Trumpa dosjė
Gimė 1974 m. sausio 19 d. Vilniuje.
Studijavo Lietuvos edukologijos universitete etiką ir psichologiją.
Šeima. Turi dvi dukras – septyniolikmetę Girstautę ir šešiolikmetę Vėją. Vyras Irmantas – fizikas, dirba reklamos srityje.
Darbas. Dirba gide, vysto individualią kompiuterinio dizaino veiklą.
Kūrybinė veikla. G. Viliūnė parašė knygas: „Vilniaus šventovės“ (kartu su R. Urbakavičiumi, 2012 m.), „Karūna be karaliaus“ (2012 m.), „Vilniaus Madona“ (2014 m.), „Magdalė, smuklės merga“ (2016 m.).
Pomėgiai. „Mane nepaprastai traukia dideli miestai. Pajutusi poreikį išlėkti, viską metu ir skrendu kelioms dienoms į Paryžių, Madridą, Londoną ar Briuselį.“
Credo: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum gauti pats.“
„Nemėgstu pagyrūniškumo, kai žmogus parašo knygą ir pirmame puslapyje išsiliaupsina.“
„Vertinu nuoširdumą, moterų draugystę.“
Knygos. „Vienas mėgstamiausių mano autorių – Borisas Akuninas. Patinka Umberto Eco knygos, ypač „Fuko švytuoklė“, suomių rašytojo Mikos Waltari „Sinuhė egiptietis“ ir kiti istoriniai romanai. Jaunystėje įspūdį padarė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“. Skaitau ir dabartinių mūsų autorių – Jolitos Herlyn, Rūtos Mataitytės, Linos Ever, Ugnės Barauskaitės, Agnės Žagrakalytės – kūrinius.“
Jei istorija yra Jūsų didžioji aistra, kodėl rinkotės studijuoti etiką ir psichologiją?
Bijojau, kad istorija netaptų prievole. Kalti datas, laikotarpius, mokytis apie gėdingus karus – ne man. Pasilikau istoriją kaip pomėgį ir džiaugiuosi, nes mūsų istorikai nerašo istorinių romanų, negali sau leisti interpretuoti, yra griežtai išmokyti remtis faktais. Juokiuosi, kad baigdami studijas jie turbūt duoda slaptą Herodoto priesaiką – niekada nekalbėti apie tai, ko nėra šaltiniuose. O aš galiu sau tai leisti. Žinoma, remiuosi istoriniais faktais, tačiau yra ir baltų istorijos dėmių. Galiu pasitelkti vaizduotę ir tas dėmes užpildyti. Mano privalumas, kad nesu istorikė.
Mergaitė, svajojusi tapti rašytoja, pagauna savo žydrąją paukštę?
Visada maniau, kad rašytojai yra angelų palytėti, jie gyvena kažkur kitur, kitaip nei paprasti žmonės ir kad man tai yra nepasiekiama. Net ir dabar sunkiai apsiverčia liežuvis sakyti, kad esu rašytoja. Į šį kelią vartus atvėrė netikėta patirtis: leidykla „Alma littera“ užsakė parašyti Vilniaus šventovių istorijas. Dirbau gide, matyt, dėl to ir buvau pasirinkta. Smagus kolektyvinis projektas, kiekvienas narys degė nepaprastu entuziazmu. Tuo metu baigiau ir septynerius metus rašytą aštraus siužeto romaną „Karūna be karaliaus“. Žinote, kai kurie dalykai susiklosto savaime. Pametinukių dukrelių susilaukiau studijų metais. Baigusi universitetą per daug nesibroviau į darbo rinką – auginau vaikus. Kad neužsisėdėčiau, nuėjau į gidų kursus, taip pat pradėjau individualią kompiuterinio dizaino veiklą, tai tęsiasi iki šiol. Iš šių veiklų užsidirbu pastovių pajamų, o laisvalaikiu rašau. Mano knygos irgi yra tarsi gidavimas, tik platesniu masteliu.
Esu orientuota į praeitį visa kuo. Man labai svarbu, kokia buvo mano šeima, giminė, mėgstu senus daiktus, jaučiu nostalgiją visiems praeities dalykams.
Vilnius – Jūsų numylėtinis. Kuo Jus pačią vis dar nustebina gimtasis miestas?
Savo pasakojimą pradedu nuo Katedros aikštės, kalbu apie mūsų valdovus, Jogailaičių dinastiją, giminystės ryšius. Matau, kad žmonės istorijos neatsimena. Jiems to gyvenime nereikia, bet kai istorinius faktus apipinu meilės istorijomis, atskleidžiu didikų būdo bruožus, klausytojus pasakojimas įtraukia. Istorija – tai pirmiausia asmenybės. Jas esame šiek tiek sudievinę, bet tai taip pat buvo žmonės, turėjo ydų, trūkumų.
Istoriniame trileryje „Karūna be karaliaus“ gvildenamos viduramžių Vilniaus paslaptys. Kaip prisikvietėte šios epochos dvasią? Kas sunkiau: sugalvoti mįslę ar ją įminti?
Svajoju, kad mano gerbiamiausias Lietuvos istorikas Edvardas Gudavičius parašytų knygą „Lietuvos istorijos mįslės“. Deja, istorikai, rašydami monografijas, stengiasi mįslių neiškelti, jas tarsi užtušuoja. Turi sąmoningai jų ieškoti, žiūrėti, kas nesutampa. Kodėl apie Vytauto Didžiojo karūną rašiau? Juk įdomu pasvarstyti, kas būtų, jeigu Vytautas ją būtų gavęs. Dabar ji yra lyg užkeikta. Lietuvių tauta tarsi jaučiasi nevisavertė dėl to, kad prieš kelis šimtus metų šalies valdovas nebuvo karūnuotas.
Beje, archyvuose nesėdžiu. Jie yra plačiai pabirę, surašyti daugybe kalbų, jų nemoku. Naudojuosi istorikų darbais, atsirenku tai, ko man reikia. Tarkim, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Jis valdė trumpai. Buvo gana minkštas, ramaus charakterio, tad netapo legendinis. Bet kiek daug jo valdymo laikotarpiu padaryta: pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena, pradėti kurti cechai, įvairiems miestams išdalytos Magdeburgo teisės... Tada prasidėjo aukso amžius, o Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas tęsė Aleksandro darbus. O kokia fantastiška šio kunigaikščio meilės istorija! Jis vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrą Eleną. Tai buvo politinė santuoka: tuo metu vyko karai tarp Lietuvos ir Maskvos, tikėtasi, kad dėl to rusai nustos mus puldinėti. Ištekėdama stačiatikė Elena gavo tėvo nurodymą – nekeisti religijos. Atvažiavusią į Vilnių, ją sutiko kaip taikos nešėją, bet, karams atsinaujinus, ši moteris tapo Trojos arkliu. Dvaras ją šnipinėjo, jos aplinka siuntė žinias į Maskvą. Ji buvo tarp dviejų ugnių – tėvo ir mylimo vyro. Nepavydėtina situacija. Aleksandras gynė savo žmoną nuo visų: nuo Vilniaus vyskupo, nes jis norėjo ją atversti į katalikybę; nuo didikų, nes jie kaltino Eleną dėl karų. Romos popiežius net atsiuntė Aleksandrui raštą, suteikiantį teisę skirtis. Elena negalėjo turėti vaikų, bet vyras jos nepaliko, jiedu buvo kartu iki gyvenimo pabaigos. Mylėjo vienas kitą besąlygiškai. Tokios meilės istorijos nebūčiau sukūrusi, tai – istorinis faktas.
Kiek tiesos yra Jūsų istoriniuose pasakojimuose?
Romano giją pinu iš faktų, prielaidų, nuojautos, fantazijos. Tai kvietimas skaitytojui atskirti, kas yra kas, domėtis istorija, diskutuoti. Tarkim, Aleksandro laikais nebuvo mados rašyti dienoraščius, fiksuoti buitinio gyvenimo detales. Tad reikia jas sukurti. Bet yra ir patvirtintų faktų, kurie gali atrodyti kaip mano fantazija. Pavyzdžiui, Aleksandras savo dvare Vilniuje augino kambarinius mažus baltus špicų veislės šuniukus. Vieną jų nešdavosi net į mišias.
Romano „Magdalė, smuklės merga“ veiksmas vyksta 1530 m., kai Vilniuje ima siausti maras. Užupio smuklės mergą našlaitę Magdalę likimas nuveda į Vilniaus pirklio namus, paskui – teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, o čia rezgamos bjaurios intrigos. Dvarai – politinių bei šeiminių intrigų irštvos?
Taip. Dėl palikimo vaikai buvo pasirengę nugalabyti tėvus...
Jūsų žvilgsnis krypsta ir į virtuvę, podėlius, ruošiamą maistą. Kuo mito XVI a. dvariškiai?
Ši sritis dar nepakankamai ištyrinėta. Yra rasta Radvilų dvaro virėjo knyga, jo sudarytas meniu. Rimvydas Laužikas išleido dvi knygas apie istorinę Lietuvos virtuvę, galima mėginti rekonstruoti ir ankstesnių laikų valgymo, puotavimo ypatumus. Šiek tiek žiūrėjau į užsienio dvarų virtuves, manau, mūsiškė labai skirtis neturėtų. Kas buvo aktualu tų laikų paprastiems žmonėms? Jiems nerūpėjo politika, išorinis puošnumas, prestižas. Jiems buvo svarbu išgyventi. Religija, maistas, papročiai ir... vaistininkas. Svarsčiau, kaip to laiko žmogus mąstė, kas jam buvo svarbu. Šioje knygoje mano fantazijos yra daugiausia.
Pirklio žmona Agota rodo Magdalei vyro iš užsienio pargabentus audinius. „Čia damastas. Gaidžio skiauterės spalva ir karmazino raudona.“ Aksomas iš Genujos, šilkas, brokatas, ataustas aukso ir sidabro gijomis... Ir tai – XVI amžiuje?
Rėmiausi istoriniais audinių tyrinėjimais, studijavau žymios Lietuvos dailės istorikės Gražinos Marijos Martinaitienės knygą „Audiniai ir jų spalvos LDK istoriniuose šaltiniuose“. Bandžiau parodyti, kad pirklys audinių atveždavo iš užsienio parduoti, o pats sau leisti tokių brangių negalėjo. Net žmonos suknelei atraižos nepalikdavo. Detalių randu skaitydama istorines knygas ir dedu kaip mozaiką – detalę prie detalės.
Stipri Magdalės intuicija ją daro itin gamtišką.
Kekšės ir turėjo būti gamtiškos. Našlaitė, užribio mergina. Iš kažkur ji vis tiek turi stiprybės semtis. Jei žmonės to neduoda, lieka ana pusė – gamta. Istorikų klausiau, kaip XVI a. Vilniuje galėjo būti vadinama prostitutė. Man bandė įrodyti, kad tų darbuotojų nebuvo, nes niekur nėra šaltiniuose užfiksuota. Visur buvo, o Vilniuje – ne? Juk tai – pirklių, smuklių, pirčių miestas, logiška, kad turėjo būti. Bet kodėl niekas joms bylų nekėlė (liktų teismo dokumentų), neužmėtydavo akmenimis? Gal dar buvo gyvas pagoniškas požiūris? Pagonybėje lietuviai lytinius santykius vertino natūraliai, gamtiškai. Nuodėmės aspektą vėliau įtvirtino bažnyčia.
Jūsų romane įdomus gydymo aspektas. Štai kaip atrodo vaistinėlė: meškų, bebrų, šunų, barsukų, gyvačių taukai, džiovintos varlės, rupūžės, sliekai, vilko širdies trupinėliai, bebrų pautai vyriškumui stiprinti, kaukolių miltai...
Žurnalui „Iliustruotoji istorija“ rašiau apie lietuvių vaistines. Varčiau istorinius farmacijos istorijos vadovėlius, radau XVII a. pradžios aprašus: Kauno vaistininkas pardavė savo vaistinę, ji buvo inventorizuota. Visi taukai, kaukolių, brangakmenių milteliai buvo surašyti ir aprašas išliko iki mūsų laikų.
Ką tik baigėte rašyti ketvirtą romaną. Apie ką jis?
Tai Sofijos Tyzenhauzaitės biografija paremtas romanas. Ji pati XIX a. pirmoje pusėje rašė istorinius romanus apie Lietuvą prancūzų kalba ir leido juos Paryžiuje. Į lietuvių kalbą yra išversti jos atsiminimai „Reminiscencijos“ – apie imperatorius Aleksandrą I ir Napoleoną, taip pat romanas „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“. Sofija daug dėmesio skiria istoriniams faktams, juos gerai išmano.
Grafaitė Sofija gimė 1790 metais. Jos vaikystė buvo keista: tėvai išsiskyrė, kai buvo maža, bet neoficialiai. Mama Marija Pšezdzeckytė gyveno Vienoje, o tėvas Ignotas Tyzenhauzas – Rokiškio dvare. Sofija augo pas įmotę grafienę Konstanciją Marikoni ir generolą Juozapą Marikonį Kairėnų dvare, taip pat dažnai būdavo nuvežama į Taujėnų dvarą pas kitą brolį Marikonį. Nepaprastai graži, protinga, išsilavinusi Sofija artimai bendravo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, buvo liudininkė, kai į Vilnių įžengė Napoleono kariuomenė (1812 m.). Sofija buvo aktyvi, drąsi, komunikabili, žinių trokštanti. Savo atsiminimuose rašo, kad jiedu su Aleksandru I kalbėdavosi apie Voltaire‘ą, Rousseau, Chateaubriand'ą, skaitė tuo metu Europoje populiarią literatūrą, bendravo su Alexandre'u Dumas, susirašinėjo su Alfredu de Musset.
Ar šiame romane skleisis meilės istorija?
Meilės gija bus pagrindinė. Stengiausi išlaikyti Sofijos atsiminimų dvasią. Pirmiausia tai iš anksto pasmerkta meilė imperatoriui Aleksandrui I. Šis charizmatiškas vyras buvo vedęs, bet šią išskirtinę asmenybę įsimylėdavo visos moterys be išimties. Skirtumas tik tas, kad jo ir Sofijos ryšys buvo abipusis. Gal jie ir nebuvo meilužiai, tačiau draugavo labai artimai. Beje, tuo laikotarpiu meilės moralės buvo mažai paisoma.
Istorija – tai pirmiausia asmenybės. Jas esame šiek tiek sudievinę, bet jie taip pat buvo žmonės, turėjo ydų, trūkumų.
Pavedžiosite skaitytojus ir po dvarus, kuriuose gyveno Sofija?
Grafaitės Tyzenhauzaitės gyvenimo be dvarų aprašyti neįmanoma. Ji užaugo Kairėnuose, važinėjo į Taujėnus. Čia pirmą kartą pamatė imperatorių Aleksandrą I. Su tėvu gyveno Vilniuje, iš dalies jam priklausančiuose Pacų rūmuose. Puota, per kurią šokdamas imperatorius Aleksandras I sužinojo apie Napoleono persikėlimą per Nemuną į Rusijos teritoriją ir bėgo, vyko Vingio dvare. Jis tuomet priklausė vokiečių kilmės rusų generolui Levinui Benigsenui. Beje, Napoleonas rašė: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija.“ Ši moteris patyrė meilės istoriją su Napoleono sekretoriumi. Vilniaus universiteto profesoriaus prancūzo J. Franko atsiminimuose apie Vilnių pateikia nemažai medžiagos apie Sofiją (jiedu buvo pažįstami), jis aprašo jos meilę jaunam prancūzui Lorniui d‘Ideviliui. Ji negalėjo pabėgti į Prancūziją ir ištekėti už bet ko, negavusi šeimos sutikimo. Tiesa, vyrą išsirinko prieš šeimos valią – ištekėjo už Platelių dvaro valdytojo prancūzo grafo Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier. Jis buvo išsiskyręs, turėjo keturis vaikus, prasiskolinęs ir labai negražus. Mįslė, kodėl Sofija jį pasirinko. Mažame Platelių dvare jiedu neužsibuvo, išvažiavo į Paryžių, vyras atsiėmė savo giminės dvarą Šampanės provincijoje. Pora daug keliavo, turėjo apartamentus Italijoje, Paryžiuje, Nicoje. Susilaukė sūnaus Aleksandro. Sofijos dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė atsiminimų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ aprašo tetos gyvenimą, sako, kad jie abu su vyru buvo karštakošiai, dažnai pykdavosi, bet paskui susitaikydavo ir kartu važiuodavo į Paryžių.
XIX a. pirmoje pusėje klestėjo dvarų kultūra. Dvarininkai, didikai rėmė dailininkus, poetus, išpopuliarėjo salonai, čia buvo muzikuojama, kalbama apie kultūrinius dalykus. Būtent iš dvarų sklido kultūros šviesa. Mykolas Kleopas Oginskis ir jo dvaras Zaliesėje (Baltarusija) buvo ryškus šviesulys, jo sūnus ir anūkai gyveno Rietave bei Plungėje, tarp savo dvarų buvo nusitiesę telefono liniją...
Lankote Lietuvos dvarus, kad pajustumėte tų laikų dvasią?
Viena ir su šeima apvažiavau daugumą Lietuvos dvarų. Namiškiai taip pat užsidegė atradimo nuotaika. Man įdomu atkurtuose dvaruose senieji baldai, aprangos detalės. Būtinai po parką pasivaikštau, įsimenu peizažą, bandau pajusti vietovę. Skaitant dvarų aprašymus, visada yra minimi gėlynai, rožynai, parkai.
Dvaras yra sistema, gamtos ir žmogaus kūrybos visuma. Natūralioje miškų apsuptyje dirbtinai kuriamas parkas, angliškas ar prancūziškas, arčiau rūmų – tvenkiniai, gėlynai. Užutrakio dvare klausiausi paskaitos: čia po langais sodintos specialios veislės alyvos. Joms žydint langai būdavo plačiai atveriami, visi rūmai kvepėdavo. Kiekvienas kambarys turi savo paskirtį, vis kitaip apstatytas. Viename groja kapela, vyksta šokiai, kitame yra skaitoma, rašoma. Smagu, kai išlaikomas tęstinumas. Sekmadienį važiuoju į Rolando Kazlo koncertą Taujėnų dvare. Užutrakyje, Palangoje, Tiškevičiaus rūmuose, vyksta gražūs koncertai.
Kas Lietuvos dvaruose Jums yra staigmena?
Skauda širdį matant apleistus dvarus. Kai važiuoju Panemunės keliu, kaskart užsuku į apleistą Belvederio dvarą, matau, kaip šis XIX a. lietuvių didikų Burbų itališko stiliaus statinys smenga. Peršasi fatališka mintis, kad dvaras, kaip ir žmogus, turi savo likimą. Atsitiktinumai lemia, kad vieną dvarą žmogus imasi atstatyti, paverčia muziejumi ar viešbučiu, pats jame apsigyvena, o kitam lemta nykti. Nedaug dvarų turime, norėtųsi, kad visi būtų restauruoti.
Kaip manote, kodėl Jus traukia praeitis?
Esu orientuota į praeitį visa kuo. Man labai svarbu, kokia buvo mano šeima, giminė, mėgstu senus daiktus, jaučiu nostalgiją visiems praeities dalykams. Ypač vilioja devynioliktasis amžius. Norėčiau rengtis tos epochos drabužiais. Yra planų parašyti savo giminės istoriją. Mano tėtis ilgai sėdėjo archyvuose ir iškapstė mūsų – bajorų giminės – istoriją. Aš netgi esu įšventinta (Trakų Vokės dvare) į šiuolaikinius bajorus, priklausau prie Karališkosios Lietuvos bajorų sąjungos. Mano tėtis Algimantas Ščefanavičius yra kilęs iš Žemaitijos bajorų, gyvenusių prie Raseinių. Yra išlikę kilmės įrodymo dokumentai iš XIX amžiaus. Caro laikais buvo sudaromi giminės medžiai, jie taip pat yra išlikę. Tėtis gilinosi ir į bažnyčių dokumentus. Labai įdomus jausmas: jokių dvarų, turtinio palikimo nėra, bet jaučiuosi paveldėjusi moralinius įsipareigojimus laikytis garbės kodekso. Negaliu elgtis nesąžiningai. Tai ateina per kartas, iš vaikystės, net nežinant, kad esame bajorai. Močiutė yra iš lenkų bajorų, jos herbas toks pat kaip Sapiegų. Niekam to nesakau, nėra kuo girtis, tai ne mano nuopelnas. Tai – įsipareigojimas praeičiai. Mano giminės genealoginis medis siekia XVI amžių. Datos rodo: vaikas gimė, po metų mirė – tragedija šeimoje. Arba vaikas gimė, o santuokos liudijimas vėliau paimtas. Vėl galvoji, kaip ten buvo. Net iš paprastų duomenų galima sukurti istoriją. Tai priimu kaip dovaną.
Grįžkime į dabartinį Jūsų gyvenimą. Vyrą sutikote besimokydama?
Jau buvau įstojusi, bet susitikome mieste. Mūsų pažinties metines lengva atsiminti. Tai liepos šeštoji, Mindaugo karūnavimo diena. Su drauge nuėjome į tuomet populiarų barą „Bix“. Būsimas vyras vakarojo su draugais. Atsiuntė mums degančios kukaračios. Sakė nenorėję būti banalūs. Su ta liepsna viskas ir prasidėjo. Neseniai šventėme dvidešimtąsias pažinties metines, „Bix“ taip pat minėjo savo gyvavimo dvidešimtmetį.
Paprastai vyras rašytojas šeimoje atleidžiamas nuo buities. O moteris rašytoja?..
Kartais pagalvoju, kad vienai būtų daug paprasčiau. Bet šeima yra nekvestionuojama. Dirbu namie, tai tarsi atrodo, kad esu laisvas žmogus. Reikia vaikams kokios nors pažymos, reikia ką nors nuvežti, paimti, iškviesti meistrą – visi rūpestėliai tenka man. Kita vertus, tada ypač lauki valandos, kai galėsi sėsti rašyti. Norėčiau laiko turėti daugiau. Pavasarį mano darbo užsakovai atostogavo, išlėkiau savaitei į Palangą, užsidariau viešbučio kambaryje, guliausi ir kėliausi su savo herojais. Buvo nepaprastai gera. Vyras mano kūrybines intencijas palaiko, manau, dabar manimi jau didžiuojasi.
Vertinate moterų bičiulystę. Ar draugėms randate laiko?
Kai buvau jaunesnė, maniau, kad vyrai yra įdomesni draugai. Dabar mano nuomonė pasikeitė. Įgijau naujų draugių per knygas. Nuostabiausia mano pažintis su Hamburge gyvenančia rašytoja Jolita Herlyn. Mūsų knygos buvo pakliuvusios į tos pačios leidyklos dešimtuką. Parašiau jai feisbuke žinutę. Po kelių pokalbių Jolita parašė: „Tu privalai atvažiuoti pas mane į Hamburgą.“ Kodėl gi ne? Šeima į mane pažiūrėjo labai kreivai.
Mes su Jolita buvome nuvykusios į Briuselį, svečiavomės pas Agnę Žagrakalytę. Susipažinau ir su Vita Vilimaite, Lina Ever. Rašytojos – labai įdomios moterys, asmenybės. Galime per naktį plepėti apie rašymą, pasakoti istorijas, dalytis idėjomis. Per Vilniaus knygų mugę susipažinau su Marina Stepnova, susirašinėjame. Taigi per moterų bičiulystę atsiranda nauja gyvenimo kokybė.
Naują knygą atidavėte leidyklai, ką dabar veiksite?
Pailsėsiu, perskaitysiu per pusmetį susikaupusią krūvą knygų ir vėl užsigeisiu grįžti prie kūrybos. Smegenys pripranta dirbti, joms pasidaro sunku nieko neveikti. Rašyti – puikus užsiėmimas. Neturi laiko savianalizei, nesvarstai, blogai ar gerai gyveni. Žinau, kad kitas romanas bus apie XVII amžių, Vazų dinastiją. Vasaros pabaigoje planuoju aplankyti dvarus Lenkijos Pamario vaivadijoje, Torunėje.
