Dainius Glinskis daugiau kaip du dešimtmečius dirba restauratorių ir architektų kompanijoje „Building Conservation Associates“, šiuo metu jis su kolegomis yra atsakingi už Niujorko Šv. Patriko katedros restauraciją. Į pasiūlymą pokalbio susitikti būtent šioje katedroje Danius numoja ranka. „Ta katedra, nors ir labai žymi, nėra įdomi. Tai tik Paryžiaus katedros kopija. Geriau pasikalbėti susitikime Harleme. Parodysiu įdomesnių dalykų“,– sako jis. Ir parodo.
Nostalgija Harlemui
Šalia Harlemo rajono prabėgo pirmieji Daniaus gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose metai, todėl apie šį rajoną jis pasakoja su neslepiama nostalgija. Tiesa, Harlemas jau seniai nebėra pavojingas baltiesiems. „Šiandien Harleme nebeliko tų žmonių ir tos dvasios, kuri čia sklandė aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais. Daugumą namų pietinėje rajono pusėje nusipirko netoliese esantis Kolumbijos universitetas. Jis „tvarko“ Harlemą, nuomos kainos čia sparčiai kyla, o mažai uždirbančios šeimos keliasi gyventi kitur. Panašu ir kituose Niujorko rajonuose: Kvinse, Astorijoje; Brukline, Klinton Hile... O kažkada čia tikrai buvo pavojinga. Parkuose gyveno narkomanai, o išėjusysis į gatvę galėjo būti apiplėštas ar net nušautas. Jei užeidavai į Harlemą, dažnai būdavai vienintelis baltasis. Manęs paties kartą vos nenušovė. Bet tai – sena istorija“, – šypsosi pašnekovas.
Pirmiausia aplankome šalia garsiojo teatro „Apollo“ esantį legendomis apipintą, bet šiuo metu apleistą teatrą „Victoria“. „Dabartiniai savininkai ketina viską nugriauti ir pastatyti daugiabutį ir viešbutį, nors pastatas yra architektūros paveldas. Jie yra įpareigoti išsaugoti ir restauruoti dalį pastato“, – pasakoja Danius. Apžiūrėję teatrą aplankome netoliese esančią Šv. Jono pranašo katedrą – dangų remiantį 11 200 kvadratinių metrų ploto pastatą. Šios bažnyčios restauracija Daniaus kompanija rūpinasi jau daugelį metų. Kasdienėms maldoms bažnyčioje skirta vienui viena koplyčia. Likusiose erdvėse veikia meno galerijos, vyksta įvairūs renginiai ir koncertai.
Šv. Jono pranašo katedros restauracija – Daniui patinkantis projektas. Su šiuo pastatu susijusių darbų nuolat atsiranda. „Buvo, ir akmenų nuo skliautų nukrito, ir gaisras kilo... Katedros restauracijos darbai nesibaigia. Man įdomi ne tik šio pastato struktūra, bet ir katedros šeimininkų šiuolaikiškas požiūris į religiją“, – sako pašnekovas. Ir priduria, kad tai priimtina toli gražu ne visiems.
Pasivaikščioję Harlemo gatvėmis prisėdame kavinukėje ir pokalbį tęsiame prie garuojančio puodelio kavos.
Niujorkas ir restauracija
Danius pokalbį vis suka apie megapolio restauracijos ypatumus. Šv. Patriko katedra, dvi pagrindinės miesto traukinių stotys, centrinis paštas ir galybė kitų objektų – Niujorkas restauratoriui kasdien siūlo nemažai išbandymų. Juolab kad prieš penkis dešimtmečius įsigaliojęs naujas paminklosaugos įstatymas statytojams atvėrė naujų galimybių, o restauratoriaus – naujo iššūkių.
Tiesą sakant, niekur nenorėjau išvažiuoti. Jei ne Judita, gyvenčiau Lietuvoje iki šiol. Manau, tokie kaip aš yra tikri meilės emigrantai.
„Dažnai tie, kurie įsigyja kultūros paveldo objektus, nori juos nugriauti ir pastatyti ką nors nauja, bet saugomus objektus privalu išlaikyti autentiškus. Jei naujieji savininkai nori pakeisti arba nugriauti kokią nors pastato dalį ar jį visą, jų laukia ilgas ir sudėtingas procesas. Mes esame atsakingi už objekto (o tokių atvejų daugėja) analizę, tiriame, kaip jis pasikeitė ar yra išlikusios originalios statybos. Profesionaliai tyrinėti man be galo įdomu. Paskui – jau politika: nuosprendis, paskirtų darbų atlikimas. Ir šie reikalai kartais greitai išsprendžiami, o kartais tęsiasi dešimtmečius“, – pasakoja restauratorius.
Paklaustas, kodėl Niujorke mėgstama viską be skrupulų griauti ir statyti naujus pastatus, o ne saugoti paveldą, jis tik šypteli ir retoriškai paklausia: „O kitur yra kitaip?“ Pasak lietuvio, tai – juk pinigai! Jeigu rajonas tampa prestižiškesnis, brangesnis, pastatų savininkai nori gauti kuo didesnę ekonominę naudą. Pelningiau yra nugriauti sena ir statyti ką nors didesnio naujo. Bandymas išsaugoti senus miesto fasadus Niujorke yra naujovė.“
Meilė amerikietei
Kaune gimęs, Vilniuje užaugęs Danius Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrė romantiškomis, bet sudėtingomis aplinkybėmis.
„Marcelijus Martinaitis yra išskyręs atskirą emigracijos rūšį. Yra politiniai emigrantai, ekonominiai emigrantai, yra karo pabėgėliai ir yra meilės emigrantai. Aš esu vienas jų“, – šypsosi jis.
Savo meilės istoriją vyras pasakoja su šypsena, bet pripažįsta, kad lengva tikrai nebuvo.
„Seniai seniai, Jurijaus Andropovo laikais, kai visi daug gėrė ir mažai dirbo, Vilniaus universitetas organizavo lietuvių kalbos kursus užsienio lietuviams. Atvažiuodavo jaunuolių iš Amerikos, Kanados, Australijos, kartais – Vokietijos. Jauniems žmonėms siekta įteigti, kad Sovietų Sąjungoje ne viskas yra blogai“, – pasakoja pašnekovas. Vieną pavasarį jų šeima sulaukė giminaitės – Dainiaus pusseserės dukters, tuomet jau dirbantis vaikinas merginą apsiėmė pašefuoti. „Rodžiau jai senamiestį, tuometinį jaunimo gyvenimą. Tą pavasarį su pora draugų vis pasidarydavome pramogą – per pietų pertrauką keturiese sėsdavome į vienos draugės tėvo mašiną ir važiuodavome su ta mano giminaite prie Šilo ežero. Nusipirkdavome vištą, alaus ar vyno, išsimaudydavome, pavalgydavome, merginas parveždavome, ir – atgal į darbus. „Vieną dieną ta mano giminaitė paklausė, ar prie mūsų galėtų prisijungti jos draugė“, – sako D. Glinskis.
Pirmoji pažintis su Judita praėjo be kibirkščių, bet kitas susitikimas per Joninių vakaronę, buvo lemtingas. „Šventėme miške – laužai, dainos... Ir pritrūkom alkoholio. Aš buvau pasiųstas nupirkti daugiau naktiniame bare „Šaltinėlis“. Pasakęs, kad vienas nevažiuosiu, gavau į kompaniją Juditą. Paprašiau, kad pasiimtų savo pasą, – prisimena pašnekovas. – „Šaltinėlyje“ sutikome daugybę žmonių – ne mums vieniems tą vakarą gėrimų pritrūko.“ Priplojęs Juditos pasą prie stiklo Danius pareikalavo dėmesio. Amerikos pilietės pasas suveikė geriau nei rubliai. Barmenas greitai jaunuolius įleido ir paprašė palaukti. Belaukdami prie baro jiedu įsišnekėjo.
Bandymas išsaugoti senus miesto fasadus Niujorke yra naujovė.
„Tą vakarą ilgai kalbėjomės politinėmis temomis, – pasakoja Danius. – Judita teigė, kad socializmas greičiau atsiras Amerikoje nei Lietuvoje, o aš sakiau, kad jo nebus ir Amerikoje. Abu sutikome, kad Lietuvoje socializmo nebuvo. Sovietų Sąjungoje ši sistema buvo iškreipta. Amerikoje gimusi ir užaugusi Judita buvo pankų kultūros žmogus, o aš – hipių. Ji buvo įdomiai apsirengusi, dar įdomiau apsikirpusi. Visiškai laisva. Akivaizdu, ne tarybinė persona. Tuo mane ir patraukė.“
Kursams pasibaigus ir Juditai išvažiavus, jie bendravo laiškais ir telefonu. „Nueidavau į paštą laiškais susitartu laiku ir laukdavau, kol sujungs. Pokalbio su JAV gyvenančiais asmenimis minutė kainavo du rublius, o kalbantis vis girdėdavosi pašaliniai garsai“, – tvirtina restauratorius. Taip pora draugavo dvejus metus, tada Judita atvažiavo į Lietuvą kaip turistė su jaunimo grupe. Tuomet jiems nepavyko paduoti dokumentų įregistruoti santuoką. Su draugais mylimieji paminėjo sužadėtuves, ir pasiryžo naujiems išbandymams.
„Bet kuris Amerikos piliečio dokumentas turėjo įveikti rusų ambasados kontrolę, o ši nepriėmė nė vieno dokumento tiesiogiai. Pavyzdžiui, jei medicinos pažymoje buvo įrašyta, kad tu nesergi AIDS, tai dar reikėjo dokumento, kuris patvirtintų, kad diagnozę parašęs gydytojas turi veiklos licenciją, ir raštiško patvirtinimo, kad patvirtinimą parašęs žmogus irgi turi teisę tai daryti. Galiausiai visus dokumentus dar turėjo pasirašyti gyvenamosios valstijos sekretorius. Kažkokios kvailystės! Ir tai tik dėl vieno sakinio! O ką jau kalbėti apie pažymą, kad esi nevedęs. Žinojau, kad galima duoti kyšį, bet toks kelias – ne man, gyvenime nesu to daręs. Teko Juditai grįžti į Ameriką, sutvarkyti dokumentus, kaip reikalaujama, ir vėl atvykti į Lietuvą“, – pasakoja pašnekovas.
Taigi meilė nugalėjo, vestuvės įvyko, ir Daniui buvo leista emigruoti į JAV. „Tiesą sakant, niekur nenorėjau išvažiuoti. Nenorėjau mesti įdomaus darbo ir palikti draugų. Jei ne Judita, gyvenčiau Lietuvoje iki šiol. Manau, tokie kaip aš yra tikri meilės emigrantai“, – sako vyras.
Amerika – ne svajonių šalis
Dainius pasakoja, kad lėktuve šalia jo sėdėjo ruselis ir vis negalėjo atsipeikėti, kad, fikyviai vedęs amerikietę, ištrūko iš Sąjungos. „Aš nelabai žinojau, ko tikėtis. Išlipusį iš lėktuvo mane pasitiko ne dangoraižiai, kaip paveikslėliuose, o šiukšlių krūvos, apleisti, rūdijantys automobiliai ir grafičiai ant miesto sienų, – tvirtina restauratorius. – Tiesa, pirmomis dienomis čia negalėjau atsivalgyti bananų...“ Juolab kad tada D. Glinskis prastai mokėjo ir anglų kalbą, neturėjo pinigų.
Šiandien jis yra sėkmės palytėtas profesionalus restauratorius, šeimos žmogus. Trys jųdviejų su Judita vaikai jau savarankiškai siekia aukštumų. Vyriausiasis sūnus Simas yra Čikagos universiteto fizikos doktorantas. Jaunesnis sūnus Vainius, studijavęs Edinburgo universitete (Škotija) ekonomiką, dirba pagal specialybę. Jauniausia dukra Emalina studijuoja ekologiją Niujorke, Kolumbijos universitete.
Ką Danius mano apie tokį savo gyvenamosios vietos pokytį? „Yra kaip yra, – sako pašnekovas. Svarbiausia, kad šalia būtų brangūs žmonės, tada ir gyvenamoji vieta bus miela.“
Vis dėlto Lietuvos D. Glinskis nepamiršo. Dešimt metų jis dirbo mokytoju lietuvių mokykloje, dalyvauja įvarių lietuvių organizacijų veikloje, pats yra klubo „Niujorkiečiai šalia mūsų“ įkūrėjas, dažnai grįžta į gimtinę. Amerika Dainiui niekada nebuvo ir nėra svajonių šalis. „Tai stipri valstybė, čia daug laisvės, įvairovės. Čia labai daug puikių dalykų, bet tiek pat yra ir nesamonių. Stengiuosi į ją žiūrėti blaiviai ir kritiškai, ypač dažnai nepritariu užsienio politikai, tam, kad ir amerikiečiai iškeliami aukščiau kitų tautų“, – teigia restauratorius. O žavi labiausiai Dainių amerikiečių ryžtingumas. „Čia žmonės vis sugalvoja kuo nors užsiimti. Daugelis be kasdienio darbo dar turi kokį nors verslą, pavyzdžiui, spaudžia daržovių sultis ar dar ką nors panašaus prasimano... O kai viskas žlunga, žiūrėk, ilgai nelaukę pradeda iš naujo. Kuris nors iš tokių ryžtingųjų, žiūrėk, ir išplaukia į platesnius verslo vandenis. Ir tai sveikintina. Aš taip nesugebėčiau“, – garsiai mąsto D. Glinskis.
