Ar prieš tris dešimtmečius kas galėjo pagalvoti, kad šis gatves šlifavęs ilgaplaukis hipis su ugnele akyse, labiausiai Kaune žinomas kaip dramaturgo Juozo Grušo anūkas, kada nors taps vienu garsiausių Lietuvos architektų ir savo kūrybinį paraką dovanos svarbiausių gimtojo miesto objektų statybai, iškels į dangų dvi bažnyčias, sukurs daugiau nei pusšimtį jaukių privačių namų.
Kauno dailės akademijos instituto dėstytojas, projektavimo studijos vadovas, Kauno architektūros ir urbanistikos komisijos narys Algimantas Kančas parbėga namo lyg po maratono, perbraukia pirštais nepaklusnius plaukus ir, bėjėgiškai žvilgtelėjęs į darbo stalą, pasiguodžia: "Pokalbio vėluoju, į duris skambina studentai, o laiko popieriams susitvarkyti apskritai neįmanoma rasti..."
Tarkim, nieko apie Jus nežinau...
Kviečiate pažaisti intrigą? Kas esu? Galbūt labiausiai – architektas.
Ir niekada niekada neapsimetate kuo nors kitu?
Kai būnu geros nuotaikos ar po puikaus vakarėlio, esu prikūręs apie save nebūtų istorijų. Ne viską atsimenu, kartais draugai ar kolegos pasako, ką prikrėtėm. Prieš daugelį metų buvome pakviesti į Maskvoje vykusį Architektų sąjungos suvažiavimą. Gyvenome viešbutyje "Rosija". Buvo linksma, pakaušę nukeliavome į barą, o ten mūsų neįleidžia. Mikliai sugalvojau pristatyti mūsų kompaniją kaip veltinukų importuotojus iš Rusijos. Kas pirmiausiai šovė į galvą, tą ir leptelėjau. Suintrigavom.
Kaip suprantu, esate "barbinas devyndarbinas". Jūsų žmona Jolita išdavė, kad sau skiriate tik laiko trupinius. O šeimai?
Tiek, kiek lieka nuo darbų. Nemoku atsisakyti, jei kas nors ko nors prašo. Prisižadu, įsipareigoju, o paskui visur vėluoju. Už tai nuo žmonos gaunu pylos. Suprantu jos nepasitenkinimą. Neretai išalkęs skambinu: "Šildyk maistą, parvažiuoju". Ji šildo, laukia. O aš pakeliui į namus prisimenu, kad turiu sutvarkyti kokį neatidėliotiną reikalą. Praeina valanda, pietūs atvėsta, pranešu, kad tuoj būsiu. Ji iš naujo kaičia puodus, o mane tuo metu telefonu susiranda kitas interesantas. Į save apskritai nekreipiu dėmesio.
Kai pakvietėte susitikti studijoje, pamaniau, kad net savo namo neturite, – šiaučius be batų, o architektai...
Taip, šeimoje esame trys architektai. Dukra Gustė dirba kartu su manimi, o žmona labiau linkusi į teorinį darbą. Ji – mūsų rašytoja. Dirbo Statybos architektūros institute, rašo ekspertizes, ypač domisi Smetonos laikų architektūra. Sūnus Lukas pasirinko kiek kitokį kelią, jis – nekilnojamojo turto specialistas. Na, o namą pasistatėme tik prieš septynerius metus. Dabar plečiamės, darom didesnę studiją. Visą laiką žmona skundžiasi, kad čia per daug žmonių eina, ji negali ramiai pabūti per visą dieną. Svarsčiau: "Yra du keliai: statausi studiją kitur, bet tada namo grįšiu tik miegoti. Arba plačiamės prie senos studijos, darom atskirą įėjimą, žmonių vis tiek neišvengsime, bet ir aš būsiu namuose." Jolita pasirinko šį variantą.
Jolita plius Algimantas – iš kokio meilės lauko?
Trisdešimt vieneri metai gyvenu su savo pirma ir amžina meile. Susipažinome mokykloje. Būdamas dešimtoje klasėje nusprendžiau, kad noriu būti architektu. Ir Jolita to paties norėjo – susitarę nebuvome. Bet ji įstojo, o aš – ne. Mokykloje nelabai kaip mokiausi, tai studentu tapti pavyko tik iš trečio karto. Į armiją nepaėmė, buvau susargdintas, atguliau ant operacinio stalo.
Ir ko gi taip nekaip mokėtės?
Kiti dalykai rūpėjo. Hipiai buvom, muzikos klausėmės. Taip ir likom hipiai širdyje. Iki šiol esu ištikimas ilgiems plaukams. Tik prieš mėnesį nusikirpau trumpokai. Iš neturėjimo kada susišukuoti. Atsibodo pačiam pintis kasą.
Ar įžvalgiai lyg šachmatininkas numatėte ėjimus, kad architekto profesija kada nors bus pelninga, soti?
Ne, tada dar apie tai nemąsčiau. Gyvenome smetoniniame senelio name. Nors kambarių buvo daug, bet neapleido ankštumo jausmas. Siauras koridoriukas, aplink "pabirę" kambariukai. Klausdavau senelio: "Kodėl nesusiprojektavai patogesnio namo – kambarių per du aukštus?" Jis sakydavo: "Kaip tada galėjau, taip ir pasistačiau. Paaugsi, pats susikursi, kaip norėsi". Kalniečių rajone, kur gyvenom, gražių senovinių namų nebuvo. Eidamas į mokyklą, kasryt pasirinkdavau vis kitus maršrutus, kad galėčiau apžiūrinėti įdomios architektūros pastatus. Atakavau senelį: "Kodėl neįsigijai sklypo Vaižganto gatvėje ar Vidūno alėjoje?" Senelis Juozas Grušas turėjo draugų, išvykusių gyventi į Ameriką. Ne džinsų ar muzikos plokštelių prašiau, kai šie pasidomėjo, ko mums reikia, o žurnalų. Bernaradas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Antanas Vaičiulaitis užsakinėdavo ir siųsdavo man architektūros žurnalus. Buvau vienas iš pirmųjų Lietuvoje, gaudavęs tokios vertingos literatūros.
Ko senelis Jums įkrėtė?
Tolerancijos, tikslo siekimo. Pats visą laiką dirbdavo, buvo sau reiklus, o kitiems pakantus. Mama anksti išsiskyrė su tėčiu, seneliui palikdavo mus su broliu auklėti. Kiekvienais metais su juo važiuodavome prie jūros, apsistodavome rašytojų viloje Palangoje. Kol buvom mažesni, mus prižiūrėjo auklė – rašytojo Alanto žmona. Buvo išvežta į Sibirą, iš ten pabėgo, senelis ją priglaudė su dviem vaikais ir dešimt metų slėpė mūsų namuose. Vadinom ją japone, net paso neturėjo. Senelis taip pat slėpė iš Sibiro pabėgusias bitninkų šeimas. Vienu metu visuose septyniuose kambariuose buvo apsigyvenę po 3-4 žmones. Kadangi tualetą turėjome vieną, prie jo išsirikiuodavo nemaža eilė. Auklė nusivesdavo mus pas savo seserį grafikę Tulienę. Ji gyveno netoli Ąžuolyno gražiame smetoniniame name. Aukštos lubos, apvadai... Man, mažam, ta erdvė, jos harmonija ir didingumas atrodė ypatinga. Svajodavau ne apie pilį, o apie tą nepaprastą kambarį. Noriu kada nors nueiti į tą namą pasižiūrėti.
Ar senelis Jums skyrė pakankamai dėmesio?
Visada pasidomėdavo, ar paruošėme pamokas, tikrino pažymius. Jam ypač nepatiko, kad mudu su broliu nekaip mokomės lietuvių kalbą. Sykį brolio paklausė: "Nejau iš gimtosios kalbos rašinio negalima gauti geresnio pažymio?" – "Negaliu, mokytoja daugiau kaip trejeto man nerašo." Tada senelis ėmė ir pats už anūką parašė rašinėlį. Buvo gardaus juoko, kai mokytoja šį darbą įvertino trejetu, o sužinojusi, kad tai buvo Juozo Grušo rašinys, įsižeidė.
Šeima nedraudė pankuoti?
Po to, kai susidegino Romas Kalanta, kurį laiką gyvenome Palangoje, Nidoje, o kai grįžome namo, išeidami į gatvę slėpdavome ilgus plaukus po kepurėmis.
Ar kaip hipiui neteko būti uždarytam?
Ne, bet teko eiti aiškintis į miliciją. Vienas iš draugų buvo paimtas į areštinę, tardė, su kuo jis bendrauja. Šis pasakė ir mano pavardę. Iškvietė, kvotė: "Kas tavo draugai?" Apsimečiau, kad su niekuo nebendrauju, namuose vienas tik mokausi ir mokausi. Svajodavome, kaip nuridensime alaus bačką į saugumą, krėsime šiai įstaigai šunybes. Vakarais su draugais važiuodavome prie rusų mokyklos, su bituminiu laku užtepdavome rusiškus užrašus.
Ir visas toks pašėlęs neišgąsdinot geros mergaitės Jolitos?
Žmonos tėvas buvo Kauno politechnikos instituto prorektorius. Dukrai buvo keliami ultimatumai, man liepė plaukus nusikirpti – su pareiginga mergaite bendrauji, o esi ne visai teigiamas. Bet geras mergaites laisvūnai traukia. Priešybių kova ir vienybė. Pusiausvyros reikmė. Teko pakovoti už savo meilę. Buvau atkaklus, karštas, jausmingas. Persekiodavau. Sekdavau. Apie ją sukosi nemažai konkurentų. Atlaikiau, laimėjau. Išėjo viskas natūraliai – vaikučio pradėjom laukti. Dabar kartais patys stebimės, kad turime trisdešimtmetį sūnų Luką ir dvi anūkes – Liepą bei Rugilę.
Ar geras tėvas buvot?
Lyg ir geras. Girdite, žmona iš kito kambario šaukia, kad labai geras. Vaikus prižiūrėdavau ir naktį, skalbdavau palas.
Kaip manote, ar paveldėjote senelio kūrybiškumą?
Architektas turi būti kūrybingas, plačios fantazijos. Kita vertus, esi kaip dirigentas – daug žmonių ir specialybių dalyvauja tame procese. Reikia viską tinkamai sustyguoti, kad polėkis ne maišytų bendrai idėjai, o padėtų. Turi būti fantazijos ir racionalumo derinys. Jei būsi visai fantazininkas, tai tik ore nupieši savo pilis. O juk jas reikia ir pastatyti.
Ko mokote studentus? Gal ir Jūs, kaip skulptorius Robertas Antinis, per paskaitą šokiruodamas patariate: "Vokite, meluokite, būkite chuliganais..."
Jis taip sakė? Chuliganizmas mene – tai kūrybiškumo pasireiškimas. Noriu, kad jauni žmonės turėtų fantazijos, būtų kūrybiški, kad nedarytų seno sukirpimo projektų, jaustų pasaulio pulsą, nebijotų būti bent kiek avantiūristai. Kas paprasta, įprasta, niekam neįdomu. Turi būti kažkas ir šalia logikos, už racionalumo. Vertinu kai ko netikėto, nutrūktgalviško ir skoningo, proporcingo derinius. Netikėtumas turi būti harmoningas. Šiuolaikinė architektūra nebeturi ryškių taisyklių – dingo ašys ir atsirado asimetriškumas. Modernioji architektūra reikalauja išradingumo. Dėstydamas stengiuosi lavinti kūrybinę fantaziją, laisvumą. Gerų architektų trūksta. Ir man pačiam reikia – paimčiau kelis ypatingus žmones į savo studiją.
Iš kur pats gaunate kūrybinių impulsų?
Kartais džiazo koncertas įkvepia, kartais – Feshion TV, laida, žurnalai, parodos užsienio šalyse. Neseniai grįžau iš Milano, septintus metus vykstu į baldų, interjero, instaliacijų parodas semtis idėjų, pajusti įvairių pasaulio kūrėjų pulsą.
Naktis leidote naktiniuose baruose?
Ne visai. Aišku, buvom. Pernai važiavom pro Lioną, o ten – geri barai. Tai naktį su dukra nutarėme patraukti per barus. Žmona ėjo kartu ir mūsų nepaleido. Nežinau, ar mane saugojo, ar dukrą (juokiasi).
Prieškarinėje Kauno dailės akademijoje daugelis dėstytojų turėjo savo mūzas. Dėl gyvasties palaikymo, fantazijos. Ar dabar dėstytojai pastebi žavias studentes?
Tai aišku. (Apsidairo, ar nėra kur netoliese žmonos.) Ne geležiniai juk esam. Ar gražioms esu atlaidesnis? Iš principo nesu labai griežtas. Nepatinka akiplėšos, kai nesimoko, apgaudinėja. Bet jei kas nepavyksta, stengiuosi padėti, nesu kirvis. Tarp dėstytojo ir studento visada vyksta dalybos – jiems suteikiame žinių, perduodame patirtį, o iš jų pasisemiame jaunatviškos gyvasties. Tenka intriguoti, įkvėpti. Norisi ugnies, nukreipti kūrybiškumo linkme. Įdomiomis mintimis pasidžiaugiu, bet nedažnai sutinki perliukų. Mūzos... Be abejo, visi turi slaptą ar neslaptą mūzą. Kad perbrauktų per sielos stygas.
Ar bohemiški siautėjimai Jums būdingi?
Dabar kiek mažiau besiautėjam, bet yra stipri "Santaros-šviesos" grupė. Kiekvieną penktadienį veikia klubas, renkasi dailininkai, žurnalistai, skulptoriai, architektai, vyksta įvairios diskusijos. Rengiamos Č. Milošo studijų dienos, siaučiame Kėdainiuose. Visuomeniniais pagrindais atstačiau Č. Milošo sodybą, tiksliau, kluoną paverčiau kultūros centru, tuo didžiuojuosi.
Kada supratote, kad rekia imtis privačios veiklos?
Dirbau Miesto statybos projektavimo institute. Išėjau gerą mokyklą – visi tave maigė, bet užtat supratau, kas yra kas. Dabar jauni architektai praeina didelį klaidų kelią. Valdiškoje organizacijoje esi priklausomas nuo kitų. Įkūriau savo studiją, pradėjau projektuoti privačius namus, interjerą, objektai vis didėjo...
Esate brangiausiai apmokamas Kauno architektas?
Ne, manau, kad yra grupė labai pajėgių ir didesnius honorarus gaunančių architektų.
Projektuojate namus ir interjerą turtuoliams. Kal ir Kauno mafijai? Ar ne Jūs sukūrėte Henriko Daktaro pilaitę?
Ne. Man negražus tas namas, aš būčiau projektavęs dailesnį. Esam turtingiems žmonėms dirbę. Namų statyba – nepigus dalykas. Gavęs užsakymą, pirmiausia atkreipiu dėmesį, ar bus lengva dirbti, ar priims mano idėjas. Jei nepriims, nesiimu. Galiu atsisakyti nemažos sumos – mėgstu dirbti konfortabiliai. Yra arogantiškų, pasipūtusių žmonių, kurie įsivaizduoja, kad viską gali nupirkti už pinigus, mano, jog privalai jiems tarnauti. Stengiuosi susipažinti su klientu, o tada nusprendžiu, imtis užsakymo ar ne. Vienas kolega paprašė būsimo užsakovo parodyti, koks namas jam gražus. Šis atnešė Baltųjų rūmų nuotrauką: "Aš tokio noriu..." Dažniausiai vyrai neturi laiko, patiki žmonoms namo statybos ar interjero kūrimo reikalus. Jos turi išsikalbėti, tau išpasakoti – kartais lyg psichologas tampi.
Ar turtingieji pasižymi kaprizingumu?
Dauguma. Žinoma, yra nemažai turinčių ne kičinį, o išlavintą skonį. Su tokiais lengva dirbti. Bet yra ir daug priekabiautojų, nežinančių, ko iš tiesų nori.
Suprojektavote namą krepšininkui Aurelijui Žukauskui. Kokiais dar savo darbais didžiuojatės?
Šv. Kazimiero bažnyčia Aleksote ir Gerojo Ganytojo bažnyčia Saulėtekio rajone, pramogų ir prekybos centru "Akropolis", "Kraft Jacobs Schugard" administracijos pastatu, Norvegų mokykla, Fredos miesteliu ir daugeliu kitų.
Ar dažnai atsisakote daiktų?
Aš atsisakau, bet su žmona tenka stipriai tartis. Man patinka daug ką išmesti. Kol kas neturiu trokštamo stalo. Esu jį nusibraižęs – viršus senovinis, raižyto medžio, o kojos plieninės. Seno ir naujo kontrastas. Tik reikia pastangų ir laiko, kad visus savo popierius susidėliočiau. Mano nesibaigianti svajonė – kokį savaitgalį susitvarkyti savo popierius. Pradedu tvarkytis, išmetu glėbį daiktų, ir tuo viskas pasibaigia.
Sėkminga pastarųjų metų Jūsų vizitinė kortelė – moderno ir klasikos jungimas. Derinti nesuderinama, – kodėl taip žaidžiat?
Nežinau. Gražu. Kai pasistatėm šį namą, Kaune buvom pirmieji, turintys betonines lubas. Tiksliau, antri, nes pirmos buvo IX forte. Vėliau esu suprojektavęs ir daugiau. Matot? Betoninės lubos ir junginys su preciziška, brangia šiuolaikiška lempa. Visada norėjau, kad architektūroje būtų netikėtumas, intriga, ir visa derėtų.
Koks Jūsų svajonių namas?
Jis jau po truputį tampa realiu. Vilniaus rajone – kabantis, sudėtingos konstrukcijos, daug akmens pasiglemžęs namas ant kelių kojų. Literatūriškai – namelis ant vištos kojelės. Pirmasis tokio stiliaus Lietuvoje. Savininkas turtingas, su polėkiu, išsilavinęs. Buvo konkursą surengęs savo namui statyti, aš laimėjau.
Ar neateis laikas, kai pamanysite, kad įdomiau būti tingiu konceptualistu, kuris generuoja idėjas, o juodąjį darbą daro kiti?
Kartais pagalvoju, kad esu beviltiškai įsisukęs į voverės ratą – nėra net kada atsipūsti. Kaip gerai būtų, kad niekas neskambintų, neieškotų. Bet tik pagalvoju...
Turtas, prabanga, patogi buitis Jums svarbi?
Be abejo, gera, kai nereikia skaičiuoti kiekvieno lito. Bet turtas, prabanga nėra gyvenimo tikslas, nesimėgauju krištolu, auksu ar kokiais nors daiktais. Kaip galimybę vertinu turtą pamatyti pasaulį. Atostogauti leidžiu sau tik žiemą – vykstu slidinėti. Tai geriausias būdas pabėgti nuo darbų. Kai esi ant kalno, galva švari, šviesi ir visos tavo mitys geros, lengvos.
Ar visada kūrybiniu keliu ėjote pasitikėdamas savimi?
Visada. Būtinas pasitikėjimo ir abejonės santykis. Turi būti tikras tuo, ką darai, bet iki paskutinės minutės abejoti, ar iš tiesų yra taip, o ne kitaip. Vien pasitikėdamas savimi tampi bukas, o jei nuolat abejosi, nieko nenuveiksi.
Esate Kauno fanas?
Žinoma. Juk aš čia gimiau, augau, ir gyvenu – esu kaunietis iki kaulų smegenų. Kauną matau besivystantį, gražiai besikeičiantį. Neregistruoju savo darbų, net nežinau, kiek tiksliai visko esu pastatęs. Gyvenamųjų namų gal per 50, o visuomeninės paskirties – kiek mažiau.
Ir dar nė vienas nesugriuvo?
Ne! (Juokiasi.) Moralinė architekto atsakomybė išlieka iki gyvenimo pabaigos. Architekto klaida tragiška. Spektaklio scenografija gyvuoja tol, kol rodomas spektaklis, o čia sukuri scenografiją visam žmogaus gyvenimui. Jei prikursi kliūčių, jis negerai, nepatogiai jausis visą savo būties laiką. Sugalvoti blogi dalykai ilgam išlieka kaip blogas kodas.
Ar dažnai balansuojate ties prievolės ir laisvės riba?
Nesu pasižadėjęs būti ištikimas vienam architektūriniam stiliui. Kiekvienas uždavinys, situacija lemia vis kitus sprendimus. Na, o savo žmonai įžadus esu davęs, ištikimybė man svarbi. Jei kartais kas nors ir nutinka, tai – tik trumpalaikiai dalykai, blykstelėjimai. Jolita man leidžia pabūti su draugais, žinoma, lydint piktiems jos skambučiams bei žinutėmis.
Kas sunkiausia?
Susitvarkyti popierius. Dovanas išrinkti. Nesu tvarkingas pedantas. Žmona kartais dėl dukros barasi: "Ak, ta višta, varna – tą numetė, ano nepadarė." Ginu: "Užtat kokia kūrybinga!" Skridom į Italiją: priėjo patikrinimą, atsisuka – lagaminą paliko salėj. Grįžta atgal, vėl viską patikrina iš naujo, ogi žiūri – kuprinė salėj likusi. Mama moko: "Tik vaiko kur nepamiršk." Aš pats, būdavo, nueinu į tėvų susirinkimą, nežinau, kuri mano vaikų klasė, mokytojų nepažįstu. Atsistoju ir stoviu koridoriuje prie lango. Mokytoja ateina, įsiveda. Nesu vienaplanis. Svarbu būti kiek įmanoma padoriam, nekurti blogio.
