Daugelis Augustos Sofijos juvelyrikos kūrinių gimė tarsi iš nieko, neturint lėšų brangioms medžiagoms įsigyti, spaudžiant studijų ceitnotui.
Troškimas tobulėti, įgyti žinių, pasikapstyti po įvairių kultūrų klodus, išsiaiškinti juvelyrikos paslaptis, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Metalo plastikos katedros studentę nuginė į Talino meno akademiją, į Hiko Mizuno juvelyrikos koledžą Tokijuje, į prestižinę Miuncheno meno akademiją, garsaus juvelyro Otto Künzli juvelyrikos klasę, į privačias aukštosios juvelyrikos dirbtuves Florencijoje. Kartais net ir ekstremalios situacijos atsidūrus toli gražu ne šiltoje, patogioje aplinkoje padėjo formuotismenininkės braižui, pasikliauti intuicija.
Su Augusta Sofija susitikome per jos parodą „Sapnas apie Afriką“. Primityvių tautų menas ir pirmykštė dailė kūrėją patraukė, kai, sėdėdama bibliotekoje, žiūrinėjo Šefšaueno – mėlynojo Maroko miesto, Nigerijoje gyvenančios jorubų genties tekstilės ir Sacharos dykumos uolų piešinių nuotraukas. Taip gimė, pasak autorės, „laisva nuo suvaržymų, lyg sapnas, lyg dykumų miražas iš iliuzionistinių minčių sukomponuota kolekcija.“
Aš taip spontaniškai ir aklai nėriau į juvelyriką... Net neįsivaizduoju, kaip galima taip pasielgti!
Sofistinio meno idėją plėtojanti A. S. Rudzikaitė intelektinį iššūkį kelia ir sau, ir žiūrovams. Druskininkuose augusi ir dabar ten gyvenanti juvelyrė sako, kad tarp santūraus paprastumo ir rafinuoto įmantrumo balansuojančios efemeriškos jos darbų formos ir tekstūros, subtilus atšiaurumas – iš žavėjimosi gamta.
Iššūkių troškimas
„Augau tarp menininkų, tad menu pradėjau domėtis dar vaikystėje. Antrą vardą (Sofija) man davė mamos brolis, mano krikštatėvis – žymus filosofas Algis Uždavinys. Mama savo brolį labai mylėjo, dėdė mūsų šeimai buvo autoritetas, tad krikštydami tėvai patenkino ir savo, ir jo troškimus.
Kūrybiškumo dovaną turbūt gavau su genais. Aplinka veikia, išlaisvina, duoda postūmį, parodo kryptis, vėjus. Mūsų namų aplinka meniška, nes tėtis – tapytojas. Druskininkuose vykdavę dailininkų plenerai neretai persikeldavo į mūsų namus.
Tapyba traukė ir mane. Lankiau dailės mokyklą, pedagogai girdavo, o aš maniau, kad perdeda, – visada kėliau sau maksimalius reikalavimus. Tėvai patarė apie ateitį pagalvoti, sakė, kad šioje srityje per daug laisvės, neapibrėžtumo, įkalbinėjo rinktis konkretesnę profesiją.
Į juvelyriką nėriau taip spontaniškai ir aklai... Net neįsivaizduoju, kaip galima taip pasielgti! Paprastai viską gerai apgalvoju, o čia... Abitūros egzaminus išlaikiau aukščiausiais balais, man sekėsi ir tikslieji mokslai, tad galėjau stoti bet kur. Pamenu, atvažiavau į Vilnių, į atvirų durų dienas. Iš pradžių nuėjau į Dailės akademijos Interjero dizaino katedrą, paskui – į Kostiumo dizaino, o tada nusprendžiau traukti į Telšius. Metalo plastikos katedroje sužavėjo meninė juvelyrika. Man tai buvo tikras atradimas. Niekada negalvojau apie papuošalą kaip apie konceptualų meno kūrinį. Pamačiusi studentų darbus, aiktelėjau: „Vau, čia sidabras, čia taip padaryta!..“ Supratau, kad prireiks ir kūrybinių, ir intelektinių, ir techninių įgūdžių. Net fizikos ir chemijos žinių, nes papuošalas liečiasi prie kūno, tad visi sprendimai turi būti praktiškai pagrįsti. Tada nežinojau, kas yra metalo valcavimas, lydimas, kaip atrodo sidabro žaliava.
Mokykloje buvau pirmūnė, ketinau studijuoti kokiame nors prestižiniame užsienio universitete, nenorėjau paleisti žinių vėjais. Nors Telšiuose mokytis patiko, po metų pajutau, kad man reikia kažko daugiau. Panorau kur nors išvažiuoti, patirti daugiau iššūkių, rizikos, nežinomybės. Antrame kurse katedros vedėja pasiūlė iki kitos dienos parašyti motyvacinį laišką studijuoti pagal mainų programą Taline. Sėdau, viską supyliau, išsiunčiau, kitą dieną sužinojau, kad priėmė. Tas mėnuo Estijoje buvo kosminis. Susidraugavau su dviem atvykėliais studentais – japonu ir žydu. Visi trys eidavome į kalvę, maldavomės po turgus, ieškodavome metalo. Draugai buvo užsimoję pabandyti kalti Damasko plieną, nedvejodama prisijungiau. Mokiausi rišti knygas, graviruoti, ėjau žiesti lėkščių, nukaliau iš Damasko plieno du peilius. Tiek visko išmokau! Japonas parodė savo mokyklos katalogą. Pamačiau ir man trinktelėjo: „Tokijas, Japonija...“ Aštuntoje klasėje su drauge susilažinome, kuri pirma nuvažiuos į Tekančios Saulės šalį. Supratau, kad laikas. Draugas davė savo dėstytojo kontaktinius duomenis, parašiau motyvacinį laišką. Gavau atsakymą, kad norėtų su manimi susitikti Miunchene – tarptautinėje juvelyrikos parodoje (čia vyko ir konceptualiosios juvelyrikos etalono Miuncheno meno akademijos dėstytojo, profesoriaus Otto Künzli retrospektyvinė paroda). Sukrapščiau paskutinius pinigus bilietui ir nuskridau į Miuncheną. Japonai neslėpė savo susižavėjimo manimi. Gal dėl to, kad esu labai aukšta. Pasišnekėjome, grįžau, laukiau balandžio – tą mėnesį vyksta priėmimo konkursas. Mane priėmė!”
Mėgstu pati save nustebinti. Dažnai kūrinys prasideda vienaip, o baigiasi kitaip.
Laimingas atsitiktinumas
„Tada iškilo problema – kur gauti pinigų kelionei? Tėvai pasakė: „Jei turi, skrisk.“ Jie mano, kad reikia ugdyti savarankiškumą. Įsidarbinau padavėja, dirbau visą vasarą be laisvadienių – privalėjau užsidirbti kelionei. Tuo pat metu atlikau liejimo praktiką. Tėtis paskolino pinigų bilietui. Likus dviem dienoms iki skrydžio, žmogus, pas kurį turėjau nuomotis kambarį, pranešė, kad susirado merginą, taigi laisvos vietos nebėra. Išvažiavau į Japoniją nežinodama, kur gyvensiu. Pagalbos ranką ištiesė japonas vaikinas – pasiūlė apsistoti pas jį. Esu daug mačiusi, priimu viską, kaip yra. Jei gyvenime atsitinka nelaimė, leidžiu jai būti. O japono pagalbą priėmiau kaip galimybę turėti stogą virš galvos, kaip dovaną. Pamokiau jį anglų kalbos. Pinigų turėjau nedaug, iki koledžo buvo toli, kambariokas paskolino dviratį. Kiekvieną dieną mindavau į paskaitas – 15 km pirmyn ir tiek pat atgal. Niekas nekalbėjo angliškai, telefonas neveikė, neturėjau kompiuterio, pirmą kartą tėvams paskambinau po dviejų savaičių. Mokykloje internetas veikė tik mokslo tikslais, prisijungti prie socialinių tinklų negalėjau. Visos dirbti reikiamos programos – tik japonų kalba. Dėstytojai, išskyrus du, angliškai nekalba. Kalbėjomės ženklų kalba.
Kai kurias paskaitas skaitė garsus dizaineris Noritaka Tatehana, jis kūrė Lady Gagai batus. Mūsų užduotis buvo sukurti japonų medžio raižinių įkvėptą papuošalų kolekciją ir jų pakuotes. Po Telšių tai buvo toks kontrastas! Kūrėme papuošalus parduoti – ne tik koncepciją. Tikras iššūkis, be to, norėjau kuo daugiau iš šio kūrėjo (beje, jis angliškai irgi nekalbėjo) išmokti. Supratau, kad japonai iš tikrųjų dirba velniškai daug. Dariau eskizus, idėjos liejosi, bet negalėjau jų įgyvendinti – per sudėtingos, per mažai laiko.
Eilinį kartą žvalgiausi po „Tokyu Hands“ – parduotuvę, kur galima nusipirkti visko: nuo gyvatės odos, deimantų iki virtuvinio kombaino ar šluotkočio. Ieškojome medžiagų. Netikėtai akys užkliuvo už plieninių karnizų žiedų. Pasiėmiau pakelį. Pamaniau, neblogai atrodo. Jau buvo apėmusi panika, kad nieko gera negaliu sukurti. Tą šeštadienį atsitiktinai buvo atrakintos dirbtuvės, patraukiau ten. Nušlifavau nikeliuotą plieninio žiedo paviršių, pamačiau, kad suvirintas baisiu žalvario lydmetaliu. Jį išpjoviau. Svarsčiau, ką daryti toliau, – tokio metalo tada nemokėjau lituoti. Pamaniau, įsprausiu į tarpą akmenuką (mugėje buvau nusipirkusi safyrų) – nereikės lituoti. Įspraudžiau. Tada pagalvojau, kad žiedas gali rūdyti, – nežinau, koks čia metalas. Reikia padengti sidabru iš vidinės pusės, kad neteptų pirštų. Tiesiog apliejau. Užsimoviau žiedą ir supratau, kad gerai padariau. Per savaitę sukūriau visą kolekciją. Gatvėje susipažinau su labai gražia ilgaplauke kine. Paprašiau ją pabūti mano modeliu. Padarėme fotosesiją, pavadinau ją „Laimingas atsitiktinumas“ („The Serendipity“, arba 縁). Ir dėstytojai, ir studentai buvo sužavėti.“
Damasko plienas
„Japonijoje padariau kelis Damasko plieno žiedus su intarpais – mėlynuoju topazu, juoduoju turmalinu, Keši perlu… Taline jau buvau išmokusi kalti sluoksniuotą Damasko plieną, – iš tokio gaminti samurajų kardai. Peilius kaliau iš 160 sluoksnių, o žiedus – iš 32. Damasko plienas tuo ir ypatingas, kad kalant itin aukštoje temperatūroje suvirinami keli sluoksniai skirtingų rūšių metalo. Saugant nuo oksidavimosi, švarioje liepsnoje įkaitintas sviesto minkštumo metalas kalamas, sukamas ir lenkiamas kaip pyrago tešla. Paskui išformuojamas, nušveičiamas ir palaikomas rūgštyje, ši išgraužia minkštesnį metalą, atsiranda juodi ir blizgūs, sidabriškai pilki raštai. Dažniausiai šio plieno ruošinio kraštai truputį atsisluoksniuoja. Pastebėjau, kad atsivėrę tarpai, plyšiai labai įdomiai atrodo. Paėmiau kelis blogus gabaliukus ir padariau iš jų žiedus. Vienas pirmųjų, dar nebaigtas, man priminė Enso (dzenbudizmo meditacijos praktika, kai dideliais teptukais piešiami skrituliai). Samurajai mokyti dzen būsenos. Kad nužudytų žmogų, jie turėjo išlikti ramūs, todėl ir žiedą pavadinau jų garbei… Kitas, su juodu turmalinu, įstrižas, primena juodai vilkinčio nindzės judesį. Akmuo su dryžiais – lyg šuoras, nindzės pėdsakas – paliekamas ore. Trečiam žiedui kurti naudojau į dvi dalis tarsi jūros banga skilusį metalą. Plyšyje tarp sluoksnių prikniedijau netaisyklingą gėlavandenį perlą. Jis išlenda iš vidaus lyg liežuvis. Tai buvo antra mano kolekcija. Japonai viską nušlifuoja tobulai preciziškai, o mano darbai pasižymėjo spontanišku impulsyvumu. Dėstytojas į mano žiedus žiūrėjo nustebęs – nė vienas jo studentas per tiek metų nebuvo padaręs nieko panašaus, per peržiūrą visiems girdint gyrė. Japonai beprotiškai vertina kūrybos veržlumą, atsitiktinumo momentą. Du žiedus netikėtai nupirko žinoma japonų aktorė. Išgelbėjo mane iš finansinės krizės. Tada nusprendžiau nukeliauti į kalnus – norėjau pamatyti karštąsias Fudzijamos versmes. Taip nutiko, kad nežinodama autobusų tvarkaraščio užstrigau mažame kaimelyje. Pagalbos paprašyti nemokėjau, o ir japonai bijo kalbėti su nepažįstamais užsieniečiais, tad, spaudžiant 2 °C šaltukui, naktį per kalnus ėjau daugiau nei 20 kilometrų iki artimiausio miesto.
Tokijuje buvau susiradusi nemažai draugų, lankydavausi bohemiškose kavinėse ir galerijose. Per tris mėnesius Japonijoje patyriau tiek daug visko... Jaučiausi, tarsi būčiau nugyvenusi kelis gyvenimus. Jau seniai domėjausi japonų estetika ir kultūra. Ji, manau, įtakos mano kūrybai neišvengiamai turės visą likusį gyvenimą. Tokijas buvo ta vieta, kur mano neišsenkanti energija galėjo laisvai skleistis.“
Nenudailintas grožis
„Grįžau į Lietuvą gruodį. Tamsu, lietus... Dar prieš išvažiuodama į Japoniją buvau nutarusi pavasarį vykti į Miuncheno meno akademiją – privalėjau susipažinti su savo didžiausiu autoritetu profesoriumi Otto Künzli, nes po metų jis ketino eiti į pensiją. Japonijoje pajutau juvelyrikos technikos skonį, o Miunchene troškau pažinti jos meninę pusę.
Nežinojau, ar konceptualiosios juvelyrikos meistras mane priims. Važiavau aklai. Buvau pirmoji užsienietė, priimta į jo klasę pagal mainų programą. Keturis mėnesius kūrybiškai dirbau akademijos dirbtuvėse.
Gyvenime visada siekiau save suprasti. Užtat ir važiavau stačia galva visur, kur galėjau. Noriu kurti tokį meną, kuris paliečia žmonių širdis ir išlieka. Skeptiškai žvelgiu į modernią visuomenę. Daug kas padaroma greitai, pompastiškai, siekiant įspūdžio, bet jauti – tuščia. Baisiuosi beprotišku vartojimu. Kartais atrodo, kad ir pati savo kūriniais prie to prisidedu.
Klausiate apie mano kūrinius su juodais nešlifuotais Kongo deimantas. Jie asocijuojasi su juodąja rinka, žmonių išnaudojimu, tiesa? Fotografas Sebastião Salgado XX a. aštuntajame dešimtmetyje įamžino Brazilijoje esančią milžinišką piltuvo formos Serra Pelados aukso kasyklą. Žmonės lyg skruzdėlės lipa žemyn ir aukštyn nešini pilnais krepšiais akmenų, juos plauna, ieško aukso kruopelyčių. Deimantų parsisiunčiau. Jie atrodo kaip žvyrelis. Žmogus turi žinoti, kas į papuošalą įdėta, iš kur nepaprasti akmenys atkeliavo, todėl pavadinimą natūraliai palieku. Jis paaiškina ir mano estetinį sprendimą – kodėl nedailinu, palieku šiurkštų.
Jei gyvenime atsitinka nelaimė, aš leidžiu jai būti.
Titanas, turmalinas, Atlantidos kvapo žiedas... Atsitiktinai kolega davė man oksidais pasidengusio titano gabaliuką. Pirmiausia padariau iš jo auskarus, paskui pamaniau, kad tiktų daryti ir žiedą. Prieš vykdama paskutinį kartą į Italiją – jau buvau baigusi darbą kalvėje, užgesinusi žaizdrą, atsisėdusi į mašiną – jį atsiminiau. Grįžau, vėl užkūriau žaizdrą ir nukaliau žiedą. Parsivežiau namo, žiūriu... Iš kalvės paprastai grįžtu pavargusi, bet kai mane užplūsta įkvėpimas, pradėtą darbą turiu baigti. Atsidariau brangakmenių dėžutę, paėmiau vieną – jau jaučiau, kurį pasirinksiu, ir pridėjau prie žiedo. Tobula. Dar gera valandėlė, ir žiedas buvo baigtas. Jis – kaip iš gelmių ištraukta jūrų relikvija, tarsi apkalkėjęs, apsitraukęs žalsvomis kerpėmis. Baltas akmuo – lyg iš paskendusio miesto Atlantidos, o žiedo vidus – mėlynas, ryškus. Kaip vandenynas.
Juvelyrus neretai riboja įrankiai. Mechanizuotas gaminimo būdas sąlygoja ribotas formas. Mano kūriniai yra rankų darbo, beveik visi vienetiniai, keistų formų. Kadangi viską darau rankomis, galiu rinktis keistus akmenis.“
Tarsi gamtos dovanoti
„Nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis. Apskritai esu berniukas. Turiu gerų draugų, jie man atvirai sako: „Na, bet tu – mergina, pažiūrėk į save.“ Vaikštau nepasidažiusi, mėgstu vilkėti marškinius, mūvėti džinsus, avėti vyriškus batus. Rankose – lagaminėlis. Apsivilkusi suknelę jaučiuosi nepatogiai. Retai dabinuosi papuošalais. Mano žiedai, auskarai kuria archajiškumo įspūdį, tarsi pačios gamtos dovanoti, lyg iškasenos. Žaviuosi brangakmenių žėrėjimu, nesu nusiteikusi prieš deimantus, bet mano darbai savitai subtilūs. Visais savo kūriniais galėčiau puoštis, bet reikia progos. Įsisegu juodus plieno bei aukso auskarus, ir atrodo, kad esu pernelyg pasipuošusi.
Japonijoje kūriau ir seges, bet jų nemėgstu. Auskarai – neįpareigojantys, kabantys erdvėje. Žiedas taip pat turi laisvės. O segė prisegama prie drabužio... Norėčiau sukurti vėrinių, bet neskubu. Žaviuosi stebuklingais Sigito Virpilaičio kūriniais, jis man – autoritetas. Pasigrožiu ir darau savaip. Mėgstu save nustebinti. Dažnai kūrinys prasideda vienaip, o baigiasi kitaip.
Atradau, kaip prie nerūdijančio plieno prilituoti auksą ir nepažeisti patinos. Negaliu paleisti neišnešioto darbo, kaifuoju, kai išeina tobulas. Visa mano kūryba – preciziškumo ir brandos siekis.
Širdies draugas? Savęs neriboju, laukiu to vienintelio, su bet kuo ir bet kaip niekada neprasidedu. Dabar esu vieniša, kartais būna liūdna, norėčiau turėti artimą žmogų, su kuriuo galėčiau pasidalyti savo išgyvenimais, bet yra, kaip yra.
Manote, kad esu per daug energinga, beatodairiška, avantiūristė, o juvelyrai turėtų pasižymėti kitomis savybėmis – kantrybe, kruopštumu, gebėjimu susikaupti? Savo entuziazmą sutelkiu į darbą. Būna, noriu ramiai pabūti. Tada įsijungiu muziką ir visą dieną pjaustau metalą plauko plonumo pjūkleliais. Jei sumanyčiau išsikelti, visos mano dirbtuvės tilptų į automobilį. Svarstau traukti į užsienį. Nežinau, kur likimas nuves. Norėčiau turėti komandą, būti apsupta žmonių, su kuriais malonu dirbti. Fotografija, rinkodara, interneto puslapis, susitikimai su užsakovais, kalnai popierizmo – viską vienai aprėpti sunku. Kur vėjas nupūs, ten ir būsiu. Florentietis, pas kurį mokiausi, skambina, sako: „Atvažiuosiu į Vilnių ir išsivešiu tave. Gausi atlyginimą, dirbsi pas mane“, bet man reikia laisvės. Jei mane įpareigoja, įstumia į rėmus, kankinuosi kaip koks paukštis, galiu numirti.“
Savo rankomis
„Beprotiškai mėgstu fotografiją, norėjau būti fotografė. Dešimties metų užsidirbau pinigų ir nusipirkau iš tėčio fotoaparatą. Manote, parėmė? Ne. Tėvų principas toks: norėdama ką nors turėti, privalai užsidirbti. Jie užgrūdino, ugdė savarankiškumą. Viskam užsidirbau pati. Be to, daug visko išbandžiau. Savo albumą pati maketavau, pati nuotraukas dariau. Kartais žmonės klausia, kada pagaliau baigsiu užsakytus darbus, bet jie nežino, kiek daug vienu metu darau...
Baigusi studijas grįžau į Druskininkus, tėvų namuose įsirengiau studiją. Tai klasikinės auksakalio dirbtuvės – su darbastaliu, valcais, visokiais įrankiais: grąžteliais, kalteliais, plaktukais, replytėmis, dildelėmis, mikroskopu. Kadangi mano kūriniai nėra klasikiniai, pusę darbo atlieku kalvėje – pas vieną kalvį Druskininkuose, jis mane draugiškai priima. Ten pjaustau, kalu plieną, pasidarau žiedų, auskarų ruošinius. Prie žaizdro ir priekalo atrodau tarsi anglių kasyklos darbininkas – visa juodai išsitepusi, suodinu veidu Kai studijavau Estijoje ir Japonijoje, vis eidavau į kalvę. Vaikinai ir vyrai smalsiai žiūrėdavo, kas čia bus. Pamatę, ką nukalu, dar labiau nustebdavo. Dirbu su stipriais metalais – titanu, nerūdijančiu plienu. Inkrustuoju trapiaisiais akmenėliais. Kieta ir trapu, švelnu ir gruoblėta, archajiška ir modernu. Priešybių trauka, kova ir vienybė. Vienas dėstytojas patarė plėtoti senovės Prūsijos legendą – „mainau auksą į garbę“. Didikai savo auksinius papuošalus mainė į geležinius, kad paremtų kariuomenę, kovojusią už tėvynę, saugojusią jos garbę. Iškeisti savo auksą į geležį buvo garbės reikalas. Tokia iš dalies yra ir mano idėja. Stengiuosi nepasiduoti populiariajai kultūrai ar pareigos jausmui, savo kūrybiškumą išlaisvinau nuo stereotipų, turiu drąsos imtis nenumatytų sprendimų, sąmoningai bėgu nuo konceptualiojo meno mados.“
