Ar nebaisu atvirai dalytis savo pasauliu su kitais, susitikti su pačia savimi, apnuoginti sielą?
Baisu, bet tikiu savo ir kitų merginų drąsa nugalėti baimę ir pasidalyti tuo, ką kiekviena turime savo viduje.
Kokia jautriausia Jūsų tema, apie ką vis dėlto nenorėtumėte kalbėti?
Tokios temos nėra. Esu visiškai atvira.
Kokiomis savo savybėmis esate labiausiai nepatenkinta? Kokių kompleksų turite?
Bijau prarasti save, nes tai jau esu išgyvenusi.
Kaip performansui „Komplekas“įgyvendinti surinkote dešimt drąsių merginų? Kokia istorija labiausiai sujaudino?
Feisbuke paskelbiau atranką, norą dalyvauti pareiškė labai daug drąsių merginų. Kiekvienos istorija – labai jautri, nenorėčiau išskirti vienos.
Kodėl nuo monumentalios skulptūros pasukote apčiuopiamai neišliekančio žanro link?
Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedra moderni, man čia mokytis patiko. Kuriant, manau, svarbiausia yra ne fizinis kūnas, o idėja. Pasirinkau performanso žanrą, nes jis leidžia išsakyti savo mintis ir pasidalyti jomis itin intymiai.
Kas Jums svarbu kuriant? Kokia performanso paskirtis?
Svarbu būti savimi, nuoširdžiai pasidalyti mintimis su kitais, siųsti žinutę žiūrovams ir priartėti prie kiekvieno iš jų sielos kertelių. Performanso paskirtis gali būti įvairi.
Ko pasigendate šiuolaikinio meno pasaulyje?
Atvirumo ir nuoširdumo. Šiuolaikinio meno pasaulyje per daug snobizmo.
Kurdama performansą „Monika & Monika“ vilkėjote vestuvinę suknelę, ant galvos buvote užsidėjusi 10 kg sveriančią metalinę dėžę su akute, pro ją žvelgėte į lankytojus. Tuo metu norėjote ištekėti? Ar performansais perteikiate savo troškimus, svajones, viltis?
Ištekėti pasąmoningai nori kiekviena, bet šiuo atveju suknelę pasirinkau norėdama parodyti moters visuomenėje suvokiamo įvaizdžio standartą.
Performansas „Aš – tavo saulė“ – apie besąlygišką ir jokių taisyklių nepaisančią meilę. Dvi valandas buvote užsidariusi 4 m aukštyje, bokšte-vamzdyje su permatomu dugnu. Rizikavote prisišaukti klaustrofobiją arba nukristi! Ar savo kūryba siekiate sukrėsti, šokiruoti?
Iš dalies taip. Siekiu ne šokiruoti, o sukrėsti, paaštrinti kiekvieno žiūrovo jautrumą.
Performansą „Aš – tavo saulė“ kūrėte aistringai įsimylėjusi. Sakėte, kad jis jau paseno. Ar performansas – riboto galiojimo laiko kūrinys?
Kaip kada. Mano performansai susiję su jausmais. Jausmai keičiasi. Kai kurių performansų negaliu atlikti, nes nejaučiu tam tikrų emocijų.
Šį kūrinį pristatėte Budapešto meno mugėje, Berlyne. Kaip esate suvokiama skirtingose šalyse?
Žmonės visur atvirai priėmė šį meno kūrinį, tačiau Berlyne žiūrovai buvo drąsesni, emocingesni, reagavo audringiau.
Jūsų performansą „Veidaknygė“, trukusį 12 valandų bute-knygyne „Juodas šuo“, įsigijo Modernaus meno centras. Ar paprasta parduoti efemerišką kūrinį, paveikų čia ir dabar?
Retai galvoju, ar mano kūrinys sudomins pirkėjus, tačiau nuoširdžiai, sąžiningai dirbant, performansą parduoti įmanoma. Man didelė garbė, kad Modernaus meno centras įsigijo „Veidaknygę“.
Kas Jus įkvėpia kurti, iš kur semiatės idėjų?
Mane įkvepia gyvenimas. Kaip tik šia tema rašau magistrinį darbą.
Kuo Jūsų performansai skiriasi nuo spektaklių?
Performansas yra gyvas, nesuvaidintas veiksmas, tai – teatro priešingybė. Kita vertus, galima rasti ir daug panašumų, tačiau aš matau aiškią ribą.
Ar būti Oskaro Koršunovo mūza – taip pat savitas performansas?
Įsimylėti žmogų yra gyvenimas. Kadangi performansą tapatinu su gyvenimu, galėčiau atsakyti: „Taip“, tačiau, žodis „mūza“ man kelia juoką, tad nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą.
Nemažai laiko praleidžiate netoli Kauno esančiame vienuolyne. Kodėl Jums reikia atsiriboti?
Kad suvoktum save, turi atsitraukti į šalį, nes tik per atstumą galima adekvačiai įvertinti save, savo darbus, aplinką.
