Nepamenu, kad anksčiau būčiau tvirtai svirusi į vieną ar kitą pusę. Vaikų tema niekada rimtai nekildavo, nes gyvenau kitais dalykais – darbu, universitetu, dviračiu, pasaulio gelbėjimu su draugėmis prie stalo... Vis dėlto kažkuriuo momentu pastebėjau, kad bendraamžiai ir jaunesni piliečiai iš mano socialinio rato pradėjo pranešinėti „geras naujienas“, metė gerti, jų pilvai suapvalėjo, o aš vis dar jaučiausi esanti Piteris Penas, kuris niekada nenori užaugti. Kol suvokiau, kad užaugti galima ir be vaikų. Kad mano kelias puikus ir be jų. Kad ramiau būti laisvu paukščiu, nei ganyti nuosavą lėliuką. Ir nors niekas akmeny neįkalta, mano pasirinkimas man suteikia palengvėjimą, atveria erdves. Esu pati sau ir galiu dalyti save savo nuožiūra.

Nes kūnas yra mano

Stigmas įtvirtina ir kalba. Štai frazės „bevaikė moteris“ apskritai derėtų atsisakyti. Yra didžiulis skirtumas būti „bevaike“ ir „laisva nuo vaikų“, „pasirinkusia vaikų neturėti“. Terminas „bevaikis“ – kaip „bedarbis“ ar „benamis“ – nurodo kažko trūkumą, tačiau mano atveju tai – ne trūkumas, o laisvė nuo to, ko nenoriu.

Kažkada seniai bendraamžė (šiandien esame 31-ų) draugė švedė išsipasakojo dvidešimties tapusi nėščia – per klaidą. Kaip ėjo metro ir jautė savyje kažką augant, kaip vėmė šalia požeminio traukinio, kaip buvo keista ir baisu. Per anksti. Tada ji pasidarė abortą, šiandien augina mylimą sūnų. Mane taip pat gąsdina mintis, kad kažkas manyje galėtų augti, dalytis mano kūnu, tarsi būčiau mėtų laukas, tačiau tai – tik šalutinė mano pasirinkimo neturėti vaikų priežastis, kaip ir kūno pokyčiai nėštumo metu, vėliau – žindymas ir dar nežinia kas. Šalutinės man net ir ekologinės priežastys (žmonijos ir taip pakankamai, naujas žmogus reikalauja daug neatsinaujinančių išteklių, (ne)tiesiogiai prisideda prie taršos ir gamtos niokojimo), ir ekonominės (auginti vaiką brangu). Tiesiog nenoriu turėti vaikų. Nei jų nešioti, nei gimdyti, nei auginti. Man jų nereikia. Aš pats sau – geras draugas. Ta laisvė man kompensuoja visus potencialius praradimus – tai, ko niekada nežinosiu praradusi. Deja, „tiesiog nenoriu“ nevertinamas kaip argumentas, esame verčiami savo pasirinkimus racionalizuoti.

Terminas „bevaikis“ – kaip „bedarbis“ ar „benamis“ – nurodo kažko trūkumą, tačiau mano atveju tai – ne trūkumas, o laisvė nuo to, ko nenoriu.

Jei gyvenime yra kokia nors prasmė, tai prisidėti prie bendros gerovės arba kai ką po savęs palikti yra didžiulė jos dalis. Palikti galima vaikus – savo įpročius, veido bruožus, arba nieko, o galima – ką nors žmonijai. Juk nuo gyvūnų skiriamės tik tuo, kad sugebame mąstyti… ir kurti. Poezija, muzika, knyga, paveikslas vertingi savaime. Jie – visiems. Aš save atiduodu kūrybai, kitiems ir… sau. Būtent tai yra pagrindinis mano argumentas. Atsiprašau, bet vaikai čia niekaip netelpa.
Lai neskamba kaip bandymas švelninti situaciją, tačiau vaikus labai myliu. Kitų vaikus. Apsiašaroju iš džiaugsmo supdama savo dukterėčią ar parduotuvėje kalbindama nepažįstamų piliečių mažylius, krykštauju, kai jie tiesia į mane savo rankytes. Moku būti su vaikais, man su jais faina. Kartais sakau, kad norėčiau vieno, bet tik trims dienoms, tačiau vaikas nėra trims dienoms. Jis yra visam gyvenimui. Atsakingai pamąsčiusi suprantu, kad nenoriu lįsti į tai, nuo ko niekada negalėsiu atsitraukti. Vaikui save turi atiduoti šimtu procentų, o kai kuriems mūsų kartais nelengva pasirūpinti patiems savimi. Be to, kai tavo gyvenimo neužpildo atžalos, tu jį pripildai kitų dalykų – nuo ąžuolų sodinimo, draugų iki traukinių kur nors toli į vieną pusę.

Jei kyla mintis, kad su amžiumi persigalvosiu, – taip, tai tikrai įmanoma, tačiau grūmojimas pirštu menkina ir žemina. Tai – tradiciška, konformistiška ir nelaukiama. Stigma „tikra moteris turi būti mama“ tik dar labiau skaldo visuomenę, sumažina visus iki reprodukcinių organų. Vis dėlto nesame vien reprodukciniai organai. Ar nevaisingas žmogus nieko vertas? Ar Dalai Lamos gyvenimas nieko vertas, nes jis nepalieka atžalų? Tiems, kurie bijo senatvėje likti vieni, patariu: neužkraukite naštos vaikams, nebėkite nuo atsakomybės už save. Kaltinimai savanaudiškumu taip pat stokoja logikos, juk atžalų neturintys žmonės moka mokesčius, iš jų išlaikomi vaikų darželiai ir poliklinikos. Kadangi savo laiko neturiu atiduoti vaikams, jį skiriu tiems, kuriems jo reikia labiau: draugei paguosti, savanoriškai veiklai, seneliams padėti. Niekam nekenkiu, laisvai pasirenku. Kūnas – mano. Ir gyvenimas – mano.

Etinis klausimas

Jei kalba pakrypsta apie vaikus, visada jaučiuosi besiginanti, nes iš manęs tikimasi pasiaiškinimų ir atgailos. Kanadoje esančio Karalienės universiteto (Queen's University's) filosofijos profesorė Christine Overall knygoje „Dėl ko turėti vaikų? Etinis debatas“ (angl. „Why have children? The ethical debate“) teigia, kad pasaulyje egzistuojanti nekvestionuojama pozicija turėti vaikų (jos priešprieša, nukrypimas nuo normos – neturėti vaikų) yra pasaulis aukštyn kojomis. „Pasirinkimas turėti vaikų reikalauja daug atidesnio pasiteisinimo ir sąmoningumo nei pasirinkimas jų neturėti, – rašo Ch. Overall. – Juk į būtį atvedamas naujas pažeidžiamas žmogus, ir jo ateitis yra kupina rizikos.“

Ar Dalai Lamos gyvenimas nieko vertas, nes jis nepalieka atžalų?

Pasak profesorės, sprendimas turėti ar neturėti vaikų yra etinis pasirinkimas. Antraip kūdikio atsiradimą reikėtų sieti su likimu – tarsi moterims šis faktas nutiktų, tarsi jos nešiotų, gimdytų nesąmoningai. Kalbos, kad dailioji lytis junta biologinio laikrodžio signalą „jau labai noriu vaiko“, gerokai abejotinos, nes dauguma to nepatiria. Dar 1916 metais amerikietė psichologė Leta S. Hollingworth rašė: „Nėra geresnio motinystės instinkto kaip nepakankamo populiacijos garanto įrodymo nei drastiški įstatymai dėl šeimos planavimo priemonių, aborto, kūdikių palikimo.“ Ir šiandien, praėjus šimtmečiui, valdžia kėsinasi į moters kūną, gviešiasi teisės jį kontroliuoti, pvz., dėl kontracepcijos, aborto galimybės. Moters kūnas priklauso tik jai pačiai. Tai pasakytina ir apie sprendimą tapti motina. Pasak Ch. Overall, yra keli šio sprendimo aspektai: pirmiausia – ar pastoti; antra – ar pastojus siekti išnešioti, trečia – ar, vaikui gimus, jį auginti. Ir apsispręsti turi tik pati moteris.

Pasak profesorės, „socialiniu požiūriu moterys vis dar apibrėžiamos pagal jų santykį su vaikais. Būtent todėl sprendimo dėl dauginimosi kontekstas yra politinis – susijęs su [vyrų ir moterų] galios, valdžios, prestižo, gerovės ir ateities perspektyvų skirtumais.“ Nors iš akmens amžiaus pajudėjome, didžiausia atsakomybė ir vaikų auginimo našta krinta moteriai ant pečių. Tikriausiai jai pačiai ir spręsti, ar tikrai to nori?

Profesorė Ch. Overall prieina prie išvados, kad dažniausiai pateikiamos etinės sprendimo turėti vaikų priežastys – siekis pratęsti giminę ar žmoniją, troškimas besąlygiškai mylėti ir būti mylimam, socialinių lūkesčių pateisinimas – nepakankamos. Ką jau kalbėti apie nevykusias priežastis – norą sukurti naują save ir taip įgyvendinti neišsipildžiusias svajones, norą sulaikyti išeiti sumaniusį ar smurtaujantį partnerį ar norą neišsiskirti, esą „taip reikia“, „taip visi daro“, „kaip gi kitaip?“ Mokslininkės nuomone, vienintelė etiniu požiūriu teisinga priežastis turėti atžalų yra noras tarp jų ir tėvų kurti fizinį, psichologinį, intelektinį ir moralinį ryšius. Ačiū profesorei už filosofiškai atsuktą veidrodį.

Pagrindinis mano argumentas – atiduodu save kūrybai, kitiems ir… sau. Atsiprašau, bet vaikai čia niekaip netelpa.

Kiti filosofai keliauja dar toliau. Knygą „Geriau niekad nebūti buvus. Atėjimo į šį pasaulį žala“ (angl. „Better never to have been: The harm of coming into existence“) išleidęs Keiptauno universiteto (Pietų Afrika) Filosofijos fakulteto dekanas profesorius Davidas Benataras įgijo ne vieną priešininką. Pasak autoriaus, žmogus neišvengiamai kenčia (ir malonumai, net jei jų patiriama daugiau, tos kančios neatsveria), tad geriau jau niekada negimti, nes tik tokiu atveju nepadaroma jokios žalos. Profesoriaus siūlymu, visa žmonija turėtų nustoti daugintis, ir po maždaug šimto metų Žemė būtų laisva. Tai jai būtų į naudą, – ar dabar mūsų sąžinės neslegia kalnai šiukšlių, dėl mūsų veiklos išnykusių gyvūnų rūšių sąrašas, užterštos upės, nukapoti kalnai ir t. t.? Ar tokia mintis – ne iššūkis? Kartu profesorius D. Benataras teigia, kad tie, kurie esame, turėtume džiaugtis gyvenimu, kiek sugebame.

P. S. Žurnalistė, kovotoja už žmogaus teises Gloria Steinem teigė: „Kiekvienas žmogus su gimda neprivalo turėti vaikų, kaip kad kiekvienas žmogus su balso stygomis neprivalo tapti operos dainininku.“ Nebent tikrai nori ir tikrai sugeba.

Patirtis

Apklaususi tris vaikų nusprendusius neturėti savo draugus, atrandu jų bendrumų: visi – trisdešimtmečiai, atrodo jaunesni, nei yra, itin kūrybingi, savo profesijos asai, šneka keliomis kalbomis, daug keliavo ir gyveno ar gyvena už gimtinės ribų, linkę į avantiūras ir daryti sprendimus, kuriuos masės vertina kaip „radikalius“, „nesąmones“. Visus šiuos žmones vienijantis dalykas yra laisvė. Nebandau priešinti laisvės ir vaikų – su jais laisvė irgi galima, tik… kitokia.

Draugas (37 m.): „Daugybė žmonių, tarp jų – ir aš, pasaulį matome kupiną galimybių. Universitetas, šeima ir paskola nebėra vienintelis kelias. Trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai keliauja, kraustosi iš vienos šalies į kitą. Aš poryt galėčiau būti nebe Londone, o Dubajuje ar Australijoje, kur manęs lauks darbas, – tokią matau savo ateitį. Vaikai šią laisvę gerokai apribotų.
Kitokie gyvenimo keliai šiandien yra tikrai įmanomi. Jei taip būtum mąstęs prieš pusę šimtmečio, tave būtų nurašę kaip išprotėjusį kačių mėgėją. Nūnai keliauti, sutikti naujų žmonių ir su jais bendrauti yra ne atostogų planas, o gyvenimo būdas. Pradedi suvokti, kad 50 ar 60 metų nėra pabaiga, kad tau nereikės sekmadieniais laukti anūkų, nes savaitgaliais būsi užsiėmęs. Tau – 50 metų, ir tu gyveni.

Į klausimą, ar turiu vaikų, atsakau: „Dar ne.“ Ir daugiau neaiškinu. Taip atsakydamas išvengiu konfrontacijos, nes atviras atsakymas sulaukia nepozityvios reakcijos.
Sako, daugintis yra natūrali biologinė mūsų paskirtis, bet jei paisytume tik gamtos, moterys galėtų gimdyti jau būdamos dvylikos metų. Ar tai reiškia, kad visas menstruacijų sulaukusias paaugles turime siųsti į gimdyklas? Pagal mūsų įstatymus, lytiniai santykiai su nepilnamečiais draudžiami, o dar moralė... Socialinės sistemos normos nebūtinai atitinka gamtos normas. Kodėl tai negalioja ir reprodukcijai? Galbūt vis labiau nusisukdami nuo pagrindinių evoliucijos elementų – maitintis ir daugintis – tampame civilizuotesni, žmogiškesni?“

Draugė (31 m.): „Augau su darbui atsidavusia mama. Vienišam gimdytojui sunku, o sovietiniais ir ankstyvaisiais nepriklausomybės laikais lengviau tikrai nebuvo. Užaugau ne tik savarankiška, laisvai apsisprendžianti dėl visko, bet ir tikinti, kad vaikai – gyvybė – labai prasmingas, kone šventas reikalas. Vos kur pasirodau, vaikai mane iškart aplimpa, šiomis akimirkomis nepaprastai džiaugiuosi. Labai svarbu atrasti ir kurti santykį su mažais žmogučiais, išgirsti, kaip jie mąsto. Ankstyvoje jaunystėje buvau įsitikinusi, kad vėliausiai 25-erių jau sūpuosiu stebuklėlį, bet, pasakiusi, kad greitai jų turėsiu, sulaukdavau kreivų žvilgsnių. Niurnėdavau, esą turėti vaikų – socialinė norma, tad ko visi į mane šnairuojat? Na, ir kas, kad neturiu vyro, kad darbas mane nešioja po pasaulį? Ateis laikas, ir susitvarkysiu, kaip noriu. O žmonės sakydavo: „Dar per jauna, palauk! Ko skubėti? Juk vaikai pririša ir apriboja gyvenimą...“

Laukiau to „tinkamo“ laiko, bet kartą drąsiai savęs paklausiau: „Kam man tų vaikų reikia? Kas yra vaikas ir ką reiškia, kad jo noriu? Ar esu tokia savanaudė, kad man būtinai reikia savo kūno ir kraujo šiame pasaulyje? Ar taip skaudu galvoti apie neįgyvendintas svajones, kad noriu viską įkūnyti kitame žmogutyje? Negi nėra kitų dalykų, kurie padėtų man save įprasminti? O kas yra žmogus? Kaip jis ateina į šį gyvenimą ir ar gimdytojai nebus tik mediumai, per kuriuos naujas dvikojis žinduolis paleidžiamas kurti savęs ir savo aplinkos? Kokia atsakomybė yra leisti augti neužkraunant savęs tam naujam žmogui?“

Mano požiūrio į vaikus ir žmogaus atsakomybę pokyčiui įtakos turėjo įvairių kraštų, tradicijų ir naujų požiūrių atradimas. Vieni gimdo, nes kitaip neišeina, nemoka, kiti – nes labai nori mažylio. Nė viena priežastis man nėra artima. Pasaulyje tiek vaikų, kurie nežino, kas yra šiluma, sotus skrandis, meilė, jaukumas ir visavertis gyvenimas su suaugusiaisiais, kuriems vaikai iš tikrųjų rūpi. Jei kada nors stipriau supulsuos savanaudiškumo gyslelė, žinau, kur yra artimiausi vaikų namai...
Kai tažalų turintys draugai paklausia: „O tu apie vaikus negalvoji?“, ramiai nusišypsau ir atsakau: „Kiekvienam savo. Svarbu aiškiai žinoti, ką ir dėl ko darai.“ Svarbu išlikti savarankiškam, savikritiškam, o svarbiausia – atsakingam už save ir savo veiksmus. Tegyvuoja visi pasaulio vaikai, kuriems reikia šilumos, meilės, dėmesio ir protingų tėvų!“

Draugė (30 m.): „Mane nervina, kad privalau galvoti apie vaikų turėjimą ir gimdymą. Yra begalė dalykų, apie kuriuos nereikia galvoti. Yra įvairių dalykų, kuriuos fiziškai galėtume atlikti, tačiau tikrai niekas neprimena, kad reikia norėti juos daryti. Niekas neprikaišioja, kad jų dar neatlikome, ir neaiškina neįsivaizduojantys, kodėl nenorime to daryti. Kada tai baigiasi? Tikriausiai tada, kai peržengiama tam tikro amžiaus riba. Tada nusprendžiama, kad laikas jau, deja, praėjo, ir apie vaikus nebeklausiama. Gal užjaučiama.

Bandau pažvelgti į visa tai švaria galva. Nežinau ir nesuprantu, ką reiškia „noriu turėti vaikų“, koks tai pojūtis. Nieko panašaus nejaučiu. Man apskritai nesuvokiamas jausmas norėti vaikų. Kas tai? Ar šis noras panašus į kitus norus, tikslus? Ar apskritai galima traktuoti tai kaip norą? Kaip galime būti tikri dėl radikalaus ir negrįžtamo savo gyvenimo pasikeitimo?
Galvoti apie nėštumą ir gimdymą apskritai nesugebu, todėl noriu būti palikta ramybėje ir apie tai nekalbėti, nes neturiu ką tuo klausimu pasakyti.“