Aldonos Vilutytės išsakyta mintis, kad ne visi kalbame savais balsais mane nustebino ir sudomino. Pradėjau kitaip klausyti savo pačios balso, svarstyti, ar aš ir kiti kalbame savuoju balsu ar dar reikia jo ieškoti? Kai daugiau nei prieš pusmetį sutikau savo buvusią dėstytoją A. Vilutytę, išgirdau, kad jos gyvenime – labai daug nemažų pastangų pareikalavusių permainų. Įdomu, kiek fizinio balso paieškos atspindi vidinio balso girdėjimą ir suvokimą. Apie tai ir kalbamės.

Jūsų nuotrauka žurnalo „Moteris“ viršelį puošė prieš 8-erius metus, leidinyje buvo publikuotas ir pokalbis. Kas įvyko Jūsų gyvenime per šį netrumpą laikotarpį?

Ilgai daugiausia gyvenau tik teatru. Suvaidindavau apie 100 spektaklių per metus. Vaidinau keturiuose nevalstybiniuose Vilniaus teatruose, daugiausia – Keistuolių teatre, per vieną sezoną – apie 15-oje skirtingų spektaklių ir keliose premjerose. Dar garsinau, dubliavau, filmavausi. Tai buvo be galo įdomus, intensyvus ir kūrybingas etapas. Prieš kelerius metus patyriau traumą, turėjau operaciją. Gyvenimas privertė sustoti. Beveik metus nevaidinau. Tas laikas buvo nelengvas, bet labai svarbus. Turėjau laiko daug ką pergalvoti, iš naujo sudėlioti prioritetus. Kalbant apie daugelį profesijų tinka posakis, kad nepakeičiamų nėra, o aktoriaus – jam dar svarbu ir fizinė forma – galimybės, patyrus traumą, iškart labai susiaurėja. Kad ir kaip banaliai ar naiviai skambėtų, bet patyriau, kad nebežinau, nei kas, nei kaip esu, dėl ko kažką darau, ko iš tikrųjų noriu. Reikėjo iš naujo save surinkti, sudėti į vienumą ir nuspręsti, kaip gyventi toliau. Kažkada, daugiau nei prieš 10 metų, buvau sau pasakiusi, kad dirbsiu viską, kas susiję su aktoryste. Kai gyvenimas privertė sustoti, nusprendžiau, kad nebenoriu dirbti bele ko ir bele kiek.

Teatre man visada buvo svarbu ne vaidmuo, o žmonės, su kuriais dirbu, ir tema, kuria kalbame. Todėl ėmiau labiau atsirinkti, mokytis pasakyti „ne“, kritiškiau žiūrėti į save, kartais – ir į kitus.

Kas pasikeitė iš esmės?

Šiuo metu oficialiai nepriklausau jokiam teatrui. Manau, šiais laikais tai, kad aktorius priklauso konkrečiam teatrui, yra iliuzija, nes teatras yra ne pastatas, o žmonės ir jų bendrai sukurti darbai. Aktorystė dabar užimą nedidelę dalį mano veiklos – vaidinu keliuose teatro laboratorijos „Atviras ratas“ ir Keistuolių teatro spektakliuose. Ir jie man labai brangūs. Kaip ir susitikimas su kolegomis ir draugais, – jų pasiilgstu. Visi esame labai užsiėmę, kažkada juokavome – jei norime pabūti kartu, turime sugalvoti bendrą darbą. Vienu metu pagalvojau: gal jau baigėsi mano teatrinio gyvenimo etapas. Aktoriaus gyvenimas – vaidmenys, jei jų yra, esi aktorius. O jei ne? Mano mokytojai Aidas Giniotis ir Nijolė Gelžinytė mokė mus būti ne laukiančiais aktoriais. Tai labai teisinga, to mokau ir savo studentus. Teatras yra nepaprasta kūrybinė erdvė, jei tu tiki, esi ten reikalingas ir turi kuo dalytis. Aktorių labiausiai vargina darbo trūkumas ir nepasitenkinimas juo. Tada, manau, teisingiausia yra kurį laiką atsitraukti, paaugti, pasimokyti ir grįžti. Arba eiti ten, kur jautiesi reikalingesnis.

Gyvenimas privertė sustoti. Beveik metus nevaidinau. Turėjau laiko daug ką pergalvoti, iš naujo sudėlioti prioritetus.

Kaip atsirado poreikis keistis?

Visada atrodė, kad noriu būti pastovios trupės, komandos dalis. Bet gal aš nemoku priklausyti vienai vietai? Man labai patinka užsidaryti teatre su bendraminčiais ir kurti. Tai ypatingas, jautrus, įdomus, ieškojimų ir atradimų kupinas kūrybos procesas, – Keistuolių teatras buvo labai svarbus mano gyvenimo periodas, praleistas su labai artimais žmonėmis. Bet pamažu ėmiau jausti, kai ateina kitas etapas, kad užstrigau, kartojuosi, jog nesu reikalinga. Aš apskritai labai bijau stagnacijos. Be to, visada priekaištaudavau sau, kad esu tinginė, kad ir ką daryčiau, nieko nepadarau gerai. Tad man reikia save įmesti į nepatogias aplinkybes, išeiti iš saugumo zonos. Dar – esu be galo smalsi. Turbūt todėl neriu į įvairias sritis – ir garsinu, ir dėstau, ir vedu radijo laidas, ir filmuojuosi.

Įsiminė Jūsų viename interviu išsakyta mintis: ,,Pykstu ant savęs, kad neturiu „stuburo“. Manyje – labai daug „nežinau“. Nelengva apsispręsti.“ Ar pokyčiai ir nauji sprendimai yra susiję su pastangomis išsivaduoti iš savęs nežinančiosios?

Dabar gyvenu netgi labai intensyviai. Aišku, ir toliau nepavyksta išvengti klaidų, bet jau atsirenku, drąsiau sakau „ne“. Labai patogu priklausyti kokiam nors kolektyvui: jei kas nors ne taip, gali bambėti ir kaltinti vadovus, kolegas. Dabar esu priversta prisiimti atsakomybę už save ir savo darbą. Mokausi turėti „stuburą“, nemeluoti sau. Esu labai abejojantis žmogus, man sunku apsispręsti, tai mane ir stabdo ir veda į priekį. Mano profesija, mano dėstymas neturi galutinio taško. Tai procesas, kuriuo retai būni, tiksliau, retai gali būti, patenkintas. Ir tas nepasitenkinimo pojūtis aplanko dažniau, nes visada galima nerti giliau, ribų nėra.

Kaip balsas tapo svarbia Jūsų domėjimosi sritimi?

Dirbant teatre, man visada buvo labai įdomu visa, kas susiję su žmogaus balsu ir kalba. Garsinau ir dubliavau suaugusiems skirtus ir vaikiškus filmus nuo antro kurso, bendradarbiavau su beveik visomis Lietuvos televizijomis. Savarankiškai ieškojau informacijos internete, užsienyje pirkdavau su šia veikla susijusią literatūrą. Vėliau, kai atsirado galimybių, pradėjau važinėti į seminarus. Pradėjau stebėti, analizuoti kolegas, kaip jie kalba gyvenime, kaip scenoje. Išsivystė jautresnė klausa. Neįsivaizduojate, kiek galima pasakyti apie žmogų, jo charakterį, savijautą, netgi auklėjimo traumas iš kalbėjimo manieros ir balso! Balsas, intonacija, kalbėjimo ritmas skiriasi mums kalbant su skirtingais žmonėmis. Geras aktorius turi puikiai valdyti šiuos dalykus, kad jo kuriamas iliuzinis personažas virstu realiu gyvu žmogumi. Tie žmonės, kurių profesija susijusi su kalbėjimu, taip pat turi valdyti savo kalbą, kvėpavimą, balsą. Kai kurie mūsų visą gyvenimą prakalbame nenatūraliu balsu. Mūsų skubėjimo ir nerimo kupiname pasaulyje daug žmonių kalba įtemptu, per aukštu balsu. Yra tam tikri pratimai, padedantys pajusti savo balsą. Nes kalbėti savo balsu yra labai gera. Taip kalbėdami mes kuriame paveikų piešinį. Jei mūsų kalba nėra įtaigi ir vaizdinga, ji yra tik nieko nereiškiantys ir netransliuojantys ženklai. Naujausia mano veikla – seminarai ir privačios pamokos žmonėms, kurių profesija susijusi su kalbėjimu. Pradėjau labai atsargiai. Bet kuo toliau, tuo man šie susitikimai su žmonėmis tampa svarbesni ir įdomesni.

Tikrai žinau, kad noriu gyventi ir kad tai daryti yra labai įdomu, smalsu. Žinau, kad moku džiaugtis akimirka. Būna ir liūdesio duobių... Tai – etapai.

Kada ir kodėl atsirado kalbėjimo seminarai?

Seminarus pradėjau vesti praėjusių metų spalį. Viskas įvyko natūraliai –sumažėjus darbo teatre, atsirado laisvo laiko ir reikėjo sugalvoti, kaip ir iš ko gyventi. Be to, kai pradėjau dėstyti akademijoje, tiek pririnkau informacijos, kad atsirado poreikis dalytis. Taip pat pradėjo prašyti patarimų ir pamokų tie, kurie sužinojo, kad dėstau. Kai kurie kolegos prašydavosi į paskaitas. Vėliau jau pradėjo kviesti įmonės, firmos, aukštas pareigas užimantys žmonės. Supratau, kad turiu susikurti sistemą ir struktūrą. Atsirado jaunas žmogus, kuris apsiėmė tvarkyti vadybos reikalus. Pati tikrai nebūčiau pradėjusi. Per seminarus, pamokas, konferencijas, dalijuosi savo daugiau nei 20 metų buvimo scenoje, garsinimo patirtimi. Dažnai tai, kas atrodo nepaprasta ir stebuklinga, yra pastatyta ant labai praktiškų pamatų. Yra tam tikrų technikų, grupė pratimų, to mano seminarų dalyviai mokosi improvizuodami, žaisdami ir kurdami. Nes mokytis neturi būti nuobodu.

Per seminarus akcentuojate savo balso paieškas. Kam to reikia?

Tai tik viena iš mano temų. Balsas yra labai svarbus įrankis daugelio profesijų atstovams. Kartais nuo kelių teisingų intonacijų gali priklausyti jūsų paskaitos sėkmė, jūsų darbo interviu, jūsų susitikimas su rinkėjais, jūsų pokalbis su verslo partneriais... Kad tavo kalba būtų paveiki, turi pažinti savo balsą. Tik tada galėsi juo žaisti ir naudoti taip, kaip tau reikia. Kad galėtum save valdyti, turi pažinti save. Ne visiems ši akistata yra lengva, nuo savęs esame linkę bėgti. Todėl mums taip baisu išeiti į viešumą. Visuomenės nuomonės baimė yra labai stipri.

Kiek Jums pačiai užtruko atrasti savąjį balsą?

Tai yra nesibaigiantis procesas.

Apie dėstymą kalbate kaip apie labai svarbią gyvenimo dalį...

Taip, į dėstymą nėriau 100 procentų. Esu labai dėkinga Aidui Giniočiui, kad pakvietė mane į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją prisijungti mokyti jo kursą, šie studentai šiais metais baigė magistro studijas. Su daugeliu jų vaidinu spektakliuose, jie yra mano kolegos ir draugai. Akademijoje jau 6-eri metai dėstau scenos kalbą ir vaidybą, per tą laiką turėjau 9 kursus – mokiau ne tik aktorinio meistriškumo studentus. Auginu žmones, su kuriais norėčiau dirbti. Ar jie norės su manimi dirbti, kitas klausimas. Sakau jiems, kad esu pavyzdys ne tik kaip reikia, bet ir kaip nereikia daryti. Kai kartą nuvedžiau studentus į aktorių atranką, manęs viena kolegė paklausė: „Auginiesi konkurentus?“ Na, o kaip kitaip? Antraip tu blefuoji. Kas yra tada tas dėstymas? Augindama „konkurentus“ aš ir pati augu. Aš renkuosi tikėti jauna ateinančia karta.

Asmeninio albumo nuotr. (K. Žičkytės nuotr.)

Koks buvo Jūsų pačios kelias į aktorystę?

Keistas mano – ramios, kompleksuotos, pasyvios – ėjimas į aktorinį. Atrodė, kad visas mano gyvenimas bus susijęs su knygomis – svajojau būti bibliotekininke, literatūros mokytoja ir t. t., gal rašytoja. Manau, apsisprendimas studijuoti aktorinį meistriškumą buvo susijęs ir su baime visai užsidaryti literatūriniame iliuzijų bei fantazijų pasaulyje. Taip norėjau išmesti save iš saugumo zonos. Vis dėlto nuo literatūros nenutolau. Spektakliai, scenos kalbos dėstymas, skaitymai, garsinimas, audio įrašai, poezijos vakarai – visa tai susiję su literatūra.

Mokausi turėti „stuburą“, nemeluoti sau. Esu labai abejojantis žmogus, man sunku apsispręsti, tai mane ir stabdo, ir veda į priekį.

Kaip manote, iš ko galima atpažinti, kad esi ten, kur ir turėtum būti?

Ir pati nežinau, ar aktoriaus profesija yra mano sritis. Tik tikrai žinau, kad kūrybinis procesas mano gyvenime turi būti, privalo. Jeigu to nėra, man atrodo, kad negyvenu: kad laikas eina, o aš stoviu vietoje. Privalau jausti kitokį širdies plakimą.

Rodiklis, kad darai tai, ką nori daryti, – tai pojūtis, kad esi čia ir dabar, kai kažkur išnyksta laikas, kai žinai, kad tie žmonės, kurie yra kartu, čia ir turėtų būti, tai pilnatvės jausmas, kai nieko netrūksta ir niekur kitur nenori būti.

Ar šiuo savo gyvenimo etapu jaučiate pilnatvę?

Ne. Bet tikrai moku jausti akimirkos pilnatvę.
Vienu metu maniau, kad galiu be teatro, kino. Bet kuo labiau užsiimu kita veikla, tuo stipresnis ilgesys užplūsta. Todėl, kai tik galiu dirbti su įdomia, gera medžiaga, tais aktoriais ir režisieriumi, kuriais tikiu, neriu į tai nebijodama, jog tai gali būti tik dar viena iliuzija. Manau, jei tektų atsisakyti dėstymo ar garsinimo, to labai trūktų. Anksčiau savo veiklos įvairovę vadinau blaškymusi, neradimu savo vietos. O dabar manau, kad gal toks yra mano kelias – iš įvairių darbų skirtingose sferose ir susidaro mano gyvenimo paveikslas. Toks mano nuosavas vilutytiškas koliažas.

Be visų profesinių pasiekimų, esate ir mama...

Tiesa. Vaikas labai daug pakeičia. Jam gimus, ir pati gimsti kitokia.

Kokia gimėte Jūs?

Dingsta egoizmas ir susireikšminimas – vaikui gimus, suvokiau, kad niekada nepriklausysiu sau, visą gyvenimą būsiu atsakinga už kitą žmogų. Visai kitaip imi vertinti laiką. Tiek teatre, tiek kitur visai kitaip pradėjau elgtis, kitaip vertinti daugelį dalykų. Žiūrėdama į tas aktores, kurioms pavydėjau karjeros, puikiai suvokiau, kad nebūčiau laiminga, jeigu mano vaikui nebūtų gerai net jei būčiau pasaulinio lygio žvaigždė. Kita vertus, tik vaikui skirti savo gyvenimą irgi negalėčiau. Aš laviruoju, ir tai nėra lengva – jautiesi esanti netobula mama, ir nevisiškai save realizuojanti aktorė. Esu atsisakiusi daug pasiūlymų žinodama, kad tektų būti toli nuo sūnaus. To nesigailiu. Tai mano pasirinkimas. Dabar man laikas, praleistas su sūnumi, yra pats brangiausias ir vertingiausias.

Mūsų skubėjimo ir nerimo kupiname pasaulyje daug žmonių kalba įtemptu, per aukštu balsu. Kalbėdami savo balsu mes kuriame paveikų piešinį.

Ar būna, kad atsigręžę atgal pagalvojate, kad būtumėte galėjusi elgtis kitaip.

Labai daug šia tema kalbu su studentais. Skatinu juos nelaukti, rizikuoti, nebijoti klysti, kol yra jauni, kol neužgriuvo atsakomybė, įsipareigojimai, netaupyti savęs. Pati kaip savo minusą galėčiau įvardyti nedrąsą.

Tada ar ir dabar?

Tada, bet kartais ir dabar. Suvokiu, kad neišnaudojau labai daug galimybių ir susitikimų su ypatingais žmonėmis.

Ar norisi dirbti kine?

Aišku. Norisi labai tos kino magijos.

Kas yra ta magija?

Tai ypatinga atmosfera, koncentracija, viskas kaip pro didinamąjį stiklą, galimybė dalyvauti kino stebukle, kuris visada yra nenuspėjama atsitiktinumų virtinė, bet užfiksuojama kartą ir visiems laikams. Įelektrintas buvimas su komanda, nesusireikšminę žmonės.

Sudėtingiau žinoti, kad kamera viską fiksuoja iš arčiau?

Pagrindinis išbandymas – kiek gali būti savimi arba kiek gali būti įtikinamas savo sukurtu tikrumu.

O teatre kitaip?

Teatre tu kuri iliuziją, įkvepi gyvybę literatūriniam kūriniui, sugalvotai temai ar idėjai. Teatre svarbus dialogas – aktoriaus ir temos, aktoriaus ir režisieriaus, scenos partnerių ir, žinoma, aktoriaus ir žiūrovo. Spektaklis vyksta tik kartą, tik dabar ir tiems žmonėms, kurie yra ant scenos ir salėje. Geras teatras, be abejo, daro didžiulę įtaką – išmeta tave iš kasdienybės, buities, rutinos, iš to, iš ko kartais tingime pakilti. Tai daro ir poezija, kita gera literatūra.

Dar vedate radijo laidą. Kaip Jums pavyksta tokie, atrodo, paprasti ir natūralūs pokalbiai, jautriai klausiant ir girdint kiekvieną žmogų?

Radijo laida ir kalbėjimo pamokos labai susijusios. Juk radijo klausantis žmogus girdi tik balsą, kvėpavimą, tai, kaip formuluoji mintis, į sakinį jungi žodžius. Tai sukuria visumą, sujungia į bendrą paveikslą.

Rodiklis, kad darai tai, ką nori daryti, – tai pojūtis, kad esi čia ir dabar, kai kažkur išnyksta laikas.

Už šią patirtį esu labai dėkinga „Žinių radijui“. Nemaniau, kad turiu didelę auditoriją, nes nekviesdavau pokalbio visur matomų žvaigždžių. Norėjau pristatyti įdomias asmenybes ir jų veiklą. Prieš kiekvieną pokalbį labai jaudindavausi, daug ruošdavausi, erzino savo pačios nekompetencijos ir profesionalumo stoka, manydavau, kad žiūrovams nuobodu klausyti, bet vėliau sulaukiau grįžtamojo ryšio. Žmonės prieidavo, dėkodavo, gaudavau laiškų. Pavyko pakalbinti kelias asmenybes, kurios neina į laidas, ir tokių žmonių, kurie labai labai retai kur pasirodo. Kalbinau ir nemažai savo bičiulių. Ne todėl, kad savi, o todėl, kad verti dėmesio. Vesdama laidą supratau, kad mano aplinkoje yra labai daug įdomių ir daug nuveikusių gražių darbų žmonių. Esu ketvirtos kartos vilnietė, užaugusi menininkų šeimoje. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Vilniaus, jo senamiesčio, be jo žmonių. Nuo pat vaikystės mane supo įdomūs žmonės – Lietuvos inteligentija, galima sakyti, reiškiniai, mačiau jų kūrybines kančias, kasdienybę, mačiau juos pavargusius, abejojančius, kartu spręsdavome jų ar mano problemas. Tai buvo mano kasdienybė. Ji ir trukdė, ir padėjo man ieškoti savo kelio.

Ar Jums patinka būti kalbinamai?

Paradoksas: man labai patinka viskas, kas susiję su mano darbu, bet pati bijau kiekvieno interviu, kiekvieno paviešinimo, kai to negali kontroliuoti. Turbūt tai – dėl nesaugumo. Turėjau skaudžią patirtį po skyrybų, kai buvo pakeisti klausimai taip, kaip naudinga spaudai, kad būtų daugiau intrigos, daugiau sensacijos.

Kaip jaučiatės po šio pokalbio? Ar savo gyvenimo pergalvojimas atskleidė Jums ką nors netikėta ar svarbaus?

Interviu visada yra išbandymas, akistata su savimi. Kyla noras būti įdomesniam, geresniam, nei esi. Vis dėlto, manau, pavojinga siekti iliuzinės tobulybės vaizdo ir norėti, kad visi tave mylėtų ir suprastų. Tai – ne tiesioginis eteris. Kai išeis interviu, gal mano gyvenime jau bus labai daug kas pasikeitę.

Tikrai žinau, kad noriu gyventi ir kad tai daryti yra labai įdomu, smalsu, su patirtimi ir metais tai tik stiprėja. Pati sau kartais pavydžiu viską apimančio gyvenimo pajautimo. Žinau, kad moku džiaugtis kasdiena, akimirka – carpe diem. Būna ir didžiulių liūdesio, užsidarymo duobių, iš kurių kartais labai sunku išbristi. Tai – etapai.