Praėjusiais metais tarp sistemoje „Google“ ieškomiausių Lietuvos žmonių Indrė Kavaliauskaitė užėmė garbingą trečią vietą, nors jos vyras Jogaila Morkūnas net nepateko į dešimtuką. „Tai suprantama, – juokiasi moteris. – Juk visi žino, kas yra Jogaila, o štai kas gi ta, kuri jį suvystė, magėjo sužinoti daugeliui.“ Gal ir be reikalo Indrė taip kuklinasi. Televizijos projektai „Šok su manimi“, „Chorų karai“, „Šuolis“, „Kadagys“, įvairūs renginiai ir koncertai – niekur neapsieinama be jos. Štai ir dabar Indrė su trijų mėnesių dukrele Marija Barbora parskrido kelioms dienoms iš atostogų Kanuose, nes buvo pakviesta vesti Valstybės dienai skirto renginio. Susitinkame medžių apsuptuose Morkūnų šeimos namuose Vilniaus pakraštyje. Terasoje vežimėlį su anūkėle stumdo Indrės mama. Taip, namas – tas pats, kuriame kalbinau Jogailą prieš gerus 15 metų, bet viduje jau jaučiasi naujosios šeimininkės ranka ir aura. Beveik neįmanomai liekna Indrė pasitinka mane basa, kone šluodama ilgu raudonu klostuotu sijonu žemę. Jos veidas atrodo nepaliestas nuovargio, didelės akys spindi. Prisipažįstu, kad ji man šiek tiek primena Alisą iš Stebuklų šalies. „Smagu, nes man tikrai patinka ši herojė, – sako Indrė ruošdama kavą (sau – be kofeino). – Viena šios knygos mintis yra tarsi mano gyvenimo moto: „Reikia pasiutusiai greitai bėgti vien tam, kad liktum toje pačioje vietoje, o jei nori kur nors nueiti, reikia bėgti dvigubai greičiau.“
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė bėga tikrai greitai. Be darbo televizijoje ir renginių, ji dar yra Lietuvos bušido federacijos projektų vadovė, atsakinga už varžybų transliacijas, reklamą. O nuo rudens Vilniaus kolegijoje ketina dėstyti renginių organizavimą. Beje, mažesnių ar didesnių stebuklų šios moters gyvenime taip pat netrūksta.
Indre, sakykit atvirai – tikriausiai liūdnoka grįžti iš Kanų į tokią lietingą Lietuvą?
Ką Jūs, atvirkščiai! Man visada gera grįžti namo. Štai ir Marija Barbora namie taip skaniai miegojo – 8 valandas nepabudo. Matyt, vėsus mūsų klimatas jai labiau priimtinas. Be jokios pozos sakau: aš labai myliu Lietuvą. Niekada nenorėjau gyventi jokioje kitoje šalyje. Net ir dabar mąstau – o gal imti ir iškeisti tą likusį atostogų Prancūzijos Rivjeroje mėnesį į mūsų Nidą? Man tiesiog reikia Baltijos jūros, kopų gubojų, pajūrio pušynų kvapo... Aišku, ten irgi smagu. Gyvename didelėje viloje su draugų kompanija, tad liūdna nebūna. Rytais einame į turgų, prisiperkame šviežių produktų, vieni kitus stengiamės nustebinti vis naujais patiekalais. Tiesa, Jogailos kulinarinių gebėjimų nė vienam mūsų kompanijos nariui nepavyksta pranokti. Vasarojame jaukiai, be restoranų ir vakarėlių.
Minėjote, kad tai pirmos tokios ilgos šeimos atostogos po dukrelės gimimo. Ar motinystė labai pakeitė Jūsų gyvenimą?
Visą gyvenimą svajojau būti mama ir mylėjau visus vaikus. Draugai žinojo: jei bus Indrė, vaikais bus pasirūpinta. Jau paauglystėje, bendraudama su jais, mintyse dėliojau, ko norėčiau nesakyti ar nedaryti, kai turėsiu savo vaikų. Gailiuosi, kad to neužsirašiau, nes dabar viskas kažkur išdulkėjo. Manau, esu švelni mama. Dukrelę maitinu pati, tad turiu nuolat būti šalia. Motinystė, skirtingai nei kita veikla, yra projektas visam gyvenimui. Jei prisiimi atsakomybę, turi prisiimti ją visą. Iš visų jėgų stengiuosi buvimą mama derinti su karjera, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad idealiai to padaryti neįmanoma – tiek vienur, tiek kitur vis tiek stovėsi tik viena koja. Dabar tų darbų dar ne taip daug, spėju viską. Aišku, patiriu ir streso. Būna, kelios minutės iki tiesioginio eterio, o Marija negali nurimti. Nusivelku puošnią suknelę, nusisegu ausines, glaudžiu, maitinu, vėl šoku į suknelę ir – tiesiai į sceną. Štai ir dabar, kol vedžiau renginį Kudirkos aikštėje, aplink dvi močiutės su vežimėliu suko ratus.
Ką apie tokį Jūsų lakstymą mano Jogaila? Prisimenu, dar prieš 15 metų tikino, kad nenorėtų žmonos namų šeimininkės. Gal dabar požiūris pasikeitė?
Nepasikeitė. Jogaila labai džiaugiasi kiekvienu mano projektu. „Eik! Vesk!“ – sako. Štai ir dabar, kad skrendant į Lietuvą nereikėtų persėsti į kitą lėktuvą, vežė 400 km iki Bergamo oro uosto. Bijočiau nusėsti namuose, nes pamažu pasidaro labai patogu per dienas neišlįsti iš sportinio kostiumo. Pirmą renginį vedžiau, kai dukrai buvo mėnuo, – norėjau pravėdinti smegenis. Auklių kol kas neturiu – išsiverčiu su močiučių pagalba, bet nelabai įsivaizduoju, kaip atrodys ruduo, kai prasidės darbymetis.
Bijočiau nusėsti namuose, nes pamažu pasidaro labai patogu per dienas neišlįsti iš sportinio kostiumo.
Gal dalį vaiko priežiūros naštos ant savo pečių perima Jogaila? Įdomu, koks jis tėtis?
Nevyniodama į vatą pasakysiu – Jogaila yra tobulas vyras, bet būti tobulu tėčiu dar turės išmokti. Jis labai myli dukrytę ir stengiasi, bet... Kai jo laikoma Marija pradeda verkti, tiesia man ir sutrikęs sako: „Indre, nežinau, ko ji nori...“ Tai normalu. Dauguma tėčių bendrą kalbą su vaikais atranda, kai šie išmoksta pasakyti, ko nori. Džiaugiuosi, kad Jogaila rūpinasi namais, ruošia pusryčius, vakarienę, aš beveik negaminu. Leidžiu mokytis prižiūrėti vaiką po truputį, nespaudžiu. Žinau, kad Jogaila man už tai dėkingas.
Dukrelės gimimas – ko gero, ryškiausias pastarųjų mėnesių įvykis. Kaip jautėtės? Ar Jogaila gimdymo procese dalyvavo?
Pagimdžiau labai greitai. Kai atvažiavome į ligoninę, gydytoja sakė, kad dar turime laiko, tad išsiunčiau Jogailą į darbą, o pati irgi suskubau tvarkyti darbo reikalų, rašyti elektroninių laiškų. Buvo trečiadienis, šeštadienį laukė svarbus bušido turnyras. Aktyvus gimdymas prasidėjo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau Jogailai paskambinti! Po 15 minučių mergytė jau gulėjo man ant krūtinės. Įbėgęs tėtis pamatė tik labai gražų vaizdą. Žinant, koks Jogaila estetas, gal ir gerai, kad lemiamą akimirką jo šalia nebuvo. Po gimdymo pirmiausia apima euforija, begalinė laimė, norisi tik žiūrėti į savo vaiką ir būti šalia. O paskui sulig kiekviena diena daugėja atsakomybės.
Sako, tėvai dažniausiai auklėja savo vaikus taip, kaip patys auklėti. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar savo mažąją princesę tėveliai labai lepino?
Turėjau normalią vaikystę: ir medžiais laipiojau, ir į balas šokinėjau. Mama iki šiol prisimena, kaip važiuodama į kaimą dėdavausi drabužius. Sakydavau: „Šitie bus prieš balą, šitie – po balos.“ Gal tėvai mane kiek ir lepino, juk esu vienturtė.
Vienturtė? Argi merginų numylėtinis dainininkas Martynas Kavaliauskas nėra Jūsų brolis?
Ne, bet nepykstame, kai žurnalistai mus taip pristato. Esame labai panašūs ir panašaus amžiaus. Patys vadiname vienas kitą pusbroliu ir pussesere, kartu augome. Iš tikrųjų jis yra tėčio brolis, mano dėdė. Vaikystėje tikrai turėjau ką veikti. Mama stengėsi apkrauti įvairia veikla, ir man tai patiko. Dalyvavau visose „Kengūrose“, debatuose, skaitovų, šauniausių moksleivių konkursuose. Aišku, didžiausia mano aistra buvo pramoginiai šokiai. Jiems iki 15 metų atiduoti visi savaitgaliai ir vasaros. Vasarą ruošdavomės sezonui, vykdavo svarbiausios varžybos, tad treniruodavomės du kartus per dieną. Nežinojau, ką reiškia slampinėti ir visą dieną neturėti ką veikti.
Kodėl nutraukėte šią veiklą?
Nežinau, ar kada būčiau priėmusi tokį sprendimą pati. Šokiai buvo dalis manęs. 15 metų, aš patyriau traumą – atskilo nemaža kelio sąnario kremzlės dalis, teko operuoti ir ją išimti. Gydytojai sakė, kad jei noriu trisdešimties turėti savo sąnarius, teks mesti profesionalų sportą. Pagijusi vis dėlto dar bandžiau grįžti ant parketo, bet supratau – arba turiu tai daryti visa jėga, arba nedaryti apskritai. Patyrus profesionalių šokių skonį, šokti savo malonumui – tai tik save erzinti. Supratau, kad man tiesiog reikia kovos, svarbu siekti maksimalaus rezultato.
Priesaika bažnyčioje man daug reiškia. Norėjau tvirto pažado – ir jo, ir savo. Kad ir koks laisvamanis Jogaila atrodo, bažnyčioje verkė.
Matau, kad iki šiol negalite apie tai kalbėti ramiai. Ar kai vedėte projektą „Šok su manimi“, širdis nevirpėjo?
Ne, tai tik šou. Širdis virpėtų, jei nueičiau į „Gintarinę porą“. Negaliu ten būti kaip žiūrovė, žinau, kad verkčiau. Aišku, dabar jau užaugusi kita karta, gal būtų kiek ramiau. Stovėti ne ant parketo, o tik šalia jo man būtų didžiausia kančia. Norėčiau, kad dukra paveldėtų tą norą šokti. Mama kartais paklausia, ar nesužalojo manęs, juk vaikas nuolat kovodamas, siekdamas geriausių rezultatų patiria didžiulę įtampą. Vis dėlto manau, kad gavau daugiau gera nei bloga. Vaikams svarbu išmokti kelti sau tikslus, nuosekliai jų siekti, nemesti visko pusiaukelėje, vos pasidaro sunku ar neįdomu. Ši savybė man labai pravertė gyvenime. Pavyzdžiui, padėjo baigti studijas, nors ir jaučiau, kad pagal specialybę veikiausiai nedirbsiu.
Tai, kad Vilniaus universitete baigėte teisę, stebina daugelį. Kodėl rinkotės šią profesiją?
Mūsų giminėje gana gilios medikų tradicijos, bet man medicina nebuvo įdomi. Išsirinkau bendriausią specialybę. Žinoti įstatymus, manau, naudinga dirbant bet kurioje srityje. Džiaugiuosi, kad baigiau, nes tai man davė labai daug – bendrą išprusimą, gebėjimą bendrauti, kritinį mąstymą. Išsirinkau elitiškiausią vietą. Įdomios asmenybės – ir mano dėstytojai, ir kurso draugai. Šalia tokių žmonių savaime augi. Visada smagiau ir įdomiau bendrauti su protingesniais už save, jokių kompleksų jaustis kvailesnė neturiu. Džiaugiuosi visais Jogailos draugais. Ir jie, ir jis man padeda augti, bręsti, kitaip suprasti pasaulį.
Kai esi taip auginamas, ar nėra rizikos prarasti save kaip asmenybę, netekti savitumo? Jogaila atrodo gana stiprus, dominuojantis, turintis nuomonę ir nemėgstantis prieštaravimų.
Jogaila nėra labai prisitaikantis, tas tiesa, bet ir aš tokia nesu. Mūsų šeima netipiška. Keletą sykių jis lyg ir bandė tarti paskutinį žodį, neva „bus taip, kaip pasakiau“, bet aš ramiai atsakydavau, kad ne, nebus. Jogaila žino, kad tam tikri jo užsispyrimai ir principai manęs neveikia. Kurį laiką šlifavomės, galiausiai supratome, kad esame du savarankiški žmonės, kad beviltiška bandyti vienam kitą pakeisti. Kai ruošdamiesi vestuvėms rašėme priesaikas, viena mano buvo neversti jo valgyti iš vienos lėkštės su manimi. Galime sėdėti prie vieno stalo, būti darni, tvirta šeima, bet kiekvienas turime savo lėkštes. Ir vis dėlto yra dalykų, už kuriuos esu savo vyrui dėkinga. Jis išmokė mane pasakyti NE, ir aš pamačiau, kaip tai išlaisvina. Tiesa, Jogaila turėjo dėl manęs atsisakyti kai kurių savo principų. Jis – ketvirtos ar penktos kartos vilnietis – visada įsivaizdavo, kad žmoną turės irgi vilnietę. O gavo kavianską! Su kitais iš Kauno kilusiais jo draugais – Edmundu Jakilaičiu, Ingrida Žaltauskaite – juokaujame, kad taip jam ir reikia. Tikiuosi, išmokiau Jogailą į kai kuriuos dalykus žiūrėti lanksčiau. Pavyzdžiui, kad pusryčiauti galima ir lovoje. Kad namuose galime būti paprastesni, jaukūs, be visų blizgučių.
Vis dėlto atrodote nepriekaištingai tiek namuose, tiek viešumoje. Gražios moterys dažnai mėgsta skųstis, kaip joms sunku, nes visi vertina tik pagal išvaizdą, vyrai mato tik kūną, o draugės pavydi...
Matyt, joms pasisekė būti tik gražioms, o ne protingoms. Liūdnas gyvenimas tų, kurios moka būti tik gražios. Sutinku, viešumoje reikia atrodyti reprezentatyviai, bet neskiriu labai daug dėmesio išvaizdai ir nenorėčiau, kad mano dukra augtų grožio kulto aplinkoje. Manau, nereikėtų vaikams taip dažnai kartoti, kokie jie gražūs, tarsi tai būtų svarbiausia žmogaus savybė. Galima juos pagirti ir kitokiais žodžiais: sumanus, drąsus, linksmas, draugiškas. Norėčiau, kad draugus dukra rinktųsi pagal protą, o ne pagal išvaizdą.
Prašiau Ramunės Piekautaitės suknelę dar labiau pasiaurinti, sakiau: „Įimk dar 4 centimetrus – tikrai suplonėsiu.“ Kai tai padarė, sužinojau, kad esu nėščia.
Sako, kad vyrai gražuolių prisibijo. Kad ir kiek ieškojau informacijos apie Jūsų gerbėjus, pavyko rasti tik Dainių Matijošaitį, žinomo verslininko Visvaldo Matijošaičio sūnų.
Jogaila nebijojo (šypteli). Nepasakyčiau, kad tie gerbėjai iš paskos būriais bėgiojo, bet problemų susipažinti irgi neturėjau. Tiesiog visada buvau labai užsiėmusi, vieniša nesijaučiau. O su Dainiumi tikrai gražiai draugavome apie dvejus metus. Ir dabar esame draugai. Išsiskyrėme, nes nesutapo bendros ateities vizijos. Neįsivaizduoju savęs atsidavusios vien šeimai, turiu kur dar save realizuoti ir kažkodėl nuolat bėgu. Džiaugiuosi, kad taip bėgdama sutikau dar vieną tokį pat bėgiką. Dabar lekiame kartu.
Kiek žinau, ilgokai Jogaila Jus prie tos bendros starto linijos viliojo... Kada supratote, kad jis yra ne tik draugas, bet ir bendrakeleivis?
Pirmiausia Jogaila tapo mano geriausiu draugu. Ilgai negalėjau patikėti, kad rodo man dėmesį kaip vyras, maniau – nori kartu dirbti kaip renginių organizatorius. Paskui supratau, bet nežinojau, ar pati esu pasirengusi priimti jį daugiau nei kaip draugą. Lūžis įvyko maždaug po pusės metų bendravimo. Tada labai sirgau, jis pasisiūlė atvažiuoti. Tiesą sakant, nesinorėjo, kad kas nors apskritai mane tokią pamatytų, bet Jogaila vis tiek atvažiavo, atvežė savo daryto pašteto, išvirė natūralaus sultinio su daržovėmis. Atsimenu, guliu susisukusi po antklode, žiūriu, kaip jis pila man sultinį ir galvoju: „Iš to galėtų būti ir kas nors daugiau...“ Nuo tada viskas ritosi kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė.
Kai prieš pusmetį tardžiau Jogailą, ar vestuvių nepagreitino nėštumas, jis visaip suko uodegą sakydamas, kad sprendimas tuoktis priimtas kur kas anksčiau. Vis dėlto tekėjote jau laukdamasi... Papasakokite, kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Jogaila man pasipiršo per Kalėdas, o dukrelė gimė daugiau nei po metų, tad sprendimas tuoktis tikrai nebuvo nulemtas nėštumo. Tąsyk šventėme artimiausių draugų rate, Jogaila atsistojo sakyti tosto, o baigė jį pranešimu, kad tuoksimės. Tai buvo netikėta ne tik kitiems, bet ir man. Žiedą padovanojo vėliau. Nupirko Niujorko 5-ojoje aveniu, „Tiffany“ parduotuvėje, ir įteikė Vilniaus oro uoste. Supykau, nes net atšvęsti negalėjome – jis išskrido į Niujorką, o aš išvažiavau dirbti į Alytų, į bušido turnyrą. Lauktis pradėjau, kai jau buvo siuvama mano vestuvinė suknelė. Prašiau Ramunės Piekautaitės ją dar labiau pasiaurinti, sakiau: „Įimk dar 4 centimetrus – tikrai suplonėsiu.“ Kai Ramunė tai padarė, sužinojau, kad esu nėščia. Pagalvoju: „Ir ką dabar reikės daryti su tais centimetrais?“
Po vestuvių duodamas interviu mūsų žurnalui, Jogaila tvirtai pareiškė: „Indrė niekada nesustorės.“ Ir tikrai – po gimdymo esate tokia pat liekna, gal net lieknesnė nei prieš nėštumą. Kaip Jums tai pavyksta?
Tikrai nustebau tai perskaičiusi. Nieko specialaus nedarau, nesportuoju. Tiesa, kai pradėjau maitinti dukrelę, paaiškėjo, kad ji ne viską toleruoja, tad teko laikytis griežtos dietos – vengti ne tik to, nuo ko kūdikiui gali pūsti pilvą, bet ir pieno produktų, taip pat produktų su glitimu. Atsisakiau visų bandelių, sumuštinių, makaronų. Suvalgai žuvies ar mėsos gabaliuką su bulve ir agurku, ir viskas. Dabar glitimą jau galiu valgyti, tad bandau atsigriebti.
Natūralu, kad, susižadėję oro uoste, tuokėtės lėktuve, vis dėlto intriguoja tai, kad vestuvėms parinkote dainą „Netikėk, ką priešai suoks“. Įdomu, ko tie priešai apie Jogailą prisuokė?
Čia ir vėl puikiai tinka citata iš „Alisos Stebuklų šalyje“: „Jei pasaulyje žmonės labiau rūpintųsi savo reikalais, tuomet viskas vyktų kur kas greičiau.“ Jogaila ilgokaiužtruko, kol rado tą vienintelę (juokiasi). Kai kuriems, matyt, atrodė, kad jo paieškos niekada nesibaigs, o „geradarių“ patarėjų aplink apstu. Man patinka, kad Jogaila yra laisvas bet kokioje aplinkoje. Norėčiau, kad ir dukra tokia augtų, nebijotų sakyti, ką mano. Vis dėlto mane jis labai saugojo, gal todėl ilgai nėjome į viešumą. Galų gale ir pati turėjau įsitikinti, jog tai, ką jaučiame, tikra, nesinorėjo per anksti pradėti šaukti, kokie mes laimingi, paskui skirtis ir visam gyvenimui užsidirbti prierašą „buvusi Jogailos Morkūno draugė“. Kai išėjome į viešumą, jau turėjau užsiauginusi žąsies odą, apkalbos nuo jos nutekėdavo kaip vanduo. Vienas dažniausių priekaištų Jogailai – kad jo meilė trunka trejus metus. Taigi pažiūrėkim, kiek mums liko? (Žvilgtelėja į kalendorių telefone). Keturios dienos.
Nevyniodama į vatą pasakysiu – Jogaila yra tobulas vyras, bet būti tobulu tėčiu dar turės išmokti.
Idėja tuoktis bažnyčioje, ko gero, taip pat – Jūsų mintis. Jogaila atrodo gana laisvamaniškas...
Kaip ir sakiau, man tikrai nepatinka ką nors daryti puse kojos. Tai įsipareigojimas ir sau pačiai. Esu religinga. Priesaika bažnyčioje man daug reiškia. Norėjau tvirto pažado – ir jo, ir savo. Kad ir koks laisvamanis atrodo, bažnyčioje verkė. Jogailos draugams ir artimiesiems tai buvo labai netikėta, visi puolė filmuoti. Beje, man šiek tiek gaila, kad neturime kokybiško savo vestuvių filmo. Esu kaip tas batsiuvys be batų – dirbu televizijoje, o savo švente nepasirūpinau.
Atrodo, tvirtai įleidote šaknis televizijoje. Ar tiesa, kad patekti į šį pasaulį Jums šiek tiek padėjo mama – televizijos laidų prodiuserė Neringa Kavaliauskienė?
Televizija man – labiau hobis, einu ten kaip į šventę, dievinu tiesioginį eterį, vis dėlto nemanau, kad tai – darbas visam gyvenimui. Kai pirmą kartą ėjau į LNK laidos „Karamelinės naujienos“ atranką, mamai net nesakiau. Beje, ji dirba televizijos kanale TV3. Paskambinau tik sužinojusi, kad patekau. Mama iš pradžių bandė mane atkalbėti. Ji įsitikinusi, kad televizija žmogų sukramto ir išspjauna kaip graužtuką. Bijojo, kad netyčia per daug įsijausiu, susirgsiu keistomis didybės ligomis, mesiu studijas ir nutarsiu amžiams tapti TV žvaigžde. Mamai pasakiau, kad puikiai žinau, kur einu, ir žinau, kad televizijoje vieną dieną mane ištiks graužtuko likimas. Kai laikai save ne išimtimi, o taisykle, gyventi paprasčiau. O štai į projektą „Šok su manimi“ mane tikrai pakvietė mama. Šią mintį jai mestelėjo Mindaugas Stasiulis, kai vis nesisekė rasti tinkamos vedėjos. Atranka nebuvo palengvinta, galutinį sprendimą priėmė laidos prodiuseris Justinas Milušauskas ir visa kūrybinė komanda.
Turbūt nebuvo lengva judviem su Mindaugu pakeisti kone kultine laikytą Jurgitos Jurkutės ir šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko porą?
Žinoma, buvo nelengva. Tik nenoriu sakyti, kad kažką pakeitėme. Šios nuostabios poros pakeisti neįmanoma. Tiesiog esame kita nauja televizijos vedėjų pora, ir tiek. Beje, Jurgita mane labai palaikė. Prieš pirmąjį filmavimą susitikome, drauge papietavome, ji davė man tikrai daug gerų, profesionalių patarimų, drąsino. Esu jai dėkinga.
O paskui pasipylė... „Šuolis“, „Chorų karai“, tautinių šokių konkursas „Kadagys“. Įdomu, kodėl pastarasis projektas taip greitai nutrūko. Ar nebuvo gaila?
„Kadagys“ buvo labai šiltas ir didelis projektas – daugiau nei du šimtai dalyvių, keli tūkstančiai žiūrovų, tik gal pernelyg brangus. Ironiška, bet baigėsi sekmadienį, o aš trečiadienį pagimdžiau. Jei nebūtų nutrūkęs, jį būtų turėjęs vesti kitas žmogus.
Panašu, kad Jus tikrai globoja angelas sargas. Ir projektas baigiasi kaip tik tada, kai reikia, ir į šį interviu neplanuotai grįžote iš Kanų, nors neketinote...
Tikra tiesa (nusijuokia). Štai, žiūrėkit, ir saulė netikėtai po liūties pasirodė! Kaip tik tada, kai man reikia vykti į fotosesiją parke. O šis žurnalas man bus puiki dovana gimtadienio proga, jį švęsiu liepos 24 dieną.
Portreto štrichai
Zodiako ženklas – Liūtas
Mėgstamiausias filmas – Roberto Benigni „Gyvenimas yra gražus“.
Naujausia gera knyga – Frédérico Beigbederio „Oona & Salinger“.
Mėgstamiausias posakis: „Ir tai praeis.“
Didžiausia baimė: „Bijau, kad gyvenimas netaptų nuobodus.“
3 dalykai, būtini jaustis laimingam. „Sveikata, artimi žmonės šalia... Ir suvokimas, kad jaustis laimingam užtenka tik pirmų dviejų dalykų.“
