Serijiniai žudikai ir visokie kitokie maniakai dažniausiai būna išgalvoti scenaristų ir režisierių, o štai Trečiojo reicho veikėjai nebuvo linkę varginti savo vaizduotės, todėl nacistai iš tikrųjų įgūdžius lavino pasitelkę gyvus žmones.
Kraupūs mokslininkų bandymai su žmonėmis, pasibaigiantys mirtimi, - tai toli gražu ne išsigalvojimas. Tai realūs dalykai, vykę Antrojo pasaulinio karo metais.
Carlas Claubergas – vokiečių gydytojas, Antrojo pasaulinio karo metais pagarsėjęs vykdytomis sterilizacijomis. Nuo 1941 m. kovo mėn. iki 1945 m. sausio mėn. mokslininkas mėgino rasti būdą, kaip per itin trumpą laiką būtų galima milijonus žmonių paversti negalinčiais turėti vaikų.
Šiam gydytojui iškeltą tikslą pavyko pasiekti: jis Aušvico ir kitų koncentracijos stovyklų kaliniams darydavo jodo ir sidabro nitrato injekcijas. Nors tokios injekcijos turėtų daugybę šalutinių poveikių (kraujavimai, skausmai ir vėžys), tenka pripažinti, kad jos kuo veiksmingiausiai žmogų sterilizuodavo.
Vis dėlto gydytojo C. Claubergo mėgstamiausias eksperimentas – tai radioaktyvioji spinduliuotė. Žmogus būdavo pakviečiamas į specialią kamerą su foteliu, į kurį atsisėsdavo ir pildydavo anketas. Vėliau auka tiesiog išeidavo nė neįtardama, kad niekada negalės turėti vaikų. Dažnai tokios spinduliuotės baigdavosi rimtais radiaciniais nudegimais.
Homoseksualumui mūsų planetoje vietos nėra – bent jau taip manė nacistai. Taigi nuo 1944 m. liepos mėn. vadovaujami gydytojo Carlo Verneto nacistai Buchenvaldo koncentracijos stovykloje netradicinės orientacijos kaliniams į kirkšnį įsiūdavo kapsulę su „vyrišku hormonu“. Tada šiuos asmenis siųsdavo pas moteris, kurioms buvo nurodyta provokuoti naujokus intymiems santykiams. Tokių eksperimentų rezultatai nėra žinomi.
Baltasis fosforas
Nuo 1941 m. lapkričio mėn. iki 1944 m. sausio mėn. Buchenvaldo koncentracijos stovykloje tirtas preparatų, pasižyminčių žaizdas gydančiomis savybėmis dėl jų sudėtyje esančio baltojo fosforo, poveikis žmogaus organizmui. Nors nėra aišku, ar nacistams pavyko išrasti panacėją, vis tik tenka pripažinti, kad šie eksperimentai pareikalavo daugybės kalinių gyvybių.
Slėgis
Vokiečių medikui Sigmundui Rascheriui itin rūpėjo problemos, su kuriomis galėjo susidurti Trečiojo reicho lakūnai 20 km aukštyje. Taigi jis, būdamas vyriausiuoju gydytoju Dachau koncentracijos stovykloje, kūrė specialias barokameras, į kurias įkeldavo belaisvius ir eksperimentavo su padidintu slėgimu.
Po to mokslininkas atverdavo aukų kaukoles ir tyrinėdavo smegenis. Šiame eksperimente dalyvavo 200 asmenų, 80 iš jų mirė ant operacinio stalo, likusieji buvo sušaudyti.
Dvyniai
Daugiau nei pusantro tūkstančio dvynių Aušvice tapo vokiečių gydytojo ir mokslų daktaro Josefo Mengele eksperimentų dalyviais. Mokslininkas mėgino pakeisti tiriamųjų akių spalvą įšvirkšdamas cheminių preparatų tiesiai į akies baltymą. Dar viena į normalią nepanaši šio gydytojo idėja – mėginimas sukurti Siamo dvynius. Savo tikslo jis siekė susiūdamas kalinius. Iš 1500 eksperimentų dalyvių išgyveno vos 200.
Nuodai
Buchenvalde maistas buvo ne pats geriausias, o prasčiausios kokybės jis buvo nuo 1943 m. gruodžio mėn. iki 1944 m. spalio mėn., kai nacistai į kaliniams skirtus produktus įmaišydavo įvairių nuodų ir po to tyrinėdavo jų poveikį žmogaus organizmui. Dažnai tokie eksperimentai pasibaigdavo skubiai atliekamu skrodimu iš karto po valgio. 1944 m. rugsėjo mėn. vokiečiams pabodo vargti su tiriamaisiais, todėl visi eksperimento dalyviai buvo sušaudyti.
Nušalimas
Vokiečių kariams rytiniame fronte tekdavo ne patys lengviausi išbandymai – rusiškos žiemos itin atšiaurios. Dėl šios priežasties S. Rascheris Dachau ir Aušvice vykdė eksperimentus ir mėgino rasti būdą greitai reanimuoti karius po patirtų nušalimų.
Kaliniai būdavo aprengiami karių uniformomis ir panardinami į ledinį vandenį. Sušilti būdavo galima dviem būdais: žmogus būdavo panardinamas į vonią su karštu vandeniu arba paguldomas tarp dviejų nuogų moterų. Tenka pripažinti, kad pirmasis būdas buvo efektyvesnis.
Jūros vanduo
Nacistai Antrojo pasaulinio karo metais dar kartą patvirtino: jūros vanduo nėra tinkamas gerti. Dachau koncentracijos stovyklos teritorijoje austrų gydytojas Hansas Eppingeris ir profesorius Wilhelmas Beiglbockas 1944 m. liepos mėn. nusprendė patikrinti, kaip ilgai be vandens išgyvens 90 čigonų. Šio negailestingo eksperimento aukos buvo tiek ištroškusios, kad netgi laižydavo neseniai plautas grindis.
Sulfanilamidas
Sulfanilamidas – sintetinis priešmikrobinis preparatas. Nuo 1942 m. liepos mėn. iki 1943 m. rugsėjo mėn. nacistai su vokiečių profesoriumi Karlu Gebhardtu mėgino nustatyti preparato efektyvumą gydant streptokoką, stabligę ir gangreną. Turbūt nė nereikia sakyti, kad žmonės vykdant šiuos eksperimentus pirmiausia būdavo apkrečiami ligomis.
Garstyčių dujos
Tam, kad gydytojai rastų būdą išgydyti žmogų nuo nudegimo garstyčių dujomis, būtina, kad ant jų stalo atsidurtų bent vienas nuo šio cheminio ginklo nukentėjęs asmuo. Kam gi tokių ieškoti, jei galima nuodyti ir praktikuotis su koncentracijos stovyklų kaliniais? Būtent tai darė Reicho protai visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį.
Maliarija
SS Hauptšturmfiureris ir medicinos mokslų daktaras Kurtas Plotneris ilgai vargo mėgindamas rasti būdą maliarijai gydyti. Mokslininkui netgi nepadėjo tūkstantis Dachau kalinių, tapusių šio eksperimento dalyviais. Aukos būdavo užkrečiamos pasitelkus infekuotų uodų įkandimus ir gydomos preparatais. Tenka pripažinti, kad daugiau nei pusė eksperimento dalyvių neišgyveno.
