Neseniai grįžote iš gastrolių Kinijoje – rodėte Rimo Tumino režisuotus spektaklius „Madagaskaras“ ir „Trys seserys“. Ar tikėjotės sudominti kitos kultūros žiūrovus, būti suprasti? Ar kinai įkando Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Madagaskaras“ tekstą ir potekstes?
Prieš kelionę jautėmės atsipalaidavę, labiau norėjome pamatyti šalį, nei vaidinti kinams. Kai ėjome į sceną, tvyrojo baimė – supras ar nesupras? Ir buvo labai keista, kad spektaklius jie žiūrėjo nerealiai jausmingai: klausėsi, juokėsi, verkė. Kai skambėjo Virgilijaus Noreikos atliekama daina „Karvelėli mėlynasai“, vienas kinas, įsitvėręs žmonai ar draugei į petį, tiesiog kūkčiojo. Nežinia, kas taip stipriai jį sugraudino: Fausto Latėno garso takelis ar Pakšto sielvartas dėl to, kad jo idėjų niekas nesupranta, skiriasi su Veronika. Kinai raudojo ir tada, kai Veronika ant rankų išsinešė Pakštą iš scenos. Buvo įdomu žiūrėti, kaip spektaklis paveikė žiūrovus. Panašu, kad ir vertimas buvo neblogas, mat kinai ypač jausmingai reagavo į tuos epizodus, į kuriuos reaguoja ir Lietuvos publika. Kinai išprusę, eidami iš salės mums dėkojo prancūziškai. Vaidinau ambasadorių, tai man asmeniškai prancūziškai sakė: „Ačiū jums.“
„Religiniais įsitikinimais kinai yra arti dangaus, ir mes turime vaidinti dangui, debesims, trečiajai akiai“, – sakė R. Tuminas prieš kelionę. Daug gastroliuojate. Ar skirtingų kultūrų žiūrovai skiriasi? O gal teatro gerbėjus sieja bendra gija?
Žmonės, vertinantys teatrą, turi tam tikrų panašumų. Vis dėlto reakcijos truputėlį skiriasi – reaguoja į kitus dalykus, juoką ar graudulį jiems kelia skirtingos scenos. Per spektaklį „Trys seserys“, kai Andriuša Natašai pasipiršo ir jie ėmė bučiuotis, žiūrovai audringai plojo, sveikino, aikčiojo nuo bučinių, kiekvieno mylimųjų prisilietimo. Kinams turbūt neįprastos tokios atviros, drąsios scenos. Kitas epizodas: mano personažą Salioną išvaro, jis šūkauja, rėkia, ateina podporučikas Rode jo išvesti ir atkiša kumštį – tarsi pasiruošęs smogti. Su Mindaugu Capu (Rode) sutariau: „Tu man prie nosies kumštį priglausk, aš tą kumštį pabučiuosiu.“ Kai Capas užsimoja, kinų publika išgąstingai aikteli: „Och!“, o kai pabučiuoju, su palengvėjimu atsidūsta: „Ach...“ Tokių reakcijų Lietuvoje nesulauksi, o kinai nepaprastai nuoširdžiai įsijaučia, įtiki kiekviena smulkmena. Buvome perspėti: normalu, jei iš spektaklio išeis 40 proc. žiūrovų, jie vaikštinės ar miegos. Nieko panašaus nepastebėjau, publika jautriai įsitraukė į veiksmą. Per aštuonias dienas suvaidinome šešis spektaklius.
Teatre pamirštu save, savo problemas. Scenoje man niekada nieko neskauda.
Mantai, kas Jums yra teatras, aktorystė?
Man tai – savotiška meditacijos rūšis. Teatre pamirštu save, savo problemas. Scenoje man niekada nieko neskauda, čia išnyksta visi skausmai. Nusikeliu į kitą realybę ir jaučiuosi saugus. Paskui vėl grįžtu į tikrovę, vėl nusikeliu. Aktorystė man suteikia galimybę keliauti laiku ir pabūti kitu. Teatras man yra terapija, meditacija.
Ar teko vaidinti, kai jautėtės itin blogai?
Žinoma. Ypač improvizacijos žanras nekenčia blogos aktoriaus nuotaikos. Teatre „Kitas kampas“ privalome būti gerai nusiteikę, kad neužkrėstume niūria nuotaika žiūrovų. Beje, vaidinau ir sunkiai negaluodamas. Būdamas trisdešimties susirgau vėjaraupiais. Pasijutau blogai, šoktelėjo temperatūra, nesupratau, kas darosi. Abu su sūnumi, pažvelgę į veidrodį, pamatėme tokias pačias pūsleles... Mane atskyrė kaip raupsuotą, bet vis tiek prašė vaidinti. Viena aktorė nuo manęs slapstėsi, nes vaikystėje nesirgo šia užkrečiama liga, bet po spektaklio, kai reikėjo nusilenkti, ranką man įbruko ir... užsikrėtė.
Esate jautrus, empatiškas. Iš kur ši dovana – gebėti pajausti, įsigyventi į kitą, į jo kančią, gerą humoro jausmą, suvokti personažo charakterį, lūkesčius, viltis, asmeninio gyvenimo tragizmą?
Man tai – naujiena, bet labai gera girdėti. Norėčiau, kad dažniau taip glostytų širdį. Mes, aktoriai, esame egoistai, savanaudžiai, savimylos, faina, kai esi geru žodžiu pamaloninamas. Iš kur tai? Kai ką atsinešiau gimdamas, kai kas – auklėjimo rezultatas. Mano mama, močiutė – jautrios moterys, jos visada bandydavo suprasti kitą, būti šalia kito, įsiklausyti į jo godas. Ši savybė man taip pat nesvetima. Vos susipažinęs gražiai pristoju prie žmogaus, pradedu klausinėti, kaip gyvena, ką veikia, kas jo tėvai, seneliai. Panašiai yra ir su kuriamais personažais. Man įdomu į juos įsigilinti, pajausti, susigyventi, persikūnyti, ir tai neišvengiamai tampa tam tikru vaizdu scenoje.
Ar esate vienturtis?
Turiu vyresnę seserį Snieguolę. Mano kupiškietė močiutė buvo be galo įdomi ir mums atsidavusi. Meilės gumulas, traukos centras. Ją mylėjo kiemo vaikai, mano draugai. Kiekvieną pamyluodavo, išklausydavo. Prie langelio vis laukdavo manęs. Močiutės namai buvo tarpinė stotelė tarp namų ir mokyklos. Eidamas į pamokas užsukdavau pas ją pasakyti, ko norėsiu valgyti grįždamas iš mokyklos, o eidamas namo užsukdavau pavalgyti. Močiutės maistas buvo pats skaniausias.
O mama galėjo būti puiki aktorė, ji nepaprastai gerai parodijuoja žmones. Ir man pavyksta. Matyt, paveldėjau šį gebėjimą. Mamos broliai buvo profesionalūs muzikantai, taigi mūsų giminės gyslomis teka menininkų kraujas. Su pusbroliu ir sese per įvairias šventes rengdavome pasirodymus. Aš režisuodavau Kalėdų, Velykų spektaklius, apsirengdavome močiučių drabužiais ir vaidindavome. Mėgau maivytis, močiutė sakydavo: „Nevartyk akių – paliksi žvairas.“ Esą, jei vartysi akis, tai jos gali užstrigti. Užstrigau kitaip – dabar scenoje vartau akis.
Gali laukti, laukti vaidmens ir nesulaukti. Renkuosi dirbti, o ne merdėti, bet girtis: „Štai koks aš menininkas, aukojuosi teatrui.“
Ar turite profesinių tabu? Ar daug kam galėtumėte ryžtis dėl aktorystės?
Galiu viską padaryti, tik svarbu, dėl ko tai daryti, su kuo dirbti, koks režisierius, tikiu ar netikiu, gražu ar negražu, ar man tai būdinga kaip aktoriui. Daug kriterijų. Tikrai visko nedarau ir tikrai visko nedarysiu šiaip sau. Beje, sakiau, kad niekada nevaidinsiu „Domino“ teatre. Man atrodė, kad ten – joks teatras. Taip teigiau nematęs nė vieno spektaklio. Ir štai – vaidinu. Ir man gėda dėl savo žodžių. Komedijos žanras „Domino“ teatre yra absoliučiai unikalus ir įdomus, man labai patinka čia dirbti. Tai tokia aktorinė paletė! Anaiptol ne kiekvienas gali prajuokinti žiūrovus. Man tai – įdomus patyrimas, nauja stotelė, tobulėjimo galimybė. Šiaip gali turėti visokių prastovų, o „Domino“ teatre ypač daug dirbama, čia tavo organizmas nuolat pajungtas amatui.
Kai kurie aktoriai griežtai atsisako vaidinti lietuviškuose televizijos serialuose, nes nenori susikurti tam tikro amplua. Koks Jūsų požiūris į šią veiklą?
Man teko vaidinti serialuose „Prokurorai“, „Moterys meluoja geriau“, „Gyvenimo receptai“. Žinoma, galėtum nevaidinti, tačiau baisiausia, kad visada renkiesi vaidinti. Yra vaikai, įsipareigojimai, finansinė našta. Maža valstybė, mažas dirvonas, kur gali aktoriaus vagą varyti. Gali laukti, laukti vaidmens ir nesulaukti. Renkuosi dirbti, o ne merdėti, nenoriu vaikščioti paliegęs, neturėti pinigų reikiamiems dalykams nusipirkti, bet girtis: „Štai koks aš menininkas, aukojuosi teatrui.“ Kokia čia auka? Garsieji Rusijos, Holivudo aktoriai gyvena patogiai. Na, ne visi daug uždirbantys žmonės yra laimingi, bet kiekvienas nori gyventi gerai, ir tai netrukdo būti geru aktoriumi. Iš praeities atsinešta klišė, kad aktorius – kažkoks varganas menininkas. Gali būti visoks: ir komercinis, ir draminis, ir komedinis. Žinoma, jei nuolat esi rodomas per televiziją, prikimba kokia nors klišė. Ačiū Dievui, nesijaučiu turintis vieną amplua. Tikrai nenorėčiau būti tik komedinis ar draminis aktorius. Gali būti įdomus vaidindamas įvairių žanrų spektakliuose.
Kiek laisvai aktorius gali eksperimentuoti? Su kokiu režisieriumi įdomiau dirbti – kuris skatina aktorių kurti ar kuris viską žino, o aktorius tik vykdo jo užmačias?
Man teko dirbti su maskviečiu Konstantinu Bogomolovu. Vaidinau Orestą jo režisuotame spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas“. Bogomolovas žino absoliučiai viską nuo... iki. Jis norėjo, kad nekurtume jokių personažų, būtume savimi – tokie, kaip susėdę skaitome pjesę, pirmą kartą matydami tekstą. Užduotis būti savimi scenoje nėra paprasta. Vis tiek atsistojus priešais publiką kažkas įsijungia, tampi kitu. Šis spektaklis – eksperimentinis, reiškinys teatre.
Kitas įdomus patyrimas, kai Algis Ramanauskas-Greitai režisavo filmą „Dvylika kėdžių“. Su Justinu Mamontovu jiedu adaptavo Ilfo ir Petrovo to paties pavadinimo kūrinį, parašė scenarijų. Algis griežtai reikalavo laikytis kiekvieno žodelyčio. Tai buvo keista ir įdomu.
Nesu pataikūnas, mėgstu drėbti tiesą į akis, dėl to dažnai nukenčiu. Aš impulsyvus, karštakošis, mane lengva išprovokuoti.
Man patinka chuliganiški režisieriai, išdaigininkai, intelektualūs, įdomūs. Tadas Vidmantas leidžia kurti ekspromtu, improvizuoti. Filmavome situacijų komedijos „Buvo gautas iškvietimas“ tęsinį. Vaidinu kunigą. Ten – jau visiška laisvė. Tadas apybraižas atiduoda, ir varom savo tekstais. Antras dublis – apie ką mes ten šnekėjom? Taip pat labai įdomus būdas dirbti.
Suvaidinti personažai, į kuriuos tiek kartų įsikūnyta, persikūnyta, niekur nedingsta. Dramos gyvenimas lieka ne tik aktoriaus veide, bet ir sieloje. Ar aktorystė keičia Jūsų charakterį?
Galbūt ir keičia. Lankiausi pas psichologą. Nusprendžiau pamėginti išsiaiškinti šį bei tą apie save. Buvo įdomu, kad psichologas pradėjo vaikščioti į teatrą. Pradėjau matyti jį salėje sėdintį su žmona. Įsivaizduoju, kad jį turbūt domino, kaip mane veikia personažai, ar susigyvenu su jais, ar nesinešu namo, ar neatsinešu į sceną asmeninių dramų, ar pats netampu personažu...
O kaip pats jaučiate?
Įvairiai. Daugybė personažų gyvena manyje arba aš juose – paties sukurtuose. Negaliu teigti, kad, nulipęs nuo scenos, visiškai nuo jų atsiriboju. Jie yra, daro man įtaką.
Ar teatre yra daugiau gyvenimo, ar gyvenime – teatro?
Teatras turėtų būti lengvas. Turinys gali būti ir sunkus, bet aktorius privalo jį perteikti lengvai. Profas turėtų kurti lengvai, be kančių, ratilų. Aš taip ne visada sugebu. Mano draminiai personažai atsirasdavo būtent tada, kai kažkas dramatiška įvykdavo mano gyvenime. Tarkim, Šopenas („Mistras“), Šumanas („Trio“)... Tuo metu išgyvenau vaikelio gimimą, skyrybas... Esi ypač jautrus, ir atsiranda beprotiškai jautrūs personažai. Juos jaučiu kaip patį save ir kartais nebesuprantu, kas yra kas. Gal aš verkiu, gal mano įkūnytas herojus... Gera proga panaudoti savo skausmą ir pačiam gydytis, sukurti paveikų personažą. Gal ir negerai pernešti asmeninius išgyvenimus į sceną, bet man taip susikloja. Kartais būnu savimi, ir, jei tai sutampa su vaidmeniu, atrodo, kad vaidinu gerai. Savo patirtimi – džiaugsmo, skausmo – naudojuosi. Juk naudojamės savo kūnu, savo jausmais.
Kas teatro gyvenime gali būti tikra? Gal tik nuovargis po spektaklio, akimirkos prie veidrodžio prieš einant į sceną. Priekabus žvilgsnis į tą save, kuris tuoj tuoj virs kitu.
Man regis, teatras padeda suprasti gyvenimą, pamatyti tai, ką kasdien bėgdami praleidžiame, kas praslysta mums pro akis ir nepasiekia sąmonės. Teatras padeda žvelgti gilyn sielos akimis.
Koks jis, nepagražintas „aš“? Koks esate be grimo, be kaukės?
Regis, draugiškas. Truputėlį narcizas. Save įsimylėjęs. Puošeiva. Vienas žmogus man sakė: „Mantai, tu nori būti geresnis, nei esi.“ Iš kur tas noras būti geram? Gal atsinešamas iš vaikystės, kai nori būti švelnus, įtikti močiutei, mamai? Bet tada neišlaisvinu savęs – to kito Manto. Tikrai noriu būti geras ir visiems padėti, bet tada nedirba kita mano pusė. Juk neprivalau būti geras. Nesu pataikūnas, mėgstu drėbti tiesą į akis, dėl to dažnai nukenčiu. Aš impulsyvus, karštakošis, mane lengva išprovokuoti. Situacija: kolegos aistringai liejo nepasitenkinimą dėl teatro problemų, aš tuo metu persirenginėjau, viena ausimi klausiau, ir mane „užpumpavo“. Nuėjau pas režisierių ir drėbiau. Paskui galvoju: „Mantai, ką tu darai?“ Juk nesirengiau nieko panašaus sakyti, mane tiesiog išprovokavo. Dabar vengiu eiti į grimo kambarį, jei ten vyksta intrigėlės, kad manęs vėl „neužvarytų“. Nuolat jaučiu savo viduje vykstančią kipšelio ir angeliuko dvikovą. Kartais nuo to labai pavargstu.
Esu laisvas, vienišas, bet nesu atviras pasiūlymams. Etapas, kai labai gera vienam.
Esate sakęs, kad Jūsų sukurtas Oskaro Milašiaus vaidmuo spektaklyje „Madagaskaras“ tapo Jūsų savastimi. Kokias temas teatre labiausiai mėgstate?
Man įdomios tėvų ir vaikų santykių temos, nes šeima yra visko pradžia. Kai žmogus formuojasi, didžiausią įtaką jam daro tėvo ir motinos tarpusavio bendravimas, paties vaiko – su tėvais. Pamatiniai vyro ir moters, tėvų ir vaikų, vyro ir vyro, moters ir moters santykiai – tai neišsemiami klodai.
Spektaklyje „Motina“ Jūsų kuriamas Semionas Železnovas turi valdingą motiną; Jūsų herojus Orestas taip pat kenčia nuo stiprios gimdytojos. Pats turite mylinčią, švelnią mamą, tačiau esate sakęs, kad santykiai su tėčiu buvo šalti.
Tuo laikotarpiu šeima, vaikai vertinti kitaip nei dabar. Atžalas turi auklėti brandžios asmenybės. Mano tėvai buvo labai jauni. Dar nesusiformavusios asmenybės, plius darbai, požiūris į tėvystę... Tėvystės sąvokos tada apskritai nebuvo. Tiesiog nesuvokimas, nemokėjimas būti tėvu. Turėjo praeiti daug metų. Vaikai užauga, atsiranda anūkų, tada tėvas juos pamato. Pasirodo, kad gali būti ir kitaip, atsiveria akys. Dabar su tėčiu sutariame puikiai. Ir tada sutarėme, tik man trūko jo dėmesio. Berniukui reikia tėčio dėmesio. Mamos kartais būdavo per daug, norėjosi tėviško žodžio, tėviškos rankos.
Kaip sekasi būti tėčiu?
Mano sūnui Oskarui – septyneri. Ačiū Dievui, į vaidybą nelinkęs. Savo kelio jam nelinkiu. Darželyje, kai reikėdavo pasirodyti, paskutinę akimirką dėdavo į kojas. Kartą išnuomojau grybo kostiumą. Užsideda kepurę, ta nukrenta. Žiūri į veidrodį visas apskuręs, apsmukęs, sako: „Ne, nedarysiu šito. Nebūsiu joks grybas. Nesirengsiu šito kostiumo.“ – „Tikrai nenori?“ – „Ne.“ Andželika Cholina ieškojo berniuko Kareninos sūnaus vaidmeniui spektaklyje „Ana Karenina“ atlikti. Sakau: „Oskarai, imkis, aš tėtį scenoje vaidinsiu, užsidirbsi pinigų.“ Neįkalbinau. Jo ši sritis netraukia.
Ar seniai esate išsituokęs?
Jau daugiau nei metus.
Aktorystė reikalauja gyvų nervų, nuogų emocijų, aštraus proto. Tai labai sunkus, alinamas darbas.
Ar kurti šeimos gyvenimą sudėtingiau nei vaidmenis teatre? Esate elitinis aktorius, žavingas vyras, pagundų daug...
Pagundų visada yra, tačiau šioje periferijoje vadintis elitiniu per skambu. Išvažiuoji į Latviją, ir ten tavęs niekas nepažįsta. O šeimoje turbūt nesugebėjau atlikti vyro pareigų. Gal buities tvarkyti nesistengiau, gal namuose daugiau būti reikėjo. Labai skaudu, kad mums nepavyko.
Gyvenate vienas ar turite draugę?
Draugų ir draugių turiu daug. Pastarosios nėra meilužės ar gyvenimo bendražygės. Esu laisvas, vienišas, bet nesu atviras pasiūlymams. Etapas, kai labai gera vienam. Mano vienišas kolega, vyresnės kartos aktorius, sako: „Dabar jau niekaip negalėčiau gyventi su kuo nors. Grįžti namo – aiškinkis, duok ataskaitas... Ne.“ Žinoma, kartais sunku, to peties trūksta. Pažįstu daug šeimų, ir tik viena jų – ideali. Įvairių dalykų vyksta už namų sienų, žmonės greitai pasirenka skyrybų kelią, nebando kurti santykių. Juk mažai kas pasikeičia gyvenant su kitu žmogumi. Visada būna treji metai aistros, dar keleri – meilės, rožinių akinių, bet viskas vis tiek kartojasi. Buitis neišvengiamai ateina, kažkas kažką pamiršta, meilė išblėsta. Šeima – nuolatinis darbas, didžiulės pastangos. Tam tikromis akimirkomis man pritrūksta valios. Iki santuokos turėjau merginą. Ji nuėjo pas būrėją ir iškart mane paliko. Paaiškino: „Būrėja pasakė, kad tau nieko nepavyksta padaryti iš pirmo karto.“ Suprask: jei už šito ištekėsi, išsiskirsi. Patirtis rodo, kad jos visos pasikliauna būrėjomis, tiki burtais. Reikia iliuzijų.
Ar esate pavydus?
Anksčiau buvau pavydus, esu pastebėjęs savininkiškumo užuomazgų. Persiauklėjau. Skyrybos išmokė. Išgyvenau dėl sūnaus. Kai kas nors sakydavo: „Gyvenu dėl vaikų“, manydavau – kokia nesąmonė! Dabar supratau, kad galima gyventi taip – dėl vaikų. Aš norėjau. Maniau, dėl savo sūnaus gyvenčiau, spręsčiau tas problemas... Laimei, Oskaras turi mus abu, su buvusia žmona puikiai bendraujame.
Nesinori būti dramatiškam, bet kitaip nepavyksta. Kiti gali gyventi pozityviai, aš taip nemoku. Vis prisidarau bėdų, jų prisikuriu ir tada narplioju.
Gal po kurio laiko grįšite vienas pas kitą?
Viskas yra mūsų rankose. Kas žino, gal šis periodas sąmoningas? Praėjęs sezonas man buvo košmariškas, siaubingai įtemptas. Visai nebūnu namuose. Vaiką pasiimu iš mokyklos, išleidžiu buvusią žmoną į darbus, vėliau ji mane išleidžia. Gastrolės, repeticijos, pripuolęs bėgu pas sūnų, tada vėl į spektaklį, filmuotis, naktinės pamainos, visiškas beprotnamis. Įsivaizduokit tokį vyrą šeimoje. Neturiu net savaitgalių. Mokausi planuoti savo laiką, ieškau harmonijos. Dirbu keturiuose teatruose – „Domino“, „Kitas kampas“, Vilniaus mažajame ir Anželikos Cholinos. O dar filmavimas. Plėšaisi, bet geriau plėšytis, nei nieko nedaryti. Mūsų profesijos daugelis net nelaiko darbu. Aktorystė reikalauja gyvų nervų, nuogų emocijų, aštraus proto. Tai labai sunkus, alinamas darbas.
Ar vis dar mėgstate poeziją?
Mėgstu ir paskaitau. Buvome surengę meilės poezijos vakarą, skaitėme eiles iš Kornelijaus Platelio sudarytos pasaulio meilės lyrikos rinktinės. Tokie gražūs poezijos grandų eilėračiai – nuo antikos iki šių laikų! Ir pats kuriu eiles. Per fizikos, matematikos ir chemijos pamokas rašydavau eilėraščius. Viename puslapyje – lygtis, kitame – eilės. Ir sveikinti mėgstu eilėmis. Agnė Šataitė, mano mylima aktorė, visada laukia mano eiliuotų linkėjimų.
KELIAIS ŠTRICHAIS
„Man sunkiausia būti Mantu Vaitiekūnu. Paprasčiau būti kokiu nors personažu, o ne savimi. Aktoriaus profesijos bėda – kad kartais nebesupranti, kas esi, kada vaidini, o kada būni savimi. Kitos profesijos žmogui šalia tokio nelengva. Kai du tokie patys vaidina, gal ir susivaidina, tampa partneriais...“
Mieliausias vaidmuo. „Mieliausias iš visų – „Madagaskaro“ Oskaras Milašius. Šios pjesės autorius – puikus šiuolaikinis dramaturgas Marius Ivaškevičius. Tai mano pirmas vaidmuo teatre po studijų metų. O. Milašiaus prototipas – labai įdomus ir artimas mano sielai. Skaičiau biografinę Laimono Tapino knygą „Septynios dienos Paryžiuje“, ne vieną straipsnį apie šią asmenybę, jos indėlį į Lietuvos kultūrą.“
„Esu laimingas, kai būnu su savo sūnumi; kai sekasi, pavyksta spektaklis; kai iš užkulisių matau „Madagaskare“ nuostabiai vaidinančią Indrę Patkauskaitę, – net šurpuliukai bėga kūnu, ašaros kaupiasi.“
„Meilė man yra Dievas. Sūnus. Šeima. Tėvynė. Negalėčiau keliauti kaip Leonardas Pobedonoscevas, gyventi svetur. Esu šio krašto kaimietis, namisėda, man brangi ši žemė, dirvonas, man čia gera ir įdomu.“
„Vertinu draugystę, turiu puikių draugų. Tai – didžiausias gėris ir turtas. Branginu kiekvieną gyvenimo akimirką, jo spalvas.“
„Nemėgstu išdavystės. Šiurkštumo. Nejautrumo. Pats galiu būti ir grubus, bet nekenčiu stačiokiškumo.“
Pomėgiai. „Esu zajadlas žvejys. Visi uždarbiai, honorarai paklojami žvejybos įrangai. Tai jau turbūt liga. Man, kaip vaikui žaislai, reikalingi visi žuvų gaudymo įrankiai. Vienintelis tempiuosi juos į persirengimo kambarį, kiloju prieš eidamas į sceną, suku rites, išsidėlioju voblerius, apžiūrinėju, o kolegos aikčioja nuo kainų. Tai – mano aistra. Galėčiau už tuos pinigus keliauti, nulėkti į Balį, bet lekiu prie ežero ir medituoju. Kartais iš žvejybos varau tiesiai į sceną.“
Laimikis. „Žvejybos laimikiu pamaloninu ir teatro darbuotojus. Žuvų visada turiu šaldiklyje. Iš Norvegijos neseniai atsivežiau 15 kg menkių filė, ten žuvys kimba be proto. Filmo „Tarp mūsų, berniukų“ šaikai prodiuseriai padovanojo kelionę prie poliarinio rato. Jūrligė laikinai buvo atmušusi troškimą gaudyti žuvis, bet esu beprotis žvejys. Kas gali mane sustabdyti?!“
Atostogos. „Norėčiau su sūnumi pagyventi palapinėje, patirti, kas yra gamta. Pažįstamas sakė, kad į tokią išgyvenimo stovyklą tereikia pasiimti meškerių, druskos, duonos ir puodą. Ne sumuštinius valgytume, o pasigautas žuvis.“
