„Žmogus yra netobula būtybė, pasmerkta gyventi disonansų laisvėje“, – sakė filosofas profesorius Leonidas Donskis kalbėdamas apie toleranciją.
Kur sudygsta ir kerojasi nepakantumo šaknys?
Kiekvienoje visuomenėje, kai mėginama suvokti supančius žmones, egzistuoja tam tikros ribos. Jas dažnai nubraižo ir mūsų kultūra, patirtis, viešąją nuomonę formuojantys autoritetai. Netolerantiškos neretai būna daugelis grupių, epochų. Savaime tolerancija nėra kažkas, kas apima visą visuomenę ir tampa neginčijama vertybe. Tolerancija reikalauja nuolatinio darbo ir atsidavimo. Ginti kitokius, egzotiškus žmones arba marginalus, kurie skiriasi nuo mūsų ir neretai sukelia šoką, nėra paprasta. Vieniems dalykams tolerantiška visuomenė gali tapti netolerantiška būtent tai kitai, egzotiškai, grupei. Būna, kad visuomenės pakančios homoseksualios orientacijos bendrapiliečiams, bet toje pačioje visuomenėje staiga gali kilti netikėtų problemų, tarkim, dėl romų (Prancūzijos atvejis). Arba toleruojami žydai, bendruomenėje nėra daug antisemitizmo apraiškų, bet staiga ima ir paaiškėja didelė netolerancija kitai mažumai. Variacijų daug, įsivaizduoti visuomenę, kurioje būtų plačiai įtvirtinta tolerancija visiems žmonėms, nelengva. Kartais, kai visuomenė patenka į ekonominę, politinę ar kitokią krizę, susvyruoja saugumo ir stabilumo pojūtis, pamatome labai keistų, gan greitai, netikėtai kylančių netolerancijos apraiškų.
Taigi nepakantumo šaknys yra susijusios su daugybe išmėginimų. Kartais, kai mūsų pačių saugumo jausmui iškyla pavojus, kai norime rasti supaprastintus atsakymus į įvairius klausimus, pradedame svarstyti, kas kaltas dėl visuomenę persekiojančios vienos ar kitos bėdos. Atpirkimo ožio ieškojimas yra dramatiškas dalykas, tai net nėra žmogiška kvailybė, tai – noras supaprastintai ir greitai gauti atsakymą į kankinantį klausimą. Tada prireikia kitaip atrodančių, kitų, kuriems mažiau simpatizuoja didesnė visuomenės dalis, tuos kitokius lengviau apkaltinti. Nepakantumas, deja, yra beveik nuolatinė žmonijos būklė. Su tuo kovoti tenka patiems šviesiausiems, sąmoningiausiems visuomenės nariams. Net moderniose visuomenėse nepakantumas yra labiau išplitęs negu pakantumas. Kitaip argi reikėtų taip dramatiškai ir sunkiai kovoti už moterų, vaikų teises, už laisvę?
Pagarba gyvybei, kito žmogaus vertei, orumui pirmiausia turi būti ugdoma šeimoje. Tačiau kaip išvengti primityvaus tolerancijos mokymo ir suvokimo? Tėvai mus įspėdavo: „Verčiau patylėk, užuot šnekėjęs, ko nereikia“, „virš minios iškišta galva nukertama pirmoji.“ Kalbėti apie nepatogius dalykus – tai būti netolerantiškam? Ar tyla tam tikrais atvejais nėra pritarimas blogiui?
Suprantu tėvus, kurie auklėjo savo vaikus tokia dvasia, ypač nesaugiais, pavojingais, brutaliais laikais. Sovietmečiu bet koks liežuvio laidymas, kaip tėvai suprato, bet koks vaikų atvirumas jiems galėjo tapti mirtinai pavojingas. Tarkim, atėjo laikas, kai nežudė ir netrėmė, bet sugadinti gyvenimą, atimti galimybę dirbti tai, ką nori, valdžia galėjo. Liaudiška filosofija geriau neiškišti galvos yra susijusi ir su tam tikru valstietišku atsargumu, kai žmonės mato daug pavojų. Per Lietuvą persirito pasaulinių karų bangos, šalis patyrė daug smurto, tad natūralu, kad žmonės suprato: iškišęs galvą kai kada gali jos netekti. Tačiau tokia pozicija modernioje visuomenėje gali tapti pavojinga.
Nepareikalausi heroizmo tada, kai yra nesaugu visiems. Žinome, kad disidentai – labai drąsūs žmonės – išimtis. Konformizmas ir baimė – žmogiškos būsenos, bet kai gyvenimas civilizuotoje demokratinėje valstybėje darosi normalus, galime kritikuoti ką norime, tokia „patylėjimo“ filosofija, deja, yra neproduktyvi ir nepadeda mūsų pačių visuomenei. Jei matai neteisybę arba tai, dėl ko verta diskutuoti, reikia netylėti – daugybė dalykų nėra savaime aiškūs. Pavyzdžiui, moterų teisės, moterų orumas patriarchalinėje Lietuvos kultūroje nėra savaime aiškus dalykas, tad būtinai reikia kelti balsą, nesutikti, daryti tai mandagiai, su pagarba žmonėms ir nelaikyti blogiu jų nuomonių. Į aktyvaus sąmoningo piliečio sąvoką įeina būtinybė netylėti, kai kalbama apie tavo tėvynę. Yra iliuzija, kad civilizuotoje visuomenėje atsiras stebuklingų jėgų, kurios ims ir viską sutvarkys. Nesutvarko. Mano atsakymas: geriau jau netylėti. Tyloje gimsta monstrai.
Čia kalbame ne apie idėjinius, ideologinius skirtumus tarp katalikų ir nekatalikų, o apie labai neteisingą požiūrį į politikų ir parlamento funkcijas. Atleiskit, ne parlamento ir ne politikų reikalas kištis į privatų žmonių gyvenimą ir nurodinėti jiems, kaip gyventi – tikroje šeimoje ar netikroje. Čia kažkas fundamentaliai supainiota. Reikia tam tikros šeimos politikos siekiant padėti šeimai, motinoms, vaikams, bet apibrėžti, kas yra šeima, klasifikuoti žmones – tai demonstruoti jiems didelę nepagarbą. Mūsų politikai šioje vietoje susipainiojo. Diskusija apie tai, kas yra tikra ir netikra šeima, meta negerą šešėlį ant mūsų parlamento. Jei vieniša mama užaugina vaiką, tai ar jiedu nėra šeima? Ar šeima, kurioje vyras nuolat žemina moterį, muša ją ir vaikus, yra visavertiškesnė nei orios motinos, kuri dirba, nesižemina, augina vaikus, atiduoda jiems visą savo motinišką globą ir meilę? Tokiu atveju tai – ne šeima?
Esu įsitikinęs, kad mes, vyrai, neturime jokios teisės nurodinėti moteriai, ką ji gali daryti su savo kūnu. Tai – ne mūsų reikalas. Manau, labai nemaloniai grįžta pasenusios patriarchalinės temos, bylojančios, kad vyras yra labiau žmogus nei moteris ir kad jis gali patarti moteriai, kaip elgtis.
Pliuralistinė šiuolaikinė visuomenė turi suprasti žmonių skirtumus ir juos pripažinti, tačiau taip toli gražu nėra. Kodėl?
Lietuva, skirtingai nuo kai kurių Vakarų Europos šalių (Prancūzijos, Britanijos, Belgijos), neturi kolonijinės, imperinės patirties. Kitaip tariant, mes neturėjome kolonijų, kad jų žmonės dabar atvyktų ir taptų bendrapiliečiais. Lietuvoje į japonus, kinus, indus arba į juodaodžius visada žiūrėta kaip į egzotiką. Kita vertus, reikia prisiminti gražią istorinę lietuvių patirtį, tradiciją: LDK buvo daugiatautė, daugiakonfesė, labai atvira valstybė. Lietuva garsėjo savo legendine istorine žydų bendruomene, savo karaimais, totoriais, sentikiais rusais, savo didžiule gudų bendruomene Vilniuje. O XX a. patirtis tokia: Lietuvos valstybė iki Antrojo pasaulinio karo gyvavo trumpai, paskui sovietmetis primetė mums tam tikrą uždarą pasaulio sampratą. Manėme, kad lietuvis gali būti tik mėlynakis blondinas, dainuojantis gražią lietuvių liaudies dainą. Pamiršome, kad istoriškai jis – žmogus, kuris pirmiausia laikėsi Lietuvos įstatymų ir nepaisydamas savo kilmės buvo Lietuvos patriotas. Europoje nebeliko homogeniškų visuomenių. Esame labai lietuviška visuomenė, būtų nuodėmė skųstis. Nėra net teorinės grėsmės lietuvių kalbai, kultūrai, tačiau dėl darbo, karjeros, socialinio mobilumo, specialistų trūkumo Lietuvoje neišvengiamai atsiras ne tik mums pažįstamų mažumų (rusų, ukrainiečių), bet ir mažiau pažįstamų – kinų, libaniečių, afrikiečių. Turėsime taikytis su akivaizdžia realybe, kad žmonės, augantys mišriose santuokose arba gyvenantys čia nuo vaikystės, išmoksta kalbėti lietuviškai ir pradeda mylėti Lietuvą labiau negu savo gimties ar tėvų šalį. Mums padės emigracijos patirtis, kai grįš daugiau išeivių, kurie dabar gyvena Ispanijoje, Airijoje, Anglijoje. Tie žmonės supranta: jei jie normaliai priimami kitose šalyse, reikia taip pat pagarbiai, žmogiškai priimti ir kitataučius.
Prieš keliolika metų, vieno leidinio paprašyta, tyrinėjau Lietuvos romų papročius. Pavyko surinkti įdomios autentiškos medžiagos, publikacija sulaukė nemažai dėmesio, teigiamų vertinimų. Skaitytojai rašė, kad straipsnis padeda geriau pažinti šią palyginti užsisklendusią tautą. Ir štai tariuosi su viena išsilavinusia užsienio lietuve dėl pokalbio. Ponia sako: „Žurnale, kuris rašo apie čigonus, manęs niekada nebus.“ Kokių netolerancijos apraiškų Jums pačiam teko patirti gimtinėje arba keliaujant po platųjį pasaulį?
Kalbėti su panieka apie žmones, kurie gyvena tavo paties visuomenėje, – ypač nemalonus dalykas. Šis atvejis dvelkia iracionalia, nepaaiškinama fobija arba traumine patirtimi. Arba žmogus niekada nėra susidūręs su romais ir fantazuoja, o šios fantazijos primena F. Goyos paveikslus.
Esu matęs visko. Pavyzdžiui, Alabamoje – šios pietinės Amerikos valstijos sudėtinga rasistinė praeitis jau tarsi įveikta – gali netikėtai išgirsti su baisia panieka kalbant apie juodaodžius. Amerikoje juokauta, kad yra trys kategorijos žmonių, kuriems neaišku kada bus lemta patekti į Baltuosius rūmus, tapti prezidentais. Manyta, kad tai – žydai, moterys ir juodaodžiai. Barackas Obama įvykdė žygdarbį: jis – pirmasis juodaodis žmogus, intelektualas, teisės profesorius, tapęs šalies prezidentu. Jei, duok Dieve, tapti prezidente pavyktų moteriai, pavyzdžiui, Hillary Clinton, įvyktų antras lūžis. Nežinau, ar kada nors žydas taps JAV prezidentu, bet aukštų politikų žydų Amerikoje yra buvę. Europoje taip pat yra tylių konsensusų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tarsi priimama tai, kad dalis alžyriečių, marokiečių, juodaodžių yra frankofonai, bet vieša paslaptis, kad jiems be galo sunku patekti į prancūzų elito sluoksnį. Tas pat pasakytina ir apie Rytų europiečius: Vakaruose jiems, nors yra tokie patys žmonės, patekti į elito sluoksnį labai sunku. Todėl neidealizuoju ir Vakarų, mano patirtys – įvairios.
Gyvenote Amerikoje. Kuo panašios ir kuo skiriasi šios šalies žmonių ir europiečių teisės egzistuoti pagal savo pačių pažiūras bei įsitikinimus?
Amerikiečiai yra atviresni ir šiltesni atvykėliams, skirtumo tarp vietinio ir imigranto beveik nėra. Tave, vos atvykusį, kaimynas gali pakviesti į savo šeimos šventę jau antrą vakarą. O štai tikėtis, kad į savo namus pakvies švedas arba anglas, ne taip paprasta. Nors santykiai ir puikūs, reikalai bus tvarkomi darbe, kavinėje. Amerikiečiams užsieniečiai lengviau tampa draugais, todėl emigrantams Amerika yra labai šilta šalis. Kita vertus, amerikiečiai menkiau negu europiečiai suvokia kultūrinę įvairovę, juos nemaloniai stebina jiems girdint vartojama svetima kalba. O europiečiams tai yra normalu, nebent prancūzai reikalauja, kad pasaulis kalbėtų tik prancūziškai. Europa yra daugiakalbė ir daugiakultūrė, o Amerikos daugiakultūriškumas yra labiau ideologinis nei giluminis ir kultūrinis. Amerika yra lydomojo katilo ir tam tikro politinio jautrumo derinys. O Europa – sudėtingas kultūrinis audinys, kur kas šimtą kilometrų randi po naują kalbą ir kultūrą. Netikiu, kad yra tobulų šalių. Kai kas man labai miela Amerikoje, ten esu gyvenęs ir dirbęs ketverius metus, bet kai ko beprotiškai ilgiuosi Europoje. Amerika yra pavyzdys, kaip galima laimėti iš emigracijos. Amerika yra pavyzdys, kaip šalis laimi savo atvirumu. Europa – pavyzdys, kaip galima išsaugoti unikalią kultūrų įvairovę.
Kam labiausiai nepakantūs europiečiai?
Žvelgiant istoriškai, europiečiai iki mūsų dienų labiausiai buvo nepakantūs žydams, ši nepakanta įtvirtinta religiniu pagrindu. Vėliau, po visų tragiškų patirčių, keičiantis Europai, keitėsi ir ši padėtis. Šiandien yra žmonių grupė, kuriai kur kas sunkiau nei žydams. Tai – moterys. Esu įsitikinęs, kad vyrų ir moterų lygybė, deklaruota kaip šimtaprocentinė Europos vertybė ir idealas, įgyvendinta ne visur. Statistika kraupi: kas trečia moteris pasaulyje yra patyrusi seksualinę prievartą, buvo sumušta ir pažeminta. Seksualinė prievarta, moters orumo žeminimas – tie dalykai, kurių žydai beveik nepatiria. Pagaliau žydai turi savo valstybę, o moterų valstybės nėra. Nors ir egzistuoja puošni retorika apie meilę moterims, realybė tokia: moteris iki šiol yra labiausiai Europoje kenčianti būtybė. Ekonomikos svyravimai ir krizės jaunas, talentingas moteris vien dėl silpnos jų šalies ekonomikos priverčia tapti sekso darbuotojomis stipresnės ekonomikos šalyse. Tokia kraupi yra tikrovė.
Mūsų visuomenės pakantumo tradicijų galima ieškoti praeityje. XVI–XVII a. Lietuva buvo tolerantiška šalis, joje prieglaudą rasdavo įvairių religinių pažiūrų atstovai, tačiau istorija mena ir tokius periodus, kai rūpesčiai dėl tautybės, tapatybės buvo ypač aštrūs. Lietuvos žydai man yra pasakoję, kad jų seneliai, tėvai turėjo keisti savo kilmę liudijančius vardus, pavardes. Ar galima teigti, kad šiuolaikinė Lietuvos visuomenė jau yra pakankamai tolerantiška?
Yra tam tikrų pokyčių. Lietuvos istorija labai graži. Mūsų šalį patys žydai iki Antrojo pasaulinio karo vadino mažąja Amerika, nes jautėsi čia laimingi. Net kai per Vakarus ritosi baisaus antisemitizmo bangos, Lietuvoje tokio aršaus ideologinio priešiškumo žydams nebuvo. Lietuvoje su žiburiu nebūtum radęs tokių klaikių pogromų, kokie rengti Moldovoje, Ukrainoje, Rusijoje. Ką ir kalbėti apie Antrąjį pasaulinį karą ir žydų Katastrofą, kurios faktai ir siaubas visiškai prieštaravo Lietuvos tradicijai.
Po karo, kai nebeliko žydų bendruomenės, ypač mažuose miesteliuose, ši tradicija išrauta su šaknimis, šilto bendravimo salelės liko tik Vilniuje, o provincijoje žmonės užmiršo, kad iki karo lietuviai ir žydai draugavo visur. Todėl lietuvio sąmonėje tą realų žydą, su kuriuo buvo galima draugauti, užėmė fantazijos apie žydus, su kuriais lietuviai nebesusiduria.
„Tolerancijai reikia žmones ruošti, kaip ir santuokiniam gyvenimui, kad jie suprastų, kas yra atsakomybė prieš kitą žmogų“, – sakėte viename interviu.
Tapti pakančiam, manau, nėra lengva. Tam, kaip ir santuokiniam gyvenimui, reikia rengtis, užsiimti saviugda. Santuoka, atsakomybė už savo partnerį, meilė, pagarba moteriai, tapimas geru vyru, geru draugu – visiems šiems dalykams reikia ruoštis. Taip pat – ir moderniam gyvenimui, nes nėra savaime aiškūs ir savaime suprantami tavo susidūrimai su kitų kultūrų žmonėmis. Net ir man yra iškilę dilemų: gyvendamas Anglijoje mačiau brutalių anglų ir pakistaniečių, indų santykių.
Daug galima pasiekti protinga pedagogika. Ne tuščiai moralizuojant, o pedagogui kūrybingai kuriant tokias situacijas, kad mokiniai pajustų, ką reiškia būti kitokiam – kitos lyties, kitos tautos ar pan. Kad berniukai suprastų, ką reiškia būti mergaite, kurią žeidžia brutalūs vaikėzai. Supratę mažumos situaciją tampame geresni. Norėčiau reabilituoti žodį „tolerancija“, jį neretai devalvuoja biurokratai kišdami į savo kalbas reikia ar nereikia. Tolerancija yra gebėjimas pabūti kito kailyje. Ir pagalvoti, kaip aš turėčiau jaustis to žmogaus situacijoje.
Man tolerancija nėra sutikimas su viskuo, kas sakoma. Jei kas nors pradės įrodinėti, kad moteris, palyginti su vyru, yra žema būtybė, kategoriškai nesutiksiu. Jei įtikinės, kad visos nuomonės yra vienodai vertingos, pavyzdžiui, Mindaugo Murzos ir Tomo Venclovos, aš protestuosiu. Tolerancija man reiškia pirmiausia empatišką atvirumą kitam, pabuvimą kito batuose, kaip sako anglai, ir norą apsaugoti kito žmogaus orumą, supratimą, kad mano paties orumas bus apsaugotas, jei aš saugosiu kito orumą. Deja, prie tolerancijos sąvokos neretai kabinami tam tikri apendiksai – praktinės patirtys ir prietarai.
Ar Jums pačiam visada lengva būti tolerantiškam?
Yra buvę atvejų, kai elgiausi pagautas impulso ir pykčio. Kartais, kai mane įžeisdavo, reaguodavau piktai. Būtų netiesa, jei teigčiau, kad visada esu iki šventumo pakantus. Būna, supykstu. Kartais mane tiesiog siutina žmonių komentarai arba agresija. Labai stengiuosi išmokti koreguoti savo elgesį. Reikia neleisti, kad tave apimtų pyktis ir kerštas. Mėginu iš savęs išrauti norą keršyti ir atsakyti tuo pačiu, kas žeidžia mane. Drįstu manyti, kad esu tai iš savęs išoperavęs.
Ar yra tolerancijos ribos? Tolerantiškiausia Europos šalimi laikoma Olandija. XVI a. ji pirmoji Europoje uždraudė persekioti kitatikius ir kitaminčius, deginti tariamas raganas, eretikus, žydus, homoseksualius asmenis. Šiandien Olandija yra įteisinusi lengvų narkotikų vartojimą, prostituciją, eutanaziją. Ar tai – išmintis, pagarba įvairiems žmogaus laisvės aspektams?
Tolerancija nėra absoliuti. XVII a. Olandija, palyginti su tokiomis katalikų imperijomis ir monarchijomis kaip Prancūzija ir Ispanija, kur buvo ujami ir koneveikiami hugenotai, kur siautėjo inkvizicija, atrodė lyg stebuklas. Drausdama deginti raganas, žydus, persekioti sektantus, kitatikius, ši šalis simbolizavo pažangą. Bet ne viską toleravo ir olandai. Miestuose įsigalėję kalvinistai ne visada buvo tolerantiški katalikams, nerodyta pakantumo ateistams ir t. t. Manau, kad ir dabar tolerancija pasižyminčiose šalyse – Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje – egzistuoja savi tabu. Taip nėra, kad visuomenė leidžia viską. Juokas kai kada yra nuostabus dalykas, neretai jis tampa puikia literatūra, tobulina žmonių santykius, bet kai kada tarnauja ir šėtoniškam kito įžeidimui. Tolerancija turėtų būti labai aiškiai pozicionuojama ir suprantama kaip susitarimas išsaugoti žmonių lygybę, orumą. Niekas neturėtų skverbtis į asmens sielą. Niekas neturėtų aiškinti moteriai, kas yra šeima, kaip būti tikra moterim, kaip būti tikru lietuviu arba tikru žydu. Tai paiki dalykai XXI a., bet tai nereiškia, kad turime išsižadėti kai kurių kultūrinių tradicijų. Tolerancija negali tapti buldozeriu. Egzistuoja ir kultūriniai skirtumai. Negali tikėtis, kad lietuvis, airis arba lenkas jaus ir suvoks pasaulį kaip olandas. To tiesiog nebus.
Ar įmanoma visuotinė žmonių santykių darna?
Būtų nuostabu, jei visuomenės sutartų, kad negalima žeminti žmonių, niekinti moterų, kad smurtu laikytinas ne vien fizinis, bet ir psichologinis, verbalinis smurtas. Nemanau, kad yra įmanoma visuotinė harmonija. Žmogus – laisva būtybė, o laisvė, kaip pasakytų krikščionys, susijusi su nuodėme: žmogus gimsta nuodėmingas, jis jau yra išėjęs iš rojaus, jis renkasi, o pasirinkimas – tai rizika ir klaidos galimybė. Žmogus yra netobula būtybė, pasmerkta gyventi sunkioje disonansų laisvėje. Viltis nėra visuotinis dainavimas unisonu. Man viltį teikia protingas žmogaus pasiryžimas koreguoti savo netobulą elgesį.
