Martyno Levickio rytas studijoje prasideda nuo puodelio kavos. Ant stovo – jau atverstas natų sąsiuvinis, prie sienų, dėkluose, laukia akordeonai. Ant sienų – asmeniškai Martynui tapyti dailininko Martyno Petreikio paveikslai. Dailiai susišukavęs, su juodu švarku, juodais marškiniais, gerai nusiteikęs studijos šeimininkas pasirengęs atverti duris akademijos lankytojams.
Taip ir jauti čia susitelkusį kūrybos debesėlį. Grojate, dainuojate, vaidinate, dalyvaujate labdaros renginiuose. Įkvėpimo iš Jūsų semiasi kitų sričių menininkai. O kas patį pakursto?
Man kiekviena diena gali būti įkvėpimas. Jūsų išvardyta veikla – iš nekantrumo, noro išbandyti nauja, nepatirta. Bendradarbiavimas su kitais menininkais, ypač vaizduojamojo meno atstovais, teikia daug prasmės ir įkvėpimo. Paveikslai studijoje, neseniai dailininkės Jovitos Vaitkutės sukurtas mano portretas... Akordeono manija nuoširdžiai stengiuosi užburti ir kitus.
Esate pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu. Ką Jums tai reiškia?
Garbės nario laipsnis suteikiamas tiems buvusiems šios akademijos studentams, kurie sėkmingai tęsia muzikinę karjerą ir kurių indėlis į profesinę veiklą itin reikšmingas. Visa tai, ką darau kasdien: dalyvauju tarptautiniuose festivaliuose, privačiuose renginiuose, pats organizuoju festivalius, bendradarbiauju su kitais muzikantais, vadovauju savo įsteigtai meno mokyklai, meno projektams, yra veikla, kurios pats noriu. Ir man nesvarbu – mato tai koks nors profesorius ar ne, tačiau tikrai malonu, kad net ir komerciniai renginiai, populiarumo sulaukęs albumas „Martynas“, išleistas bendradarbiaujant su kompanija „Decca Records“, pastebėti akademikų. Man tai yra ženklas, kad populiari veikla nenustelbia mano noro tinkamai propaguoti akordeoną ir jam skirtą muziką.
Akordeonas ilgai laikytas liaudies instrumentu, juo atliekamos muzikos repertuaras buvo skurdokas. Kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą? Gal senelis griežė valsus ir polkas kaimo šokiuose?
Nė vienas mano šeimos narys nėra muzikantas. Tėvas laisvalaikiu vaidino saviveiklininkų teatre. Didžiausias mano meninio kelio įkvėpėjas buvo mano krikšto tėvas – mamos dvynės sesers vyras skulptorius Zigmantas Vaišvila. Jis pirmasis pamatė, kad esu gabus muzikai. Buvau trejų, kai padovanojo akordeoną ir pasakė: „Grok.“ Na, ir grojau. Man buvo dvylika, kai krikštatėvis mirė. Kaip tik tais metais pradėjau dalyvauti festivaliuose ir konkursuose. Jis visą laiką manimi tikėjo, bet pasidžiaugti mano laimėjimais nebespėjo.
Su visais įdėklais akordeonas sveria 20 kilogramų. Kai pagroju dviejų valandų koncertą, pečių srityje atsiranda kraujosruvų.
Aplinka skatino artistiškumą. Žiūrėdavau serialą „Giminės“, ypač patiko „traukinistas“, – taip vadinau aktoriaus Gedimino Girdvainio personažą. Imponavo, kad vaikščioja palei bėgius vilkėdamas juodą paltą, persimetęs baltą šaliką. Vasaras leisdavau pas krikštatėvius sodyboje. Susirasdavau seną šaliką, įsijausdavau į vaidmenį. Suaugusieji skatino: „Na, Martynai, padeklamuok. Pagrok, padainuok.“ Šeimoje augau vienas, todėl visas dėmesys buvo skiriamas man.
Artistiškumas, gebėjimas keisti įvaizdį ir stilių – iš vaikystės vaidinimų, persirenginėjimo?
Man būdingi posūkiai – ir darant karjerą, ir renkantis stilių, taigi vieną dieną galiu atrodyti sportiškas, kitą – vilkėti švarką ar kostiumą. Dažniau renkuosi klasikinį stilių. Tiesa, retai groju vilkėdamas švarką, nes jis varžo judesius. Pečiai turi būti laisvi, tad pirmenybę teikiu marškiniams.
Seniau netramdydavote savo garbanų. Kodėl dabar šukuojatės kaip solidus vyras?
Gal noriu atrodyti solidžiau. Mėgstu keistis. Mano plaukai iš prigimties banguoti, jei iš ryto jų „nesudėčiau“, ir būtų garbanoti. Kartais juos paleidžiu, tada atrodau panašiai kaip Donatas Montvydas per „Eurovizijos“ konkursą. Kai koncertuoju, plaukai tvarkingi išbūna vieną kūrinį. Daug judu, tad natūraliai išsidraiko. Žmonės sako: „Per tavo pasirodymą plaukai vaidina atskirą vaidmenį.“
Ar tikrai jaučiate silpnybę batams?
O taip! Man negalima eiti į batų parduotuves, nes nepajėgiu iš jų išeiti nenusipirkęs dar vienos poros. Būna, nusiperku iš karto dvi, o eidamas pro kitą parduotuvę ir vėl galvoju: „Va reikia dar šitų.“ Sunkiai susitramdau. Kartą suskaičiavau turintis per 30 porų. Turėčiau tris tinkamus skirtingomis oro sąlygomis, ir būtų ramu. Dabar sunku išsirinkti.
Jūsų atliekamų kūrinių diapazonas ypač platus – nuo baroko epochos genijaus Antonio Vivaldi iki šiuolaikinės popžvaigždės Lady Gagos. Ieškote naujų kompozitorių, maišote žanrus. Ką šiandien reiškia būti populiariu moderniu akordeono virtuozu?
Taip, mano grojama muzika įvairi – nuo Vivaldi iki Lady Gagos, bet yra ir tokios, kuri žymima... Nežinau, ar teko matyti tokį muzikinį raštą (natų sąsiuvinyje Martynas parodo vingiuotą juostą, – aut. past.)? Tai šiek tiek gąsdinanti šiuolaikinė muzika – truputis aleatorikos. Tai modernus akordeono menas, ir jį stengiuosi puoselėti. Modernios technologijos skatina modernėti, būti prieinamam platesniam klausytojų ratui.
Prisimenu Jūsų programą „Ekstremalus klasikos pliūpsnis“. Grojate stulbinamai emocingai, daug improvizuojate, Jums pavyksta klausytojus priversti atsiverti muzikai.
Su kolegomis esame susigroję, tačiau jie žino, kad iš manęs galima tikėtis nenuspėjamų improvizacijų. Martynui kažkas atsitinka, ir jis pradeda... Lyg kokia šizofrenija pasireikštų (juokiasi)! Scenoje tampu kitoks. Galbūt magiškiausi momentai – kai visi suklūsta ir laukia, kas dabar bus. Lengviausias vaidmuo – būti dėmesio centre. Jie į mane žiūri, neturiu kitų klausytis. Kartais pasakau: „Kokie šaunuoliai esate, kad pagaunate mane. Jei man reikėtų „gaudyti“, kažin ar pavyktų.“ Tokie momentai neįkainojami.
Ar gyvenime esate toks pats jausmingas, įtaigus, spalvingas kaip scenoje?
Žmonės mane tokį mato, bet aš save regiu nuobodų, neįdomų. Nuoširdžiai sakau. Kartais nustembu, kad ir kolegos mato mane įdomų, nors pats kartais manau, kad užsiimu visai neįdomiais dalykais. Užuot ėjęs atsipalaiduoti, sėdžiu studijoje ir groju. Nevengdavau naktinių klubų, bet vis rečiau juos renkuosi laisvalaikiui praleisti. Linksmybės įdomu, bet mano prioritetai kiti, tvarkaraštis įtemptas: tai pamoka Ispanijoje, tai koncertas Vokietijoje (čia dažnai koncertuoju), tai interviu... San Sebastiano muzikos akademijoje baigiu magistro studijas. Kas mėnesį skrendu kelioms dienoms – atsiskaityti profesoriui Iñaki Alberdi. Džiaugiuosi, kad sugebėjau rasti noro ir laiko daugiau pasimokyti, atsidūriau tobulėti skatinančioje aplinkoje. Kai dėstytojas pasakė: „Ne taip groji, reikėtų kitaip“, nustebau: „Mane dar kažkas kažko moko?“ Netrukus supratau, kad noriu išgirsti tą dešimt metų vyresnį ir daugiau patirties turintį žmogų, noriu daugiau išmokti ir nepamiršti visų niuansų. Nes šiame gyvenime, kai vieną dieną esu Vokietijoje, kitą – Šveicarijoje ar Ispanijoje, paprasta save pamesti. Esu parengęs didžiulę programą, galėčiau kaskart atlikti ją ir jaustis patogiai, bet noriu gilintis, groti kitokią, man įdomią muziką, grįžti prie fundamentalių muzikinių dalykų.
Sakoma, kad gyvenime yra dvi sritys, kurios reikalauja visos psichinės energijos, visų jausmų. Tai – menas ir meilė. Koks šių balansas Jūsų gyvenime?
Yra to balanso – tai šen, tai ten. Vis dėlto konkuruoti su akordeonu niekam nepavyksta. Kol kas problemos neįžvelgiu, bet suprantu, kad ilgainiui gali būti. Esu visiškai atsidavęs darbui. Nemažai laiko praleidžiu ir prie kompiuterio – susirašinėju su agentais Anglijoje, Vokietijoje, kitose pasaulio šalyse. Net ir turėdamas vadybininkus, laiškus privalau rašyti pats. Supratau, kad niekas neperteiks mano idėjų, nuomonės, ketinimų taip kaip aš pats.
Jūsų gerbėjams turbūt įdomu, ar turite artimą sielą?
Yra artimų žmonių. Mano mama Sofija dažnai viską sužino post factum. Ji labai jautri, tad stengiuosi dažnai nejaudinti. Gyvena Šiauliuose, neretai surengiu jai ir krikštamotei, dviem savo mamoms, kelionę į Vilnių, kartu leidžiame laiką. Artimų sielų yra, bet esu toks žmogus – viską surenku į save. Kai kurie, jei kas nors įvyksta, iškart kam nors skambina, šnekasi, išlieja savo dūšią. Aš taip negaliu. Kartais galbūt reikėtų, bet sunkumais pasidaliju tik po kurio laiko. Nesu širdies liejikas. Meilė? Kartais aplanko liūdesys, bet tik kartais. Galvoju, kad viskam savo laikas.
Kas Jumis pasirūpina? Skalbia, lygina, ruošia vakarienę, atneša pusryčius į lovą?
Kaip būtų gerai, kad kas nors atneštų! Namus palikau aštuoniolikos, nuo tada niekas manimi nesirūpina. Išmokau pasigaminti. Ir lyginu, ir skalbiu pats. Pagalbos šiek tiek yra, bet... Buities darbai man visai malonūs, tik kartais trūksta laiko. Žmonės nesupranta, kai pradedu skųstis: „Oi, neišskalbiau drabužių.“ Jų per visas keliones (grįžti, perkrauni lagaminą ir vėl išskrendi) prisikaupia kalnai. Ir va, reikia eiti į koncertą, o nėra švarių marškinių. Tada važiuoju į parduotuvę pirkti.
Kai kurie, jei kas nors įvyksta, iškart kam nors skambina, šnekasi, išlieja savo dūšią. Aš taip negaliu.
Akordeono akademiją nutarėte įsteigti, nes...
Man norisi skleisti Lietuvoje kitokį akordeono meną, kad jis nebūtų laikomas palėpės instrumentu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“. Nenoriu nihilistiškai vertinti šalies švietimo sistemos, bet mūsų akademija kitokia. Ar man pakanka laiko? Pats dirbu tik su vienu mokiniu, kitais užsiima kolegos. Siūlome įvairiapusę programą, turime ir muzikos teorijos, estetikos, istorijos mokytojų. Mano studijų Londone patirtis parodė, kad itin svarbu formuoti asmenybę. Geras muzikantas privalo ne tik gerai valdyti instrumentą, bet ir turėti teorinių žinių bagažą, kad ne tik teisingai išbarškintų natas, bet ir suprastų, apie ką yra kūrinys. Išskirtinį dėmesį teikiame tiems, kurie turi potencialo ir ambicijų tapti atlikėjais. Yra ir mokinių, kuriems maždaug penkiasdešimt metų, jie užsiima socialiniu muzikavimu.
Ar inicijuojate kurti naujus kūrinius akordeonui?
Turiu svajonių. Prieš gerus metus kompozitorė Rūta Vitkauskaitė sukūrė – iš dalies kūrėme kartu – didelį šamanišką kūrinį „Ashraga“ simfoniniam orkestrui ir akordeonui. Paprašiau Rūtą susieti kūrinį su inuitų genties (ši gentis iki šiol gyvena Šiaurės Kanadoje) žmonių gerkliniu dainavimu. Yra toks išskirtinis pagoniškas dainavimo būdas – vidiniu balsu, vienas šios genties atstovas gali išgauti net du balsus tuo pačiu metu. Rūta pasistengė tai perteikti.
Taip pat norėčiau įkalbėti kompozitorius amerikietį Johną Adamsą ir latvį Peterį Vasksą sukurti koncertą akordeonui. Galiu pasigirti leidiniu „Akordeono kūrinių kolekcija“. Trečius metus Kelmės rajone esančiame Palendrių vienuolyne organizuoju tarptautinius kompozitorių kursus. Kūrėjai iš įvairių pasaulio kampelių savaitę rašo kūrinius solo akordeonui arba akordeonui su styginiais ir pučiamaisiais. Paskui vyksta festivalis, leidžiame minėtą leidinį. Šiemet dalis kursų vyks Raudondvario pilyje.
Nepamirštu aistringo Jūsų ir operos dainininko iš Pietų Afrikos Njabulo Madlalos dueto, koncertavusio pernai per Kristupo vasaros festivalį. Kaip Jūsų kelyje atsiranda improvizacijų partnerių?
Didžioji dalis pažinčių – iš Londono. Njabulo atvyko vienas ir prisijungė prie mano suburtos grupės, kartu paruošėme programą. Šiais metais per Akordeono muzikos savaitę rengsiu koncertą su vokiečių saksofonininkų kvartetu „Signum“.
Man negalima eiti į batų parduotuves, nes nepajėgiu iš jų išeiti nenusipirkęs dar vienos poros.
Ar dažnai koncertuodamas patiriate kuriozų?
Reikės pradėti rašyti dienoraštį. Keistų istorijų nutinka nemažai, tačiau kai paklausėte, nieko neatsimenu. Užsiblokuoja. Kartą man neleido keliauti lėktuvu, nes gabenausi akordeoną. Oro linijų bendrovės atskirai leidžia „sodinti“ tik violončeles, taigi mano instrumentas diskriminuojamas. 2014 m. manęs neįleido į JAV, nes vadybininkai išsiuntė į koncertų turą su žymiu smuikininku Davidu Garrettu nepasirūpinę mano koncertine viza. Apklausų kambaryje teko aiškintis 8 valandas. Matavo mano ūgį ir svorį, fotografavo akis... Gerai, kad bent pareigūnai buvo malonūs. Išalkau, niekur negalėjau išeiti, paprašiau maisto, man pašildė šaldytų žiedinių kopūstų...
Ar tiesa, kad grojote asmeniškai princui Charlesui?
Jis atvyko į repeticiją studijoje Edinburge. Likus dviem savaitėms iki vizito, buvo siunčiami konfidencialūs laiškai su prierašu, kad informacija apie princo ketinimą apsilankyti mano kambaryje ir norą pasiklausyti mano muzikos yra slapta. Nežinau, kokios aplinkybės lėmė, kad jis nutarė pas mane užeiti. Tuo labai džiaugiuosi. Paprašė, kad pagročiau lietuvių liaudies dainą. Pagrojau „Beauštančią aušrelę“. Smagu, kad ir pernai kartu su būriu kitų atlikėjų teko dalyvauti princo Charleso rengiamame labdaros koncerte Londone.
Kiek valandų per dieną grojate?
Įvairiai. Neskaičiuoju valandų su orkestru, – iš jaunų Lietuvos muzikos talentų esu subūręs kamerinį styginių ansamblį „Mikroorkéstra“. Turiu lyderio pozicijas, man tenka ir diriguoti, ir groti. Dažnai uždarau studijos duris ir susitelkiu. Norisi ir filme vaidinti, ir dainuoti, ir festivalius, ir kompozitorių kursus rengti, ir knygą išleisti, ir akordeono mokyklą kurti, ir orkestrą burti... Šalia manęs yra ištikima komanda, bet čia – kaip ir su laiškais: viskas prasideda nuo tavęs. Jei pirminio impulso neduosi, nieko ir nebus. Mokslai taip pat įpareigoja.
Nepaminėjote vaizdo klipo „Patinka“ su Jurgiu Didžiuliu, – nuostabi akordeono muzika! Kaip šiandien save parduoda akordeonistai?
Muzikos pardavimo procesas sudėtingas, daug visko reikia daryti, kad būtum paklausus. Apie tai negalvoju. Gerai prisimenu savo koncertą Miunchene, kai grojau pilnutėlėje salėje (600 žmonių). Tai buvo mano solinis rimtosios muzikos rečitalis. Dieninis koncertas sekmadienį, – paprastai į tokius susirenka nedaug publikos. Išėjau į sceną ir pamačiau sausakimšą salę. Ištiko šokas. Nesupratau, kas įvyko. Juk Vokietijoje nesu laimėjęs talentų konkurso, nesu taip gerai žinomas kaip Lietuvoje. Nebuvo nei Jurgio Didžiulio dainos „Patinka“, nei Njabulo. Taigi sunku pasakyti, kaip save parduodu.
Stebiuosi, kaip išstovite visą koncertą laikydamas 17 kilogramų sveriantį instrumentą, o dar reikia ir groti...
Su visais įdėklais akordeonas sveria 20 kilogramų. Didžiausia kančia jis yra per keliones. Scenoje to svorio nejaučiu – muzikinis vyksmas, adrenalinas, susijaudinimas... Pajuntu vėliau. Kai pagroju dviejų valandų koncertą, pečių srityje atsiranda kraujosruvų.
Ar leidžiate sau kartais pabūti visiškai be muzikos? Atsipalaiduoti, negalvoti apie akordeoną?
Neturiu įpročio planuoti atostogas, jas dažnai pamirštu. Mano šeimos situacija neleido apie tai galvoti. Nevažiuodavome į Palangą, prie jūros. Tik – į sodybą, ten yra ežeras. Stengsiuosi tai pakeisti, nes tikrai reikia atsiriboti, kad į viską galėtum pažiūrėti šviežiai.
Ar, siekdamas geriau įvaldyti akordeoną, treniruojate savo kūną?
Kartais skauda riešą ar petį, tai normalu. Prieš grojant reikia prasimankštinti, apšildyti raumenis, sąnarius, kad organizmui nebūtų šoko. Sportuoju. Mano treneris dirbo ne su vienu muzikantu, išmano tam tikrus dalykus. Mano silpnoji vieta – riešai: labai plastiški, neištvermingi, nuo krūvio ima skaudėti, tad esame sutarę jų neliesti. Rankų kaip nors išskirtinai nesaugau. Neseniai Londone iš antro aukšto išnešiau 50 dėžių knygų. Namą, kuriame gyvenau pas gerus draugus, parduoda, tad visa biblioteka atkeliavo į Lietuvą. Turiu daug tikslinės – psichologinės, psichiatrinės, analitinės – literatūros anglų kalba, stengsiuosi biblioteką padaryti viešą.
Ar laikotės mitybos režimo?
Prieš koncertą, jeigu noriu, tai ir valgau. O kartais nenoriu. Repetuoju naują kūrinį, paskutinė naktis, jaudinuosi. Visada noriu jaudintis, nes jaudulys sukuria magiją. Džiaugiuosi, kad vis dar degu aistra koncertuoti. Kaip cirko gyvūnėlis, kuris trokšta išeiti iš narvo ir būti laisvėje. Laisvė man yra scena. Laikau save laisvu menininku, įkalinusiu save patį.
Trumpa dosjė
Gimė 1990 m. birželio 11 d. Tauragėje.
Studijos. Baigė Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatoriją (akordeono žinių ir įgūdžių mokė Marytė Markevičienė), Londono karališkąją muzikos akademiją (prof. Oweno Murray'aus klasė). Kai žurnalas bus prekyboje, bus baigęs San Sebastiano muzikos akademiją (prof. Iñaki Alberdi klasę).
Tabu. „Kalbant apie profesinę karjerą, niekada nemeluoju sau ir kitiems. Žinau, ko noriu ir ko nenoriu. Tai aiškiai pranešu kolegoms.“
„Vertinu ištikimybę, lojalumą, teisybę. Esu kompromisų žmogus.“
Credo. „Mano credo – neturėti credo, bet tai savaime yra credo. Esu jaunas, mano suvokimas apie pasaulį, žmones, gyvenimą keičiasi. Dar ieškau savo moto.“
„Nemėgstu daugžodžiavimo, vėlavimo, stengiuosi taupyti laiką.“
„Stokoju kantrybės. Norisi visko čia, dabar ir greitai.“
„Esu nenuspėjamas. Mano horoskopo ženklas – Dvyniai. Nors save laikau intravertu ir net prisibijančiu dėmesio, kartais esu labai ekspresyvus, impulsyvus, išlieju emocijas. Gailiuosi dėl neapgalvotų žodžių.“
Laimė. „Nedažnai būnu laimingas koncertui pasibaigus. Net jei salė reaguoja audringai, nulipęs nuo scenos jaučiuosi pavargęs, kartais – nusivylęs savimi dėl nepavykusių pasirodymo detalių. O kartais per koncertą įvyksta stebuklas, publiką ir mane patį apima euforija, tada jaučiuosi laimingas.“
