Sako, kad iš gero į gera nebėgama. Nežinia, ar šis posakis tinka Bautrėnams. Rašydami prašymą „žaliajai kortai“ gauti, jie neblogai gyveno ir Lietuvoje. Žilvinas buvo pripažintas juvelyras, Snaigė darbavosi kartu su kitomis dizainerėmis įkurtuose mados namuose „Salonas 7“. Gražiai augo ir porelė vaikučių: paauglys Ignas ir darželinukė Morta. Žinia, kad leidimas gyventi ir dirbti gautas, jiems buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Vis dėlto nuodėmė būtų nepasinaudoti likimo siūlomomis naujomis galimybėmis. Ir jie surizikavo.
Iš jūsų pasakojimų susidaro įspūdis, kad į Ameriką nėrėte visai spontaniškai – nežinia dėl ko ir nežinia į ką. Vis dėlto turėjo būti ir kokių nors racionalių motyvų?
Žilvinas: Kodėl nežinia? Atsakymas labai aiškus ir paprastas – norėjome užsidirbti. Lietuvoje tuo metu viskas labai keitėsi, išlaikyti šeimą darėsi vis sunkiau. Tai buvo laikas, kai vienas geriausių Lietuvos tapytojų Algis Skačkauskas nuėjo į „Maximą“ krauti dėžių. Niujorkas man nebuvo nežinoma žemė, lankiausi ten ne kartą, nuvažiuodavau pas pažįstamus, padirbėdavau porą mėnesių, grįždavau. Aišku, ne maišus kroviau, visuomet dirbau juvelyrikos srityje.
Vadinasi, ryšių jau turėjote?
Žilvinas: Tie Amerikos ryšiai, patys žinote... Nuolat girdi „Hello“ ir „How are you?“, bet jiems visai neįdomu, ką tu atsakysi. Kai jiems esi reikalingas, kviečia. Kai tampi nereikalingas, pamiršta. Jokio užnugario, nei giminių ten neturėjome. Vienas kitam buvome užnugaris. Buvo ir sunkių akimirkų, kai neturėjau darbo, Snaigė – taip pat, o vaikus reikėjo leisti į mokyklą. Dažnai užklysdavo mintis, ką čia veikiu, ypač – susisiekus su draugais, bet nesu linkęs taip greitai pasiduoti. Išsikapstėm.
Pirmieji ketveri metai man buvo tokie sunkūs, kad kasdien Žilvino prašiau grįžti į Lietuvą. Kai po ketverių metų grįžusi pamačiau, kaip žmonės gyvena, atsiprašiau vyro.Snaigė
Snaigė: Žilvinui buvo lengviau, jis jau buvo įsitvirtinęs, dirbo. Man – sudėtingiau. Trejus metus važinėjau po muges ieškodama galimybių realizuoti „Salono 7“ kūrinius Amerikoje, bet nesisekė. Gal ne tą gaminome, gal ne į tas muges važiavome?Pirmieji ketveri metai man buvo tokie sunkūs, kad kasdien Žilvino prašiau grįžti į Lietuvą. Kai po ketverių metų grįžusi pamačiau, kaip žmonės gyvena, atsiprašiau vyro. Turėjau daug iliuzijų, buvau prisižiūrėjusi mamos atsiųstų žurnalų su elito vakarėlių ir vakarinėmis sukniomis vilkinčių ponių nuotraukomis, tad įsivaizdavau, kad Lietuvoje jau beveik kaip Šveicarijoje. Vos grįžusi, čiupau dukrą už parankės: „Einam greičiau į Gedimino prospektą!“ Išeinu – tuščia. Nustebusi klausiu, kur žmonės, o ji atsako: „Turbūt „Akropolyje“. Morta jau buvo kelias vasaras praleidusi pas močiutę, tad geriau orientavosi, kas ir kaip.
Vis dėlto jūsų sūnus Ignas nepabūgo grįžti į gimtąją šalį ilgesniam laikui, jau senokai gyvena Vilniuje, vedė lietuvaitę. Noriai čia vieši ir dukra Morta...
Snaigė: Taip, Ignas jau antri metai Lietuvoje, bet tik dėl to, kad taip susiklostė aplinkybės. Mano mama labai sunkiai serga, tad kas nors iš mūsų šiuo metu turime būti Lietuvoje. Kadangi Ignas, Londone baigęs magistro studijas, gavo Vilniuje įdomų darbo pasiūlymą, visa šeima pasitarėme ir nusprendėme, kad geriausia šiuo metu Lietuvoje likti jam. Vis dėlto sūnus labai ilgisi Niujorko. Darbo reikalais jam tenka daug keliauti, lankėsi Azerbaidžane, Afrikoje, Malaizijoje. Yra dirbęs Jungtinių Tautų organizacijoje, neseniai ir vėl sulaukė pasiūlymo, bet dėl susiklosčiusios situacijos kol kas liko Lietuvoje. Dukra Morta iš pradžių, kai siųsdavome vasarai pas močiutę, skųsdavosi, kad neturi čia ką veikti, o dabar važiuoja su džiaugsmu ir amerikiečių draugų atsiveža. Manau, kad išvykdami mes atvėrėme savo vaikams kelius į pasaulį, o kur jie giliau įleis šaknis, parodys laikas. Aš į Lietuvą vis dar grįžtu namų darbų atlikti, man čia labai sunku. Serganti mama, laiko stoka. Atvažiuojame geriausiu atveju kartą per metus, aš – tik savaitei, nes niekaip negaliu išsikovoti iš boso tų ilgųjų atostogų, o reikalų prisikaupia tiek, kad nespėji nei atsikvėpti, nei su draugais pasimatyti, tik leki ir leki. Gyvename juodo kapitalizmo sąlygomis. Ypač tai jaučiasi Niujorke. Išėjęs iš darbo patenki ne tik į eismo, bet ir į pėsčiųjų spūstis.
Įdomu, kodėl nuolat gyventi rinkotės tokį dinamišką ir negailestingą miestą. Įsitvirtinti ir išsilaikyti jame turbūt sunkiau nei kur nors kitur Amerikoje?
Žilvinas: Tikra tiesa. Niujorkas – negailestingas. Jei išgyvenai čia, gali išgyventi visur. Niujorkas ir San Fransiskas visiškai skiriasi nuo kitų miestų, gali sakyti, kad tai – net ne Amerika. Konkurencija čia didžiulė, neužtenka sukurti ką nors unikalaus, reikia dar mokėti parduoti. Pardavimo specialistai vertinami labiau už kūrėjus, nes geras pardavėjas gali parduoti net didžiausią šlamštą. Pastaruoju metu pastebiu, kad to šlamšto vis daugėja, kokybė labai prastėja. Ranką prie šių tendencijų akivaizdžiai yra pridėjusi Kinija.
Snaigė: Kai matai tuos konteinerius, prikrautus visokių skudurų po dolerį, tikrai pyktis ima. Kam juos gaminti, kam teršti aplinką? Sako, kad Amerikoje visada buvo didelis vartojimo bumas, bet aš su tuo nesutikčiau. Puikiai prisimenu tuos laikus, kai tik atvykusi į Niujorką vaikščiodavau po parduotuves ir rasdavau nemažai originalaus dizaino kokybiškai pasiūtų drabužių. Dabar tokių reikia gerai paieškoti. Ką jau kalbėti apie masinį kopijavimą, plagijavimą – tai daroma be jokių sąžinės skrupulų! Lietuvoje širdis atsigauna. Vakar pusę dienos praleidau prekybos centro „Gedimino 9“ trečiame aukšte žiūrinėdama dizainerių darbus. Fantastika! Tiesa, ir kainos kosminės. Neįsivaizduoju, kas Lietuvoje įstengia tai pirkti...
Jokio užnugario, nei giminių neturėjome. Vienas kitam buvome užnugaris. Išsikapstėm.Žilvinas
Žilvinas: Mūsų dizaino studijoje kūrybininkai dirba labai paprastai – be paliovos sklaido žurnalus, lankstinukus, ieško įdomių darbų, paskui tas iškarpas sukabina lentoje, ir visa komanda diskutuoja, ką iš to galima padaryti. Tiesa, tai vadinama ne kopijavimu, o inspiracijomis.
Žilvinai, girdėjau, kad su plagijavimu teko susidurti asmeniškai, kai kompanijos „Cartier“ dizaineris nukopijavo Jūsų jau užpatentuotą kubo formos žiedo dizainą?
Žilvinas: Sakykim, nenukopijavo. Tiesiog ta pati idėja vienu metu gimė ir man, ir tam dizaineriui. Gal jam truputėlį vėliau. Bandžiau kreiptis į patentų biurą, bet supratau, kad kovoti su tokia galinga jėga beprasmiška. Man svarbiausia žinoti, kad nieko nekopijavau, tad drąsiai eksponuoju šį darbą savo parodose.
Lietuvoje abu buvote nepriklausomi, savarankiški kūrėjai, dabar dirbate samdomą darbą. Ar nejaučiate dėl to šiokios tokios nuoskaudos?
Žilvinas: Įmonėje „Ippolita“ dirbu nuo 2003 m. Iš pradžių dirbau su Niujorko dizainere Jenny Lesard. Buvo labai smagu, jautėmės kaip šeima. Gaminome nedaug, bet tikrai unikalaus dizaino kūrinių, ji gaudavo labai įdomių akmenų. Deja, paskui Jenny pagimdė vaikutį, ištekėjo ir prarado susidomėjimą šia veikla. Tuo metu susipažinau su jos drauge itale Ippolita Rostagno, ji įkūrė dizaino studiją, bet vėliau ją pardavė. Dabar kompanija „Ippolita“ – didelė, stabili, mūsų kurtais darbais prekiaujama garsuose salonuose „Saks Fifth Avenue“, „Neiman Marcus“, „Bergdorf Goodman“ ir kituose, bet kūrybos erdvės yra nedaug. Mano darbas sukurti pirmąjį pavyzdį, tuomet duodame jį įvertinti pardavimo specialistams. Šie pasako, ar tai galima parduoti, o jei ne, tai ko trūksta – gal per brangus, gal per gražus. Tuomet tobuliname. Ar nebūna pikta, kai akivaizdžiai gerą darbą tenka perdarinėti? Ne. Jei jis būtų mano autorinis, tuomet gal ir kovočiau, o dabar... Savo kūrybines ambicijas realizuoju kurdamas autorinę, konceptualią juvelyriką. Ji nėra skirta parduoti ar dėvėti, šiuos darbus eksponuoju parodose, dažniausiai Lietuvoje.
Snaigė: 2003 metais ir aš susiradau pastovų darbą. Palaidojau viltis dėl „Salono 7“ ir įsidarbinau Alberto Makali mados namuose. Iš pradžių dirbau konstruktoriaus asistente, dabar esu atsakinga už gamybą. Iš esmės, tai – darbas su popieriais, kokybės tikrinimas. Pripažįstu – neįdomu, bet norint daryti ką nors savo reikia daug investicijų, neužtenka turėti gerų idėjų. Sudėtingi Amerikoje ir klientai. Jie visada teisūs, net jei grąžina drabužį su akivaizdžiai prakirpta skyle.
Abu esate gana lojalūs darbuotojai, triūsiate tose pačiose įmonėse jau 13 metų. Pašėlusiu tempu garsėjančiame Niujorke pastovumas turbūt gana retas bruožas?
Snaigė: Reikia džiaugtis, jei tave vertina, neatleidžia. Neseniai mano kompanijoje buvo atleistas visas aukštas darbuotojų, dabar visų jų darbą dirbu aš. O kur nubėgsi? Visur tas pats. Kartais susitinku su tais, kurie išėjo, paklausiu, kaip sekasi. Viena dizainerė prisipažino, kad uždirba daugiau, tačiau ir dirba be atokvėpio. Iš darbo išeina devintą vakaro, valandą važiuoja namo, o grįžusi dar turi atsakyti į elektroninius laiškus. Tai koks čia gyvenimas? Aš dirbu nuo devintos iki šešių vakaro. Gal bosas ir norėtų, kad likčiau ilgėliau, bet tiesiai nesako, o aš darboholizmu nesergu. Aišku, su savotiška nostalgija prisimenu, kai dirbdama „Vilijos“ trikotažo fabrike kartą per savaitę gaudavau kūrybinę dieną. Per ją pailsėdavau, išsivalydavau galvą, nueidavau į parodą ar spektaklį, kūriau asmenines kolekcijas. Iš kur pasisemsi šviežių minčių, jei be paliovos sukiesi kaip sraigtelis? Gal todėl dabar tiek ir kopijuojama, nes kurti tiesiog nėra kada.
Iš esmės Niujorkas yra vienišų karjeristų miestas. Čia gana daug snobizmo ir susireikšminimo.Žilvinas
Žilvinas: Darboholizmas – baisi liga, ir, deja, niujorkiečiams, itin būdinga. Tik nesuprantu, kodėl tuo didžiuojamasi? Tokius reikėtų vyti iš darbo, tik elektros energiją be reikalo eikvoja. Juk negali būti produktyvus 24 valandas per parą. Tai – trepsėjimas vietoje. Pats kaltas, jei nesugebi planuoti savo laiko. Mūsų įmonėje spaudimo nėra, kartais tenka padirbėti savaitgalį, bet tik tuomet, kai to iš tikrųjų reikia. Be to, labai džiaugiuosi, kad „Ippolitoje“ turiu puikiai įrengtas dirbtuves ir galiu jomis naudotis kada noriu. Čia ir kuriu autorinę juvelyriką.
Gal ir individualių užsakymų sulaukiate? Matau, Jūsų žmonos rankas puošia įspūdingi žiedai, ausyse – originalūs auskarai. Turbūt juvelyrinių dirbinių jai pirkti netenka?
Snaigė: Šie auskarai man labai brangūs dar ir dėl to, kad į juos perkelti mūsų dukros piešiniai. Kai ji buvo maža, labai gražiai piešė. Papuošalų tikrai neperku, gal kokį vieną esu įsigijusi.
Žilvinas: Kurti kitiems nelabai turiu laiko ir noro. Savaitgalį norisi ir pailsėti, ir su šeima pabūti, ir į teatrą nueiti ar tiesiog ramiai cigarą surūkyti. Niujorke gyventi labai įdomu, tik turėk laiko, daugybė nemokamų renginių. Šalia mūsų namų esančiame nedideliame parkelyje nuolat vyksta koncertai, sporto renginiai, jogos užsiėmimai, skulptūrų parodos, vaikai mokomi keramikos, tapybos. O štai Vilniuje, miesto centre, esantys parkai, aikštės stūkso tušti, vis dar įsišaknijęs sovietinis priesakas „Ant žolės nevaikščioti!“, kai visos erdvės buvo kuriamos parodai, o ne žmogui.
Snaigė: Niujorke, jei gatvės viduryje yra koks nors žalias plotelis, tuoj pat ten pastatomos kėdės, žmonės čia, valgo savo pietus, geria kavą.
Niujorkiečiai laikomi tikrais pasaulio piliečiais, klajūnais. Jų namai ten, kur darbas, tad jie nelinkę pernelyg giliai įleisti šaknų. Perėmėte jų gyvenimo filosofiją ar vis dėlto esate sėslūs kaip lietuviai?
Žilvinas: Niujorkas – tikrai gera vieta dirbti, bet ne tokia gera tiesiog gyventi. Tam tikra prasme mąstome panašiai – šiuo metu mūsų namai ten, kur darbas. Iš pradžių bandėme butą nuomoti, bet pamatėme, kad pigiau yra nusipirkti. Nuomos kainos čia kosminės, o nekilnojamojo turto vertė vis didėja. Tad įsigijome butą Astorijos rajone, 5 minutės kelio metro iki Centrinio parko. Automobilio neturime. Jo ir nereikia. Visur galima nuvažiuoti metro, o prireikus automobilio, paprasčiau jį nuomoti. Nusiperki abonementą, išeini į kiemą, brūkšteli kortele per mašinos langą ir važiuoji. Nei draudimu rūpintis, nei remontu. Labai patogu ir dėl to, kad šie automobiliai turi jiems skirtas stovėjimo vietas, o tai Niujorke labai svarbu. Kartą mūsų draugas 2,5 valandos suko ratus Manhatane, kol rado laisvą vietą. Futuristų prognozės, esą greitai mašinos kainuos pigiau nei jų stovėjimo vietos, Niujorke jau realybė. Mėnesinė įmoka už išperkamosios nuomos būdu įsigytą naują automobilį siekia apie 120 dolerių (133 eur), o vieta jam pastatyti garaže – 30–40 dolerių (33–44 eurų) per dieną.
Niujorke tas nesidomėjimas kitų gyvenimu nėra blogas dalykas. Niekas nesmalsauja, kiek uždirbi, kokia tavo šeiminė padėtis ar seksualinė orientacija.Snaigė
Ne paslaptis, kad daug išvykusių šeimų išsiskiria. Jūs kartu esate jau 34-eri metai. Kaip jūsų santykius paveikė išvykimas?
Žilvinas: Išsiskiria ne tik išvykusios, bet ir pasilikusios poros. Vedybinis gyvenimas yra darbas. Jį reikia dirbti sąžiningai. Jei esi tam per silpnas, gali ieškoti lengvesnių išeičių. Vaikams irgi buvo įkalta į galvą, kad viską turi daryti patys, mes jiems padėti mažai kuo galėsime.
Snaigė: Silpnas šeimas išbandymai išskiria, stiprias dar labiau sutvirtina. Man atrodo, mus Amerika dar labiau suvienijo, tapome neišskiriami kaip kumštis. Nelengva buvo visiems. Žilvinas išvyko pirmas, o aš apie dvejus metus laukiau, kol Ignas baigs 8 klases. Tai buvo klaida. Neįvertinau, kokia sudėtinga Amerikoje yra švietimo sistema, kaip sunku patekti į gerą mokyklą, jei prieš tai mokeisi prastesnėje. Pereinant iš vienos pakopos į kitą, laikomi egzaminai, testai, tad atvykęs iš Lietuvos Ignas buvo įmestas kaip kačiukas į šaltą vandenį. Jam nebuvo lengva išplaukti, bet kažkaip išsikapstė, galiausiai sėkmingai baigė žurnalistiką. Bakalauro laipsnį įgijo Niujorke, magistro – Londone. Dukrai Mortai pasisekė labiau. Ji į Niujorką pateko penkerių. Aš nusipirkau specialią knygą, ją perskaičiau ir dariau viską papunkčiui. Tiesa, pirmosios dienos darželyje-mokyklėlėje jai irgi buvo didelis stresas. Verkdavo kiekvieną dieną. Auklėtoja mane nuramino, kad daro viską, jog vaikai pamiltų mokyklą ir norėtų į ją eiti, bet aplink juos netupinėjo, neguodė ir ašarų nešluostė. Vaikas verkia, paduoda jam nosinių pakelį ir dirba toliau. Po poros savaičių ašaros liovėsi. Mokslas JAV labai brangus. Dukra laikė egzaminus ir į privačias mokyklas. Į vieną jų pateko, bet kai mums pasakė, kad reikės mokėti 30 tūkstančių dolerių per metus, svajonės subliuško. Šiuo metu Morta studijuoja architektūrą. Jai teko pasiimti studijų paskolą. Kitaip čia neišeina.
Žilvinas: Tik negali sakyti, kad visi amerikiečiai tokie savarankiški. Štai vieno draugo suaugęs sūnus dirba Volstrite, gerai uždirba, bet vis tiek gyvena su tėvais, valgo iš jų šaldytuvo. Kartą tėvas užsiminė, gal sūnus galėtų prisidėti prie šeimos biudžeto... Tas atšovė: „Jei norėčiau už pragyvenimą mokėti, gyvenčiau atskirai.“
Kaip manote, kokių savybių reikia, kad, užuot išsilakstę, žmonės liktų kartu?
Žilvinas: Labai reikia tolerancijos. Aš jos turiu labai daug, Snaigė neturi visiškai. Laimė, manosios užtenka abiem.
Snaigė: Man net mintis nekilo, kad galėtume išsiskirti. Susipažinau su juo vos pradėjusi studijuoti, 5-erius metus draugavom. Žilvinas yra tikra mano antroji puselė, nors pagal horoskopą esame labai skirtingi. Aš – Skorpionas, jis – Liūtas. Būna, ir apsipykstame, ir pašūkaujame. Normalūs mes. Beje, mūsų skoniai labai panašūs.
Silpnas šeimas išbandymai išskiria, stiprias dar labiau sutvirtina. Mus Amerika dar labiau suvienijo, tapome neišskiriami kaip kumštis.Snaigė
Žilvinas: Sako, su laiku tie kampai apsišlifuoja, apsidaužo. Ir tuomet žmonės ilgai ir nuobodžiai gyvena. Laimė, pas mus niekas neapsidaužė. Kam gali būti įdomios asmenybės su apdaužytais kampais? Mes kiekvienas savo kampus labai saugome.
Kalbama, kad Niujorkas nelabai pritaikytas šeimoms. Ar kartais nesijaučiate ten svetimi, kitokie?
Žilvinas: Iš esmės Niujorkas yra vienišų karjeristų miestas. Jie lyg ir nori susirasti antrą pusę, sulaukti meilės, bet gaili į tai investuoti savo laiko ir energijos. Čia gana daug snobizmo ir susireikšminimo. Kone kiekvienas jaunas žmogus yra įsitikinęs, kad vertas to, kas geriausia. Taip ir lieka vienas. Viskas čia vyksta greitai, mėgstami santykiai be įsipareigojimų. Kita vertus, Niujorke išties išmoksti vertinti savo laiką. Jei kas nors tave kviečia susitikti, o tu žinai, kad bus neįdomu, atsisakai, nes gaila gadinti vakarą.
Snaigė: Vis dėlto čia nėra atskirties tarp atvykėlių ir senbuvių. Nesvarbu, kas ir iš kur būtum, nesijauti kitoks. Žmonės pernelyg užsiėmę savimi, kad kreiptų dėmesį į tave.
Žilvinas: Gali Niujorke gyventi net nemokėdamas anglų kalbos. Kinų kvartaluose sunku rasti angliškai kalbantį. Braiton Byče gyvena vien rusai. Jie turi net savo laikraščius, televiziją. Turiu tokį kolegą lenką. Jis 18 metų pragyveno Niujorke angliškai mokėdamas tik du žodžius „hello“ ir „okay“. Net ir šioje šalyje gimę emigrantų vaikai neskuba integruotis, perimti vietos kultūros. Tarkim, nesu matęs azijiečio, kuris užleistų vietą moteriai autobuse ar praleistų ją pirmą pro duris. Kita vertus, nesu jų matęs ir elgetaujančių – geriau dirbs už grašius, nei gyvens iš pašalpos. Lietuviai labiau integruojasi, jie nelinkę burtis į uždaras bendruomenes, susitinkame tik tam tikromis progomis.
Teko girdėti, kad niujorkiečiai išsiskiria ypatingu stiliaus jausmu. Ar tai tiesa?
Žilvinas: Sunku pasakyti, kas yra tipiškas niujorkietis, jie visi labai skirtingi. Vis dėlto atvykėlį atpažinsi iš tolo. Ne tik iš aprangos, bet ir veido išraiškos, elgesio, manierų. Galbūt kaip tik todėl, kad jis pernelyg stengiasi atrodyti tikras niujorkietis. Šie elgiasi taip, tarsi būtų nusispjauti į kitų nuomonę, svarbu, kad jam gražu ir patogu. Gatvėje gali sutikti rytinės kavos bėgančią moterį su pižama ir suktukais plaukuose, ir niekas į ją nesigręžioja. Beje, Niujorkas – gana moteriškas miestas. Mūsų įmonės kalėdiniuose vakarėliuose akys raibsta – visos moterys gražios, pasipuošusios, šiek tiek išgėrusios, pasiruošusios nuotykiams, o vyrų mažoka.
Norint išlikti kartu, labai reikia tolerancijos. Aš jos turiu labai daug, Snaigė neturi visiškai. Laimė, manosios užtenka abiem.Žilvinas
Snaigė: O ir tie patys neretai vaikšto už rankučių susikibę... Gatvėje žmonės atrodo visaip, bet darbe labai paisoma aprangos etiketo, čia neįsivaizduojama, kad žmogus dvi dienas iš eilės į darbą eitų vilkėdamas tais pačiais drabužiais. Tai reikštų, kad jis nenakvojo namie. Amerikoje klesti tikra švaros manija, jie prausiasi po kelis kartus per dieną.
Amerika dažnai vadinama dirbtinių šypsenų šalimi – esą iš pirmo žvilgsnio žmonės atrodo labai draugiški ir geranoriški, bet realios pagalbos nesulauksi. Ką apie tai manot jūs?
Snaigė: Nesakyčiau, kad amerikiečiams trūktų geranoriškumo. Užtenka gatvėje išsitraukti žemėlapį, iškart keli pasišauna padėti.
Žilvinas: Na, taip, dėl smulkmenų jie išties paslaugūs, bet prašyti rimtesnės pagalbos niekam nešautų į galvą. Vietiniai tokio prašymo nesuprastų. Kodėl jis turėtų tau padėti? Kiekvienas čia kapstosi pats. Darbe kartais pasiilgstu to lietuviško kolegiško bendravimo, kai apie viską pasikalbi, eini kur nors kartu pasėdėti po darbo. Čia niekas net nežino, kiek turi vaikų, ką jau kalbėti, kad paklaustų, kaip jiems sekasi.
Snaigė: Kita vertus, tas nesidomėjimas kitų gyvenimu nėra blogas dalykas. Čia neįprasta, kad mama, pamačiusi, kokį pažymį vaikas gavo už kontrolinį, imtų klausinėti, kiek gavo kiti. Niekas nesmalsauja, kiek uždirbi, kokia tavo šeiminė padėtis ar seksualinė orientacija. Kiekvienas mokomas galvoti tik apie save.
Kas jus, dabar grįžus į Lietuvą, čia labiausiai džiugina ir kas liūdina?
Žilvinas: Dar niekada Lietuvoje nebuvo taip gerai, kaip dabar. Tvarkingos gatvės, apynauji automobiliai, gražūs žmonės, šilti santykiai, jaunimas auga gabus, protingas, kalba keliomis kalbomis. Labiausiai liūdina vargana pagyvenusių žmonių egzistencija. Turiu omenyje pensininkus, – iš jų darbo ir mokesčių ir buvo sukurtas šis gėris, o jie patys atsidūrę visuomenės paribyje. Neįsivaizduoju, kaip jie išgyvena iš savo pensijos esant dabartinėms kainoms.
Ko labiausiai pasiilgstate?
Žilvinas: Gamtos, žmonių. Lietuviško maisto Niujorke nesunkiai galima rasti rusų parduotuvėse. Yra ir juodos duonos, ir silkės, ir varškės sūrio. Viename lietuvių įkurtame restorane kartą per mėnesį gaminami cepelinai. Dažnai ten lankomės. Žmona irgi vis žada cepelinų padaryti, bet per 15 metų taip nė karto ir nepadarė.
Snaigė: Užtat iškepu bulvinių blynų, kugelio. Niujorke yra tiek puikių restoranėlių, kad kasdien gali valgyti vis kitame. Aišku, greitmaisčio kultūra irgi klesti, bet nutukimas dažniausiai yra žemesnio socialinio sluoksnio žmonių problema. Daugiau uždirbantieji stengiasi pirkti organinį maistą.
Vis dėlto visam laikui į Lietuvą turbūt neketinate grįžti?
Abu: Tikrai grįšime!
Žilvinas: Tam ir verta išvažiuoti, kad paskui galėtum grįžti. Reikia džiaugtis, kad jaunimas išvažiuoja. Jie grįžta kitokie – įgiję naujos patirties, kitokį išsilavinimą, plačiau mąstydami, ir yra kur kas naudingesni šaliai, nei būtų praleidę joje visą savo gyvenimą.
Nuotraukos – Paulius Zaborskis
