Daugybę nuoširdžių jausmų ir pasakojimų išliejusi asmeniniame blog‘e ir Youtube kanale, moteris mielai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Šiandien Renata džiaugiasi nauju gyvenimu Honkonge, laiminga santuoka, nuostabiu augintiniu ir nuoširdžia meile sau. O kadaise 10 metų kamavusi bulimija, valgymo sutrikimai, nepasitikėjimas savimi, meilės ir dėmesio stoka bei sudėtingas paauglystės laikotarpis, kurį lydėjo alkoholis ir netgi narkotikai, liko tik praeitimi...
„Nekeisčiau nieko gyvenime, kadangi esu labai patenkinta savo rezultatais. Myliu savo praeitį, gyvenu be priekaištų ir laukiu išskėstom rankom savo ateities“,- štai tokiomis nuotaikomis į gyvenimą žvelgia Renata.
Renata, kurį laiką rašote blog‘ą ir Youtube kanale publikuojate filmukus apie savo gyvenimą, kasdienybę. Kaip kilo idėja viešai ir labai atvirai papasakoti žmonėms apie save?
Tai nebuvo lengva. Labai daug žmonių kalba apie grožį, makiažą, drabužius ir panašiai, bet dauguma neišdrįsta kalbėti apie gyvenimą tokį, koks jis yra. Aš rodau savo pokyčius be pagražinimų, gal dėl to susilaukiau dėmesio. Skirtumas tarp manęs ir kitų, kad aš apie tai kalbu viešai, kad nusprendžiau parodyti gyvenimą tokį, koks yra, o ne kokį gyvenimą žmonės nori matyti. Savo video įrašuose kalbu apie tai, kas daugeliui aktualu: šeimą, sveikatą, priklausomybes ir kasdienines gyvenimo situacijas. Kai esi savimi, tai niekas ir nevargina. Esu patenkinta, kad mano prenumeratoriai yra nuostabūs žmonės, kurie vertina atvirumą. O kas tam nepritaria, aš juos suprantu, juk mes visi esame labai skirtingi.
Gyvenote Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Dubajuje o dabar Honkonge. Tai labai ryškios ir skirtingos šalys, kas tai lėmė?
Mano Mama (amžinąjį atilsį jai) buvo nelaiminga. Augdama supratau, kad laimės niekas nesuteiks, reikia patiems jos ieškoti. Norėjau save atrasti, save pamilti, o gyvenant mažuose miesteliuose tai yra itin sunku. Žinojau, kad išvykimas iš Lietuvos man padės užaugti ir subręsti psichologiškai. Myliu savo šalį, bet save myliu labiau, dėl to ir nusprendžiau išvykti.
Kaip atsidūrėte Honkonge? Kuo jis Jums išskirtinis, ar patinka čia gyventi?
Mes su vyru Saimonu persikraustėme iš Dubajaus į Honkongą prieš metus (jo darbas pasiūlė mums tokią galimybę). Honkongas mane sužavėjo savo judrumu ir darbštumu. Juk čia yra net 7,347,607 žmonių. Visi dirba, sukasi. Mane itin maloniai nustebino vyresni žmonės, kurie nebijo darbo. Labai dažnai matau močiutes, kurios stumia dideles dėžes ant ratų ir visiškai nesiskundžia, kad joms sunku. Paplepėjau su viena jų gestais, paklausiau, kiek metų, ji nusišypsojusi parodė, kad 83. Oho, pagalvojau... Tai ne mes – verkiame, kad pavargę. Tiesiog kiekvienas myli ir didžiuojasi savo darbu.
Jaunimas itin gerbia vyresnius ir padeda jiems, kur reikia. Mokslai yra labai svarbu Honkonge. Visi siekia būti geriausiais (moksluose, darbuose ir t.t...). Pavyzdžiui, kavinėse jaunimas nusiperka sulčių, arbatos ar kavos ir ruošia namų darbus, o ne plepa. Visuomet pagarbai elgiasi, tyliai kalba, gerbia save, kitus ir aplinką.
Jau 5 metus esate ištekėjusi – kur ir kaip susipažinote su savo mylimuoju?
Mane Dievas apdovanojo nuostabiom dovanom, bet pati didžiausia – mano vyras. Gyvenimas be meilės neturi prasmės. Esu dėkinga, kad ją radau su savo vyru Saimonu. Dubajuje turėjome bendrų pažįstamų, kurie mus supažindino.
Jūsų vyras už Jus yra vyresnis 18 metų, ar nejaučiate metų skirtumo?
Jaučiu, bet tik iš gerosios pusės. Jaučiu saugumą, ištvermę, stabilumą ir rūpestingumą. Kartais mano vyras lyg juokais sako: myliu tave, mano meile, ar nebijai kad iš šio gyvenimo pirmas išeisiu? Tuomet man širdis suvirpa...
Kai myli žmogų, nori visą gyvenimą kartu nugyventi. Mes norime vaikus kartu užauginti ir susikibę rankomis į senatvę nueiti... Jo metai yra itin nuostabūs, ir mūsų santuoka tik stiprėja su kiekviena diena.
Viename video įrašų sakėte, kad savo vyrą laikote ir geriausiu draugu.
Mes visuomet labai gerai sutarėme. Prieš susituokdami prižadėjome, kad vienas kito emociškai neapleisime. Tačiau labai dažnai gyvenimo situacijos priverčia poras lyg ir pamiršti antrąją pusę. Kad taip nenutiktų kartas nuo karto ištraukiu mūsų vestuvių video, kad abu pasižiūrėtume. Labai smagu prisiminti, kodėl mes susituokėme, kodėl vienas kitą pamilome, dėl ko stengiamės. Aš nusprendžiau praleisti su šiuo vyru visą gyvenimą, tai yra itin svarbu, kad jis būtų mano meilė, laimė, draugas ir gyvenimo partneris viename asmenyje.
Su vyru kartu gyvenate jau daug metų, galbūt jau galvojate apie „šeimos pagausėjimą“? Minėjote, jog norėtumėte įsivaikinti – ar ryžtumėtės tokiam žingsniui?
Taip, mes planuojame turėti vaikelį. Visuomet norėjau įsivaikinti, juk tiek vaikučių neturi namų, o mes galėtume jais pasidalinti.
Dievas žino, kaip ši liga traumuoja fiziškai, emociškai ir psichologiškai. 10 metų buvo labai ilgi ir skausmingi.
Dar pačioje jaunystėje nusprendėte, kad mokslai – ne Jums. Norėjote kažko pasiekti pati. Ar nesigailite šio sprendimo?
Mokslai yra labai svarbu, bet ne visi žino, ką nori studijuoti nuo jaunų dienų. Labai dažnai į elektroninį paštą gaunu privačių žinučių, kuriose jaunimas pergyvena, kad tėvai, giminės it t.t. stumia juos studijuoti tai, ko jie nenori, nesidomi ir pan. Prisimenu, mokytojos sakydavo: „Renata, iš tavęs nieko nebus", nes man matematika labai blogai sekėsi. Tada vis save laikiau kvaila, galvojau, kad tikrai iš manęs nieko nebus. Mano Mama pinigų neturėjo, tad į mokslus manęs negalėjo išleisti.
Noriu visiems pasakyti: nesate prastesni, kvailesni ar neužsitarnavę gero gyvenimo, jei neturite diplomo. Esu sutikusi labai daug žmonių, kurie nuostabiai gyvena ir be mokslų. Mano patarimas būtų: pirma nuspręskite, kuo norite tapti, o po to eikite to studijuoti. Aš mokausi kiekvieną dieną. Itin mėgstu knygas, perku įvairius kursus internete, bandau save lavinti ir ugdyti.
Visada žinojote, jog turėsite savo „versliuką“. Ar įgyvendinote šią idėją?
Mano Mama turguje pardavinėdavo kojines ir apatinį trikotažą. Atsimenu, kaip jos sušalusios rankos pinigus skaičiuodavo. Sakydavo: „Renatėle, pirkau kojines už 1 litą, o parduodu už 2. Litas prie lito, ir susidaro...“ Tada supratau, kad pradėti verslą galima ir su itin mažomis pajamomis. Aš pradėjau turėdama 30 dolerių, pardavinėju priauginamus plaukus ir man sekasi.
Apie 10 metų sirgote bulimija. Kas padėjo suprasti, jog laikas sustoti ir nebežaloti savęs?
Dievas žino, kaip ši liga traumuoja fiziškai, emociškai ir psichologiškai. 10 metų buvo labai ilgi ir skausmingi. Aplinkiniai mane matė vienaip, aš save – kitaip. Maistas mane kontroliavo, o ne aš jį. Knygos, psichologai, draugai – niekas nepadėjo, jaučiausi itin vieniša, silpna, išsekusi ir labai savimi nusivylusi.
Metai bėgo, o aš gyvenau vidiniame kalėjime, kovojau su savimi, maistu ir aplinkiniais. Ašaros grauždavo širdį, o man vis tiek reikėjo šypsotis...Kaip aš išsikrapščiau iš šios ligos? Tiesiog pakeičiau vidinę istoriją ir pokalbį su savimi. Vidinis pokalbis yra svarbesnis nei pokalbis su kitais.
Pradėjau į gyvenimą žiūrėti visiškai kitaip, pradėjau save daugiau mylėti. Pradėjau valgyti sveikiau, sportuoti, medituoti, skirti laiko sau. Pasakiau vyrui, kad man reikia pagalbos (jisai tuo metu nežinojo), supratau, kad nesu vieniša. Jo meilė man, meditacija, sveikesnis ir natūralesnis gyvenimas itin greitai pasuko mano gyvenimą į gerąją pusę.
Kiek metų propaguojate veganizmą? Kas pastūmėjo taip radikaliai pakeisti įprastą mitybą, atsisakyti absoliučiai visų gyvulinės kilmės produktų?
Vegane neplanavau tapti. Visuomet labai kreivai į tai žiūrėdavau, galvodavau: „Ar jiems su galva viskas gerai? Taigi nualps, kraujas bus nusilpęs, vitaminų reikia ir, o Dieve, kaip be baltymų?“. Po Mamos mirties buvo susikaupę labai daug pykčio ir liūdesio. Jaučiausi tiesiog užgulta gyvenimo. Nutariau nevalgyti mėsos 3 savaites. Tai buvo mano iššūkis. Prabėgo mėnuo, po to du, trys ir taip toliau. Pastebėjau, kad man nereikėjo varškės, sūrio grietinės, pieno, žuvies ir t.t... Pajaučiau didelį palengvėjimą, pasidariau ramesnė, švelnesnė ne tik sau, bet ir kitiems. Veganiškas gyvenimas yra nuostabus.
Labai atvirai pasakojote apie savo paauglystę: alkoholis, narkotikai, vaikinai, noras gauti dėmesio...
Taip, labai atvirai pasakojau, pasakoju ir pasakosiu. Ši tema yra itin svarbi, ypač jei norisi pasikeisti į gerąją pusę. Daugelis jaunimo taip gyveno ir gyvena. Kiekvieno gyvenimas, šeimos situacija, aplinka, draugai ir t.t. yra skirtingi. Paaugliai viską ima labai giliai į širdį ir skirtingai bando pabėgti nuo įvairių gyvenimo situacijų. Kodėl aš taip atvirai apie save kalbu? Nes noriu padėti ir pasakyti: suimkite save į rankas kuo anksčiau, neleiskite jūsų praeičiai užkirsti kelio į ateitį.
Savo video akcentavote ir sakėte, jog žmogus gyvenime turi parodyti visas savo asmenybės puses? Ką tuo norite pasakyti?
Labai dažnai mes bandome kopijuoti tai, ko neturime. Suprantu, kad kiekvienas turi ugdyti ir puoselėti save, bet tuo pačiu metu turėtų būti sau atviras. Mes, moterys, turime būti idealios, lieknos, gražios ir t.t... Neduok Dieve mes pavargsime, priaugsime kelis kilogramus ar ašarą nubrauksime... Tai baisu, negalima! Juk internete visos tokios idealios, taigi ir mums tokioms reikia būti. Norite verkti? Verkite. Pamiršote pasidažyti? Nieko tokio. Viskas atsibodo? Koja teptelkite ir tai pareikškite. Taip, mes esame kaip gėlės, mes žydime gražiai, bet kartas nuo karto mūsų žiedeliai nukrenta ir nieko čia tokio. Atsipalaiduokite, niekas nenumirė.
Kažkada buvote susižadėjusi su anglu. Tačiau jis prieš Jus smurtavo ir tai kentėte gan ilgą laiką. Ar meilė jam buvo tokia stipri, ar supratote, kad daugiau taip gyventi negalite ir jis nepasikeis?
Mes buvome susižadėję beveik 4 metus. Šeimyninis smurtas yra labai paplitęs visame pasaulyje. Vyras, kuris kelia ranką prieš moterį, yra labai silpnas fiziškai, psichologiškai ir emociškai (žinoma, moterys kelia rankas prieš vyrus taip pat). Statistika rodo, kad moteris bando palikti vyrą, kuris smurtauja, apie 7 kartus ir tik po to (gal) jai pavyksta.
Palikau jį, kadangi supratau, kad man meilės ir laimės nesuteiks. Smurtą patiriančios moterys jaučiasi palūžusios, užguitos, kenčia dėl vaikų, šeimos, kaimynų. Kiekvienos moters situacija yra skirtinga, ir reikia tokiems žmonėms padėti, o ne ranka numoti.
Pokyčiai - kaip sportas. Žmogui, kuris nėra pratęs sportuoti, skaudės raumenis, ir rezultatai, deja, nebus akivaizdūs pirmąją savaitę, mėnesį ir pan. Bet jei liksi stiprus, tuomet ateityje džiaugsiesi itin gražias rezultatais. Užsispirk, surimtėk, nekreipk dėmesio į apkalbas ir padėk sau. Juk gyveni dėl savęs, o ne dėl kaimynų. Mano pasikeitimus lėmė meilė sau, kitiems ir noras gyventi gyvenimą tokį, kuriuo būčiau nenusivylusi.
Šeimyninis smurtas yra labai paplitęs visame pasaulyje. Vyras, kuris kelia ranką prieš moterį, yra labai silpnas fiziškai, psichologiškai ir emociškai. Statistika rodo, kad moteris bando palikti vyrą, kuris smurtauja, apie 7 kartus ir tik po to (gal) jai pavyksta.
Sakote, jog svarbiausia yra mylėti save. Kas Jums yra meilė sau?
Myliu save kaip savo geriausią draugę. Man tai reiškia daugiau šypsotis, save pamilti be jokių priklausomybių ir atleisti bei nesmerkti tų, kurie turi piktus liežuvius, kadangi jie nešioja vidinį nerimą ir neapykantą, kas juos alina. Sunkiausia yra apžvelgti savo gyvenimą iš visų pusių, kadangi niekas nenori gilintis į tą tamsųjį kampelį savyje. Juk jis toks tamsus, niūrus ir labai dažnai labai pamokantis. Neslėpkite savo jausmų, norų ir emocijų.
Viename savo video pasakojote, kad labai didžiuojatės būdama lietuve, maloniai pasakojate kitiems apie Lietuvą ir kuo ji skiriasi nuo kitų šalių, kaip, pavyzdžiui, pati įvardinote, nuo Rusijos ar Lenkijos. Ar jaučiate Tėvynės ilgesį?
Lietuvoje negyvenu daugiau nei 15 metų. Kuo vyresnė tampu, tuo daugiau Lietuva didžiuojuosi. Dubajuje ir Honkonge žmonės nelabai apie ją girdėję. Didžiuojuosi mūsų manieromis, svetingumu, meile šeimai, aukštais vyrais, gražiomis ir stipriomis moterimis, itin gražia gamta, krepšiniu ir labai gražia šalimi. Mano namai ten, kur esu laiminga. Mes esame labai laimingi Honkonge, bet nespjauk į vandenį, iš kurio gali reikėti gerti. Niekuomet nežinai, gal, kada ir grįšime...
