Gyvenate tarp namų Paryžiuje, Ženevoje ir Vilniuje, aktyviai puoselėjate lietuvių kultūrą pasaulyje. Jūsų sumanytas ir plėtojamas Vilniaus fortepijono muzikos festivalis – jau tradicinis. Kodėl Jums svarbu iš plataus pasaulio grįžti į gimtinę ir džiuginti mūsų klausytojus virtuozišku atlikimo menu?
Lietuva yra mano Tėvynė, ji man davė viską. Nuolat grįždama namo, semiuosi jėgų ir įkvėpimo. 2009-ųjų rudenį surengtas pirmasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis gražiai įsiliejo į Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir programos „Vilnius – Europos Kultūros sostinė“ iškilmes. Festivalį kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija rengiame kas dvejus metus. Mano klajonių po pasaulį turtinga, įvairi patirtis ir susitikimai padeda atrinkti ir asmeniškai sudominti kitataučius muzikus atvykti į Vilnių. Šiandien man festivalis yra būtinybė ir pareiga grąžinti savo šaliai, ką gavau geriausia, pasidalyti su tautiečiais savo brangakmenių dėžute. Žinau, kad Vilniaus fortepijono muzikos festivalis labai laukiamas. Džiaugiuosi, kad muzikuodama jame pati galiu su muzikos mylėtojais pasidalyti savo atradimų ir pasiekimų rezultatais.
Ar paprasta savame krašte būti pranaše?
Savęs pranaše nelaikau. Nemanau, kad terminas tinkamai parinktas pianistei. Mes esame laidininkai, vertėjai. Myliu žmones, jaučiu ir jų didelį dėmesį, pagarbą. Lietuvos valstybiniai apdovanojimai man taip pat yra brangus pripažinimas.
Šiųmečiam Vilniaus festivaliui parengėte programą „Dvilypumas“. Cituojate Charles'o Baudelaire‘o žodžius: „Artistas ne artistas, jei jis nėra dvilypis ir suprantantis šio dvilypumo fenomeną.“ Ar pati aptinkate turinti prieštaravimų? Tai padeda ar trukdo kūrybai?
Grojimas instrumentu ir interpretacinis scenos menas nėra visiškai laisvas kūrybos procesas. Mes dažnai vadinami atlikėjais, o kai kuriomis kalbomis (prancūzų, anglų) – net vertėjais. Vis dėlto mūsų misija yra svarbi. Popieriuje kūrėjo užfiksuoti ženklai be mūsų niekuomet neprabiltų. Pianisto tikslas yra giliai suprasti ir įtaigiai perteikti kompozitoriaus mintį. Atlikėjo darbo procesas yra mažiau skausmingas nei kūrėjo, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau pianistės, o ne kompozitorės profesiją.
Po Jūsų rečitalio Vilniaus festivalyje Vilniaus klubas – esate jo ambasadorė nuo įkūrimo pradžios – suteikė Jums Garbės nario titulą. Mūza Rubackytė scenoje ir nulipusi nuo jos – tos pačios moterys?
Ir taip, ir ne. Kai Alainas (Alainas Golay – Mūzos Rubackytės sutuoktinis, – aut. past.) mane išgirdo pirmą kartą, pasakė: „Aš tave jau gerai pažįstu.“ Asmenybės esmė yra ta pati. Vis dėlto scena reikalauja specialaus talento ir herojiško charakterio ekstremaliomis aplinkybėmis. Pasak M. Maeterlincko, „herojiškos situacijos nepasitaiko tam, kas nėra herojus“. Scena yra tiesos valanda čia ir dabar, nesvarbu, kas yra pianisto širdyje tuo momentu ir kokiame žemyne yra ta scena.
Kas Jums yra scena?
Tvyrant magnetinei įdėmaus klausymo atmosferai, scenoje išgyvenu tai, ką ruošiau ilgas vienišumo valandas. Scenoje muzikos šedevras kaskart stebuklingai atgimsta iš naujo. Neklauskite manęs, kaip koncertas. Klauskite, ką išgyvenau. Po kai kurių koncertų ne taip paprasta grįžti į realybę. Scena yra mano altorius, kur dega šventas aukuras. O gyvenime esu jauki, mylinti, kūrybinga, nekomplikuota, atsipalaidavusi, visada nuotaikinga, besišypsanti moteris.
Vilniaus festivaliui pasirinkote dvi kompozitoriaus Roberto Schumanno asmenybės puses – maištingą, impulsyvią ir švelnią, mąslią – atspindintį „Karnavalą“, dviem aistroms – muzikos ir dailės – atsidavusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei laisvėje subrendusio Sergejaus Prokofjevo muziką. Kontrastai, priešprieša – ar tai atliepia Jūsų vidinį pasaulį?
Pianistas solistas visuomet turi didžiulę privilegiją pasirinkti norimą atlikti kūrinį. Ši programa buvo sukomponuota ir atlikta per Europoje vykusį žiemos turą, jis baigėsi rečitaliu garsiojoje Gavo salėje (Salle Gaveau) Paryžiuje. Programa perteikia turtingą kūrėjų jausmų paletę. Dvylipumas šiuo atveju turi būti traktuojamas kaip dvi vienodai stiprios kompozitoriaus pusės, kaip ir kiekvienam gabiam žmogui būdingas daugiabriauniškumas. Natūralu, kad man ši programa suprantama ir artima.
Kita vertus, scenos menas reikalauja didžiulės savitvardos ir kontrolės. F. Šaliapinas sakė: „Neverk pats, virkdyk kitus.“ Kas mane išties emociškai jaudina, ypač – skambinant svetur, tai M. K. Čiurlionio muzika ir jos pripažinimas. Aš tą akmirką lyg nuskrendu namo.
Kokie autoriai šiuo laikotarpiu atskleidžia Jūsų širdies, meilės jausmus?
Ką tik išleista dviguba Louis Vierne kūrybos fortepijonui, vokalui ir fortepijoniniam kvintetui kompaktinė plokštelė. Tarpukario ir XX amžiaus pradžios architektūra, vaizduojamieji menai ir muzika man buvo ir yra labai artimi. Tuo metu pasaulis išgyveno didžiulį techninį perversmą, progresą, kita vertus, pasaulis prarado iliuzijas, svajas ir romantizmą. Mano mėgstama šio periodo muzika yra lyg nostalgija paskutiniam grožiui, dėl to jos poveikis dar stipresnis.
Mano repertuare, be abejo, yra ir romantizmo apogėjaus laikotarpiu, XIX a., sukurtų kūrinių. Pildau jį retais, pavyzdžiui, F. Liszto sekėjo J. Reubke's, darbais. Tai atspindės kitas, 26-asis, mano diskas. Iš stipriai veikiančių kūrinių norėčiau paminėti K. Pendereckio koncertą „Resurrection“ (2007 m.), jis įkvėptas dramatiškų 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke. Netrukus, rugsėjo 11-ąją, atliksiu šį kūrinį Bogotos operos teatre (Kolumbija), diriguos pats Maestro.
Kai panyrate į muziką, kokių erdvių Jums atsiveria?
Muzikos dvasingumu sukuriama dvasinė harmonija, ezoterinis ryšys. Muzika niekuomet nemeluoja, ji yra nuoširdi, autentiška, be realistinio brutalumo. Muzika stilizuoja mūsų būtį.
Senovės graikai atrado muzikos sukeliamą katarsį. O mes, atlikėjai, katarsį išgyvendami gyvename ir dirbame!
Kur toliausiai Jus yra nunešusi muzika?
Mano auksinis juodasparnis burlaivis (fortepijonas) mane plukdė po visą pasaulį. Tolimos nežinomos šalys – Bermudų salos, Martinikas, Puerto Rikas, Naujoji Zelandija, Mozambikas, Pietų Afrika, Malaizija, Singapūras... Tolimos žinomos – JAV (skersai išilgai), Meksika, Argentina, Kolumbija, Urugvajus, Čilė, Peru, Japonija... Visa Europa. Į daugelį jų dažnai grįžtu. Ir, beje, visur sutikau lietuvių. Naujoje Zelandijoje tautiečiai mane pasitiko oro uoste vilkėdami tautinius drabužius, su duona ir druska. Paskui, spiginant saulei ir televizijos kameroms, minėjome Vasario 16-ąją. Buvo džiugu, kad kultūrinis įvykis suteikė progą plačiau pristatyti Lietuvą šioje šalyje.
Šiemet Jūsų koncertų maršrutas driekėsi per visą Europą iki Libano, Afrikos. Pianisto profesija reikalauja didelės ištvermės. Ką darote, kad pakeltumėte nuolatines keliones, nemigo naktis, kad kūnas ir dvasia jaustų komfortą?
Taip, koncertų sezonas buvo nepaprastai intensyvus. Metai nesibaigė, be vasaros festivalių Europoje, kitų koncertų, laukia dvejos gastrolės Kolumbijoje, svarbus koncertas šaltojo karo tema Paryžiuje, tradicinis naujametis koncertas „Salve Musa, vivat musica“ Valdovų rūmuose (gruodžio 30 d.). Keliones aš mėgstu. Kaip nemėgti, jei keliauju bemaž kas trečią dieną. Scenos menas sukelia didelį stresą, vis dėlto be jo nei įkvėpimo, nei stebuklų nebūtų. Kasdieniame mano gyvenime nėra įtampos, miegu visur, nervai dėl smulkmenų man yra nereikalinga prabanga.
Atlikėjos kelią vadinate tarnyste, neišmatuojama nei laiku, nei atlyginimu. Sakote, kad pianisto profesija – vienišiaus. Ar Jums patinka vienatvė?
Pasirinkau šį kelią, nes myliu, į jį buvau laimingai pastūmėta ankstyvoje vaikystėje.
Scena man yra altorius, kur dega šventas aukuras. O gyvenime esu jauki, mylinti, kūrybinga, nekomplikuota, atsipalaidavusi, visada nuotaikinga, besišypsanti moteris.
O kaip tada turi elgtis mylintis žmogus? Juk jis nuolat jaučia tą širdį ėdantį buvimo kartu stygių. Kokia asmenybė gali ištverti disciplinuotą, griežtą sau pasaulinio garso pianistę?
Mudviejų gyvenimai ypatingi. Alainas yra aukšto rango mokslininkas, svarbias pareigas atliekantis medicinos profesorius. Mes abu aistringai atsidavę savo misijoms. Vis dėlto jis beveik nepraleidžia nė vieno mano koncerto. Būna, kad atvyksta savaitgaliui į Limą ar Meksiką. Taigi nuostabius meno momentus išgyvename kartu. Kai esame kartu, tai yra mūsų šventė, mūsų kiekvienos akimirkos laimė. Mūsų savaitgaliai yra suplanuoti metams. Savaitgaliais neskamba telefonai ir laikas sustoja. Jei mano tvarkaraštis leidžia, aš važiuoju „jo lagamine“ – kartu į medicinos kongresus. Taip pamačiau Maroką, Tunisą, Martiniką, Jungtinius Arabų Emyratus, šalis, kur klasikinė muzika nėra prioritetas. Šių išvykų dėka atsirado kai kurios sutartys – ne kartą koncertavau Martinikoje.
Trys mūsų namai yra mūsų tvirtovės, oazės, atgaiva. Juose sklando tiktai geros bangos ir muzika. Alainas klausosi, kai groju, abu klausomės operos ir smuiko arba kai dirbu, jis rašo straipsnius, knygas. Šiandien šalia manęs yra Žmogus, kurio dėka niekuomet nesu vieniša.
Jūs – įsimylėjusi moteris?
Man Dievas davė šį talentą ir galimybę sutikti Žmogų, kuris taip pat yra talentingas mylėti. Šiandien išgyvename mūsų Meilės apogėjų.
Jūsų vyras Alainas dovanoja ranka rašytas eiles, jas pasirašo Petrarcos vardu ir skiria Jums – savo Laurai. Jau parašyti keturi tomai. Abu mėgstate Mozartą ir Astorą Piazzolą. Alainas tapo, šoka, groja smuiku. Kaip ir Jūs jaunystėje – griežėte smuiku, puikiai dainavote. Beje, aštuonerių iš plastilino nulipdėte visą orkestrą!
Ir tai – tik aisbergo viršūnė!
Kaip sutikote Alainą – savo sielos dvynį?
Aš buvau jam dėkingo jo mokinio dovana… Fortepijonas ir artistė buvo atsiųsti į vieną iš Alaino organizuojamų seminarų Šveicarijos kalnuose. Pianistė pagrojo rečitalį, matė organizatorių „iškritus iš koto“ ir patenkinta jos sukeltu muzikos poveikiu iškeliavo gastrolių į Ameriką. O tikra istorija prasidėjo grįžus po dviejų savaičių…
Koks dabar yra Judviejų laikas? Kas Jums svarbiausia?
Nuostabus, įvairus, neįtikėtinas, kupinas staigmenų, ramus, švelnus, kūrybingas, dinamiškas ir t. t. Meilė ir su ja susijęs dėmesingumas. Kaskart mes susitinkame kaip pirmą kartą ir atsisveikiname kaip paskutinį. Mūsų kasdienybė tampa švente, šventė – dovana. Prancūzų patarlė sako: „Reikia išsiskirti dažnai, kad mylėtume amžinai.“
Kas Jūsų gyvenime susieja meilę ir muziką?
Lisztas, Schumanas, Wagneris… Didieji muzikai meilę išreiškė kūryba. Jie ieškojo kelių, kaip muzika suderinti žemiškąją ir dieviškąją Meiles, Meilę ir Mirtį. Paskutinė Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ scena yra vadinama „Isolde's liebestod“ (vok. k.; „Izoldos mirtis iš meilės“). Liszto fortepijonui pritaikytą jos transkripciją dažnai groju bisui ir išgyvenu jausmų pilnatvę.
Šiandien šalia manęs yra Žmogus, kurio dėka niekuomet nesu vieniša.
Jūsų prosenelė Anelė Gomolickienė, mama Teresė Rubackienė, teta Irena Gomolickaitė – profesionalios pianistės, pedagogės, tėvas Vladimiras Rubackis – operos dainininkas, baritonas. Ar talentas Jums – paveldėta dovana?
Be abejo, genetika, terpė ir auklėjimas yra nepaprastai svarbūs. Mano nuostabi Mama – ji ir šiandien mane įkvepia, skatina – padarė viską, kad Dievo dovana taptų laiminga profesija.
Mes kartu su vyru esame parašę knygą, ji šiuo metu rengiama leidybai. Joje netrūksta įdomių anekdotų ir istorijų apie mūsų muzikų giminę.
Vertinate žodį. Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, vedate meistriškumo kursus visame pasaulyje. Studentams įdomu klausyti Jūsų dėstomo kurso. Ką Jūs pati išsinešate iš auditorijų?
Mes šioje žemėje esame laikinai. Muzikos piligrimai sutinka pakeleivių ir labiau patyrusieji suteikia žinių. Duoti – tai ir praturtinti save. Juo labiau, jei tos sėklos metamos į savo, Lietuvos, dirvą. F. Liszto asociacijos „LiSZtuania“ (ji įkurta 2008 m. Mūzos Rubackytės iniciatyva, – red. past.) tikslas – taip pat švietėjiškas, sekama vieno iš dosniausių muzikos istorijos asmenybių pėdomis.
Skambinti fortepijonu ėmėte vos pradėjusi vaikščioti. Trejų metukų sugrojote savo kūrybos kūrinį.
Ką ryškiausiai atsimenate iš vaikystės?
Muzikos pasaulio garsų žaidimus, atradimų džiaugsmą, pirmąjį scenos džiaugsmą.
Kaip mama ir teta ugdė Jūsų kūrybiškumą? Ar svarbu, mokant muzikos, nevaržyti įgimtos vaiko laisvės ir fantazijos?
O, už tai joms abiem esu nepaprastai dėkinga. Laimė, jos buvo tokios skirtingos, kad niekuomet nesutardavo dėl galutinio interpretacinio sprendimo. Taigi jau ankstyvoje vaikystėje žinojau, kad dogmos neegzistuoja, ir, močiutės patariama, pasirinkdavau savo sprendimą.
Kodėl Jus pavadino Mūza? Ar vardas ką nors lėmė kūrybos pasaulyje?
Mano Mama konservatoriją baigė su pagyrimu, bet dėl savo dvarininkiškos kilmės negavo darbo pagal paskyrimą. Nuostabiai gabi, ji pasisiūlė diriguoti Kauno mergaičių gimnazijos, kurią buvo baigusi aukso medaliu, chorui. Mergaitės ją praminė Mūza. Choras dalyvavo perklausose į Dainų šventę ir laimėjo du turus. Po finalo buvo nutarta, kad šis puikus kolektyvas Dainų šventėje nedalyvaus, nes jo dirigentė yra liaudies priešo dukra. Tas choras išaugino nemažai puikių žmonių, tarp jų – žinomų: tai pramoginių šokių šokėja Jūratė Norvaišienė, dainininkė Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė, „Liepaičių“ choro dirigentė Liucija Palinauskaitė... Iki šiol daugelis jų Mamą prisimena. Visai neseniai ji gavo vienos iš tuomečių mergaičių nuostabų prisiminimų ir padėkos laišką.
Mūzos vardas, toks, koks yra atėjęs iš graikų, žinomas Rytų ir Vidurio Europoje. Tų salių afišose jis įpareigoja ir skamba. Vakarų Europoje jis rašomas ir tariamas kitaip, taigi ne visuomet atpažįstamas. Apskritai turbūt ne vardas puošia žmogų, o žmogus vardą.
Jūsų prosenelis Antanas Gomolickas turėjo dvarą Žemaitijoje. Ar Jums teko ten lankytis? Kam įpareigoja bajoriška kilmė?
Mano šeima vengė kalbėti apie likimus sugriovusią praeitį. Maža žinojau, kad mano dėdė ir močiutė vieną vasarą iš Palangos važiavo į Meižių dvarą, tačiau juos kelyje ištiko avarija, ir tai buvo dar vienas ženklas... Giminės relikvijos buvo užkastos, prisiminimai užrakinti. Dalis šeimos buvo išvežta į Sibirą, ten ir mirė. Šiandien mes esame tiktai dvi su Mama. Dabar mano Mama man be baimės pasakoja apie praeitį –laimingą, bet teroro nutrauktą vaikystę, man tai – ilgametė paslaptis. Mūsų giminė visuomet buvo švietėjiška ir meniška. Mano senelis dirbo Viekšniuose, dėstė kumečių vaikams matematiką, taip pat sukūrė mokinių orkestrą, jam dirigavo. Mūsų dvare apsistodavo pravažiuojančių įžymybių – poetų, literatų...
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo pradėta grąžinti žemes teisėtiems šeimininkams. Mes taip pat jas atgavome. Su Alainu apsilankėme Meižiuose ir, kalbėdami su Mama telefonu bei pasitelkę vaizduotę, miglotai atkūrėme praeities viziją. Namas, kuriame po mūsų gyveno kolūkio pirmininkas, sudegė, tačiau eglių alėja, ežeras, miškas yra nebylūs liudininkai. Esu nustebusi, kad Vakaruose taip mažai kreipiama dėmesio į sovietinį genocidą. Nėra šia tema gerų filmų, spektaklių, romanų. Ar Stalinas dėl genocido lieka nepasmerkiamas? Juk praėjo tie laikai, kai reikėjo pasirinkti tarp Stalino ir Hitlerio.
Augote trijų damų, elegantiškų aristokračių, kompanijoje. „Esu gimusi šeimoje, kur moterys buvo moterys. Jau maža buvau moteris“, – sakėte radijo pokalbyje. Kas, Jūsų požiūriu, yra moteriškumas, elegancija?
Ir ne tik moterys! Deja, Tėvą pažinau tiktai suaugusi. Susitikdavome kaip galantiška pora: jis – su berete, varlyte, aš – aukštakulniais. Namų terpė padeda skleistis elegancijai ir tapti norma. Ji yra visas savybių ir dvasinių vertybių kompleksas. Tai laikysena, žingsnis, šypsena, žodis, skonis, saikas, taktas, gerumas. Žavinga moteris yra save gerbianti, tuomet ją gerbia ir aplinkiniai. Reikia save prižiūrėti – palaistyti tarsi gėlę. Mano Moterys, ypač – MAMA, man yra geriausias ilgaamžio grožio ir elegancijos pavyzdys.
Kuo moteriškumą galima sieti su atlikimo menu? Ar galima grojimą skirstyti į moterišką ir vyrišką?
Buvo laikas, kai fortepijoniniuose konkursuose atskirai dalyvavo vyrai ir moterys! Šiandien prestižinėse mokyklose pianistai puikiai paruošiami techniškai, moterys irgi sugeba išgauti galingą skambesį, pasireikšti grodamos visą repertuarą. Kai moteris be moteriškų savybių turi vyriškumo, o vyrai – moteriško jautrumo, tokių asmenybių grojimas tampa universalus.
Kompozitorių pasaulyje moterims tarsi ir nėra vietos. Į galvą ateina XII a. kompozitorė Hildegarda von Bingen, baroko laikų Barbara Strozzy, XIX a. Clara Schumann, Fanny Mendelssohn Hensel... Ar grojate moterų kūrinių?
Nepamirškime Grażynos Bacewicz, Sofios Gubaidulinos, Onutės Narbutaitės, Loretos Narvilaitės... Chopino 150-ies mirties metinėms paminėti O. Narbutaitės parašytas ir ketvirtame Vilniaus festivalyje mūsų atliktas fortepijoninis kvartetas „Rudens riturnelė“ man yra vienas iš artimų kūrinių.
Lankėte Broniaus Kutavičiaus kompozicijos pamokas, tarp eilės fortepijoninių kūrinių esate sukūrusi fantaziją smuikui ir fortepijonui. Ar neketinate parašyti daugiau kūrinių sau?
Šią fantaziją mes grojame kartu su Alainu! Aukštoji kūryba yra skausmingas ir reiklus procesas. Jis negali būti muzikos profesionalo hobis.
Rugpjūčio pabaiga–rugsėjo pradžia būdavo tradicinis Jūsų atostogų laikas. Grįždavote į Vilnių, darydavote įrašus. Ar pasikeitė Jūsų atostogų maršrutai, poilsio būdai?
Atostogos priklauso nuo projektų. Į Lietuvą atvykstu kas šešias savaites. Kasmet išleidžiu po naują kompaktinę plokštelę, Alainas – po naują knygą. Pastaruoju metu įrašinėju Venecijoje.
Gal turite ir kitos mėgstamos veiklos?
Muzika kitiems yra hobis, man tai – mylima profesija. Nemėgstamų veiklų neturiu. O iš mėgstamų... Viskas, kas siejasi su nesuskaičiuojamomis kelionėmis, tolimų šalių gamta, muziejais, parodomis, architektūra, folkloru, istorija. Mūsų gyvenamuose miestuose – teatro, filmų lankymas, literatūra, šokis bei naminis muzikavimas su Alainu bei mano Mama ir Alaino tėvais. Sportas, gėlininkystė, vyno kolekcionavimas, gastronomija ir t. t. O svarbiausia – susitikimai su žmonėmis. Artimi ar tolimi, jie mums atneša nepamainomo dvasinio peno. Dėkoju „Moteriai“ už susitikimą!
