Psichoterapeutė, gydytoja, patikima šeimos konsultantė, laiminga septynių vaikų mama Aurima Dilienė ne tik savo klientus nuolat įkvepia ir moko plėsti asmeninis ribas, bet ir pati nuolat tobulėja bei stengiasi įveikti vis naujus iššūkius. Vienas jų – visos šeimos emigracija į Prancūziją.
Prieš metus su visa, devynių asmenų šeima, palikote Vilnių ir persikėlėte gyventi į Prancūziją, Bordo priemiestį. Kodėl, juk Vilniuje abu su vyru turėjote gerus darbus, vaikai lankė mokyklas, jaunėlis - darželį?
Lietuva visada liks gimtine, tačiau man norėjosi kitokios patirties, naujų iššūkių ir galimybių. Pažinti naują kultūrą, išmokti užsienio kalbą ir galiausiai išmėginti savo adaptacinius sugebėjimus.
Kodėl pasirinkote Prancūziją? Ar tai buvo Jūsų svajonių šalis?
Apie gyvenimą svetur pradėjau galvoti dar prieš dvidešimt metų, tačiau tai buvo tik noras, kurį vis atidėliodavau patogesniems laikams. Gyvendami Lietuvoje abu su vyru labai daug dirbome, vienas po kito gimė vaikai, kuriuos reikėjo leisti į darželius, mokyklas bei būrelius. Mūsų, devynių asmenų šeimos gyvenimas, turėjo savo vėžias. Tačiau savo sumanymo niekama nepamiršau ir laukiau momento jį įgyvendinti. Septyniolika metų dirbu gydytoja - psichiatre, turiu tiek profesinės, tiek gyvenimiškos patirties, nuolatos mokausi, daug keliauju, todėl žinojau, kad jei turiu klientų Lietuvoje, turėsiu jų ir svetur. Jaučiausi saugi, nes didžiąją dalį savo klientų sėkmingai konsultavau internetu, skype programa. Susikūriau ir savo asmeninį tinklaraštį www.aurimadiliene.com, kuriame galima nemokamai skaityti straipsnius įvairiomis gyvenimo temomis, užduoti man klausimus.
Reikėjo tik pasiryžti ir susikrauti lagaminus. Kai tvirtai apsisprendžiau, įkalbėjau ir kitus šeimos narius. Tiesą sakant, kur kraustysimės, didelio skirtumo nebuvo. Tiesiog pasirinkome šilto klimato ir kultūros šalį. Prancūzų kalba niekada per daug nesižavėjau, priešingai, kai man dar besimokant vidurinėje mokykloje mūsų klasei paskyrė šią kalbą mokytis, verkdama mamos prašiau, kad pervestų mane į klasę, kuri mokysis anglų. O kaip kitaip? Juk tuo metu svajonių šalis buvo Amerika. Dabar galiu tik pajuokauti, kad šalį man pats likimas nulėmė. Kadangi esu psichoterapeutė, apie likimą kalbu atsargiai, nes didžiąja dalimi tikiu, kad mes patys esame savo gyvenimo šeimininkai – kaip norėsime, taip ir bus. Žinoma, yra dalykų, kurių negalime pasirinkti.
Kodėl apsigyvenote būtent Bordo priemiestyje – antrame pagal dydį Prancūzijos regione, turinčiame seniausias vyndarystės tradicijas?
Nebuvome mes nei dideli vyno mėgėjai, nei žinovai, tiesiog prieš porą metų sėdome su vyru į automobilį ir leidomės į žvalgybinę kelionę. Žinojau tik viena – noriu gyventi šilto klimato šalyje. Apkeliavome beveik visą Prancūziją ir tikrai radome daug nuostabių vietų. Žinoma, logiškiau ir pragmatiškiau dėl darbo bei bendravimo būtų buvę gyventi Pietų Prancūzijoje – Kanuose bei Nicoje gausu emigrantų. Deja, mes, moterys, dažniau pasikliaujame intuicija nei protu. Viduržiemio jūra puiki ir kalnai man patinka, tik aš niekada nebuvau didelė vairavimo entuziastė, todėl, vos pagalvojusi, kad kiekvieną dieną reiks važinėti kalnų keliais, įkalbėjau vyrą tęsti paieškas.
Pravažiavome Provansą, privažiavome Atlanto vandenyną ir atradome Bordo! Mus papirko lygumos. Bordo tikrai vaizdingas regionas – čia gausu žalumos, žydinčios apskritus metus, teka trys didelės upės, ošia Atlanto vandenynas.
Kalbama, kad prancūzai – uždara, arogantiška tauta, kuri sunkiai įsileidžia svetimšalius. Kokia Jūsų patirtis?
Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad mums labai pasisekė: sutikome tik malonius ir draugiškus žmones, kurie priėmė mus kaip šeimos narius. Supažindino su naujais dalykais, padėjo, kai reikėjo pagalbos. Nežinau ar galiu paneigti įsišaknijusį stereotipą apie prancūzų aroganciją ir uždarumą, tačiau, mano patirtis rodo, kad jie – draugiški ir geri žmonės. Sutinku, prancūzai – išdidūs, bet juk tai – laisva ir oriai gyvenanti tauta. Turtinga ir išsivysčiusi šalis, kurioje klesti kultūra, mokslas, žemės ūkis, pramonė ir visa kita. Jiems net keliauti nereikia, nes šalies viduje puikiai išvystytas turizmas ir yra viskas, ko reikia kokybiškam, aktyviam ir ramiam poilsiui.
Ar prancūzai uždari? O ką reiškia „uždari“? Daugeliui uždari atrodo tie, kurie užsiėmę, ir jų visas laikas tikslingai suplanuotas. Jei palygintume prancūzus ir lietuvius, man atrodo, kad mūsų tautiečiai gerokai uždaresni. Lietuvoje įprasta namus aptverti aukštomis, tankiomis tvoromis, kad tik kuo mažiau mus kiti matytų, o prancūzams šito nereikia, čia – tvoros permatomos arba jų visai nėrai ir nieko netrikdo nei pro šalį važiuojančios mašinos, nei kaimynai. Man ir pačiai vis dar sunku tai perprasti.
Galiu paneigti mitą, jog prancūzai nesimoko užsienio kalbų. Mano dukra, kuri pagal lietuvišką klasių skaičiavimą bus septintoje klasėje, šiemet mokysis ne tik prancūzų, bet ir – anglų, vokiečių, lotynų, taip pat lietuvių, pagal specialią internetinę programą. Kitais metais jai dar prisidės ir ispanų arba italų. Be to, keliaudami sutikome nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie puikiai kalba angliškai.
Kaip į permainas reagavo vaikai? Kas jiems padėjo adaptuotis?
Tvirtai žinau, kad viskas priklauso nuo žmogaus vidaus – koks jis viduje, tokį jį ir aplinka priima. O vaikus formuojame ir įtakojame mes, tėvai, todėl, kaip nuteiksime, taip jie ir jausis. Nors Lietuvoje visi atsakingai ruošėmės kelionei, beveik porą metų mokėmis prancūzų, tačiau vis tiek labiausiai nerimavome dėl kalbos, nes tai – didžiulis barjeras svetimoje šalyje. Visi puikiai žinome, kad viena yra mokytis iš vadovėlių, kita – atvykus gyvai bendrauti, lankyti mokyklą. Tačiau galiu tik pasidžiaugti – mergaitėms čia didelių sunkumų neiškilo. Vyresnioji dukra pernai baigė koledžą, šiemet mokysis licėjuje, visus vaikus leidome į valstybines prancūzų mokyklas. Mokslo metus dukros sėkmingai baigė kartu su prancūzais, o jų pažymių vidurkis buvo netgi aukštesnis už bendrą klasės vidurkį. Jaunėlis lanko mažųjų mokyklėlę.
Kas pasikeitė Jūsų šeimos gyvenime persikėlus į Prancūziją?
Šie metai mūsų šeimai buvo labai reikšmingi – emigracija suartino, iš naujo išmokė būti kartu. Lietuvoje tempas buvo žiaurus – abu su vyru daug dirbome, aš budėdavau ligoninėje net paromis. Gyvenome Vilniaus užmiestyje, vaikai mokėsi M.K Čiurlionio meno mokykloje, gyveno bendrabutyje – retai vieni kitus matydavome. Natūralu, šeimos ryšys silpnėjo, todėl būtinai reikėjo kažką daryti. Bendrų šeimos pietų susėsdavome tik kartą per savaitę – sekmadieniais. Dabar kiekvieną dieną šeštą valandą vakaro visi vakarieniaujame prie bendro stalo. Mums tikrai šito trūko. Kartu praleistas laikas, bendros vakarienės, kelionės, sustiprino ryšį, pagerino santykius.
Ką naujo išmokote gyvendami Prancūzijoje?
Prancūzais tikrai nepavirtome (juokiasi). Gyvenimo būdo taip pat nepakeitėme. Ritmas liko tas pats. Gerokai keitėsi maitinimosi grafikas – prisitaikome prie šalies tradicijų. Po pusės metų išmokome rytais iš kepyklėlės parsinešti šviežios duonos ir kruasanų. Tokia jų, dabar jau ir mūsų, šeimos tradicija. Vyras, nuvežęs vaikus į mokyklą, užsuka į kepyklėlę, o kai grįžta, kartu geriame kavą ir valgome šviežius kruasanus. Vaikai pusryčius valgo mokykloje. Vakarieniaujame dažniausiai namuose. Vakarienę gaminu pati. Lietuviškos virtuvės dar neužmiršau: kartais iškepu bulvių plokštainį, pagaminu šaltibarščių.
Kokie būtų esminiai lietuviško ir prancūziško auklėjimo skirtumai. Ko vertėtų pasimokyti iš prancūzų?
Apie prancūzų vaikų auklėjimą daug skaičiau, o dabar stebiu, kiek knygose buvo tiesos (juokiasi). Galiu pasakyti tik tiek, kad jie tikrai vaikus auklėja kitaip. Tikriausiai girdėjote posakį, jog prancūzų vaikai valgo viską? Taip ir yra. Prancūzai vaikams vakarienei gali palikti tiesiog kubeliais supjaustytų virtų burokėlių, žinoma taip pat ir kitokio maisto. Mano vaikai tokios vakarienės nevalgytų, nes mūsų įpročiai kitokie, tačiau mokykloje valgo tai, ką duoda – virtus brokolius, kalafiorus, morkas ir džiaugiasi. Čia visi valgo daug daržovių. Džiaugiuosi, kad ir mūsų įpročiai po truputį keičiasi į gerą – gerokai daugiau valgome salotų, žuvies, jūros gėrybių.
Šioje šalyje labai svarbi disciplina ir dėl to nėra jokių diskusijų. Visos mokyklos griežtai saugomos. Mobiliųjų telefonų mokinukai nenaudoja, jie leidžiami tik licėjuose nuo 16 metų. Atostogų kada užsigeidęs taip pat neišvažiuosi – viskas pagal grafiką. Kol kas skirtumų nevertinu, tiesiog stebiu ir mokausi – man įdomi jų kultūra, auklėjimo principai.
Kalbėdama apie žmones labai gražiai išsireiškėte: „į kokį rasalą įmerksite, tokius ir turėsite“. Sakykite, kaip mus formuoja ir įtakoja aplinka?
Aš visada sakau, kad mūsų harmoningas gyvenimas priklauso ir nuo aplinkos. O kad būtų vaizdingiau, žmogų palyginu su agurkų marinavimu: į kokį marinatą įdėsi, tokį agurką ir turėsi. Tai bus tas pats agurkas, tačiau koks – saldus, rūgštus, aitrus – priklauso nuo aplinkos. Net 50 procentų mūsų harmoningo gyvenimo lemia aplinka – artimieji, šalis, rajonas, struktūra, netgi klimatas, 40 procentų priklauso nuo mūsų sąmoningumo – asmenybės, vertybių, charakterio, temperamento bei ryšio su realybe, ir tik 10 procentų – nuo informacijos. Deja, reikšmingi diplomai, moksliniai laipsniai ir visi kiti sertifikatai tik 10 procentų gali įtakoti žmogaus vidinę laimę ir pasitenkinimą.
Gal todėl vis daugėja žmonių, kurie tikrai turi viską, ko reikia ir net gerokai daugiau, tačiau vis tiek nejaučia gyvenimo pilnatvės bei vidinės ramybės?
Aš kartais juokauju, kad psichologas, psichoterapeutas, tai – atstovas ryšiams su realybe. Mes taip dažnai gyvename iliuzijų, kitų norų ar svajonių pasaulyje, kad pametame savo paties ryšį su realybe. Pasimetame ir be kito žmogaus žvilgsnio iš šono negalime jos pamatyti. Viskas tarsi gerai, lyg ir viską turime, bet nejaučiame gyvenimo pilnatvės… Ir tik tada, kai kažkas pabaksnoja, tarsi prabundame arba plačiau atsimerkiame – visą gyvenimą gyvenau taip, kaip norėjo mano mama! Ji svajojo, kad baigčiau universitetą, tapčiau gydytoja, ištekėčiau… O ko noriu aš? Kokių siekių ir troškimų turiu aš? Koks mano gyvenimo scenarijus?
Jei vieną dieną sutrinkame: „kas toliau“?, vadinasi, visa tai, ką darėme, buvo ne mūsų. Vadinasi, iki šiol taip ir nesusimąstėme – ko iš tikrųjų norime. Atrodo, koks banalus klausimas, tačiau jis labai svarbus. Aš visada klausiu žmonių: „ko jūs norite?“ Ir labai dažnai išgirstu, kad jie nežino. Tačiau jie visada žino, ko reikia vaikams, tėvui, mamai, kaimynams…
Ar Jūs pati turite asmeninį trenerį, Mokytoją, kuris Jums padėtų?
Žinoma. Visi dirbantys psichoterapeutai privalo turėti savo mentorių, kuris padėtų susigaudyti savyje, ypač dirbant su klientais. Ir tai natūralu. Mano Mokytojas gyvena Jungtinėse valstijose, mes dirbame per Skype programą. Aš nuolat mokausi ir tobulėju, bandau įvaldyti naujas technikas. Tai padėjo apsispręsti ir dėl šios gyvenimo kelionės. Mes ne visada galime patys išsikapstyti, dažnai reikia pagalbininko, kuris padėtų ar užvestų ant kelio. Norime būti arba sau atrodome geresni nei iš tiesų esame. Kartais neleidžiame sau būti blogais, baudžiame save ir visaip kaip stengiamės įsisprausti į gero žmogaus rėmus, bet juk pianinas turi ne tik baltus, bet ir juodus klavišus ir melodija darniai skamba tik tada, kai grojame visais klavišais… Reikia mokėti priimti save tokį, koks iš tikrųjų esi, tačiau dažnai negalime ir nemokame to padaryti. Būti sąmoningam labai sunku – streso, nuovargio būsenoje, įkrentame į įpročius, todėl daugybę dalykų darome automatu, nes nesuvokiame realybės.
Šiuo metu ne viena lietuvių šeima emigruoja iš Lietuvos, ką jiems reikėtų žinoti, kokius namų darbus padaryti, prieš pradedant krauti lagaminus, kad adaptacija būtų lengvesnė?
Pirmiausia patarčiau atsakyti į klausimus: kodėl susiruošė emigruoti, kas čia netenkina ir kokie keliami sau tikslai išvykus? Tam tikrus veiksmus dažnai atliekame net nesusimąstydami, kodėl taip darome. Psichologas galėtų padėti sudėlioti prioritetus ir atsakyti į kai kuriuos klausimus. Kitas labai svarbus momentas, iš mano asmeninės patirties, kurį visada reiktų atsiminti – išvažiuodamas išsiveži save. Jei bėgi nuo problemų, niekur nuo jų nepasislėpsi. Aplinką pakeisi, tačiau problemos niekur nedings – vis tiek reiks jas išspręsti. Taip pat reikia suprasti, kad nei vyras, nei žmona nepadarys mūsų laimingais, tačiau laukiame ir gyvename iliuzijose – kad pasikeitus situacijai (kai vyras gaus darbą, užaugs vaikai, persikelsiu į didesnį butą, nusipirksiu mašiną…) pradėsime gyventi. Taip nebus! Gyventi reikia šiandien. Būtina paanalizuoti save, išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų pasikeitusi situacija pakeis mane? Kas bus kitaip? Daugelį situacijų galima „nureikšminti“ pakeitus į jas požiūrį ir tiesiog gyventi. Kita vertus, šalia laimingo žmogaus ir kiti laimingi. Jis tarsi magnetas traukia aplinkinius. Aš pati dvidešimt metų daug ką dariau dėl artimųjų, vėliau vaikų, nedrįsau gyventi taip, kaip noriu. Gyvenimas tekėjo, o aš savo norus atidėliodavau rytojui. Dabar dėkoju Dievui ir savo Mokytojams, kad radau savyje drąsos permainoms.
Dažnas emigrantas baiminasi, kad nutrūks socialiniai ryšiai, atšals santykiai su artimaisiais, draugais, giminėmis. Kaip to išvengti?
Draugų, bičiulių, kolegų, pažįstamų tikrai turiu labai daug ir jie niekur nedingo – jei abi pusės norės, ir toliau bendrausime. Kai tik persikrausčiau su draugėmis ir kolegėmis ilgą laiką intensyviai palaikėme ryšius, tačiau, būsiu atvira, dabar tie ryšiai silpsta. Ir tai normalu, nes mes jau skirtinguose „marinatuose“. Atsiranda nauji žmones. Svarbiausia – būti sąžiningam ir tikram, pajausti, ko iš tiesų norisi. Jei jaučiu, kad šiuo metu nereikia, tai ir nereikia. Ateis laikas ir vėl norėsis pasimatyti, apsikabinti. Kita vertus, tikiu, kad vieni kitus sutinkame tam, kad kažko išmoktume, o kai išmokstame pamokas, žiūrėk, ir draugo nebelieka... Ir nereikia. Reikia mokėti neprisirišti, laiku paleisti, kaip ir atsisveikinti – be kartėlio ar graužaties.
Indai sako, kad jų namai ten, kur – šeima. O kur šiandien yra Jūsų namai?
Galiu pasakyti, kad šiandien mūsų namai yra Bordo priemiestyje. Įsikūrėme, mus draugiškai priėmė, dabar vis dar bandome įleisti šaknis. Čia norime užauginti ir į gyvenimą išleisti vaikus, o kaip bus vėliau, matysime. Pasaulis didelis ir labai gražus. Žinau vieną, jei moki su savimi draugauti, – visur bus gerai.
