Paprašyta parodyti savo dirbtuves, Jurga Gusarovienė nesispyrioja. Kotedžas, kuriame ji gyvena su trimis sūnumis ir gyvenimo draugu muzikos prodiuseriu Marku Šliamovičiumi, glaudžiasi tylioje ir jaukioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje. Dar tyliau ir jaukiau tampa įsukus į kiemą. „Visai kaip kaime“, – džiaugiasi Jurga atverdama savo kotedžo garažo duris. Čia ir įkurtos jos juvelyrikos dirbtuvės. Pakankamai izoliuota nuo gyvenamosios erdvės ir kartu visai čia pat – į darbą gali nusileisti tiesiai iš miegamojo su šlepetėmis ir chalatu. „Štai tokia pas mus kūrybinė netvarka“, – sako rodydama nedidelę, sakyčiau, visai tvarkingą patalpą. Ir, nesuprasi, juokais ar rimtai, priduria: „Kol kas negaliu išnešti šiukšlių, nes kažkur pasimetė maišelis su deimantais. Turiu jį būtinai surasti.“
Normali tarybinė vaikystė
„Dar niekas nekalbino manęs apie vaikystę, – savo gyvenimo istoriją pradeda pasakoti Jurga. – Sakyčiau, buvo tokia tradicinė normali tarybinė: tėvai panirę į darbus, vaikai tvarkosi patys. Dabar, kai pasižiūriu į saviškius, vis pagalvoju, kokie vis dėlto jie nesavarankiški, būdami 10-ies metų, net valgyti ne visada pasišildo. Man ir ketveriais metais vyresnei seseriai tėtis buvo sudaręs grafiką, paskirstęs pareigas kas savaitę – viena tvarkosi, kita valgyti gamina. Nė nemanėme dėl to purkštauti ar savo nuomonės reikšti. Prisimenu, kai buvau penkerių metų, tėvai išeidavo į darbą, o mane palikdavo namie vieną. Kartais pasidarydavo baisu, tada imdavau šluotą ir eidavau šluoti laiptinės, kad pabūčiau tarp žmonių. Tėtis buvo pedagogas. Ėjo labai atsakingas pareigas – jį skirdavo vadovauti problemiškoms mokykloms, tad keliavome iš vietos į vietą. Iš pradžių gyvenome Pasvalio rajone, Joniškėlyje. Kai man sukako šešeri, persikėlėme į Lentvarį. Čia mama dirbo didelės maisto parduotuvės vedėja, tad irgi turėjo labai daug darbo. Tėvai itin norėjo pavyzdinių dukrų, buvo sugalvoję, kad aš turiu mokytis muzikos, nupirko pianiną. Nuo pirmos klasės važinėdavau iš Lentvario į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą. Viena – iki Žemųjų Panerių tarpmiestiniu autobusu, paskui persėsdavau į miesto. Tėtis užstato žadintuvą, aš parlekiu iš mokyklos, greitai persirengiu, užkandu ir, jam suskambus, bėgu į stotelę. Jei mokytoja pamiršdavo anksčiau išleisti iš pamokos, žadintuvą išgirsdavau žengdama pro duris. Tada išlėkdavau nespėjusi nė užkąsti. Grįždavau jau visiškai naktį, o jei dar nespėji į autobusą... Matai, kaip jis tolsta, žiema, tamsu, šalta, kojos šlapios, o tu sėdi stotyje ir lauki kito. Labai pavydėjau vaikams, kurie grojo smuiku. Jie įsigudrindavo savo smuiką „netyčia“ įkišti tarp troleibuso durų, kad bent kurį laiką galėtų pailsėti nuo grojimo. Aš savo pianino negalėjau įkišti niekur. Taip atvargau 1,5 metų. Mano sesei pasisekė labiau – ji šoko ir dainavo Lentvaryje, be to, labai gerai mokėsi ir nuo vaikystės žinojo, kad bus medikė. O aš buvau toks šeimos nesusipratimas – be aiškios krypties.
Dievinau knygas, ypač detektyvus. Būdama 10-ies metų, radau kažkokį kriminalistikos vadovėlį, regis, dar rusų kalba. Ryte prarijau. Ten viskas buvo taip detaliai ir išsamiai aprašyta, iliustruota nuotraukomis – ir kaip įkalčius rinkti, ir kaip, radus lavoną, atpažinti, prieš kiek laiko ištiko mirtis, – pagal vabzdžius, lervas, kūno suirimo laipsnį. Buvo visai nebaisu, skaičiau kaip romaną. Iki šiol esu dėl detektyvų pamišusi. Kartais 11 valandą vakaro vaikus sumigdžiusi pradedu skaityti ir tik ketvirtą ryto, užvertusi paskutinį puslapį, nueinu miegoti. Nenuostabu, kad baigusi mokyklą norėjau stoti į teisę. Deja, neįstojau.
Sūnums sakau: „Tik neaiškinkit man, kad sunku ar neįmanoma. Jei labai nori, viskas įmanoma.“
Man buvo trylika, kai persikraustėme į Vilnių. Tėtis dirbo Švietimo skyriuje, mama – bankrutuojančių įmonių administratore. Šis darbas buvo kupinas streso, bet ji – labai stipri moteris, iššūkių nebijojo. Apie močiutę galiu pasakyti tą patį. Tokia, manau, visa mūsų giminės moterų linija. Neatsimenu mamos be aukštakulnių, kostiumėlio, padažytų lūpų. Buvo tikra tų laikų Jacqueline Kennedy. Ir dabar iš ryto jau su makiažu, susišukavusi, tvarkinga. Iki šiol man papriekaištauja, kad skiriu per mažai dėmesio savo išvaizdai.
Kai man suėjo 18 metų, tėvai nutarė, kad dabar jau gali pagyventi dėl savęs ir... išsiskyrė. Tai jiems abiem išėjo į naudą. Dabar abu pasistatė po namą, tėtis sukūrė kitą šeimą. Jie – labai skirtingi žmonės. Tėtis – toks ramus, pedagogas. Mama – karjeristė, jai nuolat reikia iššūkių. Kartais, kai žvelgiu į savo praeitį, pagalvoju, kad lyg ir pakartojau jų gyvenimo istoriją.“
Meilė, karjera, skyrybos
„Neįstojusi į teisę, įsidarbinau administratore radijo stotyje M1. Tai buvo labai prestižinė vieta, vaikai iš rajonų važiuodavo į ekskursijas pažiūrėti, kaip atrodo mūsų studija. Tada čia dirbo tikros to laiko žvaigždės, auksinė karta: Giedrius Masalskis, Martynas Starkus, Tomas Ališauskas, vadovavo Hubertas Grušnys, programų direktorius buvo Donatas Bučelis. Sužinojusi, kad ieško administratorės, paskambinau, pradėjau kažką pliurpti, kojos drebėjo, gal ir balsas, bet mane priėmė. Dirbome dviese su Renata Mikailionyte. Ir dabar esame kaimynės, susitinkame, pasikalbame šunis vedžiodamos. Mano pagrindinis darbas buvo registruoti įvairiose viktorinose ar diskusijose dalyvaujančius žmones. Kartą žinių redaktorė Eglė Bučelytė paprašė parengti žinias. Nebuvo labai sudėtinga – atrenki naujienų agentūrų BNS ar ELTA pranešimus, juos sutrumpini, paredaguoji, atspausdini ir atiduodi pranešėjui. Taip pamažu tapau žinių redaktore, pasijutau žurnaliste ir nutariau studijuoti žurnalistiką. Konkursai į šią specialybę buvo dideli – maždaug 15 žmonių į vieną vietą. Įstojau tik iš trečio karto. Manau, padėjo darbas M1 – po žinių visada nuskambėdavo pranešimas: „Parengė Jurga Gusarovienė.“ Taip mano pavardė tapo žinoma. Prisimenu, kaip priėmimo komisijoje sėdėjęs Skirmantas Valiulis pajuokavo: „M1 klausosi kiekvienas?“ Į televiziją patekau atlikdama praktiką. Nė pati nepajutau, kaip, būdama vos 26-erių, tapau „Nomedos“ laidos vyriausiąja redaktore.
Viskas tuo metu vyko žaibiškai. Susituokiau vos 19-os metų. Kodėl taip skubėjau? Nežinau. Ko gero, tai buvo meilė. Po trejų metų, studijuodama pirmame kurse, pradėjau lauktis. Tautvydą pagimdžiau balandžio pabaigoje, per pačią egzaminų sesiją, bet akademinių atostogų neėmiau. Tuo metu Žurnalistikos fakultete dirbo tokia stebuklinga sekretorė Reginutė. Ji mane įkalbinėjo: „Tik neimk akademinių, nes negrįši. Jei reikės, vaiką atnešk man. Kol būsi egzamine, prižiūrėsiu.“ Būdavo visaip – kūdikį maitinti reikia, jau pienas sunkiasi, o dėstytojas iš egzamino neišleidžia. Užtat dabar esu žiauri mama, sūnums sakau: „Tik neaiškinkit man, kad sunku ar neįmanoma. Jei labai nori, viskas įmanoma.“ Radau nuostabią auklę ponią Stefaniją. Ir dabar su ja bendraujame. Ji mano Tautvydą iki pat mokyklos kaip savo vaiką augino. Kai skyriausi su vyru, man net savo butą užleido, kad turėčiau kur gyventi, o pati išėjo pas dukrą.
Kad mums su vyru ne pakeliui, supratau jau po šešerių metų bendro gyvenimo, nors kartu pragyvenome dešimt. Jis nėra blogas žmogus, tiesiog esame labai skirtingi. Gyvenome jo tėvų pirktame erdviame, prabangiame bute Vilniaus centre, buvome viskuo aprūpinti. Tokia situacija idealiai tiktų daugeliui moterų, bet ne man. Dariau karjerą, uždirbau nemažai ir norėjau šalia žmogaus, kuris būtų toks pat ambicingas kaip aš, suprastų ir palaikytų mano siekius. Tiesą sakant, nedaug pažįstu laimingų šeimų, kurių moteris darytų karjerą, o vyras su tuo susitaikytų. Noriu, kad vyras būtų už mane stipresnis, tikra šeimos galva. Toks yra Markas. Pirmoje santuokoje jaučiausi taip, tarsi viską tempčiau viena. Vyras, kai pasakiau, kad noriu skirtis, labai nustebo. Daugelis manęs nesuprato. Atrodė, nesipykstam, pinigų užtenka, vaikas auga, ko dar trūksta? Skyrybos buvo labai sunkios. Išėjau į niekur, pasiėmiau tik automobilį, už kurį pati baigiau išsimokėti. Esu toks žmogus – priėmusi sprendimą, uždarau duris ir į praeitį nesidairau.“
Televizijos katile
„Tik tas, kuris tai patyrė, gali įsivaizduoti, ką reiškia kasdienė pokalbių laida. Trūks plyš privalai ją padaryti – juk nepraneši žiūrovams, kad šiandien „Nomedos“ nebus, nes nepavyko nufilmuoti. Kiekvienoje laidoje – po 8–10 pašnekovų. Kad tiek atrastum, privalai pabendrauti su keliasdešimt jų. Turėjau apie 10 nuolatinių redaktorių, dar keletą neetatinių. Komandą surinkau per vasarą. Neįtikėtina, kad toks projektas gyvavo net septynerius metus. Garsėjau kaip labai griežta vadovė. O kaip kitaip suvaldysi visą šitą fabriką? Turi tiesiog matematiškai apskaičiuoti kiekvieną žingsnį – ką darysi, jei susirgs redaktorių vaikai ir jos negalės ateiti į darbą? Jei neatvyks keli pašnekovai? Jei atvykę nekalbės arba ims meluoti? Jei nepavyks laidos įrašyti? Laiko žaisti nebuvo. Negalėjau rizikuoti laidos reputacija. Jei tik sužinodavau, kad kuri nors redaktorė pakišo netikrą istoriją, iškart atleisdavau iš darbo. Dabar tokių suvaidintų istorijomis paremtų laidų gausybė, ir niekas dėl to nekvaršina galvos, svarbiausia – reitingai. Labai įsitraukusi į tai buvo ir laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė.
Norisi, kad vyras būtų už mane stipresnis, tikra šeimos galva. Toks yra Markas.
Po skyrybų labai palankiai susiklostė situacija, nes Justinas Milušauskas šią pokalbių laidą pardavė latviams, tad man teko važiuoti į Rygą ir ten įsukti visą procesą. Latvijos sostinėje su Tautvydu pragyvenome metus, ten, lietuviškoje mokykloje, jis baigė pirmą klasę. Aišku, buvo nelengva. Miestas didelis, Tautvydas nekalba nei latviškai, nei rusiškai, net auklę rasti keblu. Per metus ir patys pramokome latviškai. Labai norėjau grįžti namo. Nusipirkau šį keturių aukštų kotedžą Vilniaus centre, vietos daug. Norėjau gyventi savo namuose. Tada kaip tik „Nomedos“ reitingai Lietuvoje ėmė kristi, tad Justinas sutiko, kad grįžčiau į Lietuvą.
Markas atėjo į mano gyvenimą kažkaip nejuntamai, natūraliai. Pažinojau jį seniai, ateidavo į M1, bet mano požiūris į jį buvo labai kritiškas, atrodė toks ekscentriškas, plepys. Retkarčiais susitikdavome kokiame nors renginyje, bet artimiau bendrauti pradėjome, kai pakvietė mane į koncertą. Greitai ir apsigyvenome kartu. Neskaičiavau, nesvarsčiau, kaip čia geriau, kas iš to išeis. Gal tiesiog neturėjau laiko pasimatymams. Jei būčiau pradėjusi skaičiuoti, turbūt nieko nebūtų įvykę. Markas mane sužavėjo tuo, kad yra labai vyriškas, džentelmenas. Jam, kaip tikram žydui, šeima yra viskas, o jo vaikai – patys gražiausi, protingiausi, tiesiog genijai. Kai gimė Aleksandras, Markui buvo 43-eji. Vos gimusį nešiodavo lauke ant rankų. Sakydavo, kad gulėdamas vežimėlyje sūnus nemato pasaulio, jam nuobodu.
Aleksandro gimimas sutapo su „Nomedos“ pabaiga. Dar šiek tiek sukausi televizijoje – leidome laidas „Valanda su Rūta“, „Ką manai?“ su Agne Grigaliūniene, bet pastaroji gyvavo neilgai. Daugelis įsivaizdavo, kad užtenka pakviesti mane, ir laidos populiarumas – garantuotas. Manau, kad net 80 proc. laidos sėkmės lemia jos vedėja.
Televizija – tai toks didžiulis katilas, visi nervinasi, bėgioja, tu rėki ant darbuotojų, jie rėkia ant tavęs. Nesvarbu, ar vaikai serga, ar pati blogai jautiesi, trūks plyš privalai padaryti laidą. O kokia jos išliekamoji vertė? Žmogus pažiūrėjo, išjungė televizorių ir pamiršo. Geriausiu atveju dar aptars kitą dieną su kolegomis, o po metų jau niekas neprisimins. Tiek jėgų, laiko, energijos įdėta, bet burbulas sprogsta ir išsisklaido ore.“
Išbandymas liga
„Iš žurnalistikos pasitraukiau sukritus kelioms aplinkybėms. Tuo metu man kaip tik suėjo 40 metų, mąsčiau, kad tokioje televizijoje, kokia ji yra, neturiu ką veikti. Negana to, paaiškėjo, kad vėluoja mano trečiojo sūnaus Dominyko raida. Tam tikrų įtarimų buvo nuo pat jo gimimo, bet tik tada, kai suėjo dveji, tapo aišku, kad tai rimta. Jis nekalbėjo, sunkiai vaikščiojo laiptais. Pirmiausia savęs klausi, ką padarei ne taip, kodėl taip nutiko? Gal todėl, kad gimė pridusęs? Nežinau. Būdama nėščia dariausi genetinius tyrimus, sakė, kad viskas gerai. Paskui lioviausi ieškoti priežasčių, nes gali nuo to išprotėti. Svarbiau sutelkti jėgas į tai, ką daryti toliau. Norėdamas pasiekti kokių nors rezultatų, turi dirbti su vaiku kiekvieną dieną, visada būti šalia.
Man kaip tik suėjo 40 metų, mąsčiau, kad tokioje televizijoje, kokia ji yra, neturiu ką veikti. Negana to, paaiškėjo, kad vėluoja mano trečiojo sūnaus Dominyko raida.
Iki Dominykui suėjo 4-eri metai, gaudavome šiek tiek pagalbos iš Vaiko raidos centro, bet dabar jau nebegauname. Specialiųjų poreikių turi tūkstančiai vaikų, o centras gali padėti tik 300. Laimei, patekome į „Čiauškutį“ – šis darželis skirtas kaip tik tokiems mažyliams, tik to neužtenka. Yra daug įvairių priemonių – mankštų, terapijų, papildų, kurios padeda išlavinti tokius vaikus, bet viskas kainuoja. Tarkim, delfinų terapijos kurso kaina – apie 1000 eurų. Kokia mama, gaunanti 200–300 eurų pašalpą, gali sau tai leisti? Tos pašalpos vos užtenka išgyventi. Gerai, kad mudu su Marku dirbame, o ką daryti mamoms, kurios, paliktos vyrų, augina nuolatinės priežiūros reikalaujančius vaikus? Tokių pažįstu ne vieną. Mums labai pasisekė, kad radome Solveigą Zvicevičienę. Jos sūnui buvo pripažintas autizmas, bet ta moteris ieškojo informacijos, dirbo su savo vaiku, ir paauglystėje jam panaikintos visos diagnozės! Pas S. Zvicevičienę lankosi ir mūsų Dominykas. Sūnui birželį suėjo penkeri, o jis tik neseniai pradėjo kalbėti. Greitų rezultatų čia nebūna, tik ilgas, kantrus, nuoseklus darbas ir didelė viltis.
Pas logopedę vaikščiojo nuo dvejų. Nuostabi specialistė, bet pernai jau ir ji nuleido rankas. Sako: „Turbūt nieko nebus, Dominykas nekalbės. Mokykit raidžių.“ O jis po mėnesio staiga ėmė ir prakalbo! Aišku, ne viską pavyksta suprasti, bet tai didžiulė pažanga ir palengvėjimas – tiek mums, tiek sūnui. Įsivaizduokit, kaip jam buvo sunku. Mąsto, jaučia, bet nieko negali pasakyti. Dominykas – nuostabus vaikas, visi, kas su juo susipažįsta, įsimyli. Labai šiltas, mielas, koketiškas, gyvas, bendraujantis. Veido mimika, gestais gali papasakoti ištisas istorijas – ką veikė, kur atostogavo. Markas juo labai rūpinasi. Kartu lanko sportą, rado trenerį, šis užsiima su juo asmeniškai. Tai duoda akivaizdžių rezultatų. Kai buvo mažesnis, Dominykas dievino traukinius. Markas eidavo su juo į geležinkelio stotį ir važinėdavo greituoju traukiniu į oro uostą ir atgal. Dabar Dominyko meilė – kariuomenė. Tikras patriotas – moka himną, vaikšto visur su vėliavėlėm. Aišku, Lietuvoje sunku auginti tokį vaiką. Mūsų visuomenė neturi atjautos kitokiems. Stovime prie kasos, o pardavėja sako: „Kodėl toks didelis ir nekalbi, pasakyk ką nors!“ Vaikas tai fiksuoja, jaučiasi kitoks. Arba feisbuke dažnai skaitau komentarus apie baisias mamas, kurios nesusitvarko su viešai klykiančiais vaikais. O aš žinau: didelė tikimybė, kad tas klykiantis vaikas yra autistas. Niekas nesigilina, bet smerkti greiti. Nenuostabu, kad žmonės, turintys tokias atžalas, išvažiuoja į užsienį. Ten sukurta sistema, daroma viskas, kad dar iki mokyklos mažylis integruotųsi į visuomenę, būtų ne našta, o visavertis jos narys. Pas mus tai – asmeninė šeimos problema.“
Juvelyrika – kaip išsigelbėjimas
„Juvelyrika mane seniai domino, bet neturėjau tam laiko. Kai nutariau pasitraukti iš televizijos, vedžiodama šunį pamačiau skelbimą, kviečiantį į juvelyrikos kursus. Tai buvo tikrasis mano išsigelbėjimas. Lankiau kursus daugiau nei metus, kiekvieną vakarą praleisdavau juose po tris valandas. Ten visiškai atsijungdavau, užsimiršdavau. Pirmieji mano darbai buvo klykiantys – aštrių formų, su raudonais granatais. Net draugės atsargiai užsimindavo, kad jie – pernelyg dramatiški. Kai išsirėkiau, atėjo ramybės, šviesos periodas, pradėjau daryti saules. Šios formos auskarus, pakabučius, žiedus moterys labai mėgsta, juk mums taip trūksta tos šviesos ir šilumos.
Nuostabiausia, kad kiekvienas mano sukurtas darbas turi išliekamąją vertę, teikia ilgalaikį džiaugsmą. Čia išgyveni tikrai jaudinamų istorijų. Vieną dieną gavau elektroninį laišką, nors mano adresas viešai neskelbiamas. Nepažįstami žmonės iš kito miesto rašė, kad, pamatę mano kurtus papuošalus, panoro užsakyti perkurti šeimos relikvija laikomą žiedą. Senelių Sibiro tremtyje išsaugotas kraujo raudonumo granatas prieš keliasdešimt metų buvo įstatytas į kuklų aukso apvadą. Moteris, pasakodama šeimos istoriją, visą laiką jaudinosi. Bėda ta, kad tokie ne vieną dešimtmetį nešioti akmenys gali neatlaikyti dar vieno bandymo įstatyti, sutrupėti bet kurią akimirką. Žiedą kūriau kelis mėnesius, paskutinę akimirką nusprendžiau, kokie akmenys bus šalia granato. Tai – ugniniai safyrai. Atidavusi žiedą gavau nuoširdų padėkos laišką. Tokie užsakymai lieka širdyje labai ilgai.
Nemanau, kad santuoka ką nors pagerintų. Be to, vienas skyrybas jau išgyvenau, ačiū. Kai būna krizių, bandau prisiminti, kodėl pradėjome kartu gyventi.
Nežinau kodėl, bet nuo pat pradžių man kažkaip sekėsi. Tik įdedu nuotrauką į feisbuką, iš karto žmonės klausia, kiek kainuoja. Prisimenu, pirmąsyk nedrąsiai pasakiau, kad 600 litų, juk esu niekam nežinoma, tokia pradedanti juvelyrė... O žmogus nė nesiderėjęs nupirko. Manau, praverčia ir mano, kaip žurnalistės, patirtis. Su kiekvienu klientu turi pasikalbėti, suprasti, koks jis, ką mėgsta, kodėl nori to papuošalo, mokėti kantriai ir paprastai viską paaiškinti. Dievinu akmenis. Jie tokie skirtingi, kiekvienas turi savo istoriją, kiekvienas prašosi būti kitaip apipavidalintas. Būna ir nuostolių. Tarkim, smaragdai greitai skyla. Kartą įstačiau tik iš trečio karto, du prieš tai skilo. Deimantai trupa. Ne visada esi tikra, kad žmogui patiks galutinis rezultatas, nors to iki šiol dar nebuvo. Nemanau, kad klientas visada teisus. Yra dalykų, kurių nedarau. Štai viena ponia iš Kauno paprašė įstatyti į žiedą dirbtinį perlą ir kad jis atrodytų taip įspūdingai, kad visi iš pavydo aiktelėtų. Man pernelyg gaila savo darbo, kad menkinčiau jį netikrais akmenimis. Atsisakiau. Nedarau kopijų. Tarkim, atneša Aleksandro Šepkaus kurtą papuošalą ir prašo padaryti tokį pat. Nenoriu kūrinių štampuoti. Šiuo metu turiu pagalbininką, jis atlieka daug laiko atimančius techninius darbus, tarkim, kelias dienas poliruoja vieną žiedą. Svajoju, kad dar atsirastų koks vadybininkas, perimtų gamybinius dalykus, prabavimą, o man liktų tik kūryba.
Kuriu sužadėtuvių žiedus, bet apie savo vestuves nesvajoju. O kam tuoktis? Žadėjome su Marku šį klausimą aptarti kartu pragyvenę dešimt metų, šiemet kaip tik tiek ir suėjo, bet priežasčių tuoktis vis dar nematau. Vaikai saugūs, turi ir mylintį tėtį, ir tėčio pavardę. Nemanau, kad santuoka ką nors pagerintų. Be to, vienas skyrybas jau išgyvenau, ačiū. Kai būna krizių, bandau prisiminti, kodėl pradėjome kartu gyventi. Abu greitai užsidegame, bet Markas nusileidžia pirmas. Nutariau, kad šitie sūnūs būtinai turi augti su tėčiu. Gal jis net per daug vaikams atsidavęs... Sakau: „Važiuojam savaitgaliui dviese į Druskininkus.“ O jis: „O kaip vaikai? Jiems gal irgi būtų įdomu ten nuvažiuoti?“
Kaip jaučiuosi šiandien? Džiaugiuosi, kad išdrįsau, nepabijojau prieš kelerius metus kardinaliai pakeisti savo gyvenimo. Pakeičiau savo profesiją, ir tai pasiteisino 100 procentų. Neliko dalykų, kurie anksčiau sekėsi sunkiai, nebereikia nieko dirbtinai stumti, kiekvieną rytą iš naujo judinti vakarykščių problemų, dingo viduje sėdėjęs savigraužos kirminas.
Niekada nevėlu pradėti iš naujo – keisti santykius, darbą, gyvenimo būdą. Kai susiduriu su nuolat verkiančiais žmonėmis, vieną, antrą kartą išklausau, bet paskui nebekeliu ragelio. Nors neseniai perskaičiau apie tai įdomią mintį – esą nereikėtų atimti iš jų malonumo paburbėti, reikėtų palikti jiems priežastį paskambinti... Natūralu, kad mes, išauklėti savo tarybinių laikų tėvų, laikome pastovumą vertybe ir bijome pokyčių. Vis dėlto skaitydama žymių žmonių biografijas pastebiu, kad ko nors pasiekia tik tie, kurie nebijo rizikuoti, keistis. Jei mano istorija kam nors padės apsispręsti, būsiu labai laiminga.“
