Smulki, neaukšta, su kuprine ant pečių, apvaliais akiniais, beveik be makiažo, vėjuje skraidančiomis kaštoninių plaukų gijomis... Vilniaus universiteto kiemelyje šią 39-erių metų mokslininkę, monografijos „Svetimos ir savos“ autorę, moterų literatūros kritikę ir poleminių straipsnių apie lygias teises rašytoją palaikau studente. Kai įžengiame į auditoriją, merginos draugiškai pasisveikina: „Laba diena, dėstytoja.“ Eglė – ne tik seminaro „Kintanti šeimos suvoktis: visuomenė, kultūra, literatūra“ moderatorė, bet ir viena iš pranešėjų. Jos pranešimo tema „Motinystė kultūrų kryžkelėje“.
E. Kačkutė puikia anglų kalba pristato savo tyrimo subjektus. Tai – Ženevoje gyvenančios išsilavinusios trisdešimtmetės, kurios sutiko persikelti į svetimą miestą dėl savo vyro darbo ir yra priverstos nedirbti arba uždirba daug mažiau nei sutuoktinis, kurioms rūpi, kokios kalbos mokyti savo vaikus, kaip išlaikyti puikius tarpusavio santykius šeimoje. Visa tai Eglė patyrė pati. Mokslininkė dešimt metų gyvena Ženevoje, čia jos vyras daro įspūdingą karjerą bio-, nano- ir besikuriančių technologijų srityse. Šeima augina devynerių metų sūnų Inį.
Po kelių darbo savaičių gimtajame Vilniuje Eglė grįš į Ženevą. Pasiilgo šeimos, bet ne miesto. „Neplanavome užtrukti Šveicarijoje, buvau nepasiruošusi šioje šalyje ko nors norėti ar siekti. Iš karto pajutau, kad manęs čia nereikia, kad trukdau, – pasakoja pašnekovė. – Tikrai žinau, jog pasenti Šveicarijoje nenoriu.“
Kelias namo
Mokslininkė pasakoja, kad jaunystėje ilgai leido sau ieškoti, kas suteikia gyvenimui prasmę. Mėgo skaityti, tačiau knygų rijikė nebuvo, veikiau – gurmanė. „Mąstančiai paauglei knygų, kuriose pasakojama apie jos padėtį visuomenėje ir pasaulyje, tikrai buvo nedaug, – sako pašnekovė. – Dauguma klasikinės literatūros kūrinių – tai vyrų istorijos. Man buvo sunku tapatintis su dartanjanais ar indėnais, nes jiems moterys tebuvo priedėlis prie nuotykių.“ Eglė ryškiai atsimena, ką patyrė skaitydama J. W. Goethe's „Faustą“: kodėl pagrindinis herojus gali mąstyti, susidėti su velniu, leistis į egzistencinį nuotykį, o štai Margarita neturi tokio pasirinkimo. Ji yra auka ir jokių filosofinių klausimų nekelia. Faustas E. Kačkutę domino kur kas labiau.
Eglę viliojo aktoriaus ir psichologo profesijos, bet, įsiklausiusi į tėvų nuomonę, nutarė pasirinkti anglų filologijos specialybę. „Mokytis buvo labai neįdomu. Sausi pratimai, jokių įsimintinų seminarų, literatūros paskaitos prasidėjo tik vėliau. Susiradau teatro studiją, vaidinau. Vėliau panorau pasimokyti Anglijos universitete, – prisimena moteris. – Mūsų tėvai apie galimybę studijuoti užsienyje galėjo tik pasvajoti, todėl turėjau už visus patirti viską: išgerti visą vyną, paplaukioti įvairiose jūrose, paflirtuoti su įvairių tautybių vyrais, paragauti mokslų įvairiomis kalbomis.“
Esame įpratę manyti, kad lyčių skirtumai natūralūs, gamtos ar Dievo duoti, tačiau įsigilinus akivaizdu, kad gamta ir Dievas paliko daug kūrybinės laisvės.
E. Kačkutė įstojo į vieną geriausių Anglijos universitetų – Kembridžo, pasirinko Europos literatūros specialybę, tiksliau – prancūzų literatūros. „Lietuvoje mokiausi prancūzų kalbos, savanoriavau Prancūzijoje, net išgyvenau romantišką istoriją su keistuoliu prancūzu, tačiau mano prancūzų kalbos žinios buvo ribotos, todėl tuos metus sekėsi sunkiai, – pasakoja pašnekovė. – Anglijoje bandžiau taikyti iš Lietuvos atsivežtas literatūros teorijas, tačiau jos ten nieko nedomino.“ Eglė sako, kad šie studijų metai jai buvo lemtingi, nes suprato, jog akademinis gyvenimas gali būti aistringas. Po metų grįžo į Lietuvą, rašydama magistrinį darbą atrado moterų literatūrą ir feministinę kritiką. Tada pajuto, kad „grįžo namo“ – atrado tai, kas patinka. „Literatūra padeda suvokti, kaip veikia lytis, o man tai be galo įdomu“, – pasakoja mokslininkė.
Ar Eglė save suvokia kaip feministę? „Matyt, taip, nes tikiu, kad moterys ir vyrai lygiomis teisėmis gali dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse“, – svarsto mokslininkė. Ir pacituoja filosofės Simone de Beauvoir frazę: „Moterimi ne gimstama, o tampama.“ Pasak pašnekovės, gyvename nelygiaverčiame pasaulyje, nes žmogiškumo etalonais dažnai laikomi vyrai, pagal jų poreikius formuojamos gyvenimo taisyklės. Esame įpratę manyti, kad lyčių skirtumai natūralūs, gamtos ar Dievo duoti, tačiau įsigilinus akivaizdu, kad gamta ir Dievas paliko daug kūrybinės laisvės, o ją realizuoja – deja, ne visada sąmoningai – patys žmonės. Moteris teigia, kad feminizmas siekia vadinamosios lyčių lygybės ir siūlo, kaip tai įgyvendinti. „Šiandien skaičiau straipsnį apie tai, kaip skirtingai vyrai ir moterys juda miestuose, – pasakoja Eglė. – Vyrai juose jaučiasi saugesni, tad dažniau vaikštinėja be tikslo ir sutemus, o moterys paprastai juda nuo taško A iki taško B. Šis tyrimas yra pagrindas svarstyti, kaip padaryti, kad ir moterys bet kokiu paros metu mieste jaustųsi saugios.“ Klausiu Eglės, kodėl feminizmo bijoma. „Šis judėjimas siekia keisti nusistovėjusią tvarką, o tai visada kelia nerimą“, – atsako ji.
Škotas mėlynais marškiniais
Į Vilnių Eglė grįžo su būsimu vyru Andrew. Jiedu susipažino Kembridže per šventę škotų poeto Roberto Burnso gimimo metinėms paminėti. „Tuo metu išgyvenau skausmingą meilės istoriją, – pasakoja pašnekovė. – O Andrew per šventę deklamavo savo tautiečio eilėraštį su tokia energija, jėga! Be to, atrodė toks gražus: rudos akys, mėlyni marškiniai...“ Kai susipažino, būsimasis chemikas prisiekė lietuvei lankęsis jos gimtojoje šalyje keliaudamas iš Kinijos į Estiją. „Pasakojimas apie šią kelionę atrodė neįtikimas, bet klausytis buvo įdomu, – šypsosi moteris. – Andrew yra labai išsilavinęs, ypatingas žmogus.“ Metus jiedu susitikdavo įvairiuose Europos miestuose, o vėliau škotas atsikraustė pas mylimąją į Lietuvą. „Aš tuo metu dirbau sekretore, nes maniau, kad reikia surimtėti, – sako mokslininkė šypsodamasi. – Laimė, po metų supratau, kad turiu daryti kažką kita.“
Proga atsirado labai greitai: Eglė įstojo į Vilniaus universiteto doktorantūrą, o netrukus laimėjo Prancūzijos vyriausybės stipendiją tęsti studijas Paryžiuje, Sorbonos universitete (Paris III-Sorbonne Nouvelle), Andrew gavo darbą Strasbūre. „Pasirinkau lyginamąją britų ir prancūzų literatūrą. Susipažinau su labai įdomia mokykla – Jungtinėje Karalystėje egzistuojančia feministine prancūzų filosofinės literatūros kritika“, – pasakoja mokslininkė. Studijos leido įsitikinti, kad Prancūzijoje iki šiol egzistuoja nemenka patriarchalinė sistema.
„Antroji feminizmo banga pataškė lyčių suvokimo sienas, bet pamatai liko, – sako Eglė. – Prancūzijos akademiniame pasaulyje dominuoja vyrai. Moterų literatūros tyrimo kultūra tik kuriama, tarp prancūzų nėra ryškių filosofių, panašių, tarkim, į amerikietę Judith Butler. Garsiosios prancūzės Hélène Cixous, Julia Kristeva ir Luce Irigaray nėra tokios pasaulinės intelektinio pasaulio žvaigždės kaip J. Butler ar italė Rosi Braidotti.“ Vilniuje apsigynusi daktaro disertaciją, E. Kačkutė pasekė vyro pėdomis į Ženevą.
Eglė pasakoja, kad Šveicarijoje be galo patogu, nes labai švarus oras, vanduo, geras maistas, puikiai veikia viešojo transporto, socialinės apsaugos sistemos, nuostabūs parkai, gana aukšto lygio kultūrinis gyvenimas, bet jaučiasi čia svetima. Gražiojo miesto prie ežero ji negali vadinti antraisiais namais. Gal, pasak pašnekovės, dėl to, kad nenorėjo tapti „tinkama gyventi Šveicarijoje“. Eglė pažįsta už šveicarų ištekėjusių lietuvių, kurios apsisprendė tapti tos sistemos dalimi, tad stojo į universitetus, mokėsi, stengiasi pritapti. „Tai pasaulis, kurio nesuprantu, – pripažįsta mokslininkė. – Japonologas politikos mokslų daktaras Aurelijus Zykas apie Japoniją pasakė, kad, norint ten gyventi, tektų keisti filosofiją, požiūrį į gyvenimą, net vertybes. Tą patį galiu pasakyti apie Ženevą. Saugumo lygis Šveicarijoje nenormalus. Manau, gyvenime reikia šiek tiek didesnės įtampos, kad žmogus galėtų kurti.“
Kitaip mylėti nemoka
Gimus sūnui Iniui, mokslininkė paniro į liūdesį. „Man buvo pogimdyminė depresija, bet to nesupratau. Nieko negalėjau daryti, – atvirauja Eglė apie gana ilgai trukusį sudėtingą savo gyvenimo laikotarpį. Su vaiku porą valandų per dieną būdavo auklė, bet moteris jautėsi blogai. „Kai Iniui suėjo šeši mėnesiai, atrodė, kad galėčiau palikti sūnų bet kam, kad tik kas nors leistų panaudoti savo smegenis pagal paskirtį“, – prisimena pašnekovė. Tuo metu Pasaulio ekonomikos forume dirbęs vyras visą dėmesį skyrė karjerai. „Jam atrodė, kad, jei neturiu pastovaus apmokamo darbo, turiu atlikti tam tikras žmonos ir motinos pareigas, tai yra plauti, virti, tvarkyti namus, lyginti, prižiūrėti vaiką, tvarkyti namų ūkį. Man atrodė, kad šiais darbais turime dalytis. Į klausimą, kodėl to nedaro, jis atsakydavo, jog uždirba pinigus, – prisimena moteris. – Vaikui paaugus, vėl pradėjau dirbti – rašyti straipsnius, disertaciją, tačiau pajamos buvo minimalios.“
Kai Eglė rado darbą, tegul ir ne svajonių, bet pagal specialybę, paaiškėjo, kad nukentėtų šeimos biudžetas. Mokesčių sistema Šveicarijoje tokia, kad moterims parankiau nedirbti (jų pajamos dažniau mažesnės). Be to, čia gajus mąstymas, kad, kol vaikai maži, vienas iš tėvų turi nedirbti arba dirbti puse etato. „Tiems, kurių gyvenimo partneriai uždirba pakankamai, reikia būti užsispyrusiems ir net pakovoti už finansinę nepriklausomybę, ką jau kalbėti apie karjerą. Dažniausiai tai – moterys, – aiškina E. Kačkutė. – Buvo skaudu suvokti, jog penkiolika metų mokiausi tam, kad būčiau namų šeimininkė.“
Lietuvių kalba – tai mano, motinos, meilės kalba, kitaip vaiko mylėti nemoku.
Eglės teigimu, lietuvės, palyginti su daugeliu vakariečių, labai savarankiškos. „Daugelyje šalių būti namų šeimininke yra norma. Lietuvoje tai, atrodo, – gėda, – sako Eglė. – Net motinystės atostogose esančios lietuvės ne tik rūpinasi namais, vaikais, bet dar sugeba ir darbus dirbti, kompanijas kurti, būti gražios ir geros žmonos. Moterys pakelia labai daug.“
Augindama vaiką Eglė susirado ekspatriančių klubą, bet keli susitikimai užgesino norą ten eiti, nes pokalbiai sukosi apie vaikus ir jų problemas. „Kai atsikraustėme į Ženevą, su vyru svarstėme apie kalbinę sūnaus aplinką. Man šis klausimas buvo labai svarbus, o vyrui atrodė, kad nereikia vargti su papildoma kalba – lietuvių. Esą pakaktų tik man kalbėtis su juo, kad suprastų lietuviškai, – pasakoja pašnekovė. – Neįsivaizdavau, kad su savo vaiku ateityje negalėsiu pakalbėti savo kalba, tad stengiausi samdyti lietuves aukles. Lietuvių kalba – tai mano, motinos, meilės kalba, kitaip vaiko mylėti nemoku. Kalba, kuria motina pasirenka auginti savo atžalas, yra daugiau nei kalba. Kartais tai – kultūros, iš kurios motina kilusi, išraiška. Tos, kurios nusprendžia nekalbėti savo kalba, galbūt taip reaguoja į savo šalyje patirtas traumas, tai jų noro keisti tapatybę ir kalbą išraiška.“
Kai Eglė ėmė ieškoti mokymo įstaigos, kurioje Inis galėtų mokytis lietuvių kalbos, ir nerado, įkūrė pati. Taip atsirado sekmadieninis lietuviškas darželis-mokyklėlė „Ratas“, jis gyvavo septynerius metus. „Man trūko šeimos, sekmadienio pietų, lietuvių draugų, todėl bendruomenė atstojo juos visus, – pasakoja moteris. – Stengiausi įgyvendinti savo svajonę, kad vaikas pažintų dvi kultūras, mokėtų dvi kalbas, galėtų gyventi ir čia, ir ten. Inis žino, kad yra pusiau lietuvis, pusiau škotas, kalba ir lietuviškai, ir angliškai, bet jo kultūrinis identitetas susiformavęs Šveicarijoje, nes yra gyvenęs tik čia. Tiesa, gimtosiose tėvų šalyse jis lankosi dažnai.“
O kokia laimė seneliams, kad gali susišnekėti su anūku. „Man pačiai svarbūs seneliai. Močiutė – žinoma, mylima anglų kalbos mokytoja – mane augino iki mokyklos. Su seneliu – garsiu sporto žurnalistu, labai socialiu vyru – pradėjau intensyviau bendrauti būdama septyniolikos metų, tada mano šeima apsigyveno šalia senelių“, – atvirauja mokslininkė. Eglės vyresnė sesuo Rūta Kačkutė – archeologijos mokslų daktarė, Prezidentės vyriausioji patarėja, Valstybės pažinimo centro kuratorė. Kai paklausiu, kaip jas su sese augino tėvai, kad jų gyvenimai susiklostė taip sėkmingai, moteris trūkteli pečiais: „Žmonės per sudėtingi, kad galėtume juos taip klasifikuoti, juk siekiame ir norime skirtingų dalykų.“ Eglės mama, buvusi Seimo Vertimų biuro vadovė, ir tėtis, ekonomistas (dirbo Vilniaus savivaldybėje), vaikus skatino gerai mokytis, vertinti šeimą ir turėti savo nuomonę. „Šias vertybes stengiuosi perduoti sūnui. Tik tėvai mus augino kitokioje epochoje ir kitokiomis sąlygomis, – sako Eglė. – Svarbiausia – mus labai mylėjo ir leido kartu daug laiko.“
Klišių spąstuose
E. Kačkutė pamažu įsitraukė į Ženevos literatūrinį gyvenimą, susirado panašių interesų draugų, tačiau jos profesinis gyvenimas susijęs su Didžiąja Britanija ir Lietuva. Vilniaus universitete įgytas daktaro laipsnis Šveicarijoje nepripažįstamas, Eglei tektų perlaikyti egzaminus, rašyti naują disertaciją. Be to, mokslininkė patyrė, kad jos žinios ir patirtis naudingesnės Lietuvoje, todėl kai Vilniaus universitetas pasiūlė dėstyti šiuolaikinę prancūzų moterų literatūrą, su džiaugsmu sutiko. „Moterų vieta pasaulyje, visuomenėje turi būti aptarta, antraip nesuprasi, kodėl jos negauna tinkamo atlyginimo ar yra mušamos savo partnerių“, – įsitikinusi pašnekovė. Abi prisimename, kad neseniai Seimas, svarstydamas naująjį Darbo kodeksą, iš projekto išbraukė nuostatą, jog darbdavys negali atleisti nėščios darbuotojos, dirbančios pagal terminuotą darbo sutartį. „Adekvati moterų reakcija turėtų būti tokia: „Mes atsisakome gimdyti.“ Tai baisi diskriminacija – jos baudžiamos už tai, kad pratęsia giminę ir gimdo tuos, kurie aprūpins mus senatvėje“, – piktinosi mokslininkė.
Eglė sako pajutusi, kad Lietuvoje į moteris pirmiausia žvelgiama kaip į dailiosios lyties atstoves, o tik paskui kaip į žmones, profesionales, koleges. Daugiausia dėmesio skiriama išvaizdai, amžiui, kūnui. „Lietuvoje labai aišku, kokia turi būti ir kaip turi atrodyti moteris, – sako pašnekovė. – Dėstau dviejuose universitetuose. Nuo aštuonių ryto prie auditorijų laukia išsipuošusios, lieknos, net sulysusios merginos su dviem kilogramais makiažo ant veido. Kada jos keliasi, ar pavalgo? Moterys – kaip objektai, jos bet kokia kaina mėgina įsisprausti į stereotipus.“
Mokslininkė gilinasi ir į socialinius motinų vaidmenis. Lietuvoje, pasak jos, moters pasirinkimas neturėti šeimos ar vaikų vis dar nepriimtinas. „Neturėti vaikų irgi yra tam tikra motinystės forma, – teigia mokslininkė. – Kai kurios nepasirenka neturėti vaikų ir joms dar sudėtingiau nei toms, kurios pasirenka. Norėčiau, kad socialiniu požiūriu būtų įtvirtinti įvairūs moterų (ir vyrų) vaidmenys: motinų, ne motinų, dirbančių, nedirbančių, lesbiečių bevaikių ir motinų... Kai kurių šeimų vyrai imasi tradicinio moterims priskiriamo vaidmens – augina vaikus. Būtų gerai, kad tai taptų normalu.“
Tikrai žinau, kad pasenti Šveicarijoje nenoriu.
Pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia auginti vaiką gaunant minimalią valstybės pašalpą, Eglė įsitikinusi, kad Lietuvoje (ir ne tik) trūksta lanksčios motinos išėjimo ir grįžimo iš motinystės atostogų apmokestinimo sistemos. Ši turėtų būti taikoma ir toms mamoms, kurios nori, ir toms, kurios nenori ilgiau būti su vaiku namie. Pati trumpesnėms motinystės atostogoms pritarianti mokslininkė teigia, kad valstybė galėtų, pavyzdžiui, primokėti už vaiko auginimą, jei mama pasilieka su juo namie pasibaigus apmokestinamam motinystės atostogų laikotarpiui, nes taip sutaupo darželyje vietą vaikui, kurio mama išeina dirbti. Kita vertus, pašnekovė pataria ilgų motinystės atostogų išėjusiosioms pamąstyti, kaip tai paveiks tolesnį gyvenimą: „Moterims, kurios ilgam iškrenta iš darbo rinkos, sunkiau užsitikrinti tokią pačią socialinę padėtį kaip vyrams.“
Mokslininkė pripažįsta, kad panašių problemų yra visame pasaulyje. Tiesa, būti mama, tarkim, Prancūzijoje ir Lietuvoje, – ne tas pats, nes skirtingi lūkesčiai. Prancūzijoje ištekėjusios moterys ilgai (iki 1965 m.) be vyro leidimo neturėjo teisės dirbti, atidaryti asmeninių banko sąskaitų, teisės į nuosavybę, daryti aborto (ši teisė įtvirtinta 1975 m.), balsuoti galėjo tik 1944 metais. „Šiuolaikinė pofeministinė karta yra savotiška ankstesnės įkaitė. Ne visos prancūzės nori palikti atžalas, kaip priklauso pagal įstatymus, kai joms sukanka keturi mėnesiai, bet pačios išsikovojo tokią teisę, – sako mokslininkė. – Tos, kurios nori ilgiau pabūti su atžalomis, priverstos mesti darbą. Šiuo požiūriu jų padėtis netgi blogesnė, palyginti su lietuvėmis, kurios pasirenka ilgas motinystės atostogas.“ Kita vertus, Lietuvoje patriarchaliniai lūkesčiai labai gajūs. „Paprašiau lietuvių studentų parašyti rašinį apie Jean Rhys romano „Wide Sargasso Sea“ herojų motinos ir dukros santykius, – išprotėjusi gimdytoja nesirūpina savo atžala. Studentai akcentavo, kad motina turėtų rūpintis savo dukra, suteikti jai saugumo, diegti vertybes, mylėti ją, išmokyti būti tinkama žmona. Tai rodo, kiek daug Lietuvoje reikalaujama iš motinos ir kad visai negalvojama apie jos jauseną, jai nesuteikiama jokia individualumo galimybė“, – teigia Eglė.
Dabar mokslininkė svajoja apie antologiją, kurioje būtų analizuojamos migrančių motinų problemos. Ji būtų būsimo tarpdisciplininio projekto „Motinystė emigracijoje“ dalis. Į šį Eglė įtrauks ir kartu su Ženevoje gyvenančia fotografe Marina Cavazza įgyvendintą tyrimą ,,Motinystė kultūrų kryžkelėje“. „Nežinau, kur toliau keliausime su šeima, bet visada mėgau nuotykius ir norėjau įdomaus gyvenimo. Toks maniškis ir yra. Vyras jau sutinka, kad man atėjo laikas pagyventi ne tik dėl šeimos. Pažiūrėsime, į ką tai išsirutulios“, – sako E. Kačkutė.
