„Aš žinoma, neatspėjau. Sužinojusi, kad tai – Kenija, bėgau pažiūrėti į vaikų mokyklinį gaublį,- taip savo istoriją pradėjo Aušra (42 m.), jau 6 metus su šeima gyvenanti Afrikoje, Kenijos sostinėje Nairobyje. – Jei man kas kada būtų pasakęs, kad teks gyventi Afrikoje, nė už ką nebūčiau patikėjusi, bet gyvenimas toks nenuspėjamas.“
Lietuvoje mokyklos nelankė
Aušra prisimena, jog viskas nebuvo nuspręsta tą pačią minutę: prasidėjo skaičiavimai, svarstymai ir informacijos paieškos: „Priimti sprendimą tikrai nebuvo lengva, bet galų gale nutarėme, kad vyras važiuos pirmas, įsikurs, apsižiūrės, ir jei sąlygos pasirodys tinkamos, – važiuosime ir mes visi.“ Tuo metu Aušros ir Viktoro (42 m.) šeima gyveno Airijoje.
Pora augina 4 sūnus. Vyriausiasis yra gimęs Lietuvoje, tačiau mokyklos čia nelankė, nes šeima iš Lietuvos išvyko, kai jam nebuvo nė šešerių. „Į pirmą klasę išėjo Airijoje ir mokėsi airiškoje mokykloje iki pat devintos klasės. Toliau mokslus tęsė Kenijoje“, – pasakoja Aušra. Dabar vyriausias sūnus studijuoja universitete Škotijoje. Jaunesnieji gimė Airijoje, du iš jų šiuo metu lanko mokyklą Nairobyje, mažiausiasis – dar namuose.
„Aš džiaugiuosi, kad mano vaikai turi tokią puikią galimybę pažinti ne tik gimtą šalį. Tai ugdo toleranciją, plečia akiratį, moko prisiderinti, adaptuotis, plėtoja supratimą apie kultūrų, šalių įvairovę bei jų skirtumus“, – džiaugiasi daugiavaikė mama.
Paklausta apie išsilavinimo kokybę, Aušra pasidalino įspūdžiais: „Vaikai lanko privačią tarptautinę mokyklą, kurioje mokymas vyksta pagal anglišką (Jungtinės Karalystės) mokymo sistemą. Valstybinės Kenijos mokyklos nuo tarptautinių skiriasi kaip diena nuo nakties, joms trūksta visko – pradedant mokyklos inventoriumi ir mokomąja medžiaga, baigiant katastrofišku mokytojų trūkumu – kai kuriose mokyklose vaikai suoluose sėdi po keturis penkis, ir vienam mokytojui tenka 60 ar netgi 100 mokinių. Kiek galima išmokti tokiomis sąlygomis?“
Raudonojoje žemėje – trys derliai per metus
Prieš persikeliant į Afriką šeimai buvo daug abejonių dėl to, kaip pavyks adaptuotis visiškai nepažįstamoje šalyje, kur ir kultūra, ir klimatas visiškai skiriasi nuo įprastinio, juolab, kad mažiausiajam šeimos nariui tebuvo keli mėnesiai. „Tačiau visos baimės buvo nepagrįstos - klimatas čia puikus, vidutiniškai 25 laipsniai, drėgmės nedaug. Tiesa, yra vadinamieji karštasis ir šaltasis, o taip pat drėgnasis ir sausasis sezonai, kur temperatūra ir kritulių kiekis svyruoja, bet ne drastiškai. Karštuoju sezonu ir sausuoju sezonu, t.y., kai Lietuvoje yra žiema, čia temperatūra kyla iki 30 laipsnių ar šiek tiek aukščiau, o šaltuoju ir drėgnuoju sezonu, kai Lietuvoje vasara, - čia būna vėsoka – vos 20 laipsnių, naktį temperatūra nukrenta iki 10-11“, – pasakojo Aušra.
Akivaizdu, jog naujas žemynas, šalis ir miestas visada palieka didelį įspūdį. Aušra papasakojo, kas jai ir jų šeimai pasirodė įdomiausia ir nekasdieniška: „Labiausiai nustebino raudona žemė, kuri kaip vėliau išsiaiškinome, yra labai derlinga ir gali subrandinti net tris derlius per metus.“ Kitas dalykas, nustebinęs Aušrą ir jų šeimą, – žmonių gausybė: „Atrodo, važiuoji per krūmynus, dykras, kur tikrai nieko neturėtų būti, o, žiūrėk, – tai vaikai ožkas gano, tai koks suaugęs ant akmens sėdi. Gyvenvietėse gyvenimas tiesiog kunkuliuoja – kažkas kažką parduoda, kažkas perka, kažkas valgį verda tiesiog gatvėje...“
Pirmosios Kalėdos, pasak pašnekovės, buvo siurrealios, kažkokios netikros: „Man Kalėdos asocijuojasi su šalčiu bei sniegu, o čia lauke kepino 30 laipsnių karštis. Žinoma, eglutę puošiame su vaikais kasmet, bet tas netikrumo jausmas taip ir neišnyko.“
Nusikaltėlių taikiniai
Pradžia šeimai nebuvo lengva ir dėl pasikeitusių gyvenimo ritmo aplinkybių: „Teko priprasti prie uždaresnio gyvenimo būdo - dėl didelio nusikalstamumo toks paprastas ir visiems suprantamas dalykas kaip pasivaikščiojimas tapo beveik neįmanomas, ypač su vaikais. Vakare ir naktį ne tik kad išeiti, bet ir su mašina nepatartina vykti. Juo labiau, kad esame baltieji, išsiskiriame iš minios, o daugumos vietinių gyventojų supratimu, baltieji yra labai turtingi, dėl to gali tapti nusikaltėlių taikiniu.“
Tačiau ilgainiui moteris priprato ir net nebepastebi ginkluotos apsaugos bei patikros parduotuvėse, kitose viešose vietose, taip pat aukštų sienų, elektrinių tvorų, supančių gyvenamuosius rajonus, priprato prie grotuotų langų bei nuolatinio pinigų kaulijimo.
Dauguma šeimų, net ir nelabai pasiturinčių, Kenijoje samdo namų pagalbininkes. Ši paslauga yra gana nebrangi. Netgi namai statomi su specialiais priestatais namų pagalbininkėms, kad jos kartu galėtų gyventi ir dirbti. „Aš kurį laiką svarsčiau, ką daryti - samdytis pagalbą, ar ne, bet galiausiai apsisprendžiau, kad man nepatiks nuolat namuose besisukiojantis svetimas žmogus, kurį reikia prižiūrėti bei tikrinti - Kenijoje žmonės turi labai nemalonią savybę savintis daiktus, kurie „negerai“ padėti“, – Aušra sako, kad dėl šio sprendimo ji vis turi pasiaiškinti naujiems pažįstamiems.
Skurdas akių nebado
Aušros pastebėjimu, Kenijoje tikrai nėra pigu gyventi, nors ir buvo susidarę tokį įspūdį. „Ypač brangi būsto nuoma – trijų miegamųjų butas kainuoja 1000 ir daugiau eurų, na o namo nuoma dar brangesnė. Kaina priklauso ir nuo rajono. Kalbant apie maistą, moteris pasakojo, kad mėsos produktų pasirinkimas itin mažas, o kainos du tris kartus didesnės nei Lietuvoje: „Galima būtų pigiau pirkti mėsą turguje, bet abejojame, ar ten laikomasi higienos taisyklių. Pieno produktų pasirinkimas didesnis, čia labai skanūs sūriai. Kenijoje užauginti daržovės ir vaisiai – gana pigūs, importuoti – brangoki.“
Keniją, o ypač Nairobį tikrai būtų galima pavadinti multikultūriniu miestu, todėl pastebima įvairių šalių virtuvės įvairovė. Nairobyje galima paragauti japoniškų, kinietiškų, itališkų, etiopiškų, indiškų, Afganistano ir kt. šalių patiekalų. Pati kenietiška virtuvė perėmė nemažai angliškos virtuvės tradicijų, tačiau turi ir unikalių valgių, pvz. ugali (kukuliai pagaminti iš kukurūzų miltų ir valgomi su įvairiais saldžiais ir ne padažais), mandazi (iš mielinės tešlos pagaminti trikampiai pyragėliai be įdaro ir išvirti aliejuje), čapati (tai indiškas valgis, bet labai populiarus tarp keniečių - nesaldūs blynai, valgomi su įdaru ir įvairiais padažais).“
Aušra, kaip tikriausia dauguma, galvojo, kad Afrikoje vyrauja vargas, daug skurstančių, badaujančių žmonių. Tikrovė visiškai kitokia: „Taip, neneigsiu – yra nemažai vargingai gyvenančių žmonių, bet badaujančių, bent jau Kenijoje, tikrai nėra daug. Žmonės sunkiau pragyvena šiauriniuose šalies rajonuose, kur žemdirbystei sąlygos nelabai palankios, bet Kenija turi sukūrusi sistemą, kaip padėti stichinių nelaimių metu, yra maisto bankai, sukauptos atsargos, o ir patys keniečiai, ištikus tokiai bėdai, organizuoja maisto labdarą ir siunčia ją ten, kur to labiausiai reikia.“ Aušra pasakojo nesitikėjusi, kad Nairobis bus toks šiuolaikiškas miestas - su dangoraižiais, moderniais prekybos centrais, aukšto lygio restoranais ir t.t.
Dvikova su babuinu
O štai Afrikos gamta ir gyvūnija Aušrą stebina iki šiol: „Taip ir nepripratau, kad pakelėse ganosi zebrai ir gazelės, o ne mums įprastos juodmargės. Na, o vaikai greitai adaptavosi - jiems žirafa ir zebrai jokia egzotika, o gerai pažįstamas pakelės vaizdas. Gamtoje - nenusakoma spalvų įvairovė - ir ne tik augalai, bet ir paukščiai pasipuošę ryškiomis spalvomis.“
Dažnai visa šeima važiuoja į nacionalinius parkus arba taip vadinamą – safarį: “Stebime gyvūnus, paukščius. Vieno tokio vizito metu turėjau nemalonią akistatą su babuinu – gana įkyria ir agresyvia beždžione, kuri pikniko metu bandė man iš rankų išplėšti dėžutę su sumuštiniais. Aš dėžutę traukiau į savo pusę, beždžionė – į savo, taip mes kurį laiką galynėjomės, kol aš kartu su visa dėžute stipriai netruktelėjau savo priešininkės. Tik tada, matyt, supratusi, kas stipresnis, beždžionė paleido dėžutę iš savo letenų ir pabėgo. Na, o aš iššsaugojau pietus savo šeimai - visai kaip pirmykščiais laikais.“
Pasitairavus, ar nekankina tėvynės ilgesys, galbūt šeima planuoja sugrįžti, Aušra nesiėmė vertinti, kaip bus ateityje: „Retai kada kas vyksta pagal mūsų norus, tad jei teks keisti vėl gyvenamąją vietą ar šalį, mes ir vėl tikriausiai vyksime ten, kur mus nuves vyro darbas. Jei tai bus Lietuva – tuomet mūsų nedrąsios svajonės ir realybė sutaps. Vis tik realesnis variantas, kad mes į Lietuvą vyksime kaip ir iki šiol – paatostogauti, pasimatyti su artimaisiais, pamatyti ir vaikams parodyti Lietuvą.“
Tačiau, pasak Aušros, tėvynė visada yra kartu su jais, o ypač šiais technologijų laikais: „Aktyviai seku Lietuvos gyvenimo aktualijas, dažnai bendrauju su artimaisiais, draugais per skype'ą, o ir parvažiuoti stengiamės bent vieną kartą per metus.“
