Spalio 7 d. Vilniuje koncertuos latvių operos primadona Kristīne Opolais. Sceninę karjerą pradėjusi Rygoje, šiandien ji dainuoja pagrindines soprano partijas daugelyje didžiausių pasaulio operos scenų. 36-erių solistė puikiai jaučiasi didžiųjų draugijoje – jos tarptautinės karjeros krikštatėviu laikomas garsus dirigentas Danielis Barenboimas, ji bendradarbiauja ir bendrauja su žymiausiais operos režisieriais, scenoje susitinka su aukščiausios klasės partneriais. Antai rugpjūtį Tanglvudo festivalyje (JAV) ji dainavo Aidą su Violeta Urmana, kuri įkūnijo Amneris. Tačiau solistė išliko atvira pasauliui ir žmonėms. Savo pirmojo pasirodymo Vilniuje proga, ji mielai sutiko apie save papasakoti Lietuvos skaitytojams.
Įtakingas žurnalas Opera News Jus pavadino pagrindiniu šių dienų Puccini sopranu. Iš tiesų Madam Baterflai, Manon Lesko, Mimi, Toską dainuojate svarbiausiose pasaulio operos scenose, iš kurių pirmiausia reikėtų paminėti Niujorko Metropolitan Opera, regis, tampančią Jūsų pagrindine scena. Ar koncerte Vilniuje taip pat dainuosite daugiausia Puccini?
Dainuoti Puccini, sakyčiau, dabar yra mano likimas: po dviejų debiutų Metropolitan Opera teatre, kai dalyvavau Manon Lesko ir iš karto po jos – Madam Baterflai transliacijoje, iš tiesų įgijau Puccini soprano reputaciją. Juk šios transliacijos viską, kas vyksta MET scenoje, padaro matoma, o juo labiau – pagrindinius solistus.
Labai džiaugiuosi laikoma Puccini sopranu, nes tai mano mėgstamiausias kompozitorius. Jo muzika – mano kraujyje, netgi sakyčiau, kad kartais jaučiu kompozitoriaus palaikymą. Galbūt pasirodysiu perdėm egzaltuota, bet aš myliu Puccini ir man patinka įsivaizduoti, kad visa jo muzika parašyta man. Ją dainuodama įdedu visą savo energiją, ir toks požiūris padeda būti tarp geriausių. Niekada nelaikysiu savęs pačia geriausia, bet galiu nedvejodama pasakyti, kad užsitikrinau tvirtą vietą Puccini repertuare ir vaidmenys, kuriuos atlieku, jau yra istorija.
Bet pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriu ir Verdi muzikai. Manau, dabar man pats metas grįžti prie Aidos, ateityje mielai dainuosiu Likimo galią, todėl žymiąją ariją Pace, pace įtraukiau ir į Vilniaus programą. Apibendrindama pasakysiu, kad koncerte skambės muzika, kurią mėgstu: vaidmenys, jau palikę žymę mano karjeroje, pavyzdžiui, ir tai, ką mielai dainuosiu ateityje
Papasakokite apie savo karjeros pradžią. Regis, tai Pelenės istorija, kuri galėtų padrąsinti pradedančiuosius dainininkus, jaunus žmones, svajojančius tapti operos solistais. Pradėjote nuo dainavimo operos chore...
Pradėjau Muzikos akademijoje. Bet tai ilga istorija. Pirmiausia turiu prisipažinti, kad niekada nesvajojau apie operos dainininkės profesiją. Dar paauglė norėjau tapti roko arba populiariosios muzikos atlikėja, mėgau Tiną Turner, Madonną, Michaelą Jacksoną ir panašią muziką. Vėliau svajojau tapti aktore, mintys krypo Holivudo link, bet vieną dieną mama nusprendė, kad būsiu operos dainininkė. Iš tiesų tai pati mama kažkada svajojo tapti operos soliste, bet taip susiklostė gyvenimas, kad jos svajonė neišsipildė, tada ji nutarė, kad ją įgyvendinsiu aš. Mama visada man buvo didelis autoritetas, nedrįsau jai priešgyniauti. Tad pradėjau lankyti privačias dainavimo pamokas – kartą per savaitę važinėjau iš savo gimtosios Rėzeknės į Rygą. Operinis dainavimas man pasirodė svetimas – nesijaučiau laisva, viską reikėjo kontroliuoti, netekau savo balso, nors iki tol jis buvo gana stiprus, mat reikėjo dainuoti visai kita maniera nei roko ar populiariojoje muzikoje. Galiausiai pasakiau mamai, kad jaučiuosi nelaiminga ir nėra prasmės tęsti.
Vis dėlto po kurio laiko realistiškiau įvertinau savo galimybes: Holivudas – puiku, bet kur yra Holivudas, o kur – Rėzeknė?.. Ryžausi stoti į akademiją studijuoti dainavimo. Persikėlėme gyventi į Rygą: mama tiesiog išvežė mane iš Rėzeknės, pasakiusi, kad neturiu tame mieste ateities. Na, o stojant mano muzikos teorijos žinios pasirodė gerokai prastesnės už dainavimą, tad po dvejų metų parengiamųjų kursų komisija suteikė man galimybę studijuoti mokant už mokslą. Pasakė, kad turiu puikų balsą, bet teorinės žinios silpnokos. Nors man atrodo, kad svarbiausia operos solistui – gera klausa ir geras balsas... Bet tiek to: keturis mėnesius konservatorijoje lankiau italų kalbos, solfedžio, muzikos teorijos paskaitas, tačiau tebuvo trys keturios gana trumpos dainavimo pamokos per savaitę. Man to neužteko. Vienas žmogus supažindino su vokalo pedagoge, kuri mokė dainavimo operos teatre. Tad nutariau, kad, užuot mokėjusi už manęs netenkinantį mokslą akademijoje, pinigus skirsiu privačioms pamokoms. O kadangi reikėjo iš ko nors gyventi, mokytoja pasisiūlė pakalbėti su operos choro vadovu – gal mane priims. Nors teatro sezonas jau buvo įsibėgėjęs, buvo surengta perklausa ir mane priėmė į chorą, dainavau su pirmaisiais sopranais.
Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, kad Dievas su manimi. Ambicijos šovė į viršų, pasakiau sau: gerai, dveji metai chore ir tada tampu soliste. Mokytoja gana skeptiškai įvertino šį mano planą, bet... Lygiai po dvejų metų (netgi truputį anksčiau) dalyvavau perklausoje (jos buvo rengiamos sezono pabaigoje, birželį), kurios klausėsi tuometinis teatro direktorius Andrejus Žagaras, solistų atrankos vadovas ir naujasis vyriausiasis dirigentas. Dainavau Miuzetę ir Tatjaną; nors vis dar buvau choro artistė, mane iš karto įtraukė į kito sezono pradžios spektaklius – Bohemoje dainavau Miuzetę. Ir netrukus, jau po metų, tapau pagrindiniu Latvijos nacionalinės operos sopranu.
Iš tiesų nelaikyčiau savęs geru pavyzdžiu jauniesiems dainininkams, nes dainavau viską – po dramatinio repertuaro ėmiausi lyrinio. Man pasisekė išsaugoti balsą, bet dažnai norima iš karto panaudoti karjerą teatre pradedančių jaunų dainininkams balso galimybes duodant jiems dainuoti per daug. Ne todėl, kad kas nors norėtų juos sužlugdyti, o tiesiog, kad teatrui aktualu į sceną išvesti solistus, galinčius tinkamai atstovauti teatrui, gerai dainuoti. Tokia situacija – didelis iššūkis, aš patarčiau dainininkams būti atsargiems.
Bet tai nereiškia, kad būtinai reikia pradėti tik nuo Mozarto. Toks akademinis požiūris irgi nėra teisingas, nes ne visiems balsams Mozartas tinka. Šios muzikos negalima dainuoti visu kūnu, atviru dideliu balsu: Mozartas – tarsi tokia maža dėžutė. Įlindus į ją iš pat pradžių, vėliau galima visiems laikams prarasti galimybę pajusti savo kūną. Tai pavojinga. Žinoma, labai svarbu rasti gerą mokytoją, tai vienas iš pagrindinių dalykų jaunam dainininkui.
Akiratį plečia įrašų klausymasis. Jei negalite lankytis operos teatre, repeticijose, tiesiog daug klausykitės iš YouTube, kad surastumėte artimiausią sau balsą. Kasdien labai daug klausydavausi, dainuodavau nesustodama. Buvau lyg apsėsta. Iš tiesų labai svarbu puoselėti sveikas ambicijas ir būti apsėstam to, ko sieki. Pavyzdžiui, jei turite galimybę nueiti arba į vakarėlį papramogauti, arba į operos spektaklį, tai, be abejo, rinkitės operą. Labai svarbu rasti savo kelią ir atkakliai siekti svajonės. Ir vadovautis intuicija. Tiesa, jos negalima išmokti, tai dovana. Bet esu tikra, kad jei remsitės intuicija, daug svajosite, kasdien dirbsite, būsite atviri naujovėms ir teigiamai nusiteikę, anksčiau ar vėliau jums atsivers galimybės.
Taigi gana greitai tapote pagrindiniu Latvijos nacionalinės operos sopranu. O kaip prasidėjo Jūsų tarptautinė karjera?
Bandžiau sėkmę perklausose, bet ilgai nesisekė. Viską lėmė atsitiktinumas. Kartą vykau į perklausą Vienoje pas garsųjį maestro Barenboimą, jis rinko atlikėjus Eugenijui Oneginui. Vadybininkė, kuri padėjo surengti mano kelionę, pasakė: „Padainuosite Tatjanos laišką, ir viskas, nes maestro Barenboimas skuba.“ Bet kažkokios nuojautos vedama įsimečiau į krepšį ir operos Toska natas. Taigi padainavau Tatjanos laišką, tada maestro Barenboimas pradėjo ginčytis su režisieriumi ir gana sausai mestelėjo: „O ką dar turite?“ Sakau: „O ko jums reikia?“ Barenboimas nusistebėjo: „O Dieve, jūs manęs klausiate, tarsi turėtumėte viską. Gerai, padainuokite Toską.“ Ar galite įsivaizduoti?! Bet pianistas pareiškė neturintis Toskos natų, ir tada aš išsitraukiau klavyrą. Jie, žinoma, labai nustebo, bet kai sudainavau Toskos ariją, Barenboimas pasakė: „Labai ačiū, susisieksiu su jūsų vadybininku.“ Palikau vizitinę kortelę ir išvykau namo. Jau po savaitės jis pakvietė mane į Berlyno filharmoniją – nelabai dar suvokiau, ką reiškia dainuoti perklausoje Berlyno filharmonijos scenoje... Barenboimas atėjo su Berlyno valstybinės operos solistų atrankos vadovu. Kai sudainavau, Barenboimas pasakė: „Ačiū, laukite mano skambučio.“
Laukiau aštuonis mėnesius... Bet jis paskambino, tiesiogiai, ir pasakė norintis, kad dainuočiau Berlyne Toską dukart – rudenį ir žiemą, o pavasarį pasirengčiau naujam Prokofjevo Lošėjo pastatymui, koprodukcijai su La Scala, kurią jis pats diriguos. Man tai prilygo bombai – karjeros šuolis buvo išties didelis. Mat Vokietijoje yra trys svarbiausi operos teatrai – Miuncheno, Dresdeno ir Berlyno. Berlyno valstybinėje operoje dainavau viską, ko iš manęs tikėjosi, ir mano karjera pradėjo sparčiai įsibėgėti.
Jūsų vyras – žymus latvių dirigentas Andris Nelsonas, šiuo metu – Bostono simfoninio orkestro muzikos vadovas, naujas paskirtasis Gewandhauso orkestro vadovas. Ar jis daro įtaką Jūsų karjerai?
Labai didžiuojuosi, kad kiekvienas einame savo kūrybiniu keliu; visus mano svarbiausius debiutus – Niujorke, Miunchene, Vienoje – dirigavo ne Andris. Be abejo, man būna labai malonu, kai operos teatrai siūlydami vaidmenis klausia, gal ir Andris norėtų diriguoti spektaklį. Tačiau tik retkarčiais muzikuojame drauge, priešingu atveju tai blogai paveiktų reputaciją. Pastaruoju metu daugiau dirbome kartu su Bostono simfoniniu orkestru, nes vyras jam vadovauja. Na, tai proga šeimai pabūti drauge, atsivežu ir dukrą.
Žinoma, psichologiškai Andris mane palaiko, duoda gerų patarimų, kaip ir aš jam. Skatiname vienas kitą pasitikėti jėgomis, giriame vienas kitą – kaip ir kiekvienas, tikimės iš savo partnerio palaikymo.
Kur yra Jūsų namai? Ką Jums reiškia grįžti namo?
Rygoje, Miunchene, ko gero, ir Niujorke, nes ten daug dirbu... Jei kalbame, kas man yra tėvynė, tai, žinoma, Latvija – aš čia gimiau, čia gimė mano dukra. Tai mano pagrindas. Bet namie jaučiuosi visur, kur gyvenu ilgesnį laiką, kur man gera, turiu draugų. Mano šeima, kurios svarbiausia dalis, žinoma, yra dukra, visuomet su manimi. Daug vietų galėčiau vadinti namais.
Sugrįžti į Rygą man dažniausiai reiškia pasinerti į buitinių problemų sprendimą. Kai ilgai nebūnu namie, iš jų tarsi dingsta dvasia, jaučiu, kad juose nebėra gyvybės, energijos. Kiekvienąkart randu ką nors sugedus: šaldytuvą, kriauklę ir t. t. Rygoje dažniausiai nebesu dainininkė, menininkė… Kartais koks nors interviu, kaip ir šis, suteikia energijos, vėl prisimenu, kad aš – solistė.
Kokie dar spektakliai, pastatymai buvo Jums ypatingi?
Iš pastatymų, išgarsinusių mane operos pasaulyje, paminėčiau debiutą Undinės vaidmeniu (to paties pavadinimo Antoníno Dvořáko operoje. – Red.) Miunchene, Bavarijos valstybinėje operoje. Režisieriaus Martino Kušejaus pastatymas, įrašytas ir į DVD, sukėlė skandalą, bet tai buvo stiprus darbas. Scenoje pasijusdavau lyg kitame pasaulyje – dariau dalykus, kurie, regis, dainininkams neįmanomi. Režisierius mane įkurdino akvariume su žuvelėmis. Padainavusi vieną sudėtingiausių arijų, šokdavau į vandenį ir vėliau visą spektaklį vaidindavau šlapia. Sveikatai tai gana pavojinga, kiekvieną kartą po spektaklio iš tiesų jausdavausi gana paliegusi – drėgmė, scenos skersvėjai, bet išgyvendavau visišką pakilimą, šokdavau į akvariumą stačia galva... Antrajame veiksme Undinė nedainuoja, bet režisierius Kušejus vis tiek išvedė mane į sceną – vaidinau kaip dramos aktorė. Labai džiaugiuosi, kad 2017 m. vasarą šis spektaklis bus atnaujintas Bavarijos valstybinės operos festivalyje. Tai iššūkis ir didelė garbė, nes šis vaidmuo ir pastatymas man ypatingi.
Vėliau Paryžiuje dainavau labai žymiame Roberto Carseno pastatyme, kuriame žibėjo Renée Fleming. Turėjau greitai įsilieti į spektaklį – teatras labai norėjo, kad jame dainuočiau, bet beveik nebuvo repeticijų, ir man šis pastatymas liko svetimas. Po Martino Kušejaus – visiškas sacharinas, per saldu, per gražu, visiškas paviršutiniškumas. Man atrodo, kad Undinė – tai tragiška istorija, todėl džiaugiuosi, kad kitą sezoną dalyvausiu naujame Mary Zimmerman pastatyme MET scenoje. Jis taip pat bus transliuojamas kino teatruose, tad prieš priimdamas pastatymo koncepciją Peteris Gelbas klausė ir mano nuomonės. Man patinka, kad Mary Zimmerman netraktuoja Undinės kaip saldaus personažo, tai paslaptinga, tamsi istorija, režisierės piešiama netgi su kraupiais kraujo atspalviais.
Milžiniškas posūkis mano karjeroje buvo Madam Baterflai Londono karališkojoje operoje. Po šio debiuto britų kritikai, šiaip jau gana priekabūs, rašė, kad tai buvo bene ryškiausias pastarųjų dešimties metų debiutas. Reikšmingas ir debiutas šiuo vaidmeniu MET scenoje – sulaukiau fantastiškos sėkmės. Manon Lesko Londone, diriguojama Antonio Pappano, buvo neįkainojama patirtis ir nepaprastas susitikimas su puikiu kolega ir nuostabiu dainininku Jonasu Kaufmannu (išleistas spektaklio DVD). Dainuoti pagrindinę partiją su Jonasu, kuris jau dešimt metų yra didžioji žvaigždė, aišku, buvo iššūkis.
Vis dėlto kaip artistė gimiau Rygoje – spektaklis, kuriame suvokiau, kad nejaučiu jokių apribojimų, buvo Pikų dama, statyta Andrejaus Žagaro. Jis buvo pirmasis ir svarbiausias mano mokytojas. Supratome vienas kitą iš pusės žodžio, pasitikėjome vienas kitu. Jis mane visiškai atvėrė. Iki tol nesuvokiau, ką darau scenoje, nežinojau, kad galiu pasinerti į vaidmenį kaip į transą. Kaip aktorius ir puikus režisierius, jis davė man labai daug gerų patarimų. Kita vertus, ir jis daug išmoko dirbdamas su manimi. Vėliau prisipažino, kad išaugo su manimi kaip režisierius, jam net buvo nelengva dirbant su kitais jaunais dainininkais atsiriboti nuo lyginimo su manimi, vis pagalvodavo: „Deja, tai ne Kristīne.“
Beje, Andrejus Žagaras mane supažindino su dar vienu labai svarbiu mano gyvenime režisieriumi – Dmitrijumi Černiakovu. Su juo, kaip ir su Žagaru, esame draugai, jis mane labai gerai pažįsta. Černiakovas, dirbantis MET’e, Miunchene, kitose svarbiose scenose, yra nelengvo charakterio (Kristīne Opolais dainavo jo pastatytame Lošėjuje Berlyno valstybinėje operoje ir La Scala teatre bei Jenufoje Ciuricho operoje. – Red.). Jis gali trumpai tarstelėjęs paprašyti tavęs mirti scenoje – turi kuo įtaigiausiai tai padaryti. Jis gali paprašyti ko tik nori: nesvarbu, kad turi šeimą, vaiką, jis nori, kad visiškai apsinuogintum ir mirtum po kiekvienos repeticijos. Nėra paprasta jam įtikti. Bet darbas su juo man labai daug davė artistiniu požiūriu.
Taigi likimu laikyčiau susitikimą su trim režisieriais – Andrejumi Žagaru, kuris pirmasis atvėrė mano galimybes, Dmitrijumi Černiakovu ir Martinu Kušejumi.
Susidaro įspūdis, kad daug jaunų latvių dainininkų daro tarptautinę karjerą. Jūs, Elīna Garanča esate didžiosios žvaigždės, bet vis iškyla ir naujų vardų. Kaip manote, kodėl?
Kiekvienu atveju tai labai individualu. Daug kas klausia: gal kuo nors ypatingas Latvijos vanduo, kad tokie balsai? (juokiasi) Nežinau. Išties nuostabu, kad Latvija, tokia nedidelė šalis, turi tiek puikių balsų. Bet kiekviena dainininkė pradeda su savo pedagogu, kai kurios net užsienyje, pavyzdžiui, puikus koloratūrinis sopranas Marina Rebeka, visame pasaulyje dainuojanti Mozartą ir Rossini, studijavo Italijoje. Taigi negalima sakyti, kad lemia viena mokykla.
Belieka paklausti, ko palinkėtumėte Lietuvos publikai, nekantriai laukiančiai Jūsų koncerto Vilniuje?
Norėčiau visus nuoširdžiai pakviesti į koncertą. Jaudinuosi, nes tai mano debiutas Vilniuje. Beje, buvau atvykusi apžiūrėti jūsų teatro salės, man patiko jos energetika, jaukus apdailos medis.
Man svarbu, kad žmonės mane pamėgtų. Galiu užtikrinti, kad Vilniuje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio scenoje, dainuosiu tarsi paskutinį kartą.
Laukiu ir susitikimo su LNOBT orkestru. Koncertą diriguos jaunas, kylantis dirigentas iš Italijos Sesto Quatrini. Mudu susitikome rengdami Manon Lesko pastatymą Niujorke, jis buvo dirigento Fabio Luisi asistentas. Tačiau po savaitės darbo supratau, kad jis nėra tik asistentas. Sesto Quatrini yra inteligentiškas, protingas, įtaigus – puikiai geba dirbti su orkestru. Be to, kadangi dainuosiu itališkąjį repertuarą, svarbu ir tai, jog jis – italas. Puikiai sutariame, jis mane gerai pažįsta, o aš juo visiškai pasitikiu. Beje, gavęs pasiūlymą diriguoti mano Baltijos šalių turui, Sesto sulaukia vis daugiau kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, Roberto Alagna pakvietė jį diriguoti savo gala koncerto. Džiaugiuosi, kad savotiškai atvėriau jam kelią.
Labai laukiu koncerto Vilniuje. Gyvenimas yra nenuspėjamas, kas žino, jei publika mane pamėgs, gal dar grįšiu į šią sceną – visuomet grįžtu ten, kur gerai jaučiuosi. Man svarbu žmonėms suteikti ypatingų įspūdžių, kad jie ilgai prisimintų tą vakarą. Mano šūkis – daryti daugiau, nei galiu. Neklausau didžiųjų dainininkų patarėjų, teigiančių: niekada neatiduok visko. Aš visuomet atiduodu viską ir net daugiau. Jei ir atrodau it ledo karalienė, iš tikrųjų labai myliu savo publiką ir visiškai atsiveriu scenoje.
Dėkoju už pokalbį. Laukiame Jūsų Vilniuje!
