Mariupolis – ant Azovo jūros kranto įsikūręs graikiškų šaknų turintis Rytų Ukrainos uostamiestis. Jo praeitį liudija pavadinimo sandas „polis“: šis, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „miestą“. Tiesa, pastaruoju metu miesto gyventojams rūpi kas kita – Mariupolis Rusijos ir Ukrainos konflikte atsidūrė ties pačia fronto linija, skiriančia prorusišką nepripažintą liaudies respubliką nuo likusios Ukrainos. Sprogimai, susišaudymai, žuvusieji gatvėse, sustoję traukiniai, uždarytos mokyklos – visa tai lyg ir tapo kasdienybe, apie kurią žmonės kalbasi atėję pas batsiuvį taisyti batų. Gyvenimas tęsiasi. Kultūros namuose rengiami koncertai, švenčiamos vestuvės, gaudžia bažnyčios varpai, žmonės plaukia žvejoti, diskutuoja apie religiją, ateizmą... Zoologijos sode šalia džiunglių plėšrūnų liūtų įkurdinamos taikios tvartų gyventojos karvės, o garde su užrašu „Taurusis elnias“ dabar gyvena paliegęs arklys. Jau antrą filmą iš karo zonos sukūręs režisierius Mantas Kvedaravičius sako, kad vykdamas į Ukrainą neturėjo tikslo imtis būtent karo temos. „Mariupolis“ atsirado statant kitą juostą.
Į Jūsų filmo „Mariupolis“ premjerą „Kino pavasaryje“ ne tik sugužėjo pilna salė žiūrovų, bet ir apsilankė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, profesorius Vytautas Landsbergis. Dėmesio sulaukėte tikrai nemažai. Ar skiriasi Lietuvos ir Berlyno – ten, festivalyje „Berlinale“, vyko pasaulinė filmo premjera – žiūrovai?
Susidarė įspūdis, kad Lietuvos žiūrovai labiau galėjo susitapatinti su ta situacija. Mums tas kontekstas daug artimesnis, nuoširdžiai išgyvename dėl to, kas vyksta Ukrainoje. Aš kalbu ne apie politinį diskursą. Žmonės identifikuojasi pagal savo pačių istoriją, išgyvenimus. Aišku, daug kas priklauso ir nuo asmeninio požiūrio, emocijos, kurios apimtas atėjai į peržiūrą.
Jei kinas neleis turėti subjektyvios prizmės, tai bus ideologija. Kuo filmas atviresnis įvairioms interpretacijoms, tuo jis geresnis.
Ar Jums labai svarbu, kad žiūrovai teisingai iššifruotų visus filmo kodus? Kaip jaučiatės, kai subjektyvi kūrinio interpretacija pernelyg nutolsta nuo Jūsų idėjos?
Jei kinas neleis turėti subjektyvios prizmės, tai bus ideologija. Kuo filmas atviresnis įvairioms interpretacijoms, tuo jis geresnis. Aišku, bet koks kūrinys yra tam tikra pozicija. Pats pavadinimas jau yra koncepcija. Ukrainiečiai yra išvertę „Mariupolietis“. Graikišką šaknį turintis pavadinimas „Mariupolis“ patenka į visai kitas prasmių erdves. Vienas šio filmo sluoksnių yra nacionalizmo, politikos, valdžios, religijos, įstatymo, šiandienės visuomenės kritika, bet jis užčiuopiamas rečiau. Matyt, kiti dalykai vis dėlto stipresni.
Sako, kad žmogų, norint pamatyti tikrąjį jo veidą, reikia patalpinti į ekstremalią situaciją. Ar stebėdamas karo zonoje atsidūrusiuosius galėtumėte tai patvirtinti?
Nenoriu fetišizuoti ekstremalių situacijų. Jų netrūksta mums kiekvieną dieną. Manau, paprastą gyvenimą kur kas sunkiau gyventi. Kare yra labai aiški struktūra – valandos, dienos, savaitės, mėnesio... Turi labai aiškius, konkrečius tikslus – išgyventi, nemirti, apginti, išmaitinti, pasirūpinti. Tada tas socialinis, kultūrinis ūžesys nuslopsta, nebeužima tavo vaizduotėje labai daug vietos. Nemanau, kad koks nors vienkartinis poelgis gali parodyti tikrąjį žmogaus veidą. Mes esame daugiau nei spontaniška reakcija į tam tikrą situaciją. Jei kartą išsigandęs pabėgai, dar nereiškia, kad esi bailys. Tokia loginė grandinė neteisinga, viena akimirka nepaneigia visko, ką žmogus iki tol darė ir koks buvo. Aišku, kai ekstremali situacija tęsiasi ilgiau, kelis mėnesius ar metus, jau formuojasi tam tikri įpročiai, savybės, vertybės. Kare kuriasi gyvenimo arti mirties formos, jos saugiai gyvenantiems žmonėms nėra prieinamos. Gal ir galima sakyti, kad tos formos padeda išgryninti tam tikrus dalykus. Kasdieniame gyvenime mirtis yra tarsi šalia, bet ji visada užmaskuota.
Atrodo, kad Jūsų filmo herojai apie šūvius ir sprogimus kalba palyginti ramiai. Batsiuvio dirbtuvėje nuskambėjusį radijo pranešimą apie apšaudytą laidotuvių eiseną nustelbia staklių ūžesys. Gal tikrai įmanoma prie karo priprasti?
Net jei ir atrodo, kad įmanoma prie to priprasti, tačiau sakyti, kad toks gyvenimas yra natūralus, normalus, negali. Prisimenu, vieną naktį pasigirdo dundėjimas. Miesto gyventojai čiupo pasus ir leidosi bėgti į slėptuves. Paaiškėjo, kad tai tebuvo griaustinis.
Karas – tai atsakas smurtu į smurtą. Kaip manote, ar toks būdas spręsti konfliktus pateisinamas?
Karas nėra neišvengiamas būdas spręsti susidariusius neaiškumus, konfliktus. Juk, norint išsiaiškinti, kas stipresnis, nebūtina lieti kraujo, galima daryti tai kokiais nors dainavimo arba audimo konkursais. Kuri šalis numegs gražesnį šaliką, ta ir laimės. Šis pasiūlymas nėra metafora. Taip tikrai galėtų būti, bet nėra. Priežastis, kodėl žmonija konfliktams spręsti istoriškai ir kultūriškai pasirinko karą, kita. Tai – mirties trauka. Ta baigtinė būsena kaip kokia juodoji skylė mus instinktyviai ir traukia, ir atstumia. Karas leidžia išgyventi galios, malonumo būti šalia mirties jausmą.
Vadinasi, netikite, kad kada nors gyvensime be smurto?
Galia ar smurtas nebūtinai yra tai, ką mums reikia išnaikinti. Reikia rasti kitokį santykį į tai. Mūsų visuomenė kuria smurtą smerkiančią ideologiją, nes nori patogiai gyventi – kad mažiau skaudėtų, kad būtų patogu, saugu. Reikia įvertinti, ar tokia būsena tikrai turėtų būti mūsų siekiamybė ir svarbiausias tikslas. Toks laimės apibrėžimas labiau atspindi buržuazinės visuomenės normas, bet ar mirtis, konfliktas, galia, skausmas yra tai, ko reikėtų bijoti, atsisakyti, vengti? Mes išstūmėme mirtį iš kasdienybės, bet jos trauka niekur nedingo. Nors savo ar artimųjų netektį stengiamės valdyti, kontroliuoti, svetimą mirtį godžiai vartojame skaitydami spaudą, žiūrėdami televizorių, kurdami meną.
Priežastis, kodėl žmonija konfliktams spręsti istoriškai ir kultūriškai pasirinko karą, kita. Tai – mirties trauka.
Kai Čečėnijoje filmavote juostą „Barzakh“, buvo grobiami, kankinami ir žudomi Jūsų pažįstami, kolegos, buvote suimtas ir pats. Kokių pavojų patyrėte Mariupolyje?
Čečėnijoje mirtis kitokia – susijusi su kankinimu, nelaisve, nežinomybe. Mariupolyje ji – momentinė, nuo sviedinio ar kulkos. Tai skirtingi būviai ir emociniai laukai. Čečėnijoje nebuvo aktyvaus konflikto, bet buvo už jį baisesnė nežinia. Ukrainoje viskas aiškiau, nuolat vyko pozicijų apšaudymas, bet aš daugiausia laiko praleidau draugiškoje teritorijoje, pavojaus patekti į susišaudymą beveik nebuvo, nuo priešakinės linijos mus skyrė maždaug 150 metrų.
Bijojote?
Nežinau, kaip atsakyti. Nebijojau. Tai nereiškia, kad neturiu emocijų... Gal tiesiog nebuvo tokių situacijų, kuriose būtų reikėję bijoti.
O apskritai ko nors bijote?
Daug ko bijau. Anksčiau maniau, kad visos mūsų baimės tik skirtingos vienos baimės formos, dabar manau, kad nebūtinai. Visi bijome skirtingų dalykų. Gal netgi nesąmoningai renkamės tokias situacijas, kuriose galėtume išgyventi tą savo baimę.
Ar galite išduoti, ko labiausiai bijote?
Ne, negaliu.
Abiejuose filmuose Jūsų vedlės po pavojingas zonas – moterys. Juostoje „Barzakh“ – žurnalistė Natalija Estemirova, vėliau ji buvo pagrobta ir nužudyta, „Mariupolyje“ – Irina Prudkova. Pastaroji dalyvavo ir lietuviško filmo premjeroje. Klausydamasi Irinos pasakojimo, nesilioviau žavėtis jos begaliniu jautrumu ir drąsa. Gal šių skirtingų savybių dermė ir yra mūsų, moterų, stiprybė?
Jei manęs paklaustų, kas yra drąsiausias žmogus, pasakyčiau, kad Irina. Tiek ji, tiek Natalija padarė daugiau, nei gali padaryti tiesiog drąsus vyras ar drąsi moteris. Gal tai galima pavadinti aistra? Jos ne tik darė tai, ką privalėjo, bet ir darė tai su aistra. Toks žmogus nenugalimas, negali jo išgąsdinti. Man atrodo, kad niekas negalėtų Irinos nutildyti. Jos veiklos negali atsieti nuo jos asmenybės. Jei Irina išsižadėtų to, ką daro, neliktų ir jos pačios. Mes susipažinome labai įdomiomis aplinkybėmis. Važiavau į vieną netoli Mariupolio esantį kaimelį filmuoti senos moters, kuri dar mokėjo dainuoti graikų dainas. Mane lydėjo Irina. Tuo metu ji dirbo vietos televizijoje, buvo ką tik nufilmavusi skandalingą reportažą apie vieną svarbų asmenį, kuris bendradarbiavo ir su nusikalstama grupuote Graikijoje, ir su Vladimiru Putinu. Mums bevažiuojant, Irina sulaukė skambučio. Televizijos vadovas pranešė, kad meta ją iš darbo. Kitas skambutis buvo to reportažo herojaus. Jis Irinai grasino, gąsdino, kad susidoros ir su ja, ir su visa jos šeima. Skambino ir iš saugumo tarnybos. O ji visiems labai paprastai pasakė: „Taip, taip, suprantu... Aišku, turiu tą medžiagą, bet, žinot, negaliu dabar su jumis kalbėti – esu užsiėmusi, mes važiuojame filmuoti tokios graikiškai dainuojančios moters.“
Galbūt teisingai pastebėjote – Irina tikrai kartu drąsi ir atjaučianti, teisinga ir altruistiška. Tik nemanau, kad ta drąsa turi ką bendra su lytiškumu. Neseniai su studentais diskutavome apie tai, kaip dabar suvokiamas vyriškumas ir moteriškumas, kaip jie vienas kitą įtvirtina. Tai įgauna naujas formas, bet jos tik paslepia tuos egzistuojančius nelygybės, galios santykius. Paviršutiniškai kalbama apie laisvę būti vyru ar moterimi, bet iš tikrųjų jokios laisvės nėra.
Kultūrinę antropologiją studijavote Oksforde. Kembridže apsigynėte mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu dėstote Vilniaus universitete. Ar labai skiriasi akademinis prestižinių Anglijos ir Lietuvos universitetų jaunimas?
Visai nesiskiria. Po Bostone vykusios filosofų konferencijos – vieno svarbiausių JAV filosofijos pasaulio įvykių – žurnalistai paklausė viešbučio valytojos, kuo skiriasi šios konferencijos dalyviai nuo kitų. Ji atsakė: „Beveik niekuo. Geria tiek pat, mylisi tiek pat...“ Man patinka mano studentai. Labai jais didžiuojuosi ir juos myliu.
Vis dėlto Lietuvoje Jūs, kaip supratau, – retas svečias. Kur šiuo metu gyvenate, ką veikiate?
Gyvenu Atėnuose. Dirbu prie didelio projekto – filmo, kuris filmuojamas Odesoje, Stambule ir Atėnuose. Tai bus toks pusiau vaidybinis, pusiau dokumentinis, žodžiu, eksperimentinis, visai kitokio žanro filmas. Kai kurie Mariupolyje nufilmuoti epizodai irgi taps jo dalimi.
Paviršutiniškai kalbama apie laisvę būti vyru ar moterimi, bet iš tikrųjų jokios laisvės nėra.
Ar Jūsų šeima gyvena su Jumis Atėnuose?
Tai sudėtingas klausimas. Gal jį kol kas palikime.
Gyvenate mieste, kuris laikomas europietiškos kultūros lopšiu, ir būtent Graikijoje šiuo metu aštriausiai juntama pabėgėlių krizė. Visas pasaulis nepaliauja diskutuoti, kaip senutės Europos veidą pakeis šis imigrantų srautas – pagreitins jos kultūrinį saulėlydį ar, priešingai, įlies šviežio kraujo ir atgaivins. Ką apie tai manote?
O kas yra ta senoji Europos kultūra? Antika nebūtinai yra tokia, kokią mes įsivaizduojame. Tai veikiau XIX a. kūrinys. Kitaip tariant, ir tuos graikų mitus, ir mitus apie Graikiją sukūrėme gerokai vėliau. Tik moderniaisiais laikais tai tapo vertybe su savo tradicija. Todėl negalėčiau kalbėti apie senosios kultūros tęstinumą. Lygiai taip pat susikūrėme ir mitus apie Rytus. Tarkim, baltojo vyro buržua fantazijose egzistuojantys haremai iš tikrųjų neturėjo nieko bendra su tikraisiais haremais ir juose gyvenančiomis nedidukėmis, tvirtai sudėtomis, plaukuotomis ir neretai ūsuotomis moterimis. Reikėtų geriau pasigilinti, kiek tie skirtumai tarp Rytų ir Vakarų iš tiesų egzistuoja, o kiek tai – mūsų vaizduotės vaisius. Manau, kad tai, kas šiuo metu vyksta viešojoje erdvėje, yra tik tų senųjų fantazijų recirkuliacija, XIX a. sukurtų įvaizdžių ir baimių atgimimas.
