Anglų filologė su šeivute, šilkiniais siūlais ir perlais rankose. Kaip Jus pagavo rankdarbių stichija?
Sesuo Rūta dirba redaktore, tėtis – lietuvių filologas, dėstytojas, literatūros kritikas, mama – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mano kelyje buvo ne vien anglų filologija. Taip pat baigiau Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistrantūrą, penkiolika metų dirbau verslo srityje. Nuolatinis stresas, laisvalaikio nebuvimas, valdžių kaita... Supratau, kad versle dūstu. Spontaniškai nusprendžiau padėti pareiškimą. Buvo du keliai: rinktis šokius arba rankdarbius. Lankiau flamenko mokyklą, daug koncertavome, savyje jaučiau ispanišką temperamentą. Taip pat nėriau šeivute. Senovinė nėrinių technika, natūralių akmenų grožis mane kerėjo, jutau, kad rankdarbiai labiau atliepia mano esmę. Begalinė laimė yra daryti tai, kas patinka, – tuomet esi savimi.
Iš kur gebėjimai, įgūdžiai?
Mano meilė rankdarbiams – nuo vaikystės. Vąšelio nepaleisdavau iš rankų. Su sesute pačios pasidarydavome žaislų – namelius, ūkius. Perskaičiusios Ievos Simonaitytės knygą „Vilius Karalius“, pradėjome žaisti romane pavaizduotą gyvenimą. Tėčio šachmatų figūros virsdavo vyrais, moterimis, vaikais, juos aprengdavome pačių nertais arba siūtais drabužiais. Audinių atraižas nudažydavome įvairiomis spalvomis. Iš degtukų dėžučių pasidarydavome baldelius, iš kitų daiktų – kitokius rakandus. Taip pat nerdavau kalėdinius varpelius, skrybėles, sukneles, staltieses. Mama, kaip ir močiutė, jaunystėje siuvo, siuvinėjo, nėrė, tik jos apie tai mažai kalbėjo. Gal per kraują man tie rankdarbiai atėjo?
Mudvi su seserimi seniai žavimės praeitimi. Vaikystėje buvome panirusios į viduramžius, paskui atradome F. Dostojevskį, ir mus užvaldė XIX amžius.
Beje, žodyje „Filigrania“ yra užkoduotas siūlas. Lotynų kalbos žodis filum reiškia siūlą, giją, o granum – grūdą, mažytę granulę. Juvelyrikos istorijoje išskiriamas filigraninis dekoravimo būdas, kai naudojami siūlai ar gijos bei smulkūs grūdeliai. Man žodis ir siūlas yra dvi materijos, iš jų kuriu savo pasaulį.
Teigiate, kad Jūsų papuošalai yra įkvėpti praeities grožio, XIX amžiaus dvasios. Kaip atsitiko, kad pasijutote persmelkta minėtos epochos?
Mudvi su seserimi seniai žavimės praeities laikais. Vaikystėje buvome panirusios į viduramžius, žiūrėjome seną anglų filmo „Robinas Hudas“ pastatymą, vėliau pakerėjo Škotija, savarankiškai studijavome šios šalies istoriją. Paskui atradome F. Dostojevskio pasaulį, ir mus užvaldė XIX amžius. Tai labai svarbus žmonijos istorijos etapas, literatūroje jis dažnai įvardijamas kaip aukso amžius. Minėta epocha mums svarbi, nes tuo metu Lietuvoje vis dar klestėjo dvarų kultūra – turtingas ir turiningas šalies istorijos etapas.
Iš tėvelio pusės turime rusiško kraujo, mums aktualus tapatybės klausimas. Savo giminės medžio nuodugniai netyrinėjome. Tėvelis kilęs nuo Zarasų krašto, iš sentikių kaimo, šie nuo religinių persekiojimų XVIII a. pradžioje bėgo iš Pskovo apylinkių. Sentikiai iki šiol yra išlaikę nemažai archaikos. Senovės pojūtis galbūt ateina iš praeitų gyvenimų, bet įrodymų mes neieškome.
Lygindamos, kas XIX a. vyko Škotijoje, Rusijoje, Indijoje, pamatėme globalų vaizdą. Ir staiga įkritome į Lietuvos dvarelius, pajutome meilę savam kraštui. Pasidarė aiškiau, kas esame, kodėl čia gimėme, kokios mūsų šaknys. Pabudome. XIX amžiaus Lietuva – okupuotas kraštas, bet čia gyveno lietuvių tauta. Daugelis dvarininkų kalbėjo lenkiškai, bet buvo daug tokių, kurie jautėsi ir vadino save lietuviais. Apskritai tapatybės klausimas XIX a. Lietuvoje yra labai įdomus.
Vienai iš savo papuošalų kolekcijų suteikėte Šatrijos Raganos kūrinio „Sename dvare“ pavadinimą. Sakote, kad seno medžio, laiko išblukintų audinių spalvas, tarp kurių perlai atrodo lyg plieniniai, įkvėpė lietuviško dvaro vaizdinys. Ar esate buvusi kokiame nors dvare?
Be abejo, esame aplankę ne vieną Lietuvos dvarą, o Rokiškio dvarą tiesiog iššliaužiojome, jis mums mielas kaip savas. Bet nežinau, ar vien fiziškai esant tam tikroje vietoje galima justi autentišką senąją dvasią. Labai įdomus prof. Pauliaus Subačiaus straipsnis dvarų tema „Apie sunkiausiai įveikiamą dvarų atskirties formą“. Jis rašo, kad mes į dvarus žvelgiame su pagarbia baime, nes anų laikų gyvenimas mums yra tolimas, nesuprantamas. Mums kur kas artimesnė liaudies kultūra, nes daugelis esame gimę ir augę valstiečio pirkioje ar blokiniame name. Dvarininkijos istorija yra liūdna. Bandymas atkurti dvarus pasuko komercine kryptimi. Žmonės lankosi dvaruose, gėrisi: žirgynai, užeigos, koncertų salės... Bet tai vargu ar padeda pajusti autentiką. Dažnai gilinamės tik į išorinį dvarų gyvenimą, bet norisi pasigilinti ir į vidinį. Geresnis kelias yra savo širdimi bandyti pajausti dvarą, tai, kaip ir kuo tada žmonės gyveno, ką patyrė, kaip save suvokė.
Kai pradėjau domėtis dvarais, iš naujo atradau Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“. Koks tai gilus, neišsemiamas kūrinys! Jis atspindi lietuvių dvarelio esmę. Rašytoja pagavo tai, ką pati prisimenu iš savo vaikystės, mūsų senelių gimtosios sodybos, – šią teko laimė išsaugoti, dabar ten gyvena mūsų tėvai. Ta senų medžių pilkuma mums labai artima. Skaičiau knygą, vaizdiniai mane įkvėpė. Tai, ką jaučiau, išreiškiau rinkiniu „Sename dvare“.
Plaukai yra tarsi čiuptuvėliai, susiurbiantys visatos energiją. Seniau moterys, išeidamos iš namų, užsidengdavo galvas – kad neišspinduliuotų energijos.
Dabartinį amžių vadinate imitacijų amžiumi. Gal viskas jau sukurta, belieka tik prisiminti ir savaip pakartoti?
Visais amžiais žmonės manė, kad viskas iki mūsų yra sukurta. Tad ar verta ką nors daryti? Na, buvo Dostojevskis. Ar tai reiškia, kad Čechovas, Tolstojus ar Vincas Mykolaitis Putinas neturėjo teisės būti? Kiekvienas kūrėjas išsiskiria unikaliu matymu, kito tokio kaip jis nėra. Kūryba yra individuali asmenybės išraiška. Šį amžių pavadinau imitacijų turėdama mintyse papuošalų medžiagas ir atlikimo technikas. Natūralius brangiuosius akmenis – deimantus, smaragdus, topazus, opalus – mėgdžioja stiklas, stiklą – plastikas bei kiti sintetiniai pakaitalai; poliesteris apsimeta šilku, spausdintiniais audinių raštais bandoma atkartoti rankų darbo siuvinius ar audimą. Mašininis sintetinis nėrinys turi vienokią energetiką, o rankų darbo, naudojant šilką, medvilnę – visiškai kitokią. Teigiamas energijos šaltinis – pati rankų darbo atlikimo technika. Šiluma, sklindanti iš rankų darbo kūrinio, yra teigiama energija, kurią į papuošalą įdeda meistras.
Man rankos nekiltų nerti papuošalus iš sintetinių siūlų ar dekoruoti dirbtiniais karoliukais. Manau, tikras akmuo yra kur kas vertingesnis už Svarovskio kristalus. Juk labai svarbu, kokios medžiagos liečiasi prie kūno. Mičigano universiteto Ekologijos centro mokslininkai, ištyrinėję šimtus pigios bižuterijos dirbinių, nustatė, kad dauguma jų yra tikra nuodingų cheminių elementų saugykla. Aptikta ftalatų, arseno, kadmio, švino, gyvsidabrio. Siekiant spalvų ryškumo ir blizgumo, kai kurie chemiškai apdoroti ar apšvitinti brangieji akmenys net tampa radioaktyvūs.
Sakote, kad moterys prarado moteriškumą. Ilgas drabužis, ilgi plaukai susiję su moters energijos apsauga ir jos energinėmis galiomis. Jūsų plaukai siekia liemenį, šilkinė suknelė – kulniukus. Ar dažnai išgirstate, kad esate tarsi iš anų epochų atplaukusi?
Taip, kai kurie mus pažįstantieji sako: „Jūs turbūt čia atėjote, kad mums papasakotumėte apie XIX amžių.“ Nuo vaikystės su seserimi jautėme, kad esame kitokios. Mama mums siuvo ilgus sijonus, mes visą laiką juos mielai segėdavome. Ir plaukų ilgai nesikirpome. Žinios apie ilgą drabužį ir ilgus plaukus – energetinę moters apsaugą ir galią – buvo tarsi įgimtos. Kai pradėjau dirbti vertėja, komercijos vadybininke, projektų vadove, plaukus teko nusitrumpinti, juk nevaikščiosi į biurą kaip laumė iš XIX amžiaus. Dabar plaukai ataugo, dėviu ilgus stilingus sijonus ar sukneles, atgaunu save ir jaučiuosi fantastiškai! Tiesiog neišsklaidau savo energijos. Nenoriu šnekėti kaip ezoterikė, bet plaukai yra tarsi kanalai, siejantys mus su visata. Arba čiuptuvėliai, susiurbiantys visatos energiją. Seniau moterys, išeidamos iš namų, arba užsidengdavo, arba rišdavosi skarelėmis galvas – kad neišspinduliuotų energijos. Namie, būdamos savo erdvėje, plaukus paleisdavo. Žinių apie ilgo, plataus sijono naudą mums suteikė rusų tautinės kultūros puoselėtojai. Rusės nuo seno dėvėjo sarafanus. Visą dieną vilkėdama be galo platų sarafaną moteris daug mažiau pavargdavo – varpo formos drabužis surenka, saugo energiją. O trumpas sijonas energiją išspinduliuoja.
Nuo XX a. pradžios Vakarų pasaulyje ėmė smarkiai keistis ir moteris, visuomenės vertybių sergėtoja. Ji pradėjo segėti vis trumpesnį sijoną, trumpai kirptis plaukus... Paradoksalu, tačiau, besivaduodama iš istorinių priespaudos gniaužtų, ji patenka į daug pavojingesnius paslėpto nevisavertiškumo ir dar didesnės priklausomybės spąstus. Keista, kad feminizmas dažnai aukština ne moters moteriškumą, o vyriškumą.
Kokia yra papuošalų prasmė, paskirtis?
Pirminė papuošalų paskirtis buvo apsaugoti moterį, suteikti energijos ir nuraminti. Pirmieji papuošalai buvo apsauginiai amuletai. Dažniausiai puošiamos vietos – kaklas, ausys, riešai – susiję su energetiniais centrais. Nuo senų laikų moterys (ir vyrai) ant abiejų rankų nešiojo vienodas apyrankes pusiausvyrai išlaikyti, apsaugoti riešuose esančius svarbius energetinius centrus. Tą pačią paskirtį atliko ir užrišami šilko kaspinai, puošnūs, dažnai nėriniuoti rankogaliai, riešinės. Todėl ne šiaip sau ir mūsų papuošalų rinkinyje yra ne viena, o dvi apyrankės.
Taigi puošybinė paskirtis buvo antrinė. Pirminė – apeiginė: apsaugoti vėlę, keliaujančią į anapusinį pasaulį, taip pat saugoti gyvuosius, nešti jiems sėkmę.
Papuošalai, nėriniai, senoviniai (tautiniai) siuvinėti drabužiai – tai ženklų visuma, saugojusi nuo blogo poveikio: karį – nuo pavojų, vaiką, moterį – nuo nužiūrėjimo. Visa tai pamiršome, liko dekoracija, puošyba. Svarbu prisiminti, kad papuošalas yra sakralus žmogaus buities ir būties elementas, todėl turime atsakingai rinktis, kuo puošiamės ir kokį poveikį papuošalas turės. Ar dažnai susimąstome, kaip mus veikia pigūs bižuteriniai papuošalai, sintetinės medžiagos, asimetrija?
Dvarininkijos istorija yra liūdna. Bandymas atkurti dvarus pasuko komercine kryptimi.
Ar pati mėgstate papuošalus?
Šiandien esu pasidabinusi savo rinkiniu „Rytų paslaptys“. Iki pradėjau kurti papuošalus, jokių kitų su seserimi nenešiojome. Paskui pamažu atradome savo moteriškumą. Stengiesi gyventi darniai su savimi, spinduliuoti meilę, harmoniją. Dabar dažnai aukštinama Rytų moteris, aprašoma šventraščiuose, vedose. Vis dėlto nebūtina dairytis į Rytus, kad pamatytume stebuklą. Mes esame mes, mūsų kraštuose irgi nuo senų senovės buvo gilios tradicijos ir teisingos vertybės, moterys žinojo, ką ir kaip reikia daryti. Mūsų močiutės dar segėjo ilgus sijonus, pačios nėrė, siuvo, siuvinėjo, mezgė, puošėsi natūraliais – gintariniais, koralų ar kitokių akmenų – karoliais. Dar ir XX a. pradžioje mūsų moterys dėvėjo sukneles. Per trumpą laikotarpį drastiškai pasikeitė žmogaus gyvenimo būdas. Neišsaugojome protėvių daiktų, namų, nuotraukų. Net savo vaikystės daiktų turime nedaug. Nebeliko ryšio su praeitimi.
Jūsų papuošalai nunerti šeivute. Ši technika itin sena?
Tai labai gilias tradicijas turintis nėrimo būdas. Jis atkeliavęs iš mazgelių rišimo technikos, siekiančios senųjų civilizacijų laikus. Manoma, kad nėrimas šeivute į Europą atkeliavo iš Rytų šalių, nors yra teigiančiųjų, kad pirmiausia nerti šeivute pradėta Italijos vienuolynuose XVI a. Vėliau tai buvo mėgstamas kilmingų dvaro damų ir net karalienių užsiėmimas. Laikoma, kad pirmiausia nėrimas šeivute paminėtas 1707 m. brito sero Charleso Sedley'io eilėraštyje „Karališkoji mazgelių rišėja“. Jame giriama karalienė, nes, užuot kalbėjusi rožančių, keliaudama svetur savo karietoje „visuomet iš siūlų riša mazgelius.“
Mane seniai žavėjo lenkų žurnaluose aprašytas šis keistas nėrimo būdas. Susiradau knygą, atsisiunčiau ją ir diską internetu, pradėjau mokytis. Taigi išmokau pati. Nėriau staltiesėles ir staiga sugalvojau, kad būtų fantastiška padaryti papuošalą. Prisidėjau prie kaklo – gražu. „Jei dar perlų įnerčiau…“ Taigi savo rankomis nertus papuošalus dekoruoju natūraliais brangiaisiais akmenimis, koralais ir perlais. Mažų akmenukų ir mažyčių perlų pasiūla nepalyginti mažesnė už, tarkim, dirbtinių karoliukų, kuriuos naudoja dauguma, kainos daug didesnės, paieškos užtrunka. Visas medžiagas siunčiuosi iš užsienio. XIX a. moterys perlus įnerdavo, tai buvo laikoma labai vertinga technologija. Marija Stiuart, pati labai mėgdavusi rankdarbius, ypač vertino darbus, kur perlai ne prisiūti, o įnerti. Kiek įmanoma, stengiuosi taikyti tą patį principą. Nerti papuošalai, net ir gausiai dekoruoti perlais, koralais ar akmenukais, yra lengvi, malonūs nešioti. Neriu iš aukštos kokybės medvilninių, lininių ir šilkinių siūlų. Tai labai kruopštus, imlus laiko darbas. Kalbant apie pačią technologiją, ji ir sudėtinga, ir lengva – reikia tik įvaldyti vieną „mistinį“ momentą – tam tikru metu siūlas turi specifiškai persiversti. Daugumai tai ir yra pats sunkiausias dalykas.
Nerti šeivute – meditacinis užsiėmimas. Parodoje „Pelenė 2015“ mus pastebėjusi ir įvertinusi dizainerė Vilija Šabunkaitė-Poškienė labai taikliai įvardijo tai, ką jaučiu, kurdama savo papuošalus: „Tai yra jūsų sielos askezė.“
Kodėl kuriate ne pavienius papuošalus, o jų rinkinius?
Remiuosi tradicija. Nuo XVII a. papuošalai buvo kuriami komplektais, jie suteikia visapusę apsaugą. Rinkinius sudarė kaklo, riešų, ausų, galvos (tiaros, karūnos) papuošalų ansambliai. Kiekvienas akmenukas turėjo savo paskirtį. Vieni apsaugodavo, kiti – sustiprindavo ir t. t.
Dėl didelio noro pasidalyti tuo, kas mane įkvėpė, kilo mintis savo papuošalų rinkinių pavadinimus sieti su XIX a. istorija ir kultūra.
Mūsų koncepcija – kurti papuošalus, atskleidžiančius tikrąjį moteriškumą – švelnų, subtilų, nuoširdų. Įkvėpimo ieškome praėjusių amžių meistrų darbuose, paveiksluose. Noriu, kad kiekvienas papuošalas turėtų savo istoriją, paskirtį ir prasmę.
Koks Jūsų mėgstamiausias rinkinys?
Mėgstu viską, kas yra smulku, maža, preciziška, filigraniška. Pavyzdžiui, rinkinys „Clair de Lune“ (pranc. k.; „Mėnesiena“). Nedidelis, kuklus, tarsi mažytė impresija – mėnulio pilnatis šiltą vasaros naktį. Ir negali sakyti, kad nepastebimas. Nemėgstu, kai papuošalai nustelbia žmogų, rėkia ryškiau už jį. Papuošalas turi papildyti asmenybę, sudaryti su ja visumą. Mane inspiruoja XIX amžiaus menininkų kūryba. Minėto rinkinio pavadinimas – nuo Claude‘o Debussy „Mėnesienos“. O patį kompozitorių įkvėpė Paulo Verlaine‘o eilėraštis „Clair de Lune“: „Mėnesienos tykuma, tokia liūdna ir žavi, / Savo šviesa užburianti paukščius medžiuose...“ Arba rinkinys „Rytų paslaptys“: lazurito švytėjimas, tolimųjų jūrų ryškiaspalviai koralai, laukinių vijoklių ryški žaluma... Romantizmo epochos žmogus domėjosi viskuo, kas egzotiška. Toks paslaptingas Rytų vaizdinys, kurį matė XIX a. Vakarų keliautojai, ir įkvėpė sukurti šį rinkinėlį.
Įdomi Jūsų rinkinio „Šiaurės upės“ istorija.
Šis rinkinys skirtas priminti, kad nuo seno perlais puošėsi ne tik kilmingieji ir turtingieji. Seniau šiaurės regionų upėse buvo randama daug perlų. XIX a. viduryje, keliaudamas po Rusiją, baronas Haksthauzenas aprašė jį pakerėjusį reginį. Vieną vasaros rytą, šalia dvaro, kuriame buvo apsistojęs, išvydo keliu plaukiančias moteris – jos akinamai spindėjo lyg deivės. Kaip jis nustebo sužinojęs, kad matė valstietes, einančias į rytines pamaldas. Jos buvo apsitaisiusios perlais puoštais tautiniais drabužiais.
Norėtųsi tikėti, kad XIX a. ir mūsų upėse buvo randama perlų, nes Lietuvos kraštas teoriškai įėjo į gėlavandenių perlų senovės radvietes. Patvirtinimo ieškojome lietuvių liaudies dainose, tačiau kol kas tvirtų įrodymų neradome.
Rubinai, smaragdai turi vyriškos energijos, o moterys nuo seniausių laikų puošėsi perlais. Tai be galo moteriška materija. Nėrinys – taip pat.
Ar Jūsų papuošalus mėgsta šiuolaikinės moterys?
Mano papuošalus vertina, perka ir nešioja išskirtinės moterys –intelektualios, subtilios, nesivaikančios trumpalaikės mados, savarankiškai mąstančios. Jos atliepia mūsų kuriamo pasaulio estetiką, junta jo tikrumą, suvokia, kad įsigyja papuošalą – ne vien materiją, bet viską, ką jis spinduliuoja – istoriją, energetiką. Nebūtinai jos turi segėti ilgą sijoną ir mėgti XIX amžių, bet kai kas bendra tarp mūsų yra.
Ar vyrams ką nors svarstote kurti?
Kaip tik dabar turiu sukurti šiuolaikišką apyrankę vyrui. Šiek tiek pažįstu tą žmogų, gerai pamąstysiu, kas jam tiktų. Apskritai nėrimas visais laikais buvo moters užsiėmimas, o juvelyrika – vyro. Moteris juvelyrė tik palyginti neseniai atsistojo greta vyro. Jaučiu, kad metalas yra vyriška stichija, akmenys – taip pat. Karalių karūnos buvo puošiamos rubinais, smaragdais, šie turi vyriškos energijos, o daugelio kultūrų moterys nuo seniausių laikų puošėsi perlais. Tai be galo moteriška materija. Nėrinys – taip pat. Dėl to, kurdama papuošalus, nesijaučiu įžengusi į vyro stichiją.
Įdomu, ar vyrai, siuvantys sukneles, jaučiasi įžengę į moters stichiją? Minėjote, kad Vilniuje vykusi Aleksandro Vasiljevo XIX a. antros pusės kostiumų kolekcijos paroda Jus ir seserį įkvėpė siūtis sijonus.
Taip, skubiai nubėgome, nusipirkome audinių ir puolėme rankomis siūtis ilgus sijonus! Į to laiko drabužius įdėta labai daug rankų darbo. O štai šiandien rankų darbas – tik aukštosios mados privilegija.
Neseniai mūsų artima giminaitė ir bendramintė apsigynė magistro darbą apie XIX a. pabaigos sukneles. Kartu rinkome audinius, kūrėme modelius, apdailą, todėl dabar turime pagal autentiškas technologijas pasiūtas XIX a. sukneles. Jas dėvėti – nepaprastas jausmas!
Kokia buvo Jūsų vasara?
Dabar toks laikas, kai dirbu nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Turime nuostabų savo kaimą, mūsų „dvarelį“. Čia su seserimi kuriame savo devynioliktojo amžiaus gyvenimo viziją. Auginame per du šimtus rožių, tarp jų yra senovinių, vadinamųjų angliškųjų, veislių. Tai modernios veislės, turinčios daug senovinių rožių „kraujo“, žavesio. Jos nuostabiai kvepia. Įsisegi žiedą į plaukus – ir nereikia jokių kvepalų. Rožių auginimas papildo mūsų grožio jauseną. Žaviuosi antikvariniais daiktais. Svajojame susikurti XIX a. interjerą, namus apstatyti senoviniais baldais, taip dar labiau sustiprinti ryšį su praeitimi.
Nuotraukos – Justinos Šuminaitės
