Prieš metus Aukštuosiuose Paneriuose atidarėte pirmą Lietuvoje Demokratinę mokyklą. Kodėl tokios reikėjo?
Tikslas buvo sukurti mokyklą, į kurią vaikai norėtų eiti. Kad joje būtų įdomu, prasminga, linksma. Vadovaujamės nacionaline pradinio ugdymo programa, bet čia kiekvienas mokosi savo tempu ir turi teisę nebūti lyginamas su kitais. Mokykla sukurta vaikams, todėl programą pritaikome prie kiekvieno ugdymosi tempo, gebėjimų, poreikių, o ne priešingai. Vaikų grupės nedidelės (10–16 vaikų), tad mokytojas artimai pažįsta kiekvieną.
Kur sėmėtės demokratinės mokyklos patirties?
Aplankėme dvi pagrindines Didžiosios Britanijos demokratines mokyklas – „Summerhill“ ir Smėlio mokyklą (Sands School). Su abiem palaikome glaudžius ryšius, jų specialistai mus konsultavo atidarant mokyklą Vilniuje.
Kodėl miesto mokyklą įkūrėte tolokai nuo centro, pušyne?
Mokyklą steigėme kartu su kolege Donata Norkiene. Mums buvo svarbi aplinka. Norėjome, kad mokykla būtų supama medžių, didelio žalio ploto, kad čia vaikai galėtų daryti projektus, mokytis lauko klasėse, turėtų namelį medyje, daržiuką, dūktų gryname ore. Būnančių lauke vaikų vaikystė – sveika ir laiminga, tai tolesnio asmenybės vystymosi pamatas. Vilniaus savivaldybė padėjo tokias patalpas rasti Aukštuosiuose Paneriuose esančiame pušyne. Pasiūlė nuomotis apleistą neveikiančią mokyklą. Reikėjo kapitalinio remonto, savo jėgomis būtume nepajėgę jo atlikti, tai padarė SBA koncernas.
Norėjosi alternatyvos. Mokyklos, kurioje vaikas yra svarbus, pats priima sprendimus, už klaidas nėra baudžiamas, gali būti savimi ir išmoksta jaustis laimingas.
Leidžiame mažiesiems išgyventi vaikystės pilnatvę. Mokyklos teritorijoje vaikai, dalyvaujant suaugusiesiems, organizuoja žaidimus, tyrinėja aplinką, įrengia tvirtoves, slėptuves, užsiima kita mėgstama veikla. Žaidimai – būtina vaiko augimo dalis, tuo paremtas mūsų auklėtinių mokymosi, ugdymo procesas. Pagrindinių aritmetikos veiksmų vaikai išmoksta miške skaičiuodami surinktus kankorėžius ar grybus, laužydami ir dėliodami pagaliukus. Per integruotą veiklą ir žaidimą vaikai žengia pirmuosius žingsnius pažinimo ir savarankiškumo link.
Papasakokite, kokia yra diena Jūsų mokykloje.
Kiekvieną rytą stotyje, laukimo salėje, pasitinkame tėvų atvežtus vaikus. Sulaukiame traukinuko, pavažiuojame devynias minutes ir kilometrą žingsniuojame iki mokyklos. Einame šaligatviu arba kertame mišką. Prieš pamokas sujudiname kraują – suaktyvinami smegenys, pasiruošiame dienai. Atvykę nusiauname batus (mokykloje – kiliminė danga), susidedame daiktus, užkandame. Norėjau, kad vaikai turėtų virtuvėlę, kur galėtų atsigerti arbatos, pavalgyti. Sename pastate jos nebuvo. „Jamaikoje“ (čia šviesu, gera, daug gėlių) susėdame prie vieno stalo – mokytojai ir mokiniai valgo kartu. Nėra mokytojų kambario, visi esame bendroje erdvėje. Architektų siūlymu padarėme dvigubai platesnes duris. Jos tarsi kviečia užeiti, jautiesi labiau laukiamas. Klasėje „Jamaika“ (pavadinimus sugalvojo patys vaikai) ilsimės, skaitome, valgome, grojame. Dauguma pamokų vyksta klasėje „Grifų gūžta“. „Džiunglės“ skirtos kūno kultūrai, menui. Taip pat yra dirbtuvės, čia mokomasi medžio darbų, rankdarbių. Pamokos vyksta iki 15 valandos, iki 18 valandos – popamokinė veikla. Tada visi patraukiame į stotelę. Grįžtame į Vilniaus geležinkelio stotį, įteikiame vaikus tėvams.
Prieš naujus mokslo metus sutvarkėme klases, įrengėme vieną naują, atnaujinome mokymo priemones, įsigijome kilimų, sofų. Juk mokykla – antrieji namai. Pas mus jauku, šilta, gera ir gražu.
Esate tiksliukas – Kauno technikos universitete įgijote medžio apdirbimo technologijos ir dizaino profesiją. Kur sėmėtės pedagoginių įgūdžių?
Esu švietimo vadybininkas. Baigiau tiksliuosius mokslus, o neformalų pedagoginį diplomą įgijau dirbdamas KTU Dizaino ir technologijų fakulteto studentų atstovybėje. Nuo pirmo kurso ši veikla man teikė prasmę, tobulėjau. Šešerius metus dirbau didelių kompanijų rinkodaros skyriuose. Neblogai sekėsi, tačiau pamačiau, kad mano darbas – raginti žmones, jog jie pirktų kuo daugiau galbūt nereikalingų produktų, – neturi prasmės. Dabar uždirbu kur kas mažiau nei tada, bet gyvenimo kokybė matuojama ne pajamomis, o tuo, kaip jautiesi kasdien eidamas į darbą.
Norėjosi save įprasminti, nuveikti ką nors naudinga. Taip pasukau į švietimo sritį – kad padėčiau kitiems. Patirtis dirbant pirmaujančiose įmonėse išmokė vadybos, finansų valdymo, efektyvaus laiko planavimo ir kitų dalykų. Tai praverčia vadovaujant mokyklai.
2014 m. dalyvavote nacionaliniame konkurse „Talentas keisti“. Tada ir pasiryžote kurti geresnį pasaulį vaikams?
2007 metais įkūriau neformalaus ugdymo organizaciją – Sėkmės mokyklą 9–12 klasių moksleiviams. Jie ateina pas mus kaip į būrelį. Vedame seminarus, mokymus, yra dirbtuvės. Kai pagalbos prašo pedagogai, vykstame į mokyklas, stebime, teikiame veiklos tobulinimo pasiūlymus. Ilgainiui kilo mintis atidaryti nedidelę pavyzdinę inovatyvią mokyklą. Juk prirašoma gražių koncepcijų, jos gula į stalčius, o realių pavyzdžių trūksta.
Esate sakęs: „Noriu geresnės mokyklos savo sūnui.“ Ar įkurti Demokratinę mokyklą Jus įkvėpė tėvystė, atsakomybė už savo atžalos ateitį?
Mokyklos idėja kilo dar prieš tampant tėčiu. Labai džiaugiuosi, kad susipažinau su žmona Donata, tekstų kūrėja, mūsų požiūriai į vaikų ugdymą sutampa. Mudu puikiai papildome ir įkvepiame vienas kitą. Kai gimė Bernardas (dabar jam – treji metai), geresnės mokyklos siekis įgavo naują prasmę. Sūnus lanko valstybinį darželį. Rugsėjo pabaigoje susilauksime antro sūnaus.
Ar esate patenkintas tuo, kaip vaikai ugdomi darželiuose?
Nuo trejų metų iki trečio amžiaus universiteto yra ką tobulinti, – švietimo sistema didžiulė ir inertiška. Pedagogo profesija yra pati svarbiausia, bet ir konservatyviausia. Darželyje vaikams dar leidžiama veikti, ką nori. Kai nemoko auklėtojos, mažyliai mokosi vieni iš kitų, socializuojasi. Kritinis momentas, kai vaikas iš darželio patenka į pirmą klasę. Iš smėlio dėžės jis pasodinamas į suolą, atsiranda skambučiai, tvarkaraštis, temos, pratybų sąsiuviniai, pastabos paraštėse dėl milimetrą ne į tą pusę užriestos raidės uodegėlės. Vaikui neleidžiama atsistoti, kalbėti, kada nori. Mažasis įspraudžiamas į rėmus, jis patiria šoką.
Ar Jūsų mokykloje vaikams leidžiama viskas? Ar vis dėlto yra tam tikrų apribojimų?
Yra ir privalo būti, tik gal tie rėmai kiek erdvesni negu standartinėje mokykloje. Yra ir tvarkaraštis, ir pamokos („Miško mokykla“, „Dirbtuvės“, „Aktyvūs žaidimai“, „Drama“), bet jei vaikas blogai jaučiasi, neturi nuotaikos, į pamoką gali neiti. Yra erdvė jam ramiai pabūti, pavartyti knygutes. Jei priežastis kita, tarkim, vaikas nebaigė darbo prieš tai buvusioje pamokoje, leidžiame baigti, pasidžiaugti rezultatu. Svarbiausia yra neužmušti noro tobulėti.
Kiek mokinių Jūsų mokykloje?
Startavome su aštuoniais, per mokslo metus prisijungė du. Šį rugsėjį pasitikome 32 vaikus. Kol kas neturime galimybių priimti visų norinčiųjų. Mokykloje dirba keturi mokytojai.
Ką darote, jeigu vaikui patinka tik dailės, muzikos arba gamtos pažinimo pamokos, o mokytis skaičiuoti, skaityti ir rašyti – ne?
Vaikai yra smalsūs iš prigimties, jie patys nori mokytis įvairių dalykų. Mokytojai vaikų smalsumą išnaudoja ir skatina. Viena šešiametė retai lankydavo pamokas, būdavo prastos nuotaikos, tačiau mokytoja pastebėjo, kad ji dažnai stoviniuoja prie pianino. Pradėjo mokyti mergaitę groti. To pakako, kad ši įgautų pasitikėjimo savimi, susidomėtų kitais dalykais. Laisvė rinktis, ką mokytis, kelia vaikų motyvaciją, todėl mūsų vaikai pranoksta lankomumo ir mokymosi rezultatų rodiklius. Jie noriai eina į mokyklą. Daugelį dalykų mūsų vaikai išmoksta kartu pietaudami, eidami į žygį, šnekėdamiesi per ryto ratą, per individualius pokalbius su mokytojais. Tarkim, kelionė traukiniu į mokyklą trunka devynias minutes. Šis kasrytinis nuotykis yra kartu ir pirmoji pamoka: vaikai susipažįsta su viešojo transporto ir saugaus eismo taisyklėmis, mokosi bendravimo su aplinkiniais.
Finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras kerta: „Nori būti laimingas XXI amžiuje – nelankyk mokyklos!“ Jis teigia, kad dabartinė švietimo sistema žlugdo kūrybiškumą, baudžia už klaidas, ieškojimus, reikalauja išmokti vienintelį „teisingą“ sprendimą. Kokias dabartinės mokyklos problemas matote Jūs, Nerijau?
Blogai, kad vaikai yra reitinguojami, skatinami konkuruoti dėl pažymių, o ne bendrauti ir bendradarbiauti. Tokia sistema įteisina mintį, kad vieni yra vertingesni už kitus, kad man pasiseks, jeigu kitam nepavyks. Be to, mokiniams prikemšama beverčių faktų, užuot mokius greitai faktus surasti, interpretuoti, gretinti ir daryti išvadas. Mokykla – tarsi kalėjimas. Vaikai privalo ją lankyti – nori ar nenori. Jeigu praleidžia pamokas, taikomos represinės poveikio priemonės. Tradicinėje mokykloje tobulėjimas paremtas psichologine prievarta. Grasinimai egzaminais ir gąsdinimas blogais pažymiais – tikrai ne geriausias būdas motyvuoti jaunuolius mokytis.
Norėjosi alternatyvos. Mokyklos, kurioje esi svarbus, pats priimi sprendimus, už klaidas nesi baudžiamas, patiri mokymosi džiaugsmus, gali būti savimi ir išmoksti jaustis laimingas.
Norėjau suvesti akistaton vaikus ir mokytojus. Kad pastariesiems kiltų minčių, o vaikai žinotų: ši maratonų akcija buvo dėl jų, Nerijus bėgo dėl jų.
Sakote, kad pažymiai yra didelis blogis. Kaip tada vertinti žinias?
Žinias vertinti ir vaikus lyginti tarpusavyje yra blogis, tai neduoda naudos, retai ką įkvepia geriau mokytis, supriešina mokinius. Blogesnį pažymį gavęs vaikas turi jaustis nevykėlis, tai neskatina savivertės. Mūsų mokykloje kiekvieno vaiko pažanga yra lyginama su jo paties pasiekimais. Tai darome aprašydami, kokių kompetencijų, žinių jis turi. Mokytojai trimestro pabaigoje raštu parengia ataskaitą apie kiekvieną vaiką. Šias ataskaitas mokykla kontroliuoja, vaiko pažanga aptariama su tėvais individualiai.
Ar Jūs pats mokykloje patyrėte blogų emocijų?
Taip. Mokykla man nebuvo antri namai, joje nebuvo gera. Patirdavau daug spaudimo dėl savo smalsumo, neva netinkamos aprangos, prašymų paaiškinti man nesuprantamas situacijas ir t. t. Be galo svarbus ir ryšys su mokytojais, juk juos matome kiekvieną dieną. Jei su pedagogu santykiai geri, tai ir jo dėstomas dalykas sekasi. Man būtent taip ir nutiko. Du mokytojai buvo šviesūs, o į kai kurių kitų pamokas net nesinorėdavo eiti. Nesididžiuoju savo pažymiais, turėjau kuklų vidurkį – septynetą. Mokytojai man sakydavo: „Tu niekur neįstosi. Žiūrėk, kad neprisieitų griovių kasti.“ Siauras požiūris į gyvenimą, susitelkimas tik į pažymius, kurie iš esmės nedaug ką reiškia... Kad ir kokios buvo neigiamos mokytojų pranašystės, baigiau universitetą, visada turėjau darbą, susikūriau mėgstą veiklą, turiu nuostabią šeimą, automobilį, butą ir jaučiuosi laimingas.
Neigiamos pedagogų „prognozės“ gali įvaryti nevisavertiškumo kompleksą, o Jūs įrodėte, kad sugebate siekti tikslų.
Kai kurias charakterio savybes išugdo šeima. Iš tėčio paveldėjau užsispyrimą, jo pavyzdys siekti tikslo mane įkvėpė.
2013 metais paskelbta UNICEF tyrimo „Vaiko gerovės turtingose šalyse lyginamoji apžvalga“ parodė, kad Lietuva pagal švietimo kokybę užima 27 vietą iš 29 tyrime vertintų pasaulio šalių.
Pirmiausia kelčiau klausimą, ar mums svarbu, kad vaikas gerai jaustųsi savo mokykloje. Dvylika metų einame į šią įstaigą, būname joje kasdien po šešias ir daugiau valandų. Pakalbėjus su įvairių mokyklų mokiniais matyti, kad jie toli gražu nesijaučia gerai. Jei vaikai mums svarbūs, mąstykime, ką galime padaryti, kad padėtis keistųsi. Geresnė mokykla ir būtų tokia, kuri būtų sukurta vaikams. Kol kas mokykla kuriama ne dėl vaikų. Jos valdymo sistema – tai lyg aukštosios įtampos grandinė: mokytojai, administracija, direktorius, švietimo skyrius... Visi patiria stresą. Mokytojai bijo direktoriaus, direktorius bijo švietimo skyriaus, šis kokiai nors politinei partijai atstovauja. Aplinkybės pasikeičia, direktorius dreba – tiks ar netiks valdžiai. Tvyrančią baimės atmosferą jaučia ir mokiniai. Ir tokiomis streso sąlygomis tu turi tobulėti, žydėti, turi skleistis tavo kūrybiškumas, noras mokytis. Mokytojai pikti, atpirkimo ožiais tampa vaikai, mokykloje jie yra silpnoji grandis, neturi priemonių keisti padėtį. Įtemptų nervų mokytojas pasityčioja iš mokinio, jei šis atsikerta, skalambijama, kad vaikai negerbia pedagogų. Užsukamas ydingas ratas.
Mokiniai skaudžiai išgyvena neteisybę. Mokytojai turi savo numylėtinių ir nemėgstamųjų, šiems kliūna. Kas gali padėti pedagogui įveikti savo paties charakterio nelygumus? Ar mokytojas visada teisus?
Atsimenu, per biologijos pamoką (ši man nepatiko) pieštuku paišiau ant suolo. Baigiantis pamokai mokytoja priėjo prie mano suolo draugo ir pasakė: „Rolandai, aš mačiau, ką padarei. Pasiliksi po pamokos ir visus suolus nušveisi.“ Ji net neleido mokiniui paaiškinti. Šis menkas epizodas atspindi sistemą, kad mokytojas visada yra teisus, jo žodis paskutinis, su vaikais nėra tariamasi. Pedagogai sako: „Mes mokinius gerbiame, jie mūsų negerbia.“ Kai pratrūksta kuris nors, iš musės padaromas dramblys.
O lankydamasis mokyklose matai, kad iki šiol mokytojui įėjus vaikai atsistoja. Kai mokinys įeina į mokytojų kambarį, turbūt nė vienas mokytojas neatsistoja. Į mokytoją turi kreiptis pagarbiai, žodeliu „jūs“, vardu vadinti mokytojo neleidžiama, o šis į vaikus kreipiasi vardu ir tujina. Uniformą vaikams liepiama dėvėti, bet uniformos nedėvi nė vienas mokytojas.
Mastrichto universiteto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybingumo rodiklį užima 17 vietą Europos Sąjungoje, o pagal kūrybinės aplinkos palankumą esame 24-ti. Kodėl mums trūksta kūrybiškumo?
Dabartinė mokykla neskatina vaiko poreikio būti savimi. Mokinys neretai yra gniuždomas, lenkiamas prie standarto, nes su standartu dirbti yra patogiau. Mokiniui neleidžiama klysti. Už kiekvieną klaidelę mažinamas pažymys, pradinukui vietoj saulutės įpaišomas debesėlis, braukoma raudonu rašalu. Turėtume leisti vaikams klysti, patirti, žaisti. Pagal dabartinius pratybų sąsiuvinius ugdomi tik siauri įgūdžiai. Užuot skaičiavę juose nupieštus obuolius, leiskime vaikams statyti bokštą ir tuo metu bendradarbiauti, dalytis, garsiai reikšti mintis, lavinti ne vien aritmetinius, bet ir inžinerinius įgūdžius.
Šią gegužę, vadovaudamasis šūkiu „Už laimingesnius vaikus mokyklose“, nubėgote 862 kilometrus – 20 maratonų per 20 dienų, aplankėte 20 mokyklų. Ką ši akcija Jums atskleidė? Ko vaikams labiausiai trūksta?
Nuo Vilniaus bėgau pajūrio link, užsukau į Semeliškes, Daugus, Marijampolę, Prienus, Kauną, Plungę, Mažeikius, Šiaulius, Naisius, Panevėžį, Biržus, Alantą, Pabradę ir kt. Turiu 600 lapelių, juose mokiniai parašė, ko trūksta, kad mokykloje jaustųsi geriau. Maniau, norės mažiau namų darbų, daugiau atostogų, bet tokių buvo tik 5 proc. Dauguma pageidavo, kad mokytojai su jais elgtųsi žmogiškiau, kad būtų paisoma jų nuomonės. Kai kuriems mokyklose trūksta jaukumo, gražesnės aplinkos, daugiau spalvų, modernesnių baldų.
Blogai, kad vaikai yra reitinguojami, skatinami konkuruoti dėl pažymių, o ne bendrauti ir bendradarbiauti.
Vyresnieji skundėsi dėl per didelio krūvio, guodėsi patiriantys stresą, fiziškai nespėjantys visko išmokti, tad yra priversti nusirašinėti. Be to, nebeturi laiko savo pomėgiams, draugams. Daug buvo rašoma apie patyčias. Sujaudino vieno mokinuko raštelis: „Noriu, kad mokykloje nesityčiotų ir nesimuštų.“
Ar daug vaikų ateidavo su Jumis pabendrauti?
Norėjau, kad ta valanda, skirta pabendrauti su tam tikro miestelio tam tikros mokyklos mokytojais ir mokiniais, nepraeitų veltui. Kad nebūtų taip: šaunuolis Nerijus atbėgo, papasakojome jam, kaip mes puikiai gyvename, nusifotografavome, ir – viso gero. Mokyklos gal ir nebuvo pasiruošusios priimti mane rimtesnei diskusijai. Standartinis požiūris: svečias atvyksta iš Vilniaus, reikia parodyti gerąsias puses ir nekalbėti apie problemas. Užtrukdavo, kol pralauždavau kiautą: „Viskas gražu, jūs sutvarkėte stadioną, vaikai olimpiadose laimi prizines vietas. Bet ar tikrai nėra ką patobulinti? Ar tikrai visi puikiai jaučiasi?“ – „Na, ne, ne visi.“ Vaiko klausiu: „Nori eiti į mokyklą?“ – „Ne visada.“ – „Kodėl kartais nenori?“ – „Nes mokytojai nesupranta.“ – „O ko jie nesupranta?“ – „Kai neišmokstu pamokos, iš manęs pasišaipo.“ Ir atsiveria, atsiveria. Tada prasideda rimtoji diskusija. Mokytojai dažniausiai tam nebūna pasiruošę, priima kaip puolimą. Ima teisintis: „Ko anksčiau nesakėte, kodėl tik dabar sužinau?“ Aš bandau moderuoti. Klausiu – jei vaikas ką nors nutyli, gal nesijaučia saugus, bijo? Man mokytojai sako, kad yra psichologas. „Ar pas psichologą drąsu eiti?“ – „Ne, nedrąsu.“ – „Kam mokykloje gali atsiverti?“ – „Auklėtojai.“
Kaip Jus priėmė bendruomenės?
Labai šiltai, draugiškai. Daug energijos atidaviau, bet ne mažiau gavau mainais. Atbėgus į mažesnius miestelius tai būdavo įvykis. Žmonės pasitikdavo, laukdavo prie miestelio ribos. Visos mokyklos norėjo pasidžiaugti, kuo gyvena, kartu pasišnekėdavome ir apie tai, ką daryti, kad būtų geriau.
Miegodavau kemperyje. Viena mokyklos direktorė suteikė nakvynę savo namuose, teko laimė ir pas parapijos kleboną nakvoti. Šnekos – kaip vandens. Gera atrasti miestelius, pajausti, kaip gyvena žmonės. Lietuva labai graži. Su šeima vasarą keliaujame po šalį, bet niekada nesu buvęs Šventežeryje, Plokščiuose, Naisiuose. Miestelių bendruomenės glaudesnės, į susitikimus ateidavo ir mokinių tėvų. Plakatai, skelbimai prie parduotuvių iškabinti, kad Nerijus atbėgs, galima bėgti kartu, dalyvauti diskusijoje. Dažnai po mokyklos stogu glaudžiasi senjorų klubas, miestelio bibliotekėlė, kultūros centras. Mokykla yra miestelio ašis. Atradau, kad dauguma mokyklų yra pastatytos ant kalvų. Važiuodamas automobiliu to nepastebėtum, o bėgdamas aiškiai pajunti.
Kai prie miestelio ribos mane pasitikdavo keliasdešimt mokinių, stabtelėdavau pasisveikinti, paskui visi kartu bėgdavome iki mokyklos. Sakiau jiems, kad, norint tobulėti, ką nors pasiekti, svarbu ne tik svajoti, planuoti, bet ir žengti pirmą žingsnį. Ir aš šį bėgimą pradėjau nuo pirmo žingsnio, nuo to prasideda visi pokyčiai. Stengiausi vaikams įpūsti pasitikėjimo savimi.
Jaučiu, kad kai ką nuveikiau. Bent jau vandenį sudrumsčiau. Norėjau suvesti akistaton vaikus ir mokytojus. Kad pastariesiems kiltų minčių, o vaikai žinotų: ši akcija buvo dėl jų, Nerijus bėgo dėl jų. Jie yra svarbūs, jų nuomonė svarbi ir turi būti girdima. Tikiuosi, ši žinutė dar kurį laiką gyvuos, ir gal bus situacija, kai vaikai galės pasakyti: „Žiūrėkit, čia prieš metus buvo Nerijus atbėgęs, sakė, kad į mus reikia atsižvelgti.“
Mokykloje stiprioji grandis esame mes, suaugusieji, mes turime vaikus padrąsinti, sudaryti sąlygas atsiskleisti, be baimės reikšti mintis, pasiūlymus. Kai kurie vaikai pirmą kartą išgirdo klausimą: „Kada jūs mokykloje jaučiatės gerai?“ Kaip gali taip būti: mokaisi dvylika metų ir tavęs nė karto nepaklausia, ar tau mokykloje gera, o gal ko nors trūksta? Mokytojai rūpinasi savo sąlygomis, streikuoja dėl keliolikos eurų didesnės algos, mokinio krepšelis svarbesnis už mokinį. Kai atbėgau į vieną mokyklą, direktorius parodė didžiulį gėlyną. O mokiniai sakė: „Mes norime, kad perdažytų pagrindinę fojė sieną ar kokį nors piešinį koridoriuje nupieštų.“ – „Nėra pinigų.“ Bet kilometro labirinto gėlynui pinigų atsirado...
Paklausus, kas yra svarbiausias mokykloje, išgirsti: „Direktorius, mokytojai.“ Vaikai – paskutinėje vietoje. Bet juk mokykla įkurta vaikams, jie čia turi būti svarbiausi.
Ar lengva kurti kitokį pasaulį vaikams?
Nelengva kurti apskritai. Nelengva išeiti iš komforto zonos. Nežinomybė visada traukia, bet ir baimės yra, juk nežinai, kaip seksis, ar tau pavyks, jei suklysi – apsijuoksi. Daugelis žmonių vengia pokyčių, nes bijo suklysti, bijo, kad nepavyks. Nenori nusivilti savimi.
