Nors paskutinį kartą su Gabija matėmės prieš gerus 10 ar 15 metų, atrodo, tarsi būtume išsiskyrusios vakar. Per tą laiką daug kas pasikeitė – ji pagyveno Kinijoje, ištekėjo, pagimdė tris vaikus, parašė dvi knygas, pabėgo iš televizijos, kartu su vyru rinkodaros specialistu ir grafikos dizaineriu Jurgiu Pauliuku įkūrė komunikacijos agentūrą „Collegis“, nuveikė daugybę kitų įdomių darbų. Vis dėlto atrodo beveik nepasikeitusi – tokia pat švytinti ir trykštanti gera nuotaika. Iššokusi iš automobilio judrios gatvės kelkraštyje šiltai apsikabina, apipila komplimentais mano ryškiai geltoną sijoną ir padovanoja savo naujausią kūrinį – knygą „Kalaharis. Kasdienybėje meilė yra žavinga“ (leidykla „Collegis“). Jau pirmuose jos puslapiuose apie rožės pasirinkimą atiduoti savo gyvybines jėgas lapams arba žiedui Gabija atvirai rašo: „Būti lapija? Vėsa, ramybe, viską sugeriančia žaluma? Tiek to. Ne šįkart. Suteiksiu šansą šiandien geriems būti kitiems. Aš būsiu žiedas, kad ir kaip tai vėl kam nors nepatiks.“
Neslėpsiu, Gabija, tavo „Kalaharis“ užkabino mane nuo pirmo puslapio – ir žaviu kasdienybės lengvumu, ir po juo pulsuojančiomis įžvalgomis, patirtimi. Atrodo, lyg knyga būtų parašyta vienu brūkštelėjimu, bet kiekvienas sakinys –ilgai gludintas.
Panašiai ir buvo. Knygą parašiau per savaitę. Gal reikėtų sakyti „surašiau“, nes lyg nėščia tą knygą savo viduje nešiojau 5-erius metus. Man patinka daugiasluoksniai dalykai. Vieni žmonės kapstysis giliau, kiti „Kalaharį“ skaitys kaip traukinio knygą – pavartys ir paliks kupė. Tai nėra romanas, kurį būtinai perskaitai nuo pradžios iki galo, o paskui padedi į lentyną visiems laikams. Aš pati savo knygų padėlioju šen bei ten, palieku gatvės knygynėliuose, kavinėse. Vadovaujuosi narkotikų platintojų principu – iš pradžių duok nemokamai (juokiasi). Flirtuočiau sakydama, kad ji labai lengvutė. Norėjau tokio lengvo sunkumo. Kaip vėjas. Senovėje lietuvių jūreiviai vėjus vadino švelniai – vėjužiais, nors kai kurie jų gali sukelti audras. Man patinka pasinerti į žodžių skambesį, šis neretai suteikia jiems visai naują turinį, net priešingą reikšmę. „Kalaharis“ skamba taip skaniai, lyg koks saldainis būtų. Gražiai dera su pirmąja mano knyga „Karavansarajus“. Pirmiausia sužavėjo žodžio „Kalaharis“ skambesys, o tada sužinojau, kad Kalahario dykuma – ilgiausias pasaulyje smėlynų ruožas, be jokių oazių. Ėmiau galvoti apie širdies dykumas. Juk būna akimirkų, kai ta širdis suaižėja, sukietėja...
Visi stengiamės būti labai teigiami. Nuolat vaidinti – ne mano kelias. Mėgstu kalbėti apie viską. Nuoširdžiai.
Knygoje rašai: „Jausmų dykuma smėlio pūgas tik sukeldavo, širdis tik dar labiau aižėti pradėdavo, net ašaroms vandens nebelikdavo... Bergždžias gyvenimas, duslus kvėpavimas sausroje, alsavimas bedvasis...“ Nustebau tai perskaičiusi, nes visada atrodai džiugi kaip trykštantis šaltinėlis.
Kai kurie žmonės sako, kad tai, apie ką rašau, labai intymu, pernelyg atvira, bet nesijaučiu knygoje atviraujanti labiau nei gyvenime. Ir kas sakė, kad ta lyrinė herojė – tai aš? Visi stengiamės būti labai teigiami. Nemėgstu to fasado, viršelio gyvenimo. Man patinka kalbėti apie viską. Nuoširdžiai. Nesu balta ir pūkuota – ir paliūdžiu, ir supykstu. Tarkim, pagal ajurvedą esu ugnis, pagal baltų mitologiją Gabija – ugnies deivė. Manau, reikia paleisti emocijas, nebijoti jų. Jau prisibuvome mandagūs, su kaklaraiščiais. Geriau supykti ir vėliau atsiprašyti, nei slėpti tave ėdančius jausmus. Nuolat vaidinti – ne mano kelias. Anksčiau klausydavausi kitų žmonių pasakojimų, kaip gražiai gyvena, su vyru nesipyksta, vaikai nevargina, darbai sekasi, ir galvodavau, kad gal aš nenormali, gyventi nemoku? Paskui supratau, kad žmonės nepasakoja, kaip iš tikrųjų jaučiasi, nes bijo būti pasmerkti. Sėdi bičiulė ką tik vaikučio susilaukusi ir bijo prasitarti, kaip jai sunku, nes atžalos juk turėtų teikti vien džiaugsmą. Jei žinotų, kad pirmieji metai po gimimo kritiniai daugeliui šeimų, kad tuo metu įvyksta daugiausia skyrybų, kad ir kiti pavargsta, pyksta, nespėja, tikrai jaustųsi ramiau. Būdavo, susipykstame su Jurgiu, ir imu dramatizuoti: „Gal netinkame vienas kitam? Gal tai – ne meilė?“ Jis ramina sakydamas, kad gyvenimas negali visada kilti į kalną, kad būna ir nuolydžių, svarbiausia nedaryti iš to dramų. Labai taikliai yra pasakiusi mano mama: „Nustok galvoti, dukryte, pradėk bulves skusti!“ Kartą perskaičiau Vilniaus arkikatedroje poroms rengiamo seminaro pavadinimą „Pati sugalvojau, pati įsižeidžiau“. Juokiausi iki ašarų. Daugumai mūsų tai tinka. Kuo labiau susireikšminusi esi, tuo dažniau įsižeidi. Labai mėgstu analizuoti, knaisiotis, nors kartais kur kas išmintingiau būtų tiesiog apsikabinti.
Kai prieš 10 metų su Jurgiu išvykote į Kiniją, neslėpei, kad važiuojate lipdyti griūvančių santykių. Vos per 3 mėnesius sulipdėte juos iš esmės – grįžai jau laukdamasi, iškart susituokėte. Kas tada nutiko?
Po septynerių draugystės metų pasijutome atsidūrę ties savotiška lūžio riba, kai negali gyventi su tuo žmogumi, bet negali ir be jo. Tai skyrėmės, tai taikėmės, paskui supratome, kad taip draskydamiesi varginame ir save, ir kitus. Per ilgai skaudinome tėvus, per ilgai mus guodė draugai ir draugės, todėl nutarėme pabėgti į Kiniją. Šiandien tai atrodo absurdas, o tada – romantiška. Beveik visos krizės kyla iš nuovargio, poilsio stokos. Prieš trenkiant durimis, verta pasvarstyti, kur eisi toliau. Jei į viešbutį išsimiegoti, tada viskas išsprendžiama. Neretai mūšis dėl neišplautų indų perauga į karą, traukiami seni ginklai, prisimeni, ko jis ar ji prieš 10 metų nepadarė ar ką padarė... Man labai padeda moterų bendrystė, palaikymas, kai jos neleidžia susireikšminti ir sureikšminti savo problemų. Girdėjau, kad moteris po 35-erių metų jau neturėtų verkti. Ji turėtų būti susitaikiusi su savo, kitų trūkumais ir nedaryti ašaringų dramų dėl kiekvienos smulkmenos. Nėra mūsų santuoka tobula, bet ji tikrai sveika.
Nėra mūsų santuoka tobula, bet ji tikrai sveika.
Ar po šios kelionės gimusios dukros vardas Mėja Ly – tai duoklė Kinijai? Ar nepriekaištauja dėl tokios dovanos?
Jai dar labai pasisekė, nes Jurgis norėjo pavadinti tik Ly... Esame taip sutarę, kad vardus mergaitėms galvoja tėtis, o berniukams – mama. Tąsyk šiaip ne taip kartu su Jurgio mama įkalbėjome jį dėl lietuviškiau skambančios vardo dalies. Neatrodo, kad tas vardas dukrai labai trukdytų, nors kartais abi su vyresnėle Dite juokais pabumba, kad užaugusios pasikeis. Jei tik nori, tegul keičia, tikrai nesupyksiu. Ir vardus, ir drabužius, ir draugus, ir norus, ir įpročius...
Vis dėlto pati nieko keisti nepanorai – susituokusi taip ir likai Vitkevičiūtė. Kodėl? Nenori atsisakyti pavardės, nes ji jau pernelyg gerai žinoma?
Kokia tau žinoma?!.. Paklausk bet kurio kavinėje sėdinčio žmogaus, kas aš tokia. Nė vienas neatsakys. Tokie jau margi esame. Mano pavardė vienokia, Jurgio – kitokia, Ditės iš pirmos santuokos – dar kitokia. Vyras sako: „Myliu tave, mano žmona Gabija Vitkevičiūte“, ir man gražu. Pavardė nieko nekeičia. O santuoka? Buvome jau daug metų pragyvenę kartu, tad didelių pokyčių nepajutau. Vis dėlto iš savo patirties galiu pasakyti – jei vyras per pirmus draugystės metus nepasiūlo tuoktis, eik nuo jo kuo toliau. Tai ir savo dukroms kartoju. Jei tikrai tave myli, norės turėti savo glėby, pase ir gyvenime.
Esi daugiavaikė mama. Vyresnėlei Ditei iš pirmos santuokos – jau 17 metų, Mėjai Ly – 10, Teresei – 4, Tadui Jurgiui rugsėjo pradžioje sukaks vieni. Knygoje rašai: „Kai trečias, žmonės dar stebisi ir džiūgauja, bet kai jau ketvirtas, apstulbsta ir nebesveikina.“ Ar tai tiesa? Neslepi, kad vaikus auginti sunku, bet vis tiek ryžotės turėti keturis...
Neseniai skaičiau, kad žmonės, prieš pradėdami gyventi kartu, turi susitarti dėl kai kurių dalykų. Vienas jų – vaikų skaičius. Abu su Jurgiu juokaujame, kad, išgirdę, jog kuris nors iš mūsų nori turėti tiek daug vaikų, būtume net nepradėję draugauti. O gyvenimas ima ir surikiuoja savaip. Tadukas buvo labai netikėtas vaikas. Ir prisipažinsiu – tikrai sunku mano metų nemiegoti naktimis. Gausios šeimos atžalos išmoksta dalytis, nes neturi pasirinkimo. O tu išmoksti duoti, nes irgi neturi pasirinkimo. Laistai tą augalą, prižiūri, nors žinai, kad vaisius raškys jau kiti. Ar teisingai auginai, sužinosi tik pamatęs, kaip šalia tavo suaugusio vaiko jaučiasi kiti žmonės. Kita vertus, nereikia suabsoliutinti savo vaidmens. Štai auga keturi vaikai. Ir tėvai tie patys, ir auklėjimo metodai, o kokie visi skirtingi! Ditė – įžvalgi, teisinga, darnos ir stabilumo saugotoja. Labai graži, geros širdies, stilinga, tik galėtų daugiau skaityti. Mėja Ly yra vėjas. Energinga, šokėja nuo mažens. Jos visada tiek daug! Su visais nori draugauti, bendrauti, šeimai reikia nemažai jėgų nuleisti ją ant žemės. Teresė – tikra mokslininkė. Kalba storu, sodriu balsu, mėgsta skaityti, rašyti, vaikšto su manimi į biblioteką. Jai kyla daug klausimų, ir visi labai rimti. Pavyzdžiui, ar galės po mano mirties vairuoti mano mašiną. Tadukas – nepaprastai geras vaikas. Toks mandagus, kultūringas, nuolat šypsosi ir juokiasi. Didelis džiaugsmas namams.
Visada buvau tik už natūralų gimdymą, o teko patirti keturis Cezario pjūvius. Teisuoliškumas visada atsisuka prieš tave.
Koks jausmas po trijų dukrų sulaukti sūnaus? Gal planuodami lytį taikėte kokius nors burtus, skaičiavote Mėnulio dienas?
Tikrai nieko nedarėme, kad gimtų berniukas. Tiesą sakant, mano vyras norėjo ketvirtos mergaitės, kad būtų karalius tarp princesių. Į nėštumo pabaigą tyrimai rodė, kad gims berniukas, bet kadangi jis rodė tai ir kitais kartais, tuo nelabai tikėjome. Mamai auginti sūnų – visai kitoks jausmas. Net saldu darosi vien žiūrint į jį. Ko gero, tarp skirtingų lyčių vyksta visai kitokia chemija, kitaip apsikabini, bendrauji, prisiglaudi. Tarp manęs ir dukrų yra konkurencija, tegul ir nesąmoninga. Nori būti joms ir draugė, ir autoritetas, nuolat iš naujo braižai ribas, jaučiasi tam tikra įtampa. Būnant su sūnumi, iškart užplūsta harmonija, ramybė. Aišku, pasipykstam su vaikais, ypač dėl buities. Ją pernelyg sureikšminu. Kitos lengvai viską susitvarko, o aš – su tokia kančia, kone įsižeidusi, kad viską tenka daryti pačiai. Tai kelia įtampą visai šeimai. „Mama, tu – tarna!“ – sako Teresė, nes neištaria žodžio „tarnaitė“. Kartais numoju ranka – lengviau pačiai padaryti, nei iš kitų išreikalauti. Spės dukros prisidirbti, kai savo šeimas turės. Kai pernelyg susiginčijame, primenu, kad tėvus pasirinko pačios, todėl teks su tuo susitaikyti. Karmos dėsniais tikintys žmonės sako, kad sunkiausi išbandymai ateina per šeimą, – jos nariai yra tie, kurie padeda mums atidirbti buvusias skolas.
Esi užsiminusi, kad Ditės paauglystė buvo nelengva. Kaip jai sekasi dabar?
Labai pasitikiu savo vaikais, neįsivaizduoju, kad galėtų meluoti, gudrauti. Niekada neskambinu jų draugų tėvams norėdama patikrinti, ar tikrai nakvoja pas juos, ką veikia. Tas perdėtas pasitikėjimas – ir laimė, ir nelaimė. Ditės paauglystė tikrai buvo labai sunki. Kartais viskas atrodė siaubas ir tragedija, dabar suprantu, kad tai buvo laimė ir dovana. Paauglių psichologai, pas kuriuos uoliai vaikščiojau visus metus, man paaiškino, kad toks yra tėvų ir vaikų atsiskyrimas, jis visada mažiau ar daugiau skausmingas. Ditę jau išvežėme į Daniją, ten baigs 11 ir 12 klases. Ne todėl, kad norime išsiųsti kuo toliau, tiesiog Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kur mokėsi, buvo tik 10 klasių, norėjosi tęsti tai, kas pasiekta. Į vaikų išsilavinimą investuojame tikrai daug. Jei manęs netenkina mokytojų darbo kokybė, jei jie nemoka nusileisti iki vaiko akių lygio, ieškau kitų. Mėja Ly lanko Karalienės Mortos mokyklą, Teresė dar eina į darželį. Jei ne vaikų mokslai, galėtume sau leisti kur kas daugiau kelionių ir kitokių pramogų, jau daug metų vien iš užgaidos neperku naujų batukų ir rankinukų, bet nesiguodžiu, priešingai – didžiuojuosi, kad mūsų šeimos prioritetai tokie. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kad galėčiau už rankinę mokėti keturženklę sumą. Net ir juaniais. Kai vertybės taip išsikreipia, pradedu bijoti karo.
Prieš 10 metų aktyviai dalyvavai pilietinėje iniciatyvoje „Aš ir tu – draugiški šeimai“, daug kalbėjai apie vaikų ir tėvų diskriminaciją. Ar šiandien sunku būti daugiavaike mama?
Situacija labai pasikeitė. Prisimenu, kaip tada Susisiekimo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose aiškinome, kad kažkur toli yra parkavimo vietos nėščiosioms ir šeimoms, specialios kasos, vaikų vystymo kambariai, kėdutės, o nustebę valdininkai tik raukė antakius. Dabar kaskart, kai statau automobilį prie prekybos centro ar matau, kaip girtuoklėlis užleidžia vietą besilaukiančiai mamai, man iš džiaugsmo spurda širdis. Daugelio dalykų neįvertiname. Tarkim, kad Lietuvoje auginti vaikus labai saugu. Jie gali iki pat vakaro būti kieme, patys nuvažiuoti ir grįžti iš būrelių, savarankiškai nužygiuoti per kelias gatves pas draugą į šventę. Neseniai mano knygos dailininkė Kristina Norvilaitė, grįžusi su dukra iš Londono, pasakojo apie neužtikrintumą toje šalyje, vaikų grobimą, nemandagumą. Be to, pas mus auginti vaikus pigiau – nei išsilavinimas, nei papildomi užsiėmimai, nei auklės dar nekainuoja kaip ten, nors mūsų reikalavimų kartelė iškelta nepaprastai aukštai.
O kaip sekasi derinti motinystę ir karjerą? Ką šiuo metu veiki? Ar nepasiilgsti televizijos? Nors joje nedirbi 10 metų, dauguma tave pirmiausia atsimena kaip laidų vedėją ir redaktorę.
Tiesą sakant, nelabai turiu laiko galvoti apie televiziją, svajoti, ko norėčiau. Tam reikia laiko ir vienumos, o aš niekada negyvenau viena. Iš tėvų – į vieną glėbį, tada – į kitą, pasipylė vaikai. Turbūt galėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek naktų esu praleidusi viena. Nesu kovotoja: jei karavanas eina viena kryptimi, netraukiu priešinga. Priimu tai, ką siūlo gyvenimas, o iš televizijos pasiūlymų kol kas nesulaukiu. Jei norėčiau, turbūt ir sulaukčiau? Neseniai dalyvavau dviejuose tarptautiniuose konkursuose – pretendavau į darbą, apie kurį svajojau. Abu pralaimėjau. Iš pradžių nusiminiau, o paskui pagalvojau, kad tokiame konkurse ir penkta vieta nėra blogai. Mano konkurentai buvo iš Niujorko, Berlyno, Londono, daug metų dirbantys šį darbą, tikri profesionalai, pasiruošę rungtis kaip žvėrys. O aš į pokalbį su bene 10 komisijos narių atėjau ką tik atitraukusi nuo krūties kūdikį, tiesiai iš namų, suderinusi visų valgiaraščius, surikiavusi darbus. Neturėjau nė valandos persijungti į tą aplinką, pažadinti proto aštrumą, parengti tinkamą žodyną, išskaidrinti mintis.
Mamai auginti sūnų – visai kitoks jausmas. Man saldu darosi vien žiūrint į jį. Ko gero, tarp skirtingų lyčių vyksta visai kitokia chemija.
Tavo darboviečių ir veiklos sąrašas toks ilgas, kad jam užrašyti prireiktų kelių puslapių. Ar dabar jautiesi atradusi savo kelią?
Ilgai save drožiau dėl tų nesuskaičiuojamų veiklų, o paskui pagalvojau – nors esu dirbusi ne vienoje įmonėje, sritis iš tikrųjų ta pati – žurnalistika ir viešieji ryšiai. Padedu įmonėms tapti žinomoms, kartais vedu seminarus, rašau. Negalėčiau suderinti sėslaus darbo visu etatu ir keturių vaikų mamos pareigų, bet ir nenorėčiau. Man patinka būti savo laiko šeimininke, be to, supratau, kad esu projektų, o ne rutinos žmogus. Man labai įdomi pradžia. Galiu sugalvoti idėjų, suburti komandą, įsukti naują veiklą, bet kantrybės baigti neturiu. Supratau ir tai, kad man geriausia dirbti vienai, o ne su komanda. Esu labai reikli ir sau, ir kitiems. Būdavo, priekaištauju, paskui gailiuosi, apimta kaltės jausmo nepelnytai apdovanoju. Tai sukeldavo tik suirutę. Energijos ir idėjų įgaunu, kai suspaudžiu save į kumštį ir pabūnu viena kur nors kampe, miške ar bibliotekoje.
Jėgų turbūt suteikia ir sveikas gyvenimo būdas, – jį jau daug metų praktikuoja visa šeima?
Nors šeima gausi, į polikliniką einame tik pamatuoti vaikų ūgio ir svorio. Turime savo manualistą, netradicinės medicinos gydytoją. Pati vaikštau ir vaikus vedžioju į masažus. Tai, manau, – ne savęs lepinimas, o sveikatos stiprinimas. Su Jurgiu vaikštome į adatų terapijos procedūras. Du tris kartus per savaitę darau dubens dugno raumenų makštą, jogos pratimus. Nesakau, kad niekada nesergame, gal tik žiūrime į ligas truputį kitaip. Sako, kad sloga – tai vėjas. Jei mamos galvoje tas vėjas įsisiaučia, vaikai suserga sloga. Tada užtrauki rankinį minčių stabdį, ir eini vaikų apsikabinti. Bendras daugybės ligų, nuovargio ir nelaimių vardiklis yra alkoholis. Tiems skeptikams, kurie tuo netiki, siūlau pabandyti negerti 40 dienų ir įsitikinti patiems. Vegetarizmas man atrodo elementaru ir suprantama, tai nėra jokia egzotika. Pavyzdžiui, mane stebina, kad žmonės valgo gyvūnus. Aš ir vaikystėje mėsos nemėgau. Kai laukiausi, daktarai aiškino, kad mėsa būtina, valgiau per jėgą, bet prisipažinsiu – dažniausiai išvemdavau, nes nepriimdavo organizmas. Kai atsisakai mėsos, žuvų, alkoholio, rūkalų, daug kas pasikeičia, net mąstymas, bendravimas. Manau, kad ir tą krizę, kai su Jurgiu vos neišsiskyrėme, patyrėme iš dalies dėl to. Dabar irgi susiginčijame, bet kai esi blaivus, švarus, konfliktus sprendi visai kitaip. Vadinamoji namų aura irgi tapo švari, čia jaučiamės saugiai, svečių noriai pasikviečiame. Su laiku ne tik valgyti, bet ir būti tokioje vietoje, kur ruošiama mėsa, tampa slogu. Štai nueiname švęsti Užgavėnių, visur tvyro kepamos mėsos kvapas, vaikai neištveria, prašo: „Einam iš čia, čia smirdi.“ Tai kiek apriboja gyvenimą – ne visur gali būti, tad dar labiau užsidarai saugioje namų erdvėje. Tik nenoriu mokyti. Žmonės skirtingi. Štai vienoms moterims beveik nieko nereikia daryti – jos savaime gražios ir sveikos, kitoms tenka dėl to paplušėti. Aš – iš pastarųjų. Atrodo, storėju vien žiūrėdama į pyragaičius. Šiuo metu geriu po 6 l vandens per dieną, valausi organizmą. Darau tai prižiūrima gydytojos, papildomai tenka vartoti druskų, mineralų, vitaminų. Vanduo, manau, yra stebuklas. Beje, kuo mažiau gali jo išgerti, tuo labiau užterštas tavo organizmas.
Kai žinai trumpesnį kelią į sveiką ir laimingą gyvenimą, sunkoka atsispirti pagundai parodyti jį tiems, kurie klaidžioja tamsoje. Kaip pavyksta išvengti patarimų dalijimo?
Pasakysiu labai gražią citatą iš „Permainų knygos“: „Būk stiprus kaip akmuo, bet ne iki dienos pabaigos.“ Kuo aršiau, kategoriškiau nusiteiki, tuo daugiau tai keičiančių išbandymų sulauki. Tarkim, visada buvau tik už natūralų gimdymą, o teko patirti keturis Cezario pjūvius. Kai gimdžiau pirmą dukrą, ir aš, ir gydytojai kankinomės 28 valandas. Jie plėtė gimdos kaklelį rankomis, darė viską, kas įmanoma,, nes ponia, matote, norėjo gimdyti natūraliai. Kai galų gale paklausė, ar gali pjauti, negalėjau atsakyti, nes buvau leisgyvė. Už mane atsakė mama. Ditė gimė išskirtinio grožio, o aš dėl kvailų įsitikinimų nemokėjau tuo pasidžiaugti, jaučiau kaltę, kad neįstengiau pagimdyti kaip visos moterys. Teisuoliškumas visada atsisuka prieš tave.
Esi atvirai pasakojusi, ką reiškia sirgti žvyneline. Ar ši liga dar grįžta?
Kartais, bet ne taip aštriai kaip anksčiau. Jai išlįsti padeda stresas. Nesigydau, stengiuosi ignoruoti. Mūsų ilgametis gydytojas dar prieš 15 metų sakė, kad, kiekvieną naują spuogutį tepdamas, liga pernelyg rūpiniesi, ją tarsi puoselėji, dėl to ji tik dar labiau žydi ir veši. Turi jai parodyti, kas bosas, nors ir labai sunku nekreipti dėmesio į besiartinantį priešą.
Trumpa dosjė
Gimė. 1976 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje.
Studijos. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete įgijo žurnalistikos bakalauro ir tarptautinės komunikacijos magistro diplomus, Vilniaus dailės akademijoje – UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos menų magistro laipsnį.
Televizija. Beveik 15 metų dirbo televizijoje. Buvo laidų „Labas rytas“, „Ryto rytas“, „Žmonės kaip žmonės“ redaktorė ir vedėja, laidų „Moterų laimė“, „Vyrai ir moterys“ bei daugybės kitų redaktorė, reporterė, prodiuserė.
Viešieji ryšiai. Atstove spaudai ir viešųjų ryšių specialiste dirbo Lietuvos notarų rūmuose, koncerne „MG Baltic“, kandidato į Prezidentus Petro Auštrevičiaus rinkimų štabe ir kt. Šiuo metu yra VšĮ „Collegis“ komunikacijos konsultantė.
Visuomeninė veikla. Bendradarbiaudama su asociacija „Kūrybinės jungtys“ dirbo mokyklose, socializacijos centruose. Dalyvavo pilietinėje akcijoje „Aš ir tu – draugiški šeimai“. Buvo Lietuvos ir Kinijos forumo prie LR Užsienio reikalų ministerijos valdybos narė, padėjo plėtoti abiejų šalių santykius.
Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Šukuosenos ir makiažas – Alinos Silivanovos. Drabužiai – iš parduotuvių
