinis tų laikų vyro ūgis tebuvo 165 cm. Muškietos ilgis galėjo siekti iki 175 cm, o svoris – iki 9 kg. Kad iš tokio ginklo galima būtų šaudyti, reikėjo specialaus stovo. Šis stovas, beje, vadinosi „furšetas“, kuris vėliau davė pavadinimą užkandžių stalui. Šis furšetas svėrė taip pat nemažai. Tad jei privalomus du pistoletus ir špagą muškietininkas nesunkiai nešiodavosi pats, ginklui, kuris davė pavadinimą kuopai, būtinai reikėjo tarno.
„Planšė, d‘Artanjano tarnas didžiuodamasis priėmė jam kliuvusią sėkmę. Jis gaudavo 30 sū per dieną, visą mėnesį grįždavo namo linksmas kaip paukštis ir buvo švelnus bei dėmesingas savo šeimininkui.“ Šioje vietoje Aleksandrą Diuma visi kritikuoja, nurodydami tai, kad muškietininko atlyginimas tebuvo 39 sū per dieną. Juk negalėjo mūsų veikėjas beveik viską atiduoti kažkokiam liokajui! Iš tiesų galėjo. Nes realus d‘Artanjanas vykdė nemažai delikačių užduočių, kurios jei ir nebuvo apmokamos grynaisiais iš karto, vis dėlto užtikrino jam gana solidžias pajamas.
Pinigai, pinigai
„Tais laikais supratimas apie išdidumą, populiarų mūsų laikais, dar nebuvo madingas. Didikas gaudavo pinigų iš karaliaus rankų ir visiškai nesijausdavo pažemintas. Tad D‘Artanjanas nesivaržydamas įsidėjo gautus keturiasdešimt pistolių į kišenę ir net išsakė įmantrias padėkas jo didenybei.“ Taip pasielgė gaskonas iš romano.
Realus d‘Artanjanas su tokiu pat dėkingumu priėmė kariškiui neįprastas pareigas. Viena iš jų vadinosi „Tiuilri durininkas“, o kita – „karališkojo paukštyno prižiūrėtojas“. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad muškietininkui tai turėjo būti baisus pažeminimas. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų veikėjas atidarydavo ir uždarydavo duris ar kuopė vištų bei povų mėšlą. Abi šios pareigybės tebuvo formalumas, kurio bergždžiai siekdavo ir kilmingesni nei išsišokėlis gaskonas didikai. Paukštyno prižiūrėtojo alga siekė du tūkstančius lirų per metus, o durininko – net tris tūkstančius, su papildomu privalumu – nemokamu būstu dvare.
„Atosas pažino bičiulį ir ėmė kvatotis... Persisukęs gobtuvas, iki žemės nusmukęs sijonas, atraitotos rankovės ir ūsai, styrantys sujaudintame veide.“ Šio maskarado su persirengimu knyginiam d‘Artanjanui teko imtis gelbstintis nuo įniršusios miledi. Realus d‘Artanjanas taip pat nebuvo nusiteikęs prieš tokias linksmybes – tik daug rimtesniu tikslu. Tarkim, taip jis tapo durininku. 1650 metais muškietininkas, persirengęs elgeta, prasmunka į maišto krečiamą Bordo miestą. Tada įgyja vadovybės pasitikėjimą ir įkalba atiduoti tvirtovę. Kad užsitarnautų paukštidės prižiūrėtojo pareigybes, jam teko nuvykti į Angliją. Ten jis iššniukštinėjo tuometinio revoliucijos vado Oliverio Kromvelio planus. Šįkart d‘Artanjanas persirengė dvasininku.
Vieta istorijoje
Realaus d‘Artanjano gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo aprašyto knygoje. Intrigos, klasta ir meilė, persirengimai, girtavimai ir dvikovos, abejotina karjeros pradžia ir puikus jos finalas. Beje, čia A. Diuma taip pat nelabai klysta. Jo gaskonas žūsta mūšyje, tapęs Prancūzijos maršalu – tai aukščiausias karinis rangas. Realus d‘Artanjanas žuvo užimant Mastrichtą, turėdamas laipsnį, atitinkantį generolo majoro. Atrodytų, nesutampa, tačiau nepamirškime, kad tais laikais šis laipsnis dar turėjo ir kitą pavadinimą – lauko maršalas. Vis dėlto esmė ne laipsniai. Sužinojęs apie d‘Artanjano žūtį, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasakė: „Aš netekau žmogaus, kuriuo visiškai pasitikėjau, ir kuriam galėjau patikėti bet kokią užduotį.“ Lauko maršalo mirtį nuoširdžiai apraudojo visų tarpusavyje kovojančių partijų šalininkai.
