Kaip gyvenate, amazonės?

Kovo 25–balandžio 2 d., Vilnius

„Amazonės“ reiškia „bekrūtės“. Pasak legendos, jos nusipjaudavo ar išdegindavo dešinę krūtį, kad ši netrukdytų šaudyti iš lanko. Bet tai gali būti netiesa, nes senovės mene šios kovingos moterys, galbūt šiuolaikinių feminisčių pramotės, vaizduojamos kaip gražios, puikiai išsivysčiusios ir turinčios abi krūtis būtybės. Tad greičiausiai „amazonė“ yra armėnų kilmės žodis, reiškiantis mėnulio moterį.

Pasak mitų, amazonės kilo Frigijos slėniuose ir buvo karo dievo Arėjo ir Afroditės palikuonės. Jų pramotė – najadė Harmonija, viena iš trijų Afroditės dukterų. Jai Afroditė padovanojo auksinį vėrinį, suteikiantį nepaprastą grožį, kurį vėliau paveldėjo amazonės.

Istorikas Diodoras Sicilietis (gim. apie 340 m. pr. Kr.) kovingąsias amazones kildino iš mistinės Atlantidos. Jis teigė, kad amazonės gyveno Libijoje, krašte, iš kurio kilo dievai. Pasak jo, amazonių kultūra ir papročiai visiškai skyrėsi nuo Graikijos. Vyrai dirbo namų darbus, o moterys užsiėmė politika, menais ir dalyvavo karuose. Gimusį vaiką augino vyrai. Būtent Diodoras aprašė krūties pašalinimo legendą ir amazonių pavadinimo kilmę. Tik atitarnavusi kelerius metus armijoje, moteris galėjo daryti, ką nori.

Amazonės buvo ginkluotos ietimis, dviašmeniais kirviais, bronziniais lankais ir nedideliais skydais, panašiais į pusmėnulį. Jų šalmai, drabužiai ir diržai buvo iš odos. Šios kovingos moterys karės užėmė daug miestų. Jų imperija išsiplėtė apimdama didelę Mažosios Azijos ir Sirijos dalį. Jos ne tik kovojo, bet ir statė daug miestų. O Plutarchas manė, kad nėra atskiros amazonių genties – tėra moterys, kovojančios kartu su vyrais. Jų drąsą pabrėžė Spartos karvedys Likurgas, kuris, galbūt įkvėptas pasakojimų apie amazones, sustiprino Spartos moterų padėtį visuomenėje. Bijančiai helotų maišto Spartai reikėjo stiprių moterų, kad vyrams kariaujant jos galėtų pačios numalšinti maištus. Galbūt spartietės ir buvo amazonės?

Paskutinės dienos, kai aš dar ne amazonė – balandžio 4-ąją laukia operacija. Nebijau ir nesigailiu. Bandau suvokti, kas esu ir kuo tapsiu, kai neteksiu krūties. Nuotraukos internete neguodžia: kai kurių moterų randai estetiški, o kitos atrodo lyg Frankenšteino nuotakos. Tikiuosi, Sauliaus B. ranka nesudrebės ir mano randas bus puikus.

Baigiu išvesti iš kantrybės visas Vilniaus amazones, kokias tik pažįstu: klausinėju, ar sudėtinga gyventi su viena krūtimi, kaip apsiprato su netektim, ar skaudėjo po operacijos, ar ilgai. Įsidrąsinu ir paskambinu man tik iš žurnalų puslapių pažįstamai fotografei amazonei Eglei M., kuriai neakivaizdžiai turiu būti dėkinga už savo gyvybę. Juk būtent jos atviras interviu apie vėžį, krūties netektį, gyvenimą po to privertė mane susirasti trečią patikimą mediką, kuriam patikėčiau savo krūtis. Tiek mano, tiek Eglės M. nelemtas guzelis buvo toje pačioje vietoje, tai man ir nedavė ramybės perskaičius straipsnį apie ją.

Taigi negaliu patikėti, skambinu nepažįstamai moteriai ir klausiu, kaip gyventi be krūties. Ji patikina, kad tai išgyvenama, kad amazonės gyvenimas nėra toks sudėtingas, kaip galėtų atrodyti, tik nepatogus: viena krūtis suardo kūno harmoniją ir fizinę sandorą, laikui bėgant gali imti kreivėti stuburas ir t. t. Silikoninis protezas Eglei M. neatrodo gera išeitis. Fotografuodama operacinėse sako mačiusi, kas po jais gali augti, taigi nors buvo užsidegusi „susitvarkyti“, labai greitai atvėso. Kalbamės it senutės iš Kalifornijos... O mums dar nėra keturiasdešimties.

Po šio pokalbio mane vėl ima persekioti mintis paaukoti abi krūtis – mačiau vienos britės nuotrauką internete, atrodo harmoningai, krūtinė lygi kaip berniuko. Ji tai padarė tiesiog dėl patogumo. Galėčiau išsitatuiruoti: iki 2006 metų balandžio čia buvo dvi gražios krūtys, jas labai mylėjau aš ir mano vyras. Amen.

Mano chirurgui tai atrodo didžiausia nesąmonė, kokią yra girdėjęs, nors jau kelis mėnesius apie tai kalbu. „Neverskite manęs to daryti, prašau.“ Aš suskystu ir pasiduodu jo spaudimui. Saulius B. likus kelioms dienoms iki operacijos vis dar bando įtikinti, kad man labai tiktų „gražus proteziukas“, bet aš nepasiduodu jo tėviškam jau kelintą kartą sakomam argumentui: „Vaikeli, kaip tu gyvensi be krūties, pagalvok apie savo vyrą.“

***

Erikos Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“ Lietuvoje jau tapo bestseleriu ir yra išleista net du kartus – 2006 m. bei 2015 m. kartu su tęsiniu „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, kuriame pirmuoju smuiku groja nebe liga, o naujas herojės gyvenimas Prancūzijoje. Knygų galima įsigyti visuose knygynuose.

Be to, romanai „Vienos krūties istorija“ bei „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ tapo audioknygomis. Jų galima įsigyti elektroniniame garsinių knygų knygyne Audioteka.lt. Knygas įgarsino radijo ir televizijos laidų kūrėja Daiva Tamošiūnaitė.

Skaitykite daugiau: http://www.moteris.lt/veidai/po-chemoterapijos-arba-kur-as-padejau-savo-plaukus.d?id=72377304

Kitas ištraukas iš knygos skaitykite čia:
* http://www.moteris.lt/veidai/kelias-i-operacine-arba-atsisveikinimas.d?id=72319260
* http://www.moteris.lt/veidai/po-chemoterapijos-arba-kur-as-padejau-savo-plaukus.d?id=72377304