Tikrasis „melagių karaliaus“ vardas – Karlas Friedrichas Hieronymus baronas von Münchhausenas, kuris gimė 1720 m. gegužės 11 dieną Vokietijoje, netoli nuo Hanoverio miesto esančiame šeimos dvare, kur dabar įrengtas muziejus, skirtas garsiam kraštiečiui–literatūros veikėjui. Apie Miunhauzeną jau daugiau nei du šimtmečius rašomos knygos, kuriami meniniai ir animaciniai filmai, statomi spektakliai, jo vardu net pavadinta psichinė liga (kai žmogus nesugeba patikimai perteikti konkrečios informacijos).

Tokio populiarumo Karlas sulaukė ne tik dėl savo neįtikėtinos fantazijos, bet ir reto talento niekada neprarasti gero ūpo ir rasti išeitį net iš pačių sunkiausių situacijų. Garsusis pasakotojas kilęs iš senos Žemutinės Saksonijos aristokratų giminės, kuri buvo žinoma dar XII amžiuje. XV–XVII a. Karlo protėviai buvo laikomi Mindeno vyskupijos maršalais, o XVIII a. gavo baronų titulą. Tarp jų buvo narsūs kariai ir didikai, bet garsiausias šios giminės atstovas yra „tas pats Miunhauzenas“. Vis dėlto tai dar gali pasikeisti, nes ir šiais laikais gyvena apie 50 šios garsios giminės palikuonių.

„Iškeliavau į Rusiją...“

„Iškeliavau į Rusiją...“, – tokiais žodžiais prasideda vienas iš garsiausių pasakojimų vaikams iš Rudolfo Ericho Raspės užrašytų „Barono Miunhauzeno nuotykių“. Čia pasakojama, kaip per didžiulę sniego pūgą baronas pririšo savo žirgą prie stulpo, kuris pasirodė besantis varpinės kryžius. Visi šie anekdotai, knygos, filmai nebūtų gimę, jei 1737 metų gruodį realus Miunhauzenas kaip hercogo Antono Ulricho pažas nebūtų iš tiesų išvykęs į Rusiją.

Antonas Ulrichas buvo vienos iš kilmingiausių Europos šeimų atstovas, būtent todėl Ana Joanovna išrinko jį į jaunikius savo dukterėčiai, princesei Anai Leopoldovnai. Rusijoje šalia jauno hercogo Miunchauzenui atsivėrė puikios karjeros galimybės, nes imperatorė Ana Joanovna į visus aukštus postus mėgo skirti užsieniečius. Jau 1738 metais vokiečių baronas dalyvavo kampanijoje Turkijoje, tapo kornetu prestižiniame Braunšveigo kirasyrų pulke, po to tapo pulkininku ir net ėmė vadovauti pirmajai, elitinei kuopai.

Bet čia lengvoji kopimo karjeros laiptais dalis baigėsi – įvyko Elžbietos perversmas. Jaunesnioji Petro I dukra manė, kad turi daug daugiau teisių į sostą, ir 1741 metais suėmė visą valdančiąją šeimą. Jei Miunhauzenas būtų likęs Antono Ulricho svitoje, jo būtų laukusi tremtis, bet baronui pasisekė – jis tęsė karinę tarnybą. Karlas jau spėjo užsitarnauti sąžiningo, kruopščiai vykdančio visas pareigas karininko reputaciją, bet aukštesnis rangas jam vis nebuvo suteikiamas, nes jis buvo susijęs su nemalonėn patekusia karališkąja šeima.

Tik 1750 metais, po daugybės prašymų jis buvo paskirtas rotmistru. Baronas suprato, kad Rusijoje sėkmė jam daugiau nebesišypsos, ir prisidengęs šeimyniniais reikalais, metams išvyko į tėvynę kartu su savo jauna žmona, Rygos teisėjo dukterimi, Latvijos vokiete Jacobine von Dunten. Po to jis dar dukart pratęsė atostogas ir galiausiai buvo pašalintas iš pulko. Čia rusiškoji Miunhauzeno odisėja baigėsi, baronas tapo paprastu Vokietijos dvarininku ir gyveno kaip vidutiniškai pasiturintis žemvaldys. Jam teliko tik prisiminti savo tarnybą Rusijoje ir pasakoti apie savo nuotykius, kuriais klausytojai gana greit nustojo tikėti.

„Melagių karalius“

Bodenverderis, kuriame buvo Miunhauzenų dvaras, tuo laiku buvo provincijos miestelis su 1200 gyventojų, su kuriais, be to, baronas iš pat pradžių nesutarė. Jis bendravo tik su kaimynais dvarininkais, eidavo medžioti į aplinkinius miškus ir kartais nuvykdavo į aplinkinius miestus. Ilgainiui Karlui prilipo apmaudžios pravardės – „baronas melagis“, „melagių karalius“ ir „visų melagių melagis“. Ir tik dėl to, kad jis pasakodavo tikrus savo nuotykius Rusijoje, nė kiek jų nepagražindamas – apie atšiaurią Rusijos žiemą, apie pasakišką medžioklę, apie rūmų vaišes ir šventes.

Viename iš savo prisiminimų Miunhauzenas aprašė milžinišką paštetą, patiektą į karališkąjį stalą: „Kai nuo jo nuėmė dangtį, iš jo išėjo aksomu apsirengęs žmogus, ir nusilenkęs padavė imperatorei eilėraščio tekstą ant pagalvėlės“. Galima būtų suabejoti šiuo pramanu, bet apie tokius pietus šiandien pasakoja net istorikai. Vis dėlto Miuhauzeno kraštiečiai šiuose žodžiuose įžvelgė vien melą.

Karlas buvo gana šmaikštus ir dažniausiai savo prisiminimais dalindavosi išgirdęs visiškai neįtikėtinas medžiotojų ir meškeriotojų istorijas apie didelius jų žygdarbius. Vienas iš Miunhauzeno klausytojų taip aprašo jo pasakojimus: „Jis gestikuliavo vis išraiškingiau, suko rankomis ant galvos užmaukšlintą savo mažą dabitišką peruką, jo veidas vis labiau raudo, gyvėjo. Ir jis, paprastai labai teisingas žmogus, tokiomis akimirkomis nuostabiai suvaidindavo savo fantazijas.“

Šias fantazijas klausytojai mėgdavo perpasakoti ir greitai barono istorijos labai išpopuliarėjo. Kartą viename iš Berlyno humoristinių almanachų buvo paskelbti keli „gana šmaikštaus pono M-h-z-no, kuris gyvena netoli nuo Hanoverio“, pasakojimai. 1785 metais rašytojas Rudolfas Erichas Raspė šias istorijas pavertė vientisu kūriniu ir išleido Londone, pavadinęs „Barono Miunhauzeno pasakojimas apie jo stebuklingas keliones ir žygius Rusijoje“.

Pats Karlas šią knygą išvydo kitais metais, kai ji buvo išversta į vokiečių kalbą. Baronas įsiuto, nes joje be jokių užuominų buvo nurodyta jo persona. Tuo metu, kai Miunhauzenas per teismą bergždžiai mėgino nubausti tuos, kurie apjuodino jo dorą vardą, knygos populiarumas vis augo, ji buvo verčiama į įvairias kalbas. Labai greit barono gyvenimas tapo nepakenčiamas, jis tapo pajuokų objektu. Karlas buvo priverstas aplink namą išrikiuoti tarnus, kad jie varytų smalsuolius, kurie ateidavo paspoksoti į „melagių karalių“.

Be literatūrinių nesusipratimų tuo metu Miunhauzeną užgriuvo ir šeimyninės nelaimės: 1790 metais mirė Jakobina, ir jis vedė antrą kartą. Jo žmona tapo 17 m. Bernardina von Brun, kuri po vestuvių ėmė gyventi labai lengvabūdiškai. Baronas nepanoro išgarsėti dar ir kaip raguotas vyras, tad inicijavo labai brangiai jam kainavusį skyrybų procesą, išsunkusį iš 76 m. vokiečio ne tik paskutinius pinigus, bet ir visas jėgas.

1797 metais Karlas mirė nuo insulto, visiškame skurde. Iki paskutinių dienų jis liko ištikimas sau, ir prieš mirtį, kai vienintelė jį prižiūrinti tarnaitė jo paklausė, kaip jis neteko dviejų kojos pirštų (kuriuos jis nušalo Rusijoje), Miunhauzenas atsakė: „Juos per medžioklę nukando baltasis lokys.“