Pilna bagažinė žaislų ir sauskelnių, ant galinės sėdynės žviegiantys vaikai ir nežinia ko paniuręs, tvirtai į vairą įsikibęs sutuoktinis šalia – tai jau nebe tipiškas atostogų pradžios vaizdelis. Galima jas leisti ir kitaip – su geriausiomis draugėmis gulint po palme, gurkšnojant martinį ir tyloje klausantis jūros mūšos arba su būreliu bendraminčių vaikštant po muziejų sales ir diskutuojant apie meną.
Prieš kelis dešimtmečius vienos ar su draugėmis atostogaujančios moterys vertintos kaip nuotykių ieškotojos, bet laikai ir požiūris keičiasi. Prieš porą metų įmonės „Sprinter tyrimai“ atlikta visuomenės apklausa parodė, kad atostogas su vyru ar žmona renkasi vos 45 proc. apklaustųjų. Dalis atostogauja vieni, dalis – tik su vaikais, o trečdalis – su draugais. Nepaversti poilsio tokia pat rutina kaip darbas, rekomenduoja ir psichologai. Štai psichoterapeutė Genovaitė Petronienė siūlo visas metų atostogas paskirstyti: dalį jų leisti su šeima, dalį – su draugais, o dalį – tiesiog pabūti vieniems. „Nesvarbu, kokį atostogų būdą renkatės, visada būtina rasti laiko ramiai pabūti vienam su savimi, – sako ji. – Tai nuramina emocijas ir mintis.“ Pridurtume – ir padeda išvengti konfliktų, juk po bendrų atostogų padaugėja skyrybų – ilgas buvimas kartu yra tikras išbandymas šeimai. O draugystei? Ne kartą su draugėmis atostogavusios žinomos moterys vienu balsu tikina, kad privalumų toks mergaičių pasibuvimas turi kur kas daugiau nei minusų. Įdomu, kokie jie?
Atitrūkti nuo šeimos
Televizijos laidų prodiuserė, kino kritikė Lolita Bytautaitė su trimis draugėmis atostogų kartu tradiciją pradėjo jau seniai – prieš 10 metų keliaudamos po Šri Lanką. Nuo tada aplankė ne vieną šalį – buvo Vietname, Tailande, Meksikoje, Portugalijoje, Italijoje. „Atostogos su šeima labiau skirtos kitiems: rūpiniesi vyru, vaikais. Moterų atostogos yra sau. Gal skamba ir egoistiškai, bet tai – puikus būdas atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, – prisipažįsta L. Bytautaitė. – Kai grįžtame pailsėjusios, praturtėjusios, galime daugiau duoti ir šeimai. Tiesa, kad tikrai pailsėtum, svarbu atitrūkti visiškai. Atostogaudamos Vietname padarėme klaidą – nutarėme per skaipą pabendrauti su šeimynykščiais. Guli sau pajūry, kaitiniesi, šviežius vaisius valgai, o šeima ekrane – sušalusi, alkana, sūnus skundžiasi, kad jam pabodo makaronus ir koldūnus valgyti... Nutarėme, kad daugiau tokių nesąmonių nedarysime. Ryšį su artimaisiais palaikome, bet susirašome tik trumposiomis žinutėmis. Apskritai vengiame lįsti į internetą – nenorime gadinti nuotaikos blogomis naujienomis.“
L. Bytautaitė: Atostogaujant su draugėmis niekas nelipa ant galvos, tad pasikalbame visomis temomis, pasidalijame emocijomis, nuomonėmis.
Lolita sako, kad vyrai prie tokių atostogų jau įprato, tad visiškai nepyksta. „Tai – ir puiki galimybė pabendrauti su draugėmis, išsikalbėti iš širdies, geriau pažinti vienai kitą, – dar vieną privalumą nurodo prodiuserė. – Lyg ir susitinkame įvairiomis progomis, bet nėra kada filosofuoti apie gyvenimo prasmę, kai visas mintis pasiglemžia buitis, darbas, vaikai. Atostogaujant niekas nelipa ant galvos, tad pasikalbame visomis temomis, pasidalijame emocijomis, nuomonėmis.“ O ką daryti, jei tos nuomonės labai skiriasi? „Taip būna retai, – atsako Lolita. – Manyčiau, su draugėmis kur kas lengviau suderinti interesus nei su šeimos nariais. Jei nutariame šiandien valgyti žuvis, tai visos taip ir darome. Kaprizų nebūna. O nueini su šeima... Vyras norėtų daugiau pasirinkimo, sūnus apskritai užverčia meniu pareikšdamas, kad jam čia nėra ką valgyti. Moterims prisiderinti prie kitų paprasčiau, juk visą gyvenimą tik tai ir darome. Atėjusios į kavinę, visada rasime, ką valgyti. Aišku, svarbu ir tai, kad mūsų panašūs skoniai, tie patys prioritetai, tarkim, visos labiau mėgstame gamtą nei civilizaciją, keliauti ne sezono metu – balandį, gegužę, kol dar viskas nenusiaubta. Tuo laiku ir gamta graži, viskas žydi, ir kainos nedidelės, ir žmonių mažiau.“
Kad visa atostogų planavimo našta negultų vienai ant pečių, draugės pasiskirsto pareigomis: viena sudaro maršrutą, kita užsako apartamentus, trečia ieško lėktuvo bilietų, ketvirta atsakinga už mašinų nuomą. „Aišku, ne visada viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Štai kartą viena Portugalijoje išvažiavo mašina pirkti pusryčių nepasiėmusi telefono, pasiklydo ir suprato, kad neatsimena net miestelio, kuriame gyvename, pavadinimo... Tai priimame kaip pamokas. Jei nutrina kojas, kitą kartą įsidedi patogesnius batus. Kai susiduri su sveikatos problemomis, sužinai, kokį draudimą rinktis. Dabar labai patobulėjome, dedame viena kitai vis didesnius pliusiukus, o atostogoms keliame vis didesnius reikalavimus. Per 10 metų taip apsišlifavome, kad esame kaip vieno smuiko stygos“, – sako L. Bytautaitė.
Paklausta, ar, keliaudamos po tokias tolimas ir egzotiškas šalis, moterys nepasigenda tvirtų vyriškų rankų, saugaus užnugario ir šalto proto, Lolita tik nusijuokia. „Aišku, gal Azijoje ir saugiau jautiesi su vyru, bet itin ekstremalių situacijų dar neteko patirti. O dėl to šalto proto... Tiesą sakant, manau, kad susidūrę su netikėtomis problemomis kai kurie vyrai net labiau linkę isterikuoti, panikuoti ir ieškoti kaltų. Tolerancija, mokėjimas nekonfliktuoti ir nekaltinti kitų kritinėmis aplinkybėmis – labai svarbu, jei nori, kad bendros atostogos pavyktų. Panašu, kad mums pavyksta, viena kitai nepabostame, o kai reikia išsiskirti, net liūdesys apima.“
Neprarasti ryšių
„Girdėjau, kad mergaičių atostogos tampa vis populiaresnės, bet kad jos įvyktų, būtina viena sąlyga – reikia turėti draugių, – sako keramikė Nomeda Marčėnaitė. – Mergvakarius organizuoju jau seniai. Tiesa, jie neturi nieko bendra su tais priešvestuviniais, tai tiesiog moterų susiėjimai. Vienos lyties žmonių pasibuvimas labai geras tuo, kad nereikia demonstruoti tam tikrų savo ypatybių, kurios iš tiesų labai trukdo bendrauti.“ Kartą Nomeda ir jos draugė dizainerė Jurgita Januškevičiūtė nutarė surengti vakarėlį-degustaciją ir supažindinti viena kitos drauges. Nomeda į kompaniją pasikvietė ir jachtos kapitoną dizainerį, buriuotoją Vytą Palavinską. „Mąsčiau apie kelionę jachta, tad ir vakarienę organizavau tikėdamasi rasti bendrakeleivių, – sako keramikė. – Per vakarėlį mergiškai kirkinome tą kapitoną, klausinėjome, ko reikėtų kelionei, o jis labai rimtai ėmė dėstyti, kad kartą moterys prisidėjo visokių puošnių dalykų, tinklinių kojinių... Buvau kiek išgėrusi vyno, tad pradėjau Vytą kamantinėti, ką jis turi prieš tinklines kojines. Juk tai labai patogus daiktas – ir gerai atrodo, ir vietos daug neužima, ir prireikus galima panaudoti kaip tinklą. Siūliau ir jam tokias įsidėti.“ Juokdamasi Nomeda prisipažįsta tais tinklais kapitoną Vytą ir pagavusi. „Po tos kelionės jis ir užsiliko mano gyvenime, tad juokauti reikia atsargiai“, – sako pašnekovė. Be Vyto jachtoje buvo dar du vyrai – virėjas ir kapitono padėjėjas, bet moterims ilsėtis jie netrukdė. „Vytas sugalvojo visoms naujus romantiškus vardus. Buvo nuostabu, – prisimena Nomeda. – Plaukiojome po Egėjo jūrą, po Dodekanesą. Šiame salyne gausu mažų, retai lankomų salų, o jose – nedidelių jaukių restoranėlių, tad romantikos tikrai netrūko. Kasvakar pasipuošdavome (juk irgi turime savo nuomonę, kas dera ir kas nedera laive!) ir išlipdavome vakarieniauti. Tie mergaičių pokalbiai yra patys smagiausi – tai juokiamės, tai verkiame, tai vėl juokiamės... Išsikalbėti iki skaudulių, o paskui pasijuokti pačios iš savęs gali tik moterys. Gražu žiūrėti, kaip tokiose kompanijose visos atsiskleidžia. O ir susirinkome panašios – beveik to paties amžiaus, turinčios įvairių patirčių, atsitiesusios, savarankiškos, su puikiu humoro ir autoironijos jausmais.“
Nomeda sako, kad tokios atostogos padeda susirasti naujų draugų. „Tos draugės taip ir liko mano gyvenime, – sako ji. – Nors daugumai žmonių su amžiumi būdinga vis labiau užsisklęsti, pastebiu, kad mano bičiulių ratas kiekvienais metais tik plečiasi. Sutinku, kad paviršutiniško bendravimo gali būti per daug, bet tokios kelionės ir susiėjimai – visai kas kita.“ Keramikė prisipažįsta kartą net surizikavusi keliauti su žmogumi, kurį iki tol buvo mačiusi tik kartą. „Pernai feisbuke perskaičiau, kaip rašytoja Ugnė Barauskaitė džiaugiasi sau ir dukrai nupirkusi bilietus į Kosą. Buvome feisbuko draugės, matėmės tik kartą – mano laidoje. Pakomentavau: „Ak, kaip aš tau pavydžiu!“, o ji atrašė: „Ko pavydėti? Kas tau neleidžia pačiai nusipirkti bilietų?“ Taip ir padariau. Pasiėmiau kartu vaikus. Taigi pradėjome su Ugne bendrauti kur kas labiau nei iki tol“, – sako Nomeda. Ar nebaisu leistis į kelionę su, galima sakyti, visai svetimu žmogumi? „Manau, protingi ir brandūs žmonės tuo ir gražūs, kad moka dalytis savo laiku ir erdve nelipdami ant kitų. Dideli berniukai ir mergaitės, ypač pastarosios, moka pajusti kito žmogaus ribas, – atsako N. Marčėnaitė. – Nei aš, nei Ugnė nesame įkyrios, tad viena kitos neerzinome. Dalį laiko leidome atskirai, dalį – kartu, buvome išsinuomojusios bendrą automobilį, važinėjome kartu su vaikais. Pamatai tam tikras kito žmogaus savybes, savo atskleidi. Tokie atradimai – didžiulė vertybė.“
Pasimėgauti menu
Kartais į vieną būrį moteris sutelkia bendri interesai. Būtent tai galima pasakyti apie menotyrininkės Aistės Paulinos Virbickaitės suburtą šešetuką. „Dėstau dailės istoriją suaugusiesiems. Kartą po paskaitos apie Romą viena lankytoja tarstelėjo, kad reikėtų į šį miestą nuvykti ir viską pamatyti sako akimis. Idėja pradėjo rutuliotis, atsirado dar kelios entuziastės, taip susidarė mūsų šaunusis šešetukas“, – kelionių tradicijos pradžią prisimena dėstytoja. Kelionė į Romą pavyko, tada moterys aplankė Madridą, dabar planuoja vykti į Vieną. Viena išvyka trunka kelias dienas, tampa ilguoju menotyros savaitgaliu. Bendramintės stengiasi aplankyti svarbiausius miesto muziejus, pamatyti ir daugiau sužinoti apie juose esančius eksponatus. Tiesa, šioms išvykoms kiekviena turi kaip reikiant pasiruošti. „Iš pradžių mano bendrakeleivės gal ir įsivaizdavo, kad viena viską pasakosiu, joms tereikės gerai ištempti ausis. Elgiuosi kitaip – apmąstau, ką reikėtų būtinai aplankyti, pažiūrėti, ir paskirstau namų darbus, – pasakoja dėstytoja. – Kiekviena moteris parengia po pasakojimą apie pasiūlytą menininką. Stengiamės, kad tai nebūtų sausa informacija, kad būtų ir visokių smagių gandų, istorijų. Didžiulis malonumas yra dalytis – žiniomis, nuomonėmis, emocijomis. Be to, kur kas įdomiau klausytis, kai apie viską pasakoja ne vienas žmogus, o keli. Kiekviena tai perleidžia per savo subjektyvią prizmę, tas pasakojimas nuspalvinamas vis kitaip. Galų gale, net jei visa kita informacija ilgainiui iš galvos išsitrins, bent jau to, apie ką pati rinkai medžiagą, tikrai nepamirši. Būna, išgirdusios savo užduotį, klausia: „Kas čia toks?“, o paskui savo tyrimų objektą kone įsimyli. Smagu žiūrėti, kaip jos mokosi oro uoste ar lėktuve spausdamos rankose pluoštus lapų. Tarsi studentai, kuriems pasiruošti egzaminui amžinai pritrūksta vienos nakties.“
A. P. Virbickaitė:Smagu žiūrėti, kaip mano bendrakeleivės, išsirengusios į meno pažinimo atostogas, mokosi oro uoste ar lėktuve spausdamos rankose pluoštus lapų.
Kitais darbais moterys irgi dalijasi draugiškai – viena sudaro maršrutą, kita užsako viešbučius, trečia rūpinasi, kur būtų galima skaniai pavalgyti. Aistė Paulina sako, kad konfliktų dėl to, jog vienai norisi eiti vienur, o kitai – kitur, nekyla. „Visur einame kartu, nėra taip, kad išsiskirtų poreikiai. Jei už maistą atsakinga moteris išrenka kavinę, kitos pasiūlymu mielai pasinaudoja. Laisvo laiko lieka nedaug, tad ir diskusijų, kaip jį prasmingai praleisti, nebūna, – sako pašnekovė. – Aišku, muziejai nuvargina, tad stengiamės ir kavinukėje pasėdėti, ir pasivaikščioti, ir ko nors nusipirkti.“ Per keliones moterys labai susidraugavo, nors kai kurios iki tol nebuvo pažįstamos. Atsirado ir daugiau norinčiųjų prisijungti, bet A. P. Virbickaitė sako nenorinti iš tų išvykų daryti verslo. Šiek tiek keista, kad šią meno mėgėjų grupę sudaro vien moterys. Ar vyrų jos neįsileidžia sąmoningai? „Taip nutiko neplanuotai, natūraliai. Juk ir mano paskaitas moterys lanko aktyviau, – atsako dėstytoja. – Aišku, galima susitelkti į meną ir keliaujant su šeima, bet visų interesai sutampa retai. Vyrams paprastai nelabai įdomūs muziejai, jie nelinkę ruošti namų darbų. Vaikai irgi nuo informacijos gausos greitai pavargsta, tad menas per tokias keliones nukeliauja į antrą planą. Be to, moterys patikimesnės, pareigingesnės, mažiau išsiblaškiusios, labiau linkusios prisiderinti.“
A. P. Virbickaitė tokiu užduočių dalijimosi principu siūlo vadovautis ir keliaujant su šeima. „Pasiskirstykite ir iš anksto pasirenkite kiekvienas plačiau papasakoti apie kokį nors vieną objektą. Bus kur kas įdomiau, nei dairytis prabėgomis ir klausytis vien gido. Jei nepatingėsite ir rasite tam laiko, kelionė ilgiau išliks atmintyje ir atneš daugiau naudos“, – sako menotyrininkė.
Tobulas trikampis – mama, močiutė ir vaikai
Laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė džiaugiasi atradusi tobulą mergaičių atostogų kompanijos derinį. „Gaila, kad jau trejus metus nebeištrūkstame, bet iki šiol su nostalgija prisimenu tas nuostabias atostogas su draugėmis, mamomis ir vaikais, – sako ji. – Mūsų trijų draugių vaikai augo beveik kartu, dažnai matydavomės. Sugalvojome atostogauti pasiimti ir savo mamas bei anytas. Joms ir tarpusavyje smagu pabendrauti, ir vaikų auklėmis mielai sutinka pabūti. Pavyzdžiui, reikia vaikui eiti pokaičio, močiutė irgi nenori taip ilgai būti saulėje, tad jie eina į viešbutį, o mes liekame paplūdimyje. Jei nori eiti į klubą pašokti, vaikus saugiai palieki su močiute. Kuo didesnis būrys, tuo lengviau pasidalyti į kompanijas pagal poreikius. Vienos gal nori eiti į paplūdimį, kitos – apsipirkti, trečios leidžiasi į ekskursijas. Vienos mėgaujasi ekstremalesnėmis pramogomis, kitos žaidžia stalo žaidimus. Kartais prie mūsų prisijungdavo ir vienišės.“ Daivos kompanija paprastai rinkdavosi nesudėtingas poilsines atostogas, kur viskas įskaičiuota, – kad būtų kuo mažiau galvos skausmo ir papildomų rūpesčių. Taip aplankė Bulgariją, Turkiją, Tunisą. „Bulgarijoje turėjome vieną vyrą, jis buvo beveik bendras, – prisimena pašnekovė. – Padėdavo mums, kai reikėdavo kiek griežtesnio tono, pavyzdžiui, bandant iškrapštyti vaikus iš baseino.“
D. Tamošiūnaitė: Atostogaujant keliems, reikia viską kuo tiksliau suplanuoti – tada kils mažiau diskusijų ir improvizacijų.
D. Tamošiūnaitė sako, kad tokie mergaičių pasibuvimai dar labiau suartina, kita vertus, daug lemia ir aplinka. „Lengva sutarti, kai viskas aišku, suplanuota, pasirinkimo nėra, – sako ji. – Kai leidiesi į pažintinę kelionę be išankstinio plano, gali nutikti visko. Po vienos tokios išvykos santykiai su draugėmis kiek atvėso. Supratau, kad, atostogaujant keliems, reikia viską kuo tiksliau suplanuoti – tada kils mažiau diskusijų ir improvizacijų. Kai žinai, kad kelsiesi penktą ryto ir eisi kokios nors šventyklos pažiūrėti, neniurzgi – net jei šventyklos tau ir neįdomios. Tiesiog vaikščioji aplink ir lauki kitų.“ Kas kita, pasak Daivos, kai nutariama keliauti spontaniškai, kur vėjas papūs. Viena siūlo pavalgyti, nes paskui visos kavinės bus uždarytos, kita mostelėja ranka – tikrai ką nors rasime. „Nerandame, visos – alkanos ir piktos, tad nori nenori imame niurzgėti. Arba siūlai įsimesti miegmaišius, bet kas nors įtikina, kad viešbučiuose vietos – apsčiai. Atvažiuoji, ir bac! Koks nors festivalis, visi viešbučiai užimti. Tenka važiuoti visą naktį sukandus dantis, galiausiai kokią 6 valandą ryto randi viešbutėlį, bet jame gali snūstelėti tik iki 12 valandos“, – kelis niuansus prisimena laidų vedėja. Galiausiai atsidūsta ir pripažįsta labai pasiilgusi mergaičių atostogų. „Jaučiu, reikės grąžinti tą tradiciją“, – valiūkiškai nusijuokia.
