„Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“, – sakė G. G. Márquezas, kai jam buvo teikiama Nobelio literatūros premija. Gerbiamasis Rolandai, ar Jūs specialiai ieškote nuotykių, ar nuotykiai patys prie Jūsų prilimpa?
Viskas tik optinė apgaulė, Virginija. Štai, pažvelkit į šitą nuotrauką: Paryžius, pila kaip iš kibiro, vyro švarkelis it rankinė vaivorykštė virš moters galvos, jie vis tiek tuoj kiaurai permirks, bet kadras jau niekados nebepasikeis. Meilės miestas dar sykį pateisino mūsų lūkesčius. O juk iš tikrųjų mes nežinome, kas įvyko PRIEŠ ir PO TO: gal tai visiškai atsitiktiniai vaikštūnai, o ne romantiškų įsimylėjėlių porelė, gal jie ką tik išėjo po n-tojo nesibaigiančių skyrybų proceso posėdžio iš teismo rūmų ir papuolė į liūtį... Galima būtų tęsti ligi ryto. Savo tekstuose siekiu to paties: gražaus ir tikslaus kadro su nesibaigiančia potekste. Nuotykiai? Vaizduotėje – taip, gyvenime – saikingai, tekste – gundomai. (Juokiasi.)
Savo gyvenimą inventorizuojate kaip tikras pajūrio gyventojas – ne sausai! Talentas – pamatyti, įžvelgti, meistrystė – papasakoti, aprašyti. Koks atstumas – tarp apčiuopiamos biografinės tikrovės ir kūrybos magijos? Tarp originalo ir fikcijos, žavių prasimanymų?
Nesyk esu kartojęs, kad tik nusirašinėju nuo patirtos tikrovės. Viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių kritikių Virginija Cibarauskė neklysta teigdama, kad skiriamasis mano bruožas – „judrūs, plastiški „gyvieji paveikslai“. Tai personalinio eseisto kelias: pasaulis sukasi aplink tave, skleidžiasi kinematografiškiausiais planais, o tu tik antena. Arba ponas aifonas. Bet! Tasai spiečius tikrovės atomų vis tiek nusėda žodžiais ir sakiniais tekste. O geras sakinys dažnai atrakina duris į aliuzijų sandėlį. Tad paveikus vis tiek tekstas, o ne jį sukėlusi tikrovė – ji iš esmės lieka mįslinga ir neperregima.
Todėl, tarkime, manęs niekada nejaudino geografijos ar politikos iššūkiai. Stengiausi aprašyti ne vietą, kurioje atsidūriau per kažkokį likimo fuksą, o tos vietos momentinį poveikį mano esybei. Juk slampinėjau ne vienas – su būsimuoju skaitytoju, ir jis it koks biografijos partneris šnopavo į pakaušį! Ir su savo praeitim kas be ko. Tad vadinkite tai fotografijos įgarsinimu – skolinuosi apibrėžimą iš savo draugo Remigijaus Treigio. Aš nepyksiu. Na, atsidūriau Gente, o ne Jurbarke. Bet Jurbarkas irgi puiki nušvitimų gaudyklė! Gal tik čiabuvių antenos per silpnos. (Juokiasi.)
Sakoma, meistriška klastotė pranoksta originalą. Ar Jūs pats nepavydite gyvenimo, kurį suaudžiate, surikiuojate tekstuose?
Paprastai pavydžiu tik operos dainininkams ir džiazo pianistams, tikriesiems dieviškojo talento nešiotojams ir skleidėjams. Niekada nepavydėjau turčiams, nes iš arti mačiau, kaip iš pirmo žvilgsnio neribotos galimybės sukausto užuot išlaisvinusios. (Kaip norėčiau, kad kas nors užtrumpintų Trumpą!) Žinome, kad daugelis garsių rašytojų per gyvenimą yra keitę užsiėmimus, gyvenimo vietas, žmonas ir taip toliau.
Pažįstu kelis skandinavų autorius, sąmoningai ir, beje, sėkmingai keitusius geografiją dėl tos pačios „teksto teisybės“ ir dar daugybės nenusakomų dalykų. Tačiau tekstas pražysta tik vienatvėje. Namisėdos visada pergali klajūnus. Pastarieji ilgainiui patys virsta vaikščiojančiais tekstais, ir jokie tytoalbų ramentai jiems nereikalingi.
„O tu vis dar manai, kad gražūs žodžiai ir graži frazė ir esi tu, vade“ , -- sako Jūsų herojus Derekas. Arba dar: „Tylėjimas yra vienatvės brolis. Tyla yra vienatvės sesuo.“ Kaip Jums sekasi dirbti teatre, teatrui, būti apsupty, šurmuly ir sykiu išsaugoti savo įprastą vienatvę?
Po šimto metų vėl parsidaviau teatro demonui – šįkart Martyno Budraičio (Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, – aut. past.) asmenyje. Drauge ieškome tekstų ir kontekstų. Dramaturgų ir režisierių. Sieksime, kad mūsų žiūrovai atpažintų save scenos personažuose. Kad toji scena būtų ne bėgimas nuo gyvenimo, bet bėgimas į gyvenimą. Be paralyžiuojančio patoso, be žaislinio manieringumo, bet ir be neatsakingo smurto eskalavimo. Tabu zonos itin tinka kinui, teatre kraujas – vis tiek tik Suslavičiaus produktas. Teatras kaip deguonies baras – štai siekiamybė. Pirmą kartą gyvenime turiu kabinetą, į kurį ateina įvairių interesantų. Man tai kiek primena Fellinio laikus, kai visi Romos keistuoliai užsukdavo pas režisierių prieš eilinio filmo startą. Tie susitikimai ir pašnekesiai – neabejotinas teatro gyvasties įtvirtinimas.
„... poetai paprastai dėkoja biografijos palydovėms: moterims ant ano kranto, ant debesų tilto...“ Kiek jų būta esė rinkiniuose „Kitas pasaulis“, „Privati teritorija“! O dabar: „Praradau ją kaip ir kitas – tartum iš balkono iššveistas vazas.“ Santykiai su dailiosios lyties atstovėmis pamažu nugula į paraštes?
Prieš kelias dienas važiavau naktį taksi iš Palangos oro uosto. Vairuotojas atpigino kelionę priimdamas dar porą pakeleivių: anglakalbis džentelmenas išlipo prie „Vanagupės“, mergina už manęs tamsoje važiavo toliau. Girdėjau tik jos balsą ir kvepalus. Atskrido iš Norvegijos (iš kur daugiau?) aplankyti mamos. Išlipdamas užmečiau akį per petį: tokio subtilaus „mamos kūrinio“ jau seniai nebuvau matęs. Ir viskas – uždanga nusileidžia. Taksi išnyksta naktyje. Nieko, kas iš gyvenimo paraščių katapultuotų merginą į gyvenimo tirščius. Ji lengvai tilptų mano įprastame 3 psl. formato esė. Toliau – gyvenimo (arba prozos) romanas. Paraštėse irgi verda aistros, bet jos sutaupo daugybę eurų ir sveikatos. Eurosveikatos, jeigu norite. (Juokiasi.)
„Pamenu, kaip sykį prispaustas klausimo, ką reiškia būti poetu, suvapėjau: tverti tarp gėdos ir tylėjimo girnapusių.“ Kokiam žanrui sąžiningiau, jautriau atnašaujate – poezijos ar eseistikos? Ir kaip su žadėtuo romanu – yra vilčių?
Žanrai, jeigu tu ne Silva Rerum, senokai neteko savo nomenklatūrinės galios, Virginija. Sigitas Parulskis kažkada yra švelniai įgėlęs sakydamas, kad mano eseistika poetiškesnė už mano lyriką. Turbūt jis tą akimirką buvo teisus. Niekada nenorėjau virsti „senu poetu“. Bet štai turiu baigti Mindaugo Urbaičio operos libretą, ir tos sunkios girnapusės vėl ima girgždėdamos nepaslankiai suktis. Laimė, libretisto tekstų leidykla „Apostrofa“ niekada nežadėjo leisti. (Juokiasi.) „Trečias tomas“ pradedamas nedidele apysakaite, kurią drąsiai galima laikyti romano (ir ne bet kokio, o kaip jūs sakote – nuotykių) apmatais. Toks beveik gatavas scenarijus. Štai jį, turėdamas mėnesį atostogų nuo visų ir visko, mėginčiau išplėtoti ligi kokių varganų 150 psl.
Jeigu nerašytumėte, ar suprastumėte pats save? „Malonumas rašyti ir gimsta tiriant tas vienu metu sugyvenančias prieštaringas mintis bei galimybes. Štai kodėl žodžio laisvė tokia svarbi: be jos mes nesuprastume patys savęs, savo tamsiųjų pusių ir atspalvių, tos gėdos ir to išdidumo, kurie visada iškyla baisingoje darnoje.“
Čia aš taip pasakiau? Tikrai neturėčiau ko bepridurti.
Vilnius–Palanga, 2016 m. gegužės 31 d.
