Vitalijaus Solomino karjeros pradžia
Vitalijus Solominas gimė Čitos mieste. Abu jo tėvai – profesionalūs muzikantai. Vitalijus turėjo vyresnį brolį Jurijų. Solominų šeima gyveno mediniame name. Nuo pat vaikystės Vitalijus mėgo skaityti, mėgstamiausias jo rašytojas – Arthuras Conan Doyle’is. Vakarais Vitalijus mėgdavo su knyga ir arbatos puodeliu sėdėti šalia karštos krosnies, ant jos sukėlęs kojas. Tėvai svajojo, kad sūnus taptų pianistu, penkerius metus jis grojo fortepijonu. Tiesa, pats berniukas to negalėdavo pakęsti ir svajojo, kad šis jo taip stipriai nekenčiamas instrumentas kuo greičiau sudūlėtų. Kartą spaudžiant stipriam šaltukui jis išsiruošė į muzikos mokyklą, tačiau priėjęs prie durų atidaryti jų nesugebėjo – nuo šalčio jos buvo užstrigusios.
Laimingas Vitalijus grįžo namo ir pareiškė tėvams, kad mokykla uždaryta. Tėvai suprato, kad muzikantu jų sūnus netaps ir leido jam imtis veiklų, kurios jam atrodo įdomios. Berniukas nusprendė sportuoti, pradėjo lankyti pačius įvairiausius sporto būrelius, kokių tik buvo Čitoje. Vitalijus tuo pačiu metu lankė tinklinį ir krepšinį, lengvąją atletiką, gimnastiką ir boksą.
1959 m. V. Solominas baigė mokyklą ir tais pačiais metais į Čitą atvyko M. S. Ščepkino teatro mokyklos komisija norėdama iš Sibire gyvenančio jaunimo surinkti kursą.
Išdidusis V. Solominas persikėlė į bendrabutį ir įtūžęs pasižadėjo mažiausiai dešimt metų nevesti.
Taigi būsimas aktorius nusprendė sudalyvauti atrankoje – komisijai jis patiko. Tada jis nusprendė vykti į Maskvą ir stoti į aukštąją mokyklą, kurią jau buvo baigęs jo vyresnysis brolis Jurijus.
Tėvas tokiam sūnaus sprendimui pritarė. Antrame kurse jis sulaukė kvietimų repetuoti ir atlikti vaidmenis teatre ir kine.
Solominas ilgus metus dirbo teatruose, kur ne tik vaidino, bet ir režisavo. Kine V. Solominas atliko daugiau nei 50 filmų, pelniusių jam didžiulį populiarumą ir žiūrovų meilę. Vis dėlto didžiausią šlovę aktoriui atnešė nepakeičiamo garsiojo dedukcijos specialisto pagalbininko vaidmuo serijiniame filme „Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono nuotykiai“.
V. Solomino partneriu šiame filme tapo legendinis aktorius Vasilijus Livanovas. Pirmasis 2 dalių filmas ekranus pasiekė 1979 m. Po to režisierius Igoris Maslennikovas nufilmavo dar keturis filmus, taip pat sudarytus iš kelių serijų. Iš viso V. Livanovas ir V. Solominas garsiuosius herojus įkūnijo dvylikoje A. Conan Doyle’io kūrinių ekranizacijų.
Beje, su Livanovu Solominas ir po filmavimo palaikė draugiškus santykius. Bendravo jie šeimomis, susidraugavo žmonos.
Žmona nekurstė šeimos židinio
Su pirmąja žmona Nataša Sibire gimęs V. Solominas susipažino priešpaskutiniame teatro mokyklos kurse. Garsaus žurnalisto, rašytojo ir dramaturgo dukra, tapusi V. Solomino išrinktąja, mokėsi B. Ščiukino teatro mokykloje. Jiedu susipažino 1962 m. studentiškame spektaklyje. Kalbama, kad mergina iš sostinės bohemos pirmoji pastebėjo simpatišką provincialą. Kurso draugės manė, kad V. Solominas – uždaras ir šaltas žmogus, o štai Natalijai Rudnajai pavyko atitirpdyti jo širdį. Po metus trukusios draugystės pora tėvams pranešė ketinanti susituokti. Abu jie tuo metu dirbo Mažajame teatre ir iš pradžių gyveno su N. Rudnajos tėvais.
Remiantis draugų prisiminimais, V. Solominas siaubingai pavydėjo savo žmonos kitiems vyrams. Nieko keisto, juk ji ir toliau aktyviai reiškėsi sociume: lankėsi „auksinio“ jaunimo vakarėliuose, bendravo su sėkmingais kolegomis aktoriais. Tokia situacija V. Solominui visiškai nepatiko. Jis tikėjosi, kad žmona suteiks jam jaukumo šeimoje, svajojo apie vaikus.
Kartą V. Solomino pusbrolis Borisas Riabcevas pasiūlė jam pasivaikščioti Maskvos centre su vienu gruzinų tautybės aktoriumi. Į pasivaikščiojimą jis leidosi kartu su žmona, tačiau karšto būdo kaukazietis netikėtai ėmė rodyti merginai dėmesį: bučiavo jai rankas, apibėrė komplimentais ir nepadoriais anekdotais. Visa tai labai stipriai supykdė būsimąjį daktarą Vatsoną, jis nurodė pusbroliui ir žmonai paėjėti į priekį, o pats ilgai negalvojęs staigiu ir tiksliu smūgiu nokautavo neatsargųjį gruzinų aktorių. Jaunystėje V. Solominas domėjosi boksu, todėl be didesnių sunkumų visada galėdavo apginti save ir savo artimuosius.
V. Solominas daug filmavosi kine, uždirbdavo gerus pinigus, o štai jo žmona N. Rudnaja nebuvo paklausi kine, o vienintelį savo pagrindinį vaidmenį filme „Ruduo“ ji gavo jau po skyrybų su V. Solominu. Supratęs, kad žentas pajėgus įsigyti kooperatyvinį butą, N. Rudnajos tėvas pasirūpino ir jau neilgai trukus jie persikėlė į naujos statybos namus.
Meilės nuotykių ištroškęs V. Solominas naujai mylimajai melavo, sakė nutraukęs santykius su žmona, tikino su ja po vienu stogu gyvenantis tik dėl dukters.
Tiesa, naujieji namai laimės jiems nesuteikė. N Rudnaja ir toliau vakarais laiką leisdavo ne namuose, o V. Solominą pasiekė gandai, kad ji jam neištikima su garsiu aktoriumi. V. Solominas pateikė skyrybų prašymą, o štai nepareigingos žmonos tėtis pareikalavo, kad naujutėlaitis butas liktų jo dukteriai. Išdidusis V. Solominas persikėlė į bendrabutį ir įtūžęs pasižadėjo mažiausiai dešimt metų nevesti.
Neplanuotos vedybos
Būsima antroji aktoriaus žmona Marija studijavo tekstilės institute. Režisieriaus P. Todorovskio asistentė ją pastebėjo gatvėje ir pasiūlė dalyvauti bandomuosiuose kino juostos „Miesto romansas“ filmavimuose. Atrankoje dalyvavo ir V. Solominas, taigi ten jie ir susipažino. Devyneriais metais jaunesnė mergina aktoriui padarė tokį įspūdį, kad jis nusprendė nepraleisti progos, nes jautė, kad tokios moters jis daugiau nesutiks.
Jis ilgai ir gražiai jos siekė, dovanodavo gėlių, vesdavosi į restoranus ir teatrą. 1970 m., kai Solominui buvo 29-eri, įvyko jų vestuvės. Rašoma, kad jos buvo labai spontaniškos, į santuokų rūmus užsuko Marijai nieko neįtariant.
1975 m., kurį laiką pagyvenę bendrabutyje ir susilaukę pirmosios dukters, V. Solominas su žmona pagaliau persikėlė į išsvajotą atskirą butą. Deja, po kelerių metų jų laimei iškilo pavojus.
1979 m. į Mažąjį teatrą atėjo nauja aktorė – Lena Cyplakova. Nors jai buvo vos 21 m., ji jau buvo spėjusi nusifilmuoti keliose didelio pasisekimo sulaukusiose juostose, tarp kurių – D’Artanjanas ir trys muškietininkai“ ir „Mokyklinis valsas“. Teatro vyrai tuoj pat sukluso, tačiau Lenočka juos paskubėjo nuvilti pranešusi, kad tik ką ištekėjo už kurso draugo. Tiesa, vos po kelių mėnesių teatrą apskriejo žinia apie iširusią jos santuoką. Tada V. Solominas, kuriam ramybės nedavė jaunos kolegės grožis, ryžosi tarnybiniam romanui.
Meilės nuotykių ištroškęs V. Solominas naujai mylimajai melavo, sakė nutraukęs santykius su žmona, tikino su ja po vienu stogu gyvenantis tik dėl dukters. Netgi žadėjo neilgai trukus vesti Leną. Vis dėlto po dvejų metų aistringi jųdviejų santykiai ėmė griūti. L. Cyplakovą pasiekė gandai, kad M. Solomina laukiasi antrojo kūdikio.
Įsimylėjėliai gėrė konjaką, o jųdviejų „apsauginiai“ stovėjo šalia, akis uždengę akiniais nuo saulės ir įtartinai žvalgydamiesi į visas puses.
Jaunoji aktoriaus mūza suprato, kad mylimasis jai melavo, o būti slapta guodėja ji nenorėjo. Tuo metu ji jau nebedirbo Mažajame teatre, tad jųdviejų išsiskyrimas įvyko greitai.
V. Solomino žmonai buvo žinomas vyro neištikimybės faktas, tačiau ji sugebėjo jam atleisti. 1985 m. jiems gimė antroji dukra, o po kelerių metų aktorius ir vėl įsimylėjo teatro kolegę – filmo „Sportloto-82“ žvaigždę Svetlaną Amanovą. Jųdviejų romanas vystėsi kolegų akivaizdoje, trupės gastrolių metu. Pavyzdžiui, išvykoje į Bulgariją V. Solominas nusprendė nudžiuginti mylimąją ir draugus pasiūlydamas neįprastą žaidimą. „Suvaidinkime, kad esu banditas, S. Amanova – mano mergina, o jūs – mūsų apsauginiai“, - artistas pasiūlė dviem savo kolegoms. Jiedu nedvejodami sutiko ir nuskubėjo į prabangų restoraną – vaizdelis buvo įspūdingas. A. Solominas ir S. Amanova gėrė konjaką, o jųdviejų „apsauginiai“ stovėjo šalia, akis uždengę akiniais nuo saulės ir įtartinai žvalgydamiesi į visas puses.
Kalbos apie dar vieną sutuoktinio romaną ir vėl pasiekė jo žmoną, ir vėl ji jam atleido. Aktorius vertino Marijos kilnumą ir žadėjo niekada daugiau jos neišduoti. Deja, kolegos aktoriai tikino, kad V. Solominas nuotykių rasdavo per kiekvienas gastroles ar filmavimus. Tiesa, kažin ar tai buvo susiję su jo nepagarba žmonai. Paprasčiausiai jis tokiu būdu sėmėsi energijos ir įkvėpimo, todėl kolegos jo smerkti neketino. Artimieji neabejoja, kad V. Solomino santuoka buvo tvirta, jis dievino žmoną, dukteris ir anūkus. Vyrui iškeliavus anapilin našle tapusi Marija nežinojo, kaip toliau gyventi. Jai teko parduoti užmiesčio namą, ir nėra aišku, ar taip pasielgti ji ryžosi dėl lėšų trūkumo, ar vis dėlto ji tiesiog ten nenorėjo būti viena.
Paskutinis V. Solomino spektaklis
Aktorių ilgą laiką vargino hipertonija, o 2002 m. balandžio 24 d. liga priminė apie save. Tą dieną aktorius buvo mažojo teatro scenoje, atliko vaidmenį spektaklyje „Krečinskio vestuvės“. Nors tą dieną jis jautėsi prastai dar prieš spektaklį, ant senos vis dėlto nusprendė lipti.
Jis ne kartą buvo sakęs, kad norėtų pakartoti Moljero ir Andrejaus Mironovo kelią, kurie mirė scenoje.
Deja, po pirmojo veiksmo aktorius prardo sąmonę ir jį teko išnešti. Nors aktoriui dažnai pablogėdavo sveikata, tačiau suleidus vaistų jis galėdavo vaidinti toliau. Deja, šįkart teko kviesti greitąją pagalbą. Apie tai, kad spektaklsi nutraukiamas teko pranešti teatro direktoriui, Solomino broliui Jurijui.
Ligoninėje Vitalijui Solominui diagnozuotas insultas, gydytojai daugiau nei mėnesį kovojo dėl aktoriaus gyvybės, nors didžiąją laiko dalį V. Solominas buvo ištiktas komos.
Retkarčiais aktorius atgaudavo sąmonę, tačiau nekalbėjo, artimieji susikalbėdavo gestų pagalba. Solominui būnant reanimacijoje jauniausiajai jo dukrai sukako 19 metų. Mergina pradėjo tikėti stebuklu.
Deja... Gegužės 27 d. 18:30 val., praleidęs mėnesį ligoninėje, Vitalijus Solominas mirė. Jam buvo 60 metų.
Jis ne kartą buvo sakęs, kad norėtų pakartoti Moljero ir Andrejaus Mironovo kelią, kurie mirė scenoje. Būtų galima teigti, kad aktoriaus svajonė išsipildė, nes iki paskutinės gyvenimo akimirkos jis liko ištikimas teatrui.
