Ankstyvą rytą dar vis tuščioje San Marko aikštėje Venecijos globėjo liūto ramybę drusmčia tik vienas kitas kiras ar apsimiegojęs balandis ir skardžiabalsiai italų darbininkai, keičiantys visus aikštės žibintų stiklus į rožinius - jie tarsi kokie herojai-žibintų sargai iš "Mažojo Princo" . Taip Venecija ruošiasi rožiniam spaliui - kovos prieš krūties vėžį ir solidarumo su moterimis mėnesiui. Ir stebint šį gražų ritualą man į galvą lenda vienok ne liūdnos mintys, o vienos juvelyrės iš Izraelio žodžiai, ištapyti jos studijoje priešais darbo stalą: "Būk laiminga. Būk sveika. Valgyk skanų maistą. Būk įsimylėjusi (viską - gyvenimą, vyrą, katę, o labiausiai - save). Džiaukis savo kūnu tokiu, koks jis yra." Ir būtent tokia eiliškumo tvarka, kuri man atrodo visiškai prasminga. To ir linkiu mums, moterims, - būkime laimingos ir sveikos, džiaukimės gyvenimu. Kad ir kokį išbandymą jis mums bepametėtų, žiūrėkime į pasaulį pro rožinius akinius.

Paskutinė cigaretė, kurios dar nesurūkiau

2005 m. spalio 24 d., Vilnius, ligoninė

Išaušta operacijos diena. Išprašau chirurgo, kad leistų paskutinę naktį prieš operaciją praleisti namie, tad keliuosi šeštą ryto ir skubu į ligoninę – turiu būti čia dar prieš septynias, tarsi būčiau nakvojusi ligoninėje. Kad ir kaip būtų keista, naktį miegojau ramiai. Iš vakaro skaičiau Jokūbui jo mėgstamą knygą ir galvojau: kaip seniai aš tai dariau, ir kodėl reikėjo ligos, kad vėl prisiminčiau mūsų gražią tradiciją, mat visada būdavau pavargusi po darbų, neturėjau laiko. Ką gi, dabar, kai tiesiog fiziškai jaučiu laiko tėkmę, nes nežinau, kiek man beliko, laiko atsirado, ironiškai priduriu mintyse.

Jurgis išlydės Jokūbą į mokyklą ir tik vėliau prisidės prie manęs ligoninėje.

Saulėta ir gražu. Tikrai netinkama diena mirti. Važiuoju į ligoninę ilgesniu, bet gražesniu keliu – pro Verkius, palei Nerį. Vaikystėje čia duodavausi su dviračiu. Ašaros jau rieda, stop, jokių sentimentalių prisiminimų. Grožėkis rudeniu. Prisimenu, kaip atsisveikinau su Vilniumi ir radau už mašinos valytuvų užkritusį raudoną klevo lapą. Gamta mane guodžia netikėtomis dovanomis, tikiu, kad viskas bus OK.

Esu rudens žmogus – mėgstu krintančių lapų garsą, jų kvapą, mėgstu vaikščioti po nukritusius lapus, voliotis po juos ir mėtytis jais. Man patinka netgi rudens lietus. Ir aš neketinu taip lengvai pasiduoti. Nuo mano trisdešimt penktojo gimtadienio praėjo trys savaitės. Ir manęs laukia dar daug gimtadienių, taip lengvai vėžys nepaims.

Užlipu į ketvirtą aukštą. Krūtų ligų ir chirurgijos skyrius. Sesutė paklausia, ar nusiskutau pažastis. Bet kai patikrina, nusprendžia, kad mano kosmetinis skutimasis nepakankamas, ir senoviniu skutekliu, tokį turėjo mano tėtis, nubrūžina man pažastis iki visiško plikumo. Galėtų būti puiki kosmetologė, juokais pagalvoju.

Ačiū Dievui, šį kartą man nebereikėjo eiti į priėmimo skyrių, nes oficialiai ligoninėje jau guliu visą savaitgalį. Jeigu jums smalsu, kaip atrodo vartai į pragarą ar bent skaistyklą, tai nors kartą reikėtų apsilankyti Onkologijos ligoninės priėmimo skyriuje.

Žaliai pilkame neremontuotame koridoriuje ant senų kino teatro kėdžių sėdi žmonės, idealiai atitinkantys Dantės frazę iš „Dieviškosios komedijos“ „Pragaro“ dalies: „Įėję čia, praraskite viltį.“ Jų pilkuose veiduose vien baimė ir neviltis. Sesučių veiduose – jokių emocijų. Aš ginuosi nuo jų šalčio šypsena.

– Atėjau prisiduoti, norėčiau lovos su vaizdu į parką, – ištariu pasisveikinusi ir taip jas pralinksminu.

Bet neilgam. Iš sveikųjų pasaulio į onkologijos skyrius važiuojama tarnybiniu liftu – tarsi graikų mituose keliamasi į mirusiųjų pasaulį per Hrono upę. Kartu vyksta seselė, kuri net nežiūri į tavo veidą, lyg tavęs jau nebūtų.

Prisimenu amerikietiškus filmus, kuriuose sesutės būna ta pirmoji paguodos ranka tau patekus į ligoninę. Jos guodžia: „Meilute, viskas bus gerai.“ Kaip būtų gerai bent išvysti drąsinančią lietuvės seselės šypseną. Deja...

Palata dar užimta. Sėdžiu ir laukiu koridoriuje viena. Mano chirurgas Saulius B. bėgdamas pro šalį pakalbina:

– Kaip gyvenate, Umbrasaite? Gyvenu puikiai, nes vis dar gyvenu, noriu atsakyti, bet susilaikau ir tik šypteliu.

Pagaliau pamatau Jurgį. Jis išsigandęs ne mažiau už mane, bet bando slėpti tai šypsena. Sėdime apsikabinę ant sofų, stebime, kaip sesutės renkasi į darbą.

Šiandien turėjau būti Tunise, bet tuoj atsidursiu žaliais chalatais vilkinčių chirurgų draugijoje. Apie trumpas atostogas Afrikoje svajojau dar nežinodama diagnozės, gerai, kad taip ir nespėjau nusipirkti bilietų.

Ateina anesteziologas. Tariamės dėl narkozės. Vaikystėje man darė trumpą penkiolikos minučių operaciją ir po jos vos atsibudau, pasakoju gydytojui ir sakau, kad labiausiai bijau neatsibusti. Į Kalėdų Senelį panašus anesteziologas juokauja ir ramina mane, o po ilgų įkalbinėjimų išrašo receptą „gerai“ narkozei. Man belieka įkalbėti vaistininkę parduoti.

Iki operacijos lieka dvi valandos. Vaistinėje sunkumų nekyla, vaistai jau mano kišenėje. Bet tada atsiranda kita bėda: atsilaisvina palata ir sesutės pradeda mane vaikytis su švirkštu raminamųjų. Tokia tvarka: prieš operaciją tave apsvaigina raminamaisiais ir snaudi sau ramiai laukdamas likimo. Bet aš bijau, kad tai dar labiau apsunkins narkozę, be to, noriu viską išgyventi blaivia galva ir prieš operaciją pasivaikščioti parke, o ne gulėti bejėgė lovoje.

Sergant šia liga labiausiai erzina tai, kad tu priklausai nuo kitų: kažkas tau nurodinėja, kur turi gultis, kaip skustis pažastis, kad turi apsvaigti ir nuolankiai laukti operacijos. Tai ne mano charakteriui. Tad susirandu anesteziologą, išklausinėju, ar galiu apsieiti be raminamųjų, ir paklausiu, ar galiu surūkyti paskutinę cigaretę prieš operaciją.

– Umbrasaite, rūkyti nesveika, – šypsosi jis, bet kaip rūkalius rūkalių supranta ir leidžia bėgti į parkelį. – Tik šitą vieną, – įspėja, – nes po operacijos bus labai blogai.

Vaikštom su Jurgiu po rudenėjantį Onkologijos instituto parką, rūkom paskutinę cigaretę vis prisimindami juokingą filmą, kuriame J. P. Belmondo, beveik prisikėlęs iš mirusiųjų po kryčio nuo skardžio, ištaria mano dabartinei situacijai tinkančią frazę: „Aš dar nesurūkiau savo paskutinės cigaretės“, ir aptarinėjame gražiausias bendro gyvenimo akimirkas. Kad ir kaip būtų keista, nekalbame apie mirtį ar operaciją, daug juokaujame ir žiūrime vienas į kitą mylinčiomis akimis. Kaip nenorėčiau išsiskirti amžiams su šiuo žmogumi. Viešpatie, pasigailėk mūsų.

Grįžtame iš parko. Mano palatoje – žavi pagyvenusi žydų tautybės mokytoja iš Šiaulių. Iš pradžių vengiu su ja kalbėti, nes nežinau, kaip tokioje situacijoje reikia elgtis. Gal ji nenori bendrauti, o ir aš neįsivaizduoju, ką turiu jai sakyti: „Laba diena, man vėžys, jums turbūt irgi?“ Ji visur vaikšto su „rankinuku“ – taip šiame skyriuje vadinamas indas skysčiams, kurie po operacijos teka per dreną iš rando. Moteris, kuri neturi tokio „rankinuko“, yra laiminga, nes tai ženklas, kad ji neserga vėžiu: jai tik atlikta nedidelė operacija ir nepašalinti limfmazgiai. Visos su „rankinukais“ serga vėžiu. Netrukus ir aš sužinosiu, kokį loterijos bilietą ištraukiau: su „rankinuku“ ar be.

Saulius B. pasikviečia į kabinetą ir aptaria operacijos eigą. Klausiu, ar nupjaus krūtį. Jam tai atrodo nebūtina. Pabrėžiu, jei tik matys reikalą, tegul ima velniop tą krūtį. Man jos negaila, aš noriu gyventi. Iš tiesų pagaunu save, kad galvoju apie ją kaip apie išdavikę. Aš jomis taip didžiavausi, taip mylėjau, o viena jų mane taip gėdingai išdavė.

Grįžtu į palatą apipaišyta krūtine ir pasakau Jurgiui, kad, atrodo, liksiu su abiem papukais, taigi jo žaisliukų niekas neatims.

Mokytoja, vardu Nina, pirma mane užkalbina, ir iš karto pajuntame viena kitai simpatiją. Nespėjame įsišnekėti, kai koridoriuje pasigirsta ratukų gausmas. Atidarda mano karieta – operacinis vežimėlis. Aš jau apsirengusi ligoninės naktiniais ir pasipuošusi vilnonėmis kojinėmis: mane įspėjo, kad operacinėje šalta. Norėčiau eiti pėsčiomis, nes gulėdama tuose ratukuose jaučiuosi kaip lavonas, bet sesutė Zita su šypsena sako:

– Labai toli, pavargsi.
Pabučiuoju Jurgį, atsimojuoju su mokytoja ir išvažiuoju.

Kaip keista, bet jaučiuosi visiškai rami. Suprantu, kad kitaip nebus, neturiu kito pasirinkimo. Kartoju Doveikos išmokytą maldą. Ir ateina žinojimas, kad dabar tikrai dar nemirsiu.

Kylame liftais, važiuojame nesibaigiančiais koridoriais, guliu ir žiūriu į greitai prabėgančias baltas lubas ir lempas. O gal tai ir yra kelias tuneliu į šviesą? Pagaliau atsiduriame operacinėje. Atsisveikinu su mane atvežusiomis sesutėmis. Zita sako lauksianti palatoje – ji mane ir prižiūrės. Ji panaši į tas gerąsias sesutes iš amerikietiškų filmų: atėjo, prisistatė būsianti mano sesutė ir šiltai bendrauja. Tai ramina ir guodžia.

Aš su tobulu makiažu ir šukuosena ir netgi pasikvepinusi, tad koketiškai peršoku ant operacinio stalo ir pasisveikinu su chirurgais bei seselėmis. Visi atrodo gana draugiški. Paklausiu S. Bružo, ar nepavargęs. Juk aš šiandien ne pirma: kol laukiau, koridoriumi dardėjo vežimėliai į operacinę. Nemaloniausia dalis manęs dar laukia. Prieš operaciją guli ant stalo ir tave nukryžiuoja it Kristų: paprašo išskėsti į šalis rankas ir pririša jas prie porankių. Juokdamasi klausiu:

– Čia tam, kad nepabėgčiau?
Sesutės ir gydytojai nusišypso.

Pasirodo mano anesteziologas. Nors ir pririšta, rankoje tvirtai spaudžiu maišelį su vaistais nuo pykinimo ir „gerąja“ narkoze.

– O aš imsiu primigdysiu ir suleisiu ne tuos vaistus, – bando juokauti Kalėdų Senelio kopija.

– Tada aš jums visą gyvenimą vaidensiuos, be to, atsibusiu vidury operacijos ir barsiuos, – juokais atsakau.

Įžengia antrasis chirurgas. Jis pačiupinėja S. Bružo flomasteriu išpaišytą krūtį – taip chirurgai iš anksto pasižymi operacijos pjūvių ribas – ir nustebęs klausia:

– Ko tu gąsdini mergaitę? Čia tipiška fibroadenoma, paleisime jus po pusvalandžio.

Su šia viltimi ir šypsena aš pradedu plaukti į dausas – veikia narkozė. Realybės nesuvokiu, bet matau savo sodybos namą ant kalvos ir savo išdidųjį baltą šunį labradorą. Jis man šypsosi. Aš tarsi pakylu į dangų, o namas ir šuo vis tolsta. Žinau, kad dar grįšiu. Spėju S. Bružui pasakyti „iki pasimatymo, gydytojau, ir sėkmės“ ir atsijungiu.

*****

Erikos Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“ Lietuvoje jau tapo bestseleriu ir yra išleista net du kartus – 2006 m. bei 2015 m. kartu su tęsiniu „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, kuriame pirmuoju smuiku groja nebe liga, o naujas herojės gyvenimas Prancūzijoje. Knygų galima įsigyti visuose knygynuose.

O rugsėjo mėnesio pabaigoje romanai „Vienos krūties istorija“ bei „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ taps audioknygomis. Jų bus galima įsigyti elektroniniame garsinių knygų knygyne Audioteka.lt. Knygas įgarsino radijo ir televizijos laidų kūrėja Daiva Tamošiūnaitė.