Akimis ganydama sepijų tonų perėjimą į rudeninę miesto tamsą (buvo vos po 17 valandos), sustojau ant tilto virš Vavelio (Wawelska) gatvės ir Liaudies armijos (Armii Ludowej) alėjos sandūros.
Lengvai pakibusi virš jos, žiūrėdama į vakarinę kamščiuose sustingusią Varšuvą, mintyse ūmai nūnai pasijutau taip pasiilgtai esmiškai laiminga, kad tokia, laimės pojūčio perverta, nesiekdama žemės keliavau pro Varšuvos politechniką link Konstitucijos aikštės. Šios pašonėje esančiame jaukiame knygyne „MiTo“ užsisakiusi didžiulį puodelį kavos pagalvojau paprastai: „Varšuva, tu man patinki. Ir ne tik tuo, kad esi tokia didelė, gaudžianti ir trimilijoninė (kaip visa Lietuva), o tuo, kad priminei, kas yra vienatvės laimė (taip, tas Susan Sontag atsidūsėjimas 1949 m. gruodį: „Oh, the ecstasy of aloneness!…“), ir tuo, kad visiškai netikėtai ir nelauktai pakvietei mane į pasimatymą... su savimi!“
Pastarąjį pusmetį įkyriai kamavęs klausimas: „O ką tu veiki toje Varšuvoje?”, įsibėgėjus vasarai, pamažu tyla. Žmonės, kuriems reikia, tai žino jau seniai, o ir tolimesnieji galiausiai suvokia, kad tikrai gyvenu Varšuvoje, ir tai anaiptol ne pokštas ar kelių savaičių mokslinis vizitas. Neretai šį faktą pristatau labai žaismingai ir džiugiai: „Išvykau į pasimatymą su savimi!“, ir tiesos šitame pasakyme turbūt daugiau, nei gali liudyti tikroji ir oficiali priežastis, kad dėstau Varšuvos universitete.
Pakitusios gyvenimo aplinkybės sukėlė daugybę aplinkinių atsidūsėjimų. Pirmiausia, žinoma, su lengva pavydo gaidele atsiduso kolegos mokslininkai, puikiai žinantys visas pačias geriausias ilgų stažuočių (nors mano atveju tai – jau visiškas gyvenimas) savybes ir galingus privalumų sąrašus, kuriuose puikuojasi laikas sau ir savo tekstams, laikas skaityti ir rašyti, visiškai kitoks nei namuose, nes apvalytas nuo buities liūno ir kibių kasdienybės vijoklių. Na, o ne mokslininkų kasta ir taip lengvai pavydi nuolatos, esą – ką gi tu ten veiki, literatūros mokslininke ir kritike, juk tik skaitai knygas ir apie jas rašai. Svajonių darbas!.. Deja, kai skaitymas tampa darbu, kiek lieka svajonės ir malonumo – klausimas labai didelis, bet tai jau kita tema, ir aš šįkart visai ne apie tai. Taigi pasimatymas su savimi (mano atveju niekaip neatsiejamas nuo miesto, jo geografijos ir topografijos). Jis prasidėjo spalio pradžioje, kai įžengiau į didelę, vėjais plasnojančią, kaip sako viena draugė, nuolatos skersvėjuose gyvenančią, tramvajais ir metro dardančią Varšuvą. Turiu prisipažinti, kad prieš atsikraustydama čia gyventi, joje nebuvau nei karto, užtat daugybę kartų buvau girdėjusi, kokia ji nejauki, gremėzdiška, negraži ir apskritai – taigi ne Krokuva! Taip sakantiesiems ir manantiesiems atsakymų turiu du. Vieną skolinuosi iš menotyrininko Ernesto Parulskio, jis, mano feisbuke kilus klausimui – katra puikesnė: Varšuva ar Krokuva, į diskusijų chorą įsijungė raginimu: „Reikia griežčiau – Varšuva neabejotinai puikesnė už Krokuvą.“ Vėliau ši mintis papildyta prieduru, kad „Krokuva – kaip Vilnius. Ten net svetimi žmonės tokie patys kaip svetimi žmonės Vilniuje.“ Ir tikrai, griežčiau – nepaliauju sakyti, kad Varšuva yra puiki, nes kitokio DNR nei Vilnius, ir daugelis (beveik visi) atvykėlių labai maloniai, su nuostaba tuo įsitikina. Be jokios abejonės, buvau ir Krokuvoje – kalėdinėje, gražioje, išpuoštoje, grįžusi iš jos, laukdama tramvajaus prie centrinės Varšuvos traukinių stoties, kaip niekada jutau grįžimo namo pojūtį. Tai va Jums ir antras atsakymas.
Mudvi su Varšuva susidraugavome labai greitai, nes šis miestas iškart suteikė man tos verkiant reikėtos tylos ir erdvės atsipūsti, pasislėpti, tiesiog pabūti sau.
Taip, veikiausiai esu iš tų mažumų, kurioms Varšuva patinka. Taip, man patiko Krokuvoje, joje jutau senojo miesto plano galią, jaučiausi visai kaip Vilniuje, pirmąkart būdama intuityviai žinojau, kur ir kaip man reikia eiti. Varšuva yra labai skaudžios istorijos miestas – Hitleris buvo davęs įsakymą nušluoti jį nuo žemės paviršiaus (tai tvarkingieji vokiečiai taip Varšuvą ir sprogdino – sąžiningai, ištisas darbo valandas, tiesa, su pietų pertrauka).
Esu girdėjusi Varšuvą prieš karą buvus itin gražų ir veržlų secesinį miestą. Tuo įsitikinu kaskart stačia galva nerdama į feisbuke esančią paskyrą „Warszawski Zaułek“. Joje tiek daug fotografinių liudijimų, kokio grožio miesto tai kadaise būta, tokio kaip Viena, o gal net ir gražesnio… Dabar, klajodama po atstatytą ir modernistinę Varšuvą, sakau, kad per šiuos mėnesius jau susikūriau savąjį šio miesto variantą ir maršrutus, o tai, kad dvidešimt metų Varšuvoje gyvenančią kultūros atašė pavyko nuvesti į slaptą desertų vietą, kurioje ji nebuvo buvusi, laikau esmišku laimėjimu! (Paslaptis ir jums: „Odette“ (Górskiego gatvėje) absoliučiai privaloma! Tik tsss…)
Mudvi su Varšuva susidraugavome labai greitai, praktiškai jau antrą dieną iš antro žvilgsnio, nes šis miestas iškart suteikė man tos verkiant reikėtos tylos ir erdvės atsipūsti, pasislėpti, tiesiog pabūti sau. Atsiplėšti nuo įkyraus vilnietiško bėgimo per darbus, posėdžius, susitikimus, pristatymus, renginius ir t. t. Čia gavau pailsėti nuo desperatiškos skubos ir streso, gausos žmonių ir santykių, nuo kasdien mūsų veidus puošiančių socialinių vaidmenų ir jiems priklausančių kaukių. Čia mano veidas man pačiai tapo toks tikras gal dėl to, kad nustojo būti „įjungęs budėjimo režimą“. Varšuvoje esu nulinės būsenos, be jokių vaidmenų (bent jau ne visas 24 val.), čia iš esmės, nežinau – gerai ar blogai, jaučiuosi tiesiog žmogumi. Nei dukra, nei sesuo, nei draugė, nei mylimoji, retkarčiais, žinoma, pani doktor, bet visą kitą laiką – tiesiog moteris sau.
Galvojant racionaliai, juk aš ir mano gyvenimas paradoksaliai nepritinkam Varšuvai, disonuojam su šio milijoninio miesto diktuojamu ritmu ir greičiu. Tačiau būtent tokiomis aplinkybėmis, kai nuolat, net ir naktimis, girdi tą žemą ir spėrų, niekada nenutylantį gyvenimo greitį, nervą bei geismą žadinantį miesto gaudesį, nėra nieko maloniau, kaip būti sulėtėjusiai, nerangiai ir kiek nejudriai, būti mąsliai ir katiniškai – pačiai sau, savyje ir su savimi. Paradoksalu, bet, ūžiant didmiesčiui, jaučiuosi kaip niekada puikiai girdinti save. Būtent Varšuvoje seniai lauktos intelektinės atostogos tapo pasimatymu ne tik su savimi, bet ir su savo demonais (žinoma, kaip be jų, – sakytų demonų specialistas Ingmaras Bergmanas).
Galvodama apie šį savo susitikimą su savimi, vis prisimenu asmeninei istorijai itin brangų Federico Fellini filmą „8½“. Taip ir norisi Marcello Mastroianni vaidinamam pervargusiam, kūrybinės krizės kamuojamam režisieriui Guido įžūliai palinkėti ne kurortinio miesto su nuolat zujančiais gyvenimo dalyviais, o asmeninės Varšuvos. Nes Varšuva – tai ne tik poilsis, vidinės pažintys ir atradimai, bet ir visokio plauko kedenimas: savęs, savo profesijos, pasirinkimų, įtakų, ištakų... Kartais rytais gerdama kavą ir ganydama debesis bei dangų skrodžiančius lėktuvus (gyvenu septynios minutės kelio nuo Varšuvos F. Chopino oro uosto), pajuntu, kad sijoju visus savo metus ir patirtis it kokius ryžius ar pupeles: šitas yra toks, o va tas – anoks. (Kartais sijoju ir žmones, ir tai turbūt taip pat nėra blogai, tiesiog toks etapas.) Be abejo, nesu naivi – puikiai suvokiu pavojingas tokio sulėtėjimo ir buvimo sau pinkles: galima taip sulėtėti, kad bus nebeįmanoma grįžti, tačiau iš Lietuvos nepaliaujamai skrendantys elektroniniai laiškai ir mėnesiui į priekį suplanuoti darbai tarsi nenumato tokios visiškos pradingties savyje ir knygose galimybės.
Niekada netikėjau jokiais burtais, išskyrus knygų magiją, tad visai nenustebau, kai į mano susikurtus Varšuvos ritualus ir dienotvarkę grakščiai nugulė ir reikiamos knygos. Pirmiausia – mano mylimas prancūzas Patrickas Modiano, mokantis tos nulinės būsenos, neprisirišimo ir buvimo šią akimirką (žinoma, Modiano skaitymas Varšuvoje negali prilygti to vieno gegužės sekmadienio, Mamos dienos, rytui Paryžiuje skaitant jo romaną prie Sen Marteno (Saint-Martin) kanalo, bet…). Visą rudenį lėtai, labai lėtai, pasigardžiuodama, it mėgaudamasi tobuliausiu desertu, prie rytinės kavos skaičiau Susan Sontag dienoraščius, kuriuose ji kruopščiai dokumentuoja visas vienumo ir vienišystės formas, visų jų raidą per žmogaus gyvenimą: nuo jaunystės begalinio džiugesio („jei jie mane paliktų vieną, kiek daug galėčiau nuveikti!“) iki filosofinių svarstymų, ar žmogus, būdamas vienas, iš tiesų yra tikras sau, tas tikrasis aš, ir visiškos baimės būti vien(iš)ai – kaip nemylimai ir paliktai. Nežinau, kiek man per likusį Varšuvos laiką dar bus lemta patirti vienatvės (bet ne vienišumo!) formų, tačiau kol kas, baigiantis pirmiems akademiniams metams, noriu perfrazuoti Romaino Gary novelės „Paukščiai skrenda mirti į Peru“ pasakotoją: kol kas mano vienatvė yra ta malonioji, kuri ne pritreškia, o padeda lengviau atsikvėpti (o atsikvėpus, iš naujo įkvėpti). Panašu, kad tokią vienatvę labiausiai būtų galima apibūdinti kaip mokslininko vienatvę: atotrūkis nuo privalomųjų darbų ir reikiamų parašyti tekstų ne tik sugeneruoja laiko tiems norėtiems, bet taip ir neperskaitytiems tekstams, nepažiūrėtiems filmams, nepamatytoms parodoms, bet ir efektingai išgydo visas brain-fatigue formas ir simptomus, galiausiai pravalo vidinę erdvę, – joje vis garsiau girdžiu tą aistringai gryną, nesuforsuotą norą grįžti prie mokslinių tekstų ir net monografijos.
Čia mano veidas man pačiai tapo toks tikras gal dėl to, kad nustojo būti „įjungęs budėjimo režimą“. Varšuvoje esu nulinės būsenos, be jokių vaidmenų.
Prieš daugiau nei porą metų, disertacijos rašymo įkarštyje, esu galvojusi ir rašiusi apie buvimą paraštėje, tačiau dabar liudiju, kad Varšuva – tai ne paraštė, tai buvimas arba kitame lape, arba visai už jo, taigi ir teksto, ribų. Toks buvimas ne tik atveria esminius dalykus, bet ir pastato tave akis į akį su visomis baimėmis ir nežinojimais. Tam tikra prasme išvykau į Varšuvą tam, kad nustočiau bijoti, tiksliau – išmokčiau, bandyčiau išmokti bijoti mažiau. (Esu begal prieraiši, sėsli ir turinti savo daiktų bei žmonių ratą, tad galite nutuokti, ką reiškia tokiam saugos ritualų žmogui imti ir išsikraustyti į kitą šalį, į tą niekieno žemę, kupiną pavojų.) Žinoma, iš pradžių baugu, bet paskui tiesiog imi ir darai, eini ir gyveni priimdama gyvenimą su visais jo nutikimais, nes žmogus yra tobula sistema. Kai tikrai reikia, ji ima ir taip idealiai susikoordinuoja, kad lieka tik išgirsti ir sekti paskui. Vargu ar galėčiau pasakyti tiksliau, nei sakoma puikiame suomių rašytojos Lauros Lindstedt romane „Oneiron“: „Dalykai ima vykti tada, kai nustoji bijoti ir leidi laikui eiti lėčiau.“
Būtent tas laiko sulėtėjimas ir baimės suretėjimas leido man sužinoti, kokio aksominio atspalvio ir tonų Varšuvos saulėlydžiai, kuriuos regiu iš Mokotówo pakraščio, ties sankirta su Służewu, ir kokio kvapo mano gatvė su kaštonų alėja, nuprausta pavasarinės liūties. Dabar jau žinau, kokio jaukaus pilkumo čia būna šeštadienio popietės ir kur eiti, kai ištinka nenumaldomas noras mados žurnalų, geros kavos arba tas man įprastas „reiktų pauostyt naują kvapą“. Dabar jau žinau, kokia žalia, didinga ir žydinti Varšuva su visais Saksonų ir Lazienkų sodais. Ir kad senasis Mokotówas ar Żoliborzas yra tarsi atskiri, be proto gražūs ir jaukūs miestai didžiuliame Varšuvos audinyje. Kolegės mėgsta pasijuokti, kad dabar Varšuvą pažįstu geriau nei jos, nes vis gebu pasiūlyti papietauti ar pavakaroti vis naujose ir tikrai gerose, t. y. skanaus maisto, vietose. O tą akimirką, kai per vieną pokalbį suvokiau, kad jau žinau visus, net ir slapčiausius takelius nuo metro stotelės iki universiteto, pasijutau kaip Džeimsas Bondas: misija įvykdyta. Tapau Varšuvos gyventoja. Ir todėl puikiai žinau, kad kaskart įvykių, žmonių, pasimatymų ir pašnekesių per naktis kupinas parpuolimas Vilniun ir apskritai Lietuvon būna toks nesvietiškai meilus ir džiuginantis, nes užnugaryje turi gaudžiančią ir turtingą Varšuvos vienatvę.
Ir štai dabar, skaičiuodama metus nuo itin atsargaus kolegės skambučio, ar nenorėčiau dėstyti ir gyventi Varšuvoje, geriu kavą ir baigiu rašyti šį tekstą „Kavos ministerijoje“ – geriausios kavos oazėje pačioje Varšuvos širdyje, dvidešimties žingsnių atstumu nuo Išganytojo (Zbawiciela) aikštės, dar vadinamos Hipsterių aikšte. Išgėrusi kavą, užsimesiu kuprinę ant pečių ir kulniuosiu per tą žiedinę aikštę (taip išdėstytos aikštės su pusžiedžiu lenktais namais – itin būdingas Varšuvos architektūros elementas), smagiai besišypsodama tam veržliam ir madingam hipsteriniam jaunimui, kuriam lyg sąmokslininkė – dėl avimų „Adidas“ sportbačių – su šypsniu sekundei priskiriu ir save. Tada suksiu į Mokotówskos gatvę – gražių namų ir dizaino butikų rojų. Ten, vienoje parfumerijos užuovėjoje, uostysiu tą „Byredo“ odinį. Aš nebūčiau aš, jei apie kvepalus neužsiminčiau – pirmieji Varšuvos pažinimo orientyrai buvo būtent vadinamosios nišinės parfumerijos parduotuvės, kurios visiškai atsitiktinai ir absoliučiai nelauktai man painiojosi po kojomis ir akimis pačią pirmąją dieną Varšuvoje. Ir kai vėliau, po geros savaitės, lietui pliaupiant įvirtau į „Mood scent bar“ Tamkos gatvėje, sužinojau, kad ką tik, prieš maždaug 10 minučių, prasilenkiau su lietuvaite Diana, ilgą laiką dirigavusia mano mėgstamai „Crème de la Crème“. Kai dar po minutės parduotuvės savininkas pasakė, kad visada pavydėjo Vilniui būtent šios kvepalų parduotuvės, pagalvojau, kad Varšuva man bus ne tik maloni, bet ir dosni netikėčiausių atradimų bei stebuklingų sutapimų. Ir nors ilgą laiką visus savo kvapus čia užuodžiau kiek kitaip, persiritus antram mėnesiui, uoslė susiorientavo, kad šitame gaudesy geriausiai skamba dūmas, šiek tiek odos, šaltas grynas smilkalas ir daug pipirų su vetiverijomis. Tikėtina, kad dūmo poreikis Varšuvoje išsigrynino kaip asmeninės istorijos simbolis, – apie jį užtektų pasakyti Hannah'os Kent romano „Paskutinės apeigos“ žodžiais: „Jis žinojo mane kaip dūmų kvapą, žinojo, kas aš esu ir ko aš noriu.“
Todėl, kad ir kaip ilgai mėginau prisijaukinti šiltai minkštus kvepalus „Intoxicated by Killian“, jie asmeninėje parfumerijos istorijoje išliks kaip geriausia Varšuvos sugeneruota nosies mįslė, mat Vilniuje visada užuodžiu kavą, o Varšuvoje – gryną ir sausą kardamoną. Būtent tai turbūt pasako viską – juk kardamonas liudija sodriai skanią, kvapnią egzotiką ir svetingumą – tai, ką man nepertraukiamai demonstruoja ir dovanoja ta didžiulė modernistinė Lenkijos sostinė ir galiausiai aš pati.
