Į kavinę „Stebuklai“ kaip vėjas įskriejusi žavi šviesiaplaukė, regis, netveria kailyje. Šiltai apsikabiname tarsi senos draugės ir užsisakome naminio šaltalankių limonado. Dietistė Toma Eroglu į Lietuvą iš Norvegijos grįžo vos porai dienų, tačiau neslepia, kad jau šiemet ketina įsikurti Vilniuje visiems laikams. „Kuo dažniau grįžtu į Lietuvą, tuo labiau ja žaviuosi. Čia viskas taip greitai keičiasi į gera“, – džiūgauja šiemet vos metukų gimtadienį švenčiančio tinklalapio nomnom.lt įkūrėja. Jos spinduliuojantis veidas neužtemsta net tada, kai pasakoja apie neseniai išgyventą sunkią onkologinę ligą.
Toma, tikrai džiugu, kad grįžtate į Lietuvą, bet gal pradėkime nuo to, kaip atsidūrėte Norvegijoje?
Į Norvegiją išvažiavau 2008 metais, baigusi dietistės bakalauro studijas Vilniaus kolegijoje. Esu emigrantų vaikas. Norvegijoje gyvena mama, sesuo. Visi mane tikino, kad Skandinavijoje dietistai labai reikalingi, kad darbą ir gerą atlyginimą gausiu vos nuvykusi. Atvažiavau į Norvegiją su didele karūna, tikėdamasi, jog viskas bus padėta ant lėkštutės. Deja, teko nusiimti karūną ir šiek tiek pasimokyti. Lietuvoje gautą diplomą pripažino, patvirtino, bet be norvegų kalbos net ir geriausi specialistai čia – kaip be rankų, kalbėti angliškai neužteka. Turėjau pradėti nuo to, nuo ko pradeda visi emigrantai – nuo paprastesnio darbo. Lankiau kalbos kursus ir dirbau parduotuvėje, daržovių ir vaisių skyriuje. Maždaug po metų jau laisvai kalbėjau norvegiškai. Tada sulaukiau siūlymo dirbti konsultante svorio metimo centre.
Negi nutukimo problemos kamuoja ir norvegus? Jie atrodo labai sportiški...
Norvegai iš tikrųjų labai rūpinasi savo sveikata, domisi sveika mityba, nuolat sportuoja, nesvarbu, koks oras, stengiasi kuo daugiau laiko praleisti lauke, keliauja, laipioja po kalnus. Jie valgo labai daug žuvų, stengiasi vartoti kuo mažiau cukraus, angliavandenių, glitimo, riebalų, kuo daugiau – daržovių. Tiesa, pieno produktus, ypač sūrius, irgi labai mėgsta. Šioje šalyje tikrai nėra nutukimo epidemijos, bet, kaip ir visur, norinčiųjų sulieknėti netrūksta. Kursai svorio metimo centre trunka metus, vieni žmonės pasitraukia anksčiau, kiti eina iki galo. Programos esmė – sportas, mityba ir psichologiniai seminarai. Per metus žmonės numesdavo 10–20 kg. Nemažai klientų ateidavo pasikonsultuoti ir programai pasibaigus. Man patiko dirbti su žmonėmis, buvo įdomu stebėti ilgalaikius rezultatus, bet, sulaukusi Norvegijos maisto saugos departamento atstovų pasiūlymo, atsisakyti negalėjau. Tai buvo karjeros laipteliu aukščiau.
Nuo darbo su žmonėmis perėjote prie darbo su popieriais?
Tikra tiesa. Dirbau patarėja maisto saugos klausimais, vertinau, ar Norvegijoje gaminami produktai atitinka nustatytus reglamentus. Tarkim, Norvegijoje vaikams iki 5-erių metų negalima skirti probiotikų, tad iškart atmesdavau produktus, kurių sudėtyje jų yra, motyvuojama tuo, kad nėra pakankamai šios srities mokslinių tyrimų. Taigi patekau į visai kitokią erdvę, teko gilintis į įstatymus. Labai vertinga patirtis. Iš šių pareigų pasitraukiau, kai pradėjau lauktis antrojo vaikelio.
Norvegijoje spėjote sukurti ir šeimą?
Viską spėjau – ir susituokti, ir išsiskirti (juokiasi). Su savo būsimu vyru susipažinau, kai, dar mokydamasi Lietuvoje, nuvykau į Norvegiją – paviešėti pas mamą. Jis yra turkas. Dirba kirpėju stilistu, turi savo saloną. Beje, kerpa mane iki šiol. Susituokėme netrukus po to, kai apsigyvenau Norvegijoje. Po poros metų susilaukėme sūnaus Hakano, jam dabar šešeri. Dar po dvejų metų gimė dukra Aylin. Gyvenimas apsivertė, kai sužinojau, kad sergu limfos vėžiu.
Neįtikėtina, kad vėžiu susirgote tokia jauna! Spėju, kad diagnozė Jus pribloškė.
Šio tipo vėžys labai dažnai ištinka būtent jaunus žmones. Pati diagnozė nebuvo netikėta, nes viskas tęsėsi apie trejus metus. Pirmuosius simptomus pajutau, kai, baigusi žindyti pirmąjį vaiką, nutariau su vyru išgerti taurę vyno. Pajutau labai stiprų peties skausmą. Jis nesiliovė kelias valandas. Kitąsyk – vėl tas pat. Aišku, turbūt niekam nešautų į galvą susieti alkoholio su peties skausmu ar juo labiau šių abiejų – su vėžiu. Deja, pasirodo, kad skausmas limfmazgių srityje, pavartojus alkoholio, yra gana tipiškas limfos vėžio simptomas. Paskui prasidėjo inkstų priepuoliai. Mane išveždavo į ligoninę, kalbėjo apie akmenligę. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų inkstus spaudė padidėję limfmazgiai. Netrukus pastojau antrąsyk. Laukiausi dukrelės. Nėštumo vidury prasidėjo nevaldomas niežulys – ties delnais ir pėdomis, ilgainiui nebegalėjau tverti savo kūne – niežėjo viską, net akis. Buvau nusikasiusi iki negyjančių žaizdų. Miegodavau vos po 4 valandas per parą, užmigdavau tik beprotiškai išvargusi, bet netrukus ir vėl pabusdavau. Medikai padarė išvadą, kad mane kamuoja vadinamasis nėščiųjų niežulys, ištinkantis dėl hormonų pokyčių. Sakė, kai pagimdysiu, praeis. Galite įsivaizduoti, kaip laukiau to gimdymo?! Deja, gimus dukrelei, niežulys tik stiprėjo. Kai Aylin buvo 2,5 mėnesio, išvykome su šeima pakeliauti po Turkiją, manėme, kad tai padės man atsigauti. Nutiko atvirkščiai – sveikata blogėjo sulig kiekviena diena: pradėjo kristi svoris, slinkti plaukai, ėmė kamuoti dusulys. Nuėjome pas gydytojus, jie padarė rentgenogramą, vėliau kompiuterinę tomografiją. Sunerimę liepė kuo greičiau grįžti į Norvegiją ir gerai išsitirti.
Keista, kad tokioje išsivysčiusioje, puikią medicinos sistemą turinčioje šalyje Jums nediagnozavo vėžio – juk reguliariai lankėtės pas gydytojus, ne kartą kreipėtės į juos dėl tipiškų šios ligos simptomų...
Tai buvo keista mums visiems. Matyt, nepavyko pakliūti į rankas geriems pirmojo lygio specialistams. Kai pagaliau buvo nustatyta diagnozė, patekau pas onkologus – pačius geriausius pasaulyje, puikius profesionalus. Atlikus plaučių, kaulų čiulpų biopsiją, paaiškėjo, kad vėžys jau kaip reikiant išplitęs, plautyje – didžiulis auglys. Mane iškart paguldė į ligoninę, skyrė chemoterapiją. Per tuos mėnesius, kol gydžiausi, labai pasikeitė mano gyvenimas. Pamačiau, kaip viskas trapu, – dar, regis, visai neseniai buvau kupina jėgų, viską spėjanti, aktyvi, o dabar guliu bejėgė, negaliu nė paprasčiausio darbelio padaryti, nė 200 m be pagalbos nueiti. Kamavo panikos priepuoliai, jaučiausi sugniuždyta. Galiausiai susiėmiau, tariau sau, kad tai – mano gyvenimas ir kad niekas kitas už mane jo nenugyvens. Daug skaičiau, pradėjau domėtis augaline mityba, supermaistu. Tiesa, mane gydę specialistai rekomendavo eksperimentuoti tik pasibaigus gydymo kursui. Chemoterapijos seansai truko 6 mėnesius. Laimei, po jų paaiškėjo, kad spindulinio gydymo nereikės. Vėžys atsitraukė, o aš ėmiausi pokyčių.
Žmonės po sukrėtimų dažnai ryžtasi keisti gyvenimą, bet gana greitai rutina grąžina į ankstesnes vėžes. Ar Jums taip nenutiko?
Kol kas ne (juokiasi). Valgydama augalinį maistą, greitai atsigavau, priaugau svorio, dabar jaučiuosi labai lengva ir kartu kupina jėgų. Nematau jokios priežasties grįžti prie ankstesnės mitybos. Nuo virškinimo labai priklauso žmogaus savijauta, sveikata. Sunkus maistas ilgai virškinamas, tai atima pernelyg daug energijos. Reabilitacijos laikotarpiu atradau jogą, kvėpavimo pratimus, meditaciją, sulaukiau psichologo pagalbos. Medituoju iki šiol. Man labai patinka tai daryti kartojant mantras, stebint gamtą. Pradėjau bėgioti. Dabar mano pasaulis itin platus ir spalvingas, išmokau viskuo džiaugtis. Suprantu, kad gyvenime buvo ir bus visokių rūpesčių, darbų, bet, užuot dejavusi, kaip sunku, imuosi tai spręsti, ir viskas vienaip ar kitaip susitvarko. Keitėsi ir mano asmeninis gyvenimas. Sukūriau su mityba susijusį tinklalapį anglų kalba. Klientams ne tik sudarinėjau mitybos planus, bet ir gaminau, vežiojau maistą. Dirbome kartu su vyru, deja, prieš 2,5 metų mūsų šeima subyrėjo. Išbandymai labai gerai viską patikrina. Stiprias šeimas sulipdo, o netvirtas galutinai sugriauna. Išsiskyrėme taikiai. Dabar esame draugai. Turime draugauti, juk auga du bendri vaikai.
Po skyrybų atverčiau visiškai naują gyvenimo lapą. Jaučiuosi tarsi iš naujo gimusi. Laiminga atsigulu, laiminga atsikeliu, darau tik tai, ko tikrai noriu. Uždariau maisto išvežiojimo įmonę. Įstojau į Oslo universitetą, šiemet įgysiu sveikatos mokslų magistro laipsnį. Sukūriau tinklalapį nomnom.lt lietuvių kalba. Iki tol daugiau galvodavau, kaip įtikti klientams, o dabar stengiuosi rašyti apie tai, kas iš tikrųjų patinka man. Ir ką gi – sekėjų vis daugėja, sulaukiu labai šiltų atsiliepimų. Žmonės kreipiasi dėl svorio metimo, konsultuojasi ir maitinančios mamos, nėščiosios.
Ką darote, kai patarimų kreipiasi visavalgis? Ar atsispiriate norui nukreipti jį teisingu mitybos keliu?
Veganizmas yra mano pasirinkimas, nesistengiu jo primesti kitiems. Mėsa turi daug naudingų medžiagų – vitaminų, nepakeičiamų aminorūgščių. Tiesiog jos vartojame per daug. Vis dėlto, jei žmogus, valgydamas mėsą, jaučiasi gerai, kodėl turėčiau drausti? Galiu sudaryti mitybos planą įvairiems žmonėms. Studijos Oslo universitete man padeda įtvirtinti žinių ir patirties bagažą, taigi studijuoju tikrai ne dėl diplomo. Šiuos mokslus baigia ir psichoterapeutai, ir psichologai, ir chirurgai. Skaitau daug literatūros – ne tik anglų, norvegų, bet ir švedų, danų kalbomis. Magistro darbą rašau apie tai, kaip šiais laikais suvokiamas vyro kūno grožis. Tai naujas aspektas, nes iki šiol dažniausiai tirti moterų grožio stereotipai. Dabar suprantu, kad studijos Vilniaus kolegijoje buvo tikras vaikų darželis. Į viską pradėjau žiūrėti kur kas kritiškiau, nes žinau, kaip daroma įtaka, kuriami galios santykiai, kiek daug, kalbant apie ligų priežastis, lemia lytis. Tarkim, moterys dažniau nurodo vidinius veiksnius – patiriamą stresą, prastą mitybą, žalingus įpročius, fizinio aktyvumo trūkumą ir pan. Vyrai – išorinius. Dažnai negalavimų priežastimi jie įvardija aplinką – užterštą orą, virusus, engiantį darbdavį, bet ne save pačius.
Keista, kad Norvegijoje apskritai kalbama apie lyčių skirtumus. Vyrų ir moterų lygybė ten atrodo tokia viską apimanti, kad kalbos apie skirtumus iškart pakvimpa diskriminacija.
Norvegijoje moterys tikrai emancipuotos. Jos susimoka už save kavinėje, pačios atidaro duris, yra labai tvirtos, stiprios, užsispyrusios. Nesakyčiau, kad vyrai dėl to jaučiasi įspausti į kampą. Priešingai – kuo stipresnis ir lygiavertiškesnis partneris šalia, tuo lengviau abiem gyventi. Jie dalijasi viskuo – vaikų auklėjimu, buities darbais. Vienas išskalbia, kitas išdžiausto, vienas vaiką nuveža į mokyklą, kitas parveža. Man labai gražios tos poros. Vyrai ir moterys vieni su kitais bendrauja pagarbiai. Norvegijoje labai vertinamas su šeima leidžiamas laikas, darbas čia baigiasi anksti, visi skuba į namus, laisvalaikį leidžia aktyviai – keliauja, sportuoja. Žiūrėdavau į tas šeimas su pavydu, nes mano vyras buvo darboholikas. Išsiskyrusios poros toliau gražiai bendrauja, toje šalyje vyrai po skyrybų savo vaikų neatsisako.
Kuo daugiau lygybės, tuo mažiau flirto, kibirkštėlių, asistavimo. Ar nepasigesdavote tų lyčių žaidimų?
Flirto gal ir mažiau. Iš pradžių tikrai buvo keista. Nesitikėk, kad bare kas nors prie tavęs prieis ir užkalbins, – gali pralaukti visą gyvenimą. Norvegės, pamačiusios patinkantį vyrą, iniciatyvos imasi pačios ir nejaučia dėl to jokių nepatogumų. Vyrai išdrąsėja tik gerai išgėrę. Kai prie tokio bendravimo stiliaus įpranti, atsikratai kompleksų, ta lygybė ima net patikti. Nors aš iki šiol pirmoji nedrįstu prieiti prie vyrų.
Vis dėlto sunku suprasti, kas Jus iš tokios ekonomiškai stiprios šalies parviliojo atgal į Lietuvą. Gal nauja meilė?
Ne, kol kas ne (šypsosi). Manau, natūralu, kad žmogus emociškai geriausiai jaučiasi ten, iš kur yra kilęs. Man gera kalbėti savo kalba, bendrauti, juokauti su tos pačios kultūros žmonėmis. Nieko bloga negaliu pasakyti ir apie norvegus. Iš pradžių jie gal atrodo šaltoki, bet kai tampi jų draugu, labai stipriai įtraukia tave į savo ratą ir nepaleidžia. Vis dėlto mano namai yra čia. Sutinku, Norvegijoje išgyventi lengviau. Vienišai mamai po skyrybų bent trejus metus tikrai nereikia rūpintis, kaip sudurti galą su galu. Lietuvoje sunkiau. Tik materialūs dalykai nėra svarbiausi gyvenime, ne jie lemia, ar jautiesi laimingas. Tai supratau išgijusi. Viskas uždirbama ir taip pat lengvai prarandama. Vienintelis tikras mano turtas yra vaikai. Kol kas Lietuvoje tik dairausi, įsikūriau išsvajotame Užupyje, baigiu rašyti magistro darbą, ieškau vaikams ugdymo įstaigų. Dabar labai geras jų amžius, jei būtų jau pradėję mokytis norvegų mokykloje, gal būtų sunkiau pritapti. Beje, šiuo metu kalba trimis kalbomis – lietuviškai, norvegiškai ir turkiškai. Tikiu, kad mums pavyks įsitvirtinti Lietuvoje.
Ar turite vilčių pakeisti lietuvių mitybos įpročius? Tokiame mėsėdžių krašte turbūt sunku būti vegane?
Nesakyčiau, kad sunku. Lietuvoje per pastaruosius metus žmonės tapo kur kas tolerantiškesni, nebėra vegetarų ir mėsėdžių susipriešinimo. Jie gali taikiai sėdėti prie vieno stalo nemokydami vieni kitų teisingai gyventi. Kalbant apie viešąjį maitinimą, padėtis Lietuvoje geresnė nei Norvegijoje. Vilniuje tikrai netrūksta vietų, kur gali skaniai pavalgyti ir vegetarai, ir veganai, ir žaliavalgiai. Labai tikiuosi, kad ateis tokia diena, kai galėsiu kalbėti apie savo indėlį į sveikesnę lietuvių mitybą.
Citatos
Vėžys atsitraukė, o aš ėmiausi pokyčių. Atradau meditaciją, pradėjau bėgioti... Nematau jokių priežasčių grįžti prie neaugalinės mitybos.
Norvegijoje labai vertinamas su šeima leidžiamas laikas, darbas čia baigiasi anksti, visi skuba į namus, laisvalaikį leidžia aktyviai – keliauja, sportuoja.
Nuotrauka – Redos Mickevičiūtės
