Jie taip ir netapo vyru ir žmona. Jų romanas abiem atnešė daugiau kančios, nei meilės. Tačiau netgi dabar, praėjus beveik dviem šimtams metų, žmonės prisimena jų meilės istoriją.
Niekas negalėjo net pamanyti, kad Žorž Sand ir Frederikas Šopenas gali įsimylėti vienas kitą. Pernelyg skirtingi jie buvo – smulkus liguistas jaunuolis, pasižymintis riterio manieromis, ir vyrišku kostiumu vilkinti ryžtinga moteris su nepamainomu cigaru burnoje. Nepaisant to, jų romanas truko dešimtmetį ir pastūmėjo abu sukurti nepaprastus kūrinius: jis rašė muziką, ji – knygas.
„Kas ta atstumianti moteris?“
Pažinties metu ji jau buvo sukaupusi solidžią gyvenimišką patirtį. Amandine Aurore Lucile Dupin, kuriai buvo šiek tiek virš trisdešimties, buvo spėjusi pagyventi moterų vienuolyne, ištekėti, pagimdyti sūnų ir dukrą, palikti sutuoktinį, išvažiuoti paskui meilužį į Paryžių ir parašyti kelis romanus, prisidengusi vyrišku pseudonimu Žorž Sand.
Frederikui Šopenui nebuvo dar ir trisdešimties. Jis buvo žinomas kaip muzikos genijus ir virtuozas, apvažiavęs su koncertais daugybę šalių ir paliktas tos, su kuria buvo susižadėjęs.
Kai jie pirmą kartą susitiko aukštuomenės vakarėlyje bendros pažįstamos namuose, Šopenas linksmino visus grodamas fortepijonu. Namų šeimininkė nusprendė supažindinti dvi kūrybingas asmenybes, tačiau muzikantas tada neteikė didelio dėmesio šiai pažinčiai. O vėliau pažįstamų žmonių klausinėjo: „Kas ta atstumianti moteris – Žorž Sand? Ar ji apskritai moteris?“
Rafinuotų manierų jaunuolį tada šokiravo laisvamaniškas rašytojos elgesys ir ekstravagantiška jos išvaizda. Ji ne šiaip sau nešiojo vyrišką kostiumą, bet ir avėjo prie jo grubius aukštus batus, mūvėjo kepurę ir nuolat dantyse laikė cigarą. O štai „ramybės drumstėja“, panašu, iškart atkreipė dėmesį į jauną kompozitorių.
Visiškai ne medaus mėnuo
Žorž Sand ir Frederikas Šopenas dažnai susitikdavo įvairiuose renginiuose. Pabendravus su rašytoja, muzikanto nuomonė apie ją pasikeitė. Po kurio laiko pora pradėjo susitikinėti, pradžioje slaptai nuo aplinkinių. Praėjus keliems mėnesiams įsimylėjėliai ėmė atvirai kartu gyventi, o 1838 metų pabaigoje išvažiavo „žiemoti“ į Maljorką – kartu su Sand vaikais, kaip viena šeima. Tuo metu Šopeną, kuris nuo vaikystės sirgo tuberkulioze, kankino kosulio priepuoliai ir pora tikėjosi, kad švelnus klimatas padės pagerinti sveikatą.
Tačiau išėjo priešingai: Ispanijoje muzikantui pasidarė dar blogiau. Sand rūpinosi juo dieną ir naktį, o čia dar buto šeimininkas sužinojo apie savo nuomininko ligą. Pagal to meto įstatymus, baldus ir visus kitus daiktus, kuriuos lietė ligonis, tekdavo sudeginti. Suprantama, apmokėti už juos teko Šopenui ir Sand. Patys jie atsidūrė už durų. Kadangi niekas nesutiko priimti žmogaus, sergančio tuberkulioze, kito būsto jie taip ir nerado – juos priglaudė tik vienuolynas.
Nuotykiai tuo dar nesibaigė. Įsimylėjėlių laukė kelionė į Paryžių, tačiau visi laivai atsisakė juos priimti. Po eilės nesėkmingų mėginimų vis dėlto pavyko įkalbėti vieną kapitoną. Tiesa, genialiam kompozitoriui, puikiai rašytojai ir dviem vaikams skyrė blogiausią iš visų kajučių – kiaulių aptvaro kaimynystėje. Kaip vėliau sakė Šopenas, tos kiaulės turėjo kur kas geresnes sąlygas nei jis. Žorž Sand niekuo nesiskundė.
Vaikai prieš!
Grįžusi į Prancūziją „šeimyna“ apsigyveno Žorž Sand dvare. Tačiau ir ten laimės nebuvo: Šopenas ir toliau sirgo, sūnus pavyduliavo motinos svetimam vyrui, o ūgtelėjusi dukra, priešingai, stengėsi nustatyti „patėvį“ prieš motiną. Santykiai pamažu ėmė blogėti ir 1847 metais Šopenas neišlaikė. Muzikantas susirinko daiktus ir išėjo. Sand nepuolė jo stabdyti.
Iš pradžių jie siuntė vienas kitam laiškus, tačiau rašytojos dukra pasakojo Šopenui apie buvusios mylimosios neištikimybę.
„Verčiau matysiu jus priešininkų stovykloje, jei ginsiuosi nuo priešininkės, kuri maitinta mano krūtimi ir mano pienu“, – rašė pati Žorž Sand kompozitoriui.
Netrukus nebeliko ir laiškų. Kartą Šopenas ir Sand susitiko atsitiktinai, likus pusantrų metų iki kompozitoriaus mirties. Jis nekalbėjo su buvusia mylimąja, tačiau iki gyvenimo pabaigos palaikė šiltus santykius su jos dukra. Ir mirdamas vis dėlto prisiminė rašytoją: „Ji žadėjo, kad aš mirsiu jos glėbyje“.
Po Šopeno
Žorž Sand romane „Lucrezia Floriani“ galima įžvelgti aiškias asociacijas: Lucrezia yra pati rašytoja, o jaunas egoistas Karolis, kurį ji taip mylėjo ir dėl kurio žuvo, labai primena Frederiką Šopeną. Tačiau realybė nuo romano siužeto skyrėsi. Sand už savo mylimąjį gyveno net 27 metais ilgiau. Po jo mirties ji turėjo dar vieną vyrą, su kuriuo liko iki paskutinių dienų, rūpinosi ūkiu ir vaikais.
Šopeno santykiai Žorž Sand klostėsi sunkiai, tačiau daugelis biografų sutaria, kad būtent tais metais kompozitorius parašė savo geriausius kūrinius. Jų santykiai truko apie dešimt metų ir abiem atnešė daug kančių. Ko gero, sėkminga santuoka ir ramus šeiminis gyvenimas yra pernelyg sudėtinga sąvoka dviem po vienu stogu gyvenantiems genijams. Tačiau jų romanas prisimenamas iki šiol. Net praėjus beveik dviem šimtams metų.
