Marija (Mura) Ignatjevna Budberg buvo tikra savo laikų femme fatale. Ji gimė 1891 metais Poltavoje (Ukraina). Jos tėvas Ignatijus Platonovičius Zakrevskis buvo žymus rusų didikas ir diplomatas, taip pat caro teisininkas.
Jaunystėje Mura turėjo galimybę bendrauti su itin išsilavinusiais to meto žmonėmis, priklausančiais politiniam ir kultūriniam elitui. Tai vėliau jai pasitarnavo tolesniame nuotykių ir aistrų kupiname gyvenime.
Baronienės gyvenimas buvo labai įdomus, kupinas meilės romanų, paslapčių ir mįslių. Galima sakyti, niekas iki galo jos taip ir nepažino, net jos vaikai.
Būdama jauna, vos 20-ies, Mura ištekėjo už estų aristokrato Djono von Benckendorffo. Po kelerių metų prasidėjo Spalio revoliucija. D. Benckendorffas buvo priverstas bėgti atgal į savo dvarą Estijoje (kurią tuo metu valdė Vokietija) ir palikti Murą vieną Sankt Peterburge. 1918 metais jis buvo rastas negyvas savo namuose keistomis aplinkybėmis. Manoma, kad jį nušovė vietos valstietis.
O Murai Sankt Peterburge sekėsi visai neblogai. Ji dirbo vertėja Didžiosios Britanijos ambasados propagandos biure, tokia pozicija leido jai artimai bendrauti su daugeliu įtakingų žmonių, įskaitant britų žvalgybos tarnybos agentus. Taip ji susipažino su Robertu Bruce‘u Lockhartu – britų diplomatu ir slaptuoju agentu, kuris ją supažindino su šnipų pasauliu. Jos romanas su R. Lockhartu buvo ne tik meilės, bet ir politinis ryšys. Kai B. Lockhartas pradėjo įtarti, kad Levas Trockis ir Leninas sužinojo apie jo neteisėtą veiklą, jis bandė organizuoti sąmokslą prieš juos ir galiausiai buvo suimtas už tai, kas šiais laikais žinoma kaip „Lockharto planas“ – bandymas nužudyti bolševikų lyderį Vladimirą Leniną ir destabilizuoti šalį.
Mura savo ar ne savo noru taip pat buvo įtraukta į šį sąmokslą ir taip pat buvo suimta, įtariant ją šnipinėjimu Jungtinei Karalystei. Po aukščiausio lygmens diplomatijos žaidimų ir ji, ir jos mylimasis buvo paleisti. Mura buvo laisva, bet tik su viena sąlyga: ji buvo priversta sutikti esant reikalui bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos tarnyba (ČK).
Po šio incidento baronienės gyvenimas kuriam laikui aprimo. Ji pradėjo dirbti leidykloje „Pasaulio literatūra“ („Vsemirnaja literatura“) ir susipažino su Maksimu Gorkiu – garsiu Rusijos rašytoju, socialinio realizmo atstovu. M. Gorkis iškart ją įsimylėjo, o jai jis tapo dar vienu nuotykiu. Po kelerių metų, praleistų kartu, jie susituokė, Mura persikraustė į jo namą ir buvo jam ne tik žmona, bet ir asmeninė sekretorė. Tuo laikotarpiu (1920 m.) ji susipažino su dar viena įžymybe – H. G. Wellsu.
Jos santuoka su M. Gorkiu baigėsi 1933 metais, po to Mura ištekėjo už kito estų barono, Nikolajaus Budbergo. Šis romanas buvo trumpalaikis, ir ji akivaizdžiai ištekėjo už jo tik dėl titulo ir Estijos pilietybės. Baronienė buvo apsisprendusi pabėgti iš Rusijos ir ši santuoka padėjo jai įgyvendinti šį planą. 1933 m. ji emigravo į Londoną, kur ir vėl ėmė bendrauti su H. Wellsu. Atrodo, vyrai negalėjo atsispirti jos žavesiui ir kompanijai. H. Wellsas tapo dar vienu jos meilužiu, šis ryšys truko iki pat jo mirties, nors Mura taip ir nesutiko už jo ištekėti.
Nors atvykusi į Londoną Mura gyveno palyginti ramų gyvenimą, jos iš akiračio nepaleido Jungtinės Karalystės Saugumo tarnyba (MI5). Į Rusiją ji buvo grįžusi tik du kartus: 1936 metais į M. Gorkio laidotuves ir dar kartą 1950 metais. Šios jos kelionės vėl sukėlė britų žvalgybos tarnyboms įtarimų, kad ji bendradarbiauja su rusais. Buvo įtariama, kad ji yra dviguba agentė, tuo pat metu dirbanti ir rusams, ir britams.
Šeštajame dešimtmetyje Mura Budberg dažnai organizuodavo susibūrimus ir renginius, kuriuose dalyvavo daug iškilių rašytojų, režisierių ir filosofų. Tarp reguliarių jos svečių buvo Laurence‘as Olivier, Bertrandas Russellas, Guy Burgessas, Grahamas Greene‘as, Davidas Leanas ir daug kitų.
Be to, kad buvo dviguba agentė ir gyveno audringą gyvenimą, kupiną meilės romanų, paaiškėjo, kad Mura buvo ir produktyvi rašytoja. Jos plunksnai priskiriami bent dviejų filmų scenarijai: Laurence‘o Olivier ir Johno Sichelo režisuoto filmo „Trys seserys“ (1970 m.) ir Sidney Lumet režisuotos juostos „Žuvėdra“ (1968 m.).
Daug žmonių bandė ją įkalbėti rašyti autobiografiją, bet ji jos taip ir neparašė, o prieš jos mirtį 1974 metais dauguma jos asmeninių dokumentų buvo sudeginta. Daug jos gyvenimo detalių iki šiol gaubia paslaptis. Apie Muros gyvenimą žinoma tik iš jos draugų ir meilužių prisiminimų bei iš žvalgybos tarnybų dokumentų apie ją. Tam tikra prasme Mura norėjo, kad jos gyvenimas būtų kiek įmanoma labiau beletrizuotas, ir jai pavyko tai pasiekti. Apie jos gyvenimą parašyta daug knygų, kuriose dauguma įvykių yra išgalvoti.
