Pasakojama, kad Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje Vasilijaus Livanovo sukurtas Šerloko Holmso vaidmuo laikomas etalonu. Rusijoje kalbama, kad Šerlokas Holmsas, t. y. V. Livanovas – bjauraus charakterio. Iš tiesų jis gali pratrūkti, net ir pasiųsti kuo toliau, nepaisydamas padėties ir pan. Na bet ar Šerlokas Holmsas negalėjo sau leisti taip pat pasielgti?
Apie aktorystę nesvajojo
Vasilijus Livanovas – garsios aktorių dinastijos atstovas. Jo tėvas Borisas Livanovas buvo garsus teatro ir kino aktorius, režisierius, kelių valstybinių premijų laureatas, ordinų kavalierius. Gražuolė lenkaitė Jevgenija Kazimirovna, Vasilijaus motina buvo profesionali dailininkė. Menininkų dinastijos pradininkas buvo Vasilijaus senelis, kurio pseudonimas buvo Izvolskis. Priešingai nei protėviai maskviečiai, Nikolajus Livanovas buvo kilęs iš Volgos stepių ir savo karjerą pradėjo provincijos scenoje.
Šeimoje buvo kūrybinga atmosfera, nebuvo vietos pilkai kasdienybei. Augančio Vasilijaus gyvenime harmoningai derėjo piešimas, poezija, berniukiškos išdaigos ir sporto užsiėmimai. Berniukas niekada nesvajojo apie dailininko ar aktoriaus karjerą. Jo fantazijose dominavo žygdarbiai kruvinuose susirėmimuose, kelionės po pasaulį arba laukinių žvėrių medžioklė.
Iš kur toks balsas
1954 m., baigęs Maskvos meno mokyklą, Vasilijus įstojo į Teatro mokyklą. Dar studentavimo laikais išryškėjo jo gebėjimai režisūrai. Jis režisavo spektaklį „Trys storuliai“. Studento Livanovo darbštumas peraugdavo į fanatizmą. Jis galėdavo paromis dirbti, pamiršdamas maistą ir miegą. Kartą jis atsidūrė ligoninėje dėl nervinio išsekimo. Toks buvo daugelio valandų repeticijų rezultatas.
Po audringų studentavimo metų prasidėjo įtemptas darbas Jevgenijaus Vachtangovo teatre. Vos po metų jauną aktorių pakvietė vaidinti filme „Neišsiųstas laiškas“. Būtent po šio filmo V. Livanovo balsą ėmė atpažinti. Režisierius siekdamas maksimalaus tikrumo, nutarė įgarsinti kai kurias scenas ne studijoje, o ten, kur jos vyko – laukuose. Įgarsinimas vyko šaltą, vėjuotą naktį. Dėl stipraus vėjo režisieriaus sumanymo nepavyko įgyvendinti, o V. Livanovas, bandydamas perrėkti vėją, stipriai peršalo, jam dingo balsas.
Po kelių savaičių priverstinio tylėjimo aktorius vėl kalbėjo, bet balso tembre visam laikui liko gergždimas. Po ilgo gydymo atsiradęs balsas buvo kažkoks svetimas, gergždžiantis. Aktorius labai išsigando, vaikščiojo pas gydytojus, bet jie jam negalėjo padėti. Tik paskui, kai jį ėmė kviesti įgarsinti daugybės animacinių filmukų, kuriuos jis labai mėgo, kai kiekvienas šalies gyventojas atpažindavo jį iš balso, V. Livanovas suprato, kokią brangenybę įgijo.
1959 m. V. Livanovas išėjo iš Vachtangovo teatro į Kino aktoriaus teatrą studiją. 1961 m. pasirodė filmas „Aklas muzikantas“, kuriame jaunas aktorius puikiai suvaidino pagrindinį vaidmenį. Vėliau V. Livanovas sakys: „Man visam laikui įsimintiniausiu filmu tapo „Aklas muzikantas.“ Jame vienintelį kartą buvo savo tėvo, garsaus rusų aktoriaus Boriso Livanovo partneris.“
Paskui pasirodė garsus filmas „Kolegos“ ir sulaukė didžiulio populiarumo. 1963 m. filme „Mėlynas sąsiuvinis“ V. Livanovas suvaidino Feliksą Dzeržinskį. Aktorius taip įtikinamai atliko šį vaidmenį, kad vėliau sulaukdavo nemažai kvietimų vaidinti filmuose apie legendinį čekistą. Tačiau V. Livanovas prieš šio personažo nebegrįžo. Jis nemėgo kartotis.
Laikui bėgant karjera kine nebetenkino kūrybingos asmenybės. Kitas etapas buvo Aukščiausieji režisūros kursai, kuriuos V. Livanovas 1966 m. baigė su pagyrimu. Buvęs puikus aktorius tapo genialiu režisieriumi, scenaristu ir animacinių filmukų kūrėju. Jis sukūrė filmukus „Mėlynoji paukštė“, „Senelis šaltis ir vasara“, garsiuosius „Brėmeno muzikantus“, „Brėmeno muzikantų pėdsakais“. 2001 m. pasirodžiusiam filmukui „Naujieji Brėmeno muzikantai“ V. Livanovas parašė scenarijų.
V. Livanovas ne tik kūrė animacinius filmukus, bet ir juos įgarsindavo. Sunku įsivaizduoti Krokodilą Geną, Karlsoną be žavaus, gergždžiančio balso.
Draugystė visam gyvenimui
Aštuntą dešimtmetį V. Livanovas gana retai besirodė ekrane. Vienas iš įsimintiniausių to meto vaidmenų buvo Nikolajaus I filme „Kerinčios laimės žvaigždė“ (1975 m.). O 1978 m. pasirodė Maslennikovo filmas „Jaroslavna – Prancūzijos karalienė“, kuriame V. Livanovas atliko riterio Benedikto vaidmenį. Kūrybinis režisieriaus Maslennikovo ir V. Livanovo bendradarbiavimas tęsėsi kultiniame televizijos seriale „Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono nuotykiai“. Serialas buvo kuriamas daug metų. Filmas nuo pat pirmų kadrų labai patiko žiūrovams, patiko net anglams, kurie pripažino V. Livanovą ir Vitalijų Solominą geriausiais Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono vaidmenų atlikėjais. 2006 m. V. Livanovas gavo jos didenybės Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ordiną. Maskvoje prie Didžiosios Britanijos ambasados 2007 m. pastatė paminklą Šerlokui Holmsui ir daktarui Vatsonui, kuriame buvo įamžinti V. Livanovas ir V. Solominas.
Kūrybinis talentingų aktorių bendradarbiavimas peraugo į artimą draugystę, kuri truko daugelį metų, iki pat V. Solomino mirties. Pasidavęs V. Solomino įkalbinėjimams, V. Livanovas padarė savo apysakos „Mano mylimas klounas“ inscenizaciją. Spektaklis tokiu pačiu pavadinimu, kuriame pagrindinį klouno Sinicyno vaidmenį atliko V. Solominas, kelis sezonus sėkmingai buvo rodomas Mažajame teatre. V. Livanovas parašė nemažai literatūros kūrinių. Jis parašė apysakas „Agnija, Agnijos duktė“ – pasakojimą apie skitus, „Naktinė „Strėlė“, „Mano mylimas klounas“, „Karinio atašė turtas“, daug pasakų ir apysakų vaikams. Dabar V. Livanovas rašo memuarus, kuriuose daug dėmesio skiriama atsiminimams apie garsius kultūros veikėjus.
Apie Šerloką Holmsą
Beje, V. Livanovas vos neprarado vieno iš pagrindinių savo gyvenimo vaidmenų. Pirmomis serialo „Šerlokas Holmsas“ dienomis V. Livanovas nemažai išgerdavo. Žinia, daug aktorių taip atsipalaiduodavo po ilgos ir sunkios filmavimo dienos. Bet staiga V. Livanovas dingo. Jo ieškojo, skambino, rašė – jokio atsako. Galiausiai režisierius Maslennikovas nusprendė – gana. Ir ėmė ieškoti kito aktoriaus. Ir rado – aktorių Borisą Kliujevą. Jis šiek tiek priminė V. Livanovą – aštri nosis, panaši laikysena. Ir vis tik jis nebuvo panašus į misterį Holmsą, kurį nupiešė Conano Doyle‘o draugas Sidney Pagetas, kuriam rašytojas patikėjo pirmas savo detektyvų iliustracijas. Ką gi, atsidusęs režisierius ėmė filmuoti. Tada ėmė ir atsirado V. Livanovas. Kalbėta, kad aktorius laiku susiėmė, išgirdęs, kad jo vaidmenį atidavė kitam, ir grįžo prie darbo. B. Kliujevui davė Š. Holmso brolio Maikrofto vaidmenį, na o V. Livanovas idealiai suvaidino garsųjį seklį.
Asmeninis gyvenimas
V. Livanovas buvo du kartus vedęs. Pirma santuoka su akademiko dukterimi Alina Engelgardt, po dukters Anastasijos gimimo gana greitai iširo. Po kelerių metų aktorius susipažino su mergina, kuri tapo jo antra žmona. Jelena ir Vasilijus iki šiol kartu, jau beveik 40 metų. Sutuoktiniai užaugino du sūnus, dabar augina anūkus. Aktorius pasitraukė iš kino ir visiškai atsidėjo mėgstamiems užsiėmimams – šeimai, draugams, naminiams gyvūnams.
Nelaimė – praeity
Tiesa, ramiai gyventi nepavyko. 2003 m. sausį aktoriaus vyresnysis sūnus Borisas buvo apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas kalėti 9 metus. Į laisvę jis išėjo 2014 m. Tada 41 m. vyriškis atrado savyje rašytojo talentą, sutiko mylimą moterį. Šiuo metu gyvena tėvų vasarnamyje prie Maskvos ir rašo dviejų dalių knygą.
