Kai Julija Janus pakvietė pokalbio, Ingrida nesitikėjo, kad kūrybinė dizainerės studijos atmosfera įkvėps parašyti dainą ir nufilmuoti klipą apie tai, kad grožis, stilius ir sportas neturi ribų. Padėti įgyvendinti kūrybinį sumanymą ji pakvietė Moniką Linkytę ir Pushą.

Tikėjimas vaiko talentu

„Ketverių metų pradėjau dainuoti liaudies dainas. Vadovas Leonas Ulevičius mane aršiai liaupsino tėvams girdint, mat jie skeptiškai vertino mano pomėgį. Mama – užsiėmusi gydytoja, tėtis – inžinierius. Abu jauni, neturėjo man laiko. O vadovas spyrė: „Negalite būti tokie paviršutiniški, privalote labiau atsisukti į vaiką, pasirūpinti jo neformaliuoju ugdymu.“ Mama dejavo, kad reikės vežioti į repeticijas, – šešeriais metais jaunesnė sesutė buvo dar kūdikis, žiemą tampyti viešuoju transportu du vaikus nelengva. Esu labai dėkinga, kad nenuleido rankų. Dabar mama gyvena Londone, gelbėja britus nuo skausmo, operuoja stuburus, sąnarius. Tėtis – Osle, sprogdina kalnus ir stato viešbučius. Mano gimdytojus išskyrė atstumas. Turiu sesę Gabrielę, ji – architektė, alpinistė. Dar nuostabesnė už mane.

Atsimenu, Vytauto Didžiojo universiteto salėje buvo svarbus renginys, aš, ketverių pupulė, dainavau liaudies dainą. Mama pasakoja: „Įeiname kaip visada vėluodami, girdime – kažkoks vaikas dainuoja. Tėtis sako: „Žinai, balsas labai panašus į mūsų Ingelės.“ Žiūrim, ogi tikrai mūsų vaikas stovi. Kojinytė nusmukusi... Tada aš tau atleidau už visą charakterio bjaurumą.“

Nežinau kodėl, bet siaubingai neklausydavau, nuolat priešgyniaudavau. Mama iki šiol sako: „Kai dainuoji, viską tau atleidžiu.“

Lankiau A. Kačanausko vaikų muzikos mokyklą. Mokytoja Jūratė Miliauskaitė, grupės „Sekmadienis“ vokalistė, mokėjo mus užburti, uždegti. Nuvedė mus į Kauno muzikinį teatrą, į atranką, – režisierius rinko vaikus miuziklui „Muzikos garsai“. Penkerius metus ten praleidau. Kartą per mėnesį kiemelyje, prie langelio, šį sunkiai pasiekdavau, pasiimdavau algą. Ištiesdavau ranką, įdėdavo į delniuką grynųjų pinigų. Nusipirkdavome ledų. Nepaprastas jausmas užsidirbti tokio amžiaus.

Naudinga atrasti įvairių įgūdžių, įveikti baimę, net priimti bjaurius komentarus.

Muzikos pasaulis mane įtraukė dėl pedagogų pasitikėjimo, jie atkreipė dėmesį į gerą mano klausą ir balsą, matė vaidybinį potencialą. Dabar pati esu pedagogė, pati panašiai kaip mano mokytojai raginu tėvus padėti savo talentingiems vaikams lavintis.“

Muzikinės gijos

„Baigdama mokyklą mąsčiau apie biologiją, chemiją, mediciną arba aktorinį meistriškumą. Pasirinkau biochemiją. Po studijų susiruošiau stoti į aktorinį, bet mama atkalbėjo. Išvažiavau į Ameriką, o ketvirtą vasarą vis tiek įstojau. Turiu biochemikės ir miuziklo aktorės diplomus.
Vokalo mokiausi ir Londone, Karališkojoje muzikos akademijoje, tačiau dėl asmeninių priežasčių studijas teko nutraukti. Liko gražus ryšys su profesoriumi Dereku Barnesu. Skraidžiau pas jį mokytis privačiai, vėliau pats pas mus atskrido. Keista, kad pusamžį britą sudomino Lietuva. Čia rado saviraiškos kelią. Dabar dėsto mūsų studentams, veda dainavimo seminarus... Panaši situacija ir su Džonu Staniūnu. Amerikietis režisierius (jo senelis kilęs iš Lietuvos) atvažiuoja čia statyti miuziklų. Pavieši, užsidega noru kai ką nuveikti. Jiems įdomu, nes Lietuvoje nėra miuziklo kultūros, tačiau dabar šis žanras mūsų šalyje sparčiai vystosi.

2009 metais įkūriau Vilniaus miuziklo mokyklą. Įstojusi studijuoti aktorinio meistriškumo pamačiau, kad studentų lygis labai skirtingas. Aš atėjau mokėdama natų raštą – buvau baigusi muzikos mokyklą, turėdama vaidybos Kauno muzikiniame teatre patirties. Kiti muzikinio bagažo turėjo mažiau. Kontrastas nervino. Norėjosi studijuoti sparčiau, o didžioji dalis studentų mokymosi procesą tempė žemyn. Šiuo metu konkurencija didesnė, ir tai – tik į gera.

Susipažinau su Olandijos vaikų miuziklo mokyklos įkūrėja, su režisieriumi Romualdu Vikšraičiu. Susidomėjau vaikų miuziklo kultūra. Aštuoniolikmetis privalo ne tik gerai dainuoti, bet ir nepriekaištingai techniškai šokti, daryti salto, špagatą. Man kilo mintis pradėti rimtai ugdyti vaikus. Šiuo metu Vilniaus miuziklo mokykla yra ir mokinių krepšeliais remiama ugdymo įstaiga, ją lanko daugiau nei 60 mokinių, dirba 10 pedagogų. Mūsų darbe labai daug emocijų – visos tėvų, vaikų bėdos suplaukia! Ateina vaikas, nekalba. Kol išsiaiškini, kas nutiko... Gimdytojai skiriasi, vienas atveža atžalą, kitas paima, jei tėvas atvyksta pasiimti vaiko su meiluže, tada jo nebeleidžia į būrelį. Sumokėjo, nesumokėjo... – kalnas su edukacija nesusijusių problemų. Ir pedagogų rūpesčiai – laimės, nelaimės... Mano motyvacija per tą reikalų jūrą kartais susitraukia. Kai kūriau mokyklą, buvau visai jauna. Nejaučiu baimės, nesvarstau, pavyks ar ne. Darau, ir viskas, o bėdos išsispręs.
Dalyvavau televizijos realybės šou „Žvaigždžių vartai“, projekte „Chorų karai“, dainų konkurse „Eurovizija 2008“. Nors teatro žmonės smerkia tokius reikalus, manau, naudinga atrasti įvairių įgūdžių, įveikti baimę, net priimti bjaurius komentarus.

Esame sukūrusios muzikos grupę „Kas jos tokios?“ Buvome šaunios, patrakusios mergos. Ne saldžios. Skaldėme bajerius, dainavome lengvą džiazą, kūrėme parodijas, vėliau ir aktorių Mantą Stonkų prijungėme. Deja, išsklidome, pabirome, tačiau bet kada galime vėl susirinkti. Matau vadybos problemą. Mes, menininkai, sukuriame gerą produktą, bet nesugebame atlikti vadybinio darbo, paskęstame buityje, tarp kitų projektų. Dėmesio ir didelių salių verti projektai „Liežuvautojai“ ir „Kas jos tokios?“ atidėti, nes nėra žmogaus, kuris rūpintųsi koncertais.
Esu laimėjusi ne vieną popmuzikos ir džiazo festivalį. Sukūriau vaidmenis lietuviškuose miuzikluose „Kuprelis“ (pagrindinis Gundės vaidmuo), „Mirtinas bučinys“ (bibliotekininkė Sarah Stone), „Paryžiaus katedra“ (princesė Fleur De Lys), „Rent“ (Mimi) ir kt., dramoje „Nora“ vaidinau Auklę.“

Ant nebūties slenksčio

„Tris kartus esu susidūrusi su mirtimi. Norvegijoje susižeidžiau koją, bet į paraudusią žaizdą nekreipiau dėmesio. Išvažiavau į Lenkiją, į tarptautinį barbekiu čempionatą kaip komandą lydinti vadovė. Ten laimėjau „Mis pasaulis barbekiu“, visus linksminau, fotografavausi kažkokio žurnalo viršeliui su virtuvės šefu Karoliu Okrasa, o per pabaigtuvių vakarėlį pasijutau blogai. Koja sutino, tapo kieta, infekcija sukilo į viršų, pašoko temperatūra, kenčiau aštrų skausmą. Iškvietė greitąją pagalbą. Nualpau, nieko neatsimenu. Pabudau jau po operacijos. Anaerobinis sepsis. Žaibiškai plintantis kraujo užkrėtimas dažniausiai baigiasi kojos amputacija. Buvo pašalinta šiek tiek raumeninio audinio, įdėta spyruoklė, kad neužsivertų raumuo, cirkuliuotų oras...

Vėliau patyriau žiaurią avariją. Žiemą prieš mane staiga išdygo kita mašina. Vairuotojas lenkė prieš kalną, nespėjo pasitraukti, ir mes trenkėmės kaktomuša. Važiavau viena, atsimenu tik tiek, kad į mane lėkė automobilis. Daugiau nieko. Jei ne policijos nuotraukos, negalėčiau pasakyti, kad esu patyrusi avariją. Po paros atsipeikėjusi pamačiau, kad vilkiu ligoninės drabužius, šalia – merdėjančios bobulės. Nesupratau, kodėl esu čia, kas atsitiko. Pajutau, kad reikia bėgti. Greitai nusitraukiau visus kateterius ir dėjau į kojas. Pričiupo rezidentas. Paklausė: „Kur bėgate?“ – „Man reikia paskambinti.“ Davė mobilųjį. Paėmusi supratau, kad neatsimenu nei savo vardo, nei kokio nors numerio. Tiesiog stoviu ir nežinau, kam skambinti. Rezidentas paklausė vardo. Nesugebėjau atsakyti. Tada atbėgo seselė, nuvedė mane į lovą ir vėl prijungė prie vamzdelių.

Trečią kartą jau visai iš arti žvelgiau mirčiai į akis. Dramatiška istorija: ligoninėje man į sisteminę kraujotaką pateko infekcija. Kraujo užkrėtimas. Du mėnesius praleidau reanimacijoje, viena koja buvau grabe. Laikėsi 40 laipsnių temperatūra, sunkiai orientavausi, skendėjau migloje, merdėjau. Jau buvo ir kunigą pakvietę. Lyg per rūką atsimenu, kunigas klausia: „Ko dar norėtumėte?“ – „O iš ko čia rinktis? Koks mūsų meniu?“ – „Gal norite, kad būtų atleistos nuodėmės?“

Viena koja buvau grabe. Lyg per rūką atsimenu, kunigas klausia: „Ko dar norėtumėte?“ – „O iš ko čia rinktis? Koks mūsų meniu?“ – „Gal norite, kad būtų atleistos nuodėmės?“

Šalia gulėjo sepsio pakirsta gimdyvė iš Marijampolės. Jos būklė buvo dar kritiškesnė nei mano. Neišgyveno. Savo dvynukų nemačiau du mėnesius. Kai grįžau namo, jie jau buvo gerokai ūgtelėję. Augino vyras su savo mama, giminaičiais ir kolegomis.

Ar esu stipri? Būna liūdesio akimirkų, kai galvoju, kodėl man taip nesiseka, bet yra ir labai gražių dalykų. Kad ir ta mano veikla, ji keičia žmonių likimus, suteikia gyvenimui prasmės.“

Žinau, kad man, tokiai Rembo, netinka nėriniai, kaspinai, nes atrodau kaip višta.

Didžioji priešgyna

„Žinau, kad man, tokiai Rembo, netinka nėriniai, kaspinai, nes atrodau kaip višta. Mėgstu griežtų linijų, lygios odos, tamsaus aksomo drabužius. Niekada nebuvau pamišusi dėl aprangos, bet pasipustyti mėgstu. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų šventei išsinuomojau suknelę už 150 eurų! Suknelės man patinka, o aukštakulniai – nelabai. Mano šokių mokytoja Muzikos ir teatro akademijos pedagogė Audronė Damarackienė sakydavo: „Ingrida, turite vilkėti sukneles, nes jūsų kojos ir krūtys – nuostabios!“

Mano profesijos žmogui svarbu, kaip atrodai. Atsižvelgiant į tai, siūlomi vaidmenys. Dėl vaidmens miuzikle „Paryžiaus katedra“ manęs prašė netamsinti plaukų, nekeisti šukuosenos. Rengiantis statyti „Rent“, reikalauta nesustorėti, mokytis šokti striptizą. „Mirtiname bučinyje“ privalėjau netapti storesnė, nei turi atrodyti mano įkūnijama jauna bibliotekininkė, ir neprarasti flirto galios. Vis dar privalai būti žvitri gazelė. Tavo kūnas, stilius ir įvaizdis lemia, kur tave pakvies, kiek uždirbsi.

Esu klasikinis priešgynos pavyzdys. Kai man sako: „Tau reikia daugiau rūpintis sveikata“, kertu: „Ne.“ Buvau taip nusidrožusi kūną, kad pagaliau turėjau pripažinti: „Taip, chebra, esate teisūs – man reikia subalansuoti mitybą, išsimiegoti ir sportuoti.“ Neseniai per vieną treniruotę nualpau dėl išsekimo. Niekam nesakiau, kad nekiltų konfliktų, bet kai medikė mama užklausė, kodėl esu tokia išblyškusi, išsidaviau. Tada ji pratrūko – kaip galiu būti tokia neatsakinga ir taip intensyviai sportuodama nesirūpinti elektrolitais, baigiau biochemiją, o kalio kiekio nesugebu susireguliuoti, juk gali sustoti širdis, jei ir toliau nieko nedarysiu.

Ėmiau domėtis, ką žmonės valgo, kad yra sveiki. Avokadus? Gerai. Želmenis? Gerai. Pradėjau gerti žaliuosius kokteilius. Yra dar kur tobulėti. Valgau ir mėsos, racione atsirado pupelės, špinatai. Esu nepaslankiausia trenerio mokinė. Jis man pataria, o man norisi tyčia jo neklausyti. Stebisi: „Kodėl taip priešiniesi? Juk norime tau gero.“

Laikytis dietų neturiu kantrybės, pritrūksta valios arba „sužaidžia“ priešgynos prigimtis. Nesėkmingai išmėginau baltymų, obuolių, grikių dietas. Geriau stengtis sveikiau maitintis, rytais išgerti stiklinę žaliojo arba baltymų kokteilio, per pietus valgyti daugiau daržovių, o dietos – ne man.“

Įstatyti save į vėžes

„Sportavau ir anksčiau, o šiuo metu darau tai intensyviai. Sportuoju su grupe, bėgioju ir lankau asmenines tailandietiško bokso treniruotes, joms vadovauja labai talentingas ir griežtas Ričardas Kulis – 2015 m. Lietuvos čempionas. Moteris ir boksas? Tailandietiškas nuo tradicinio skiriasi tuo, kad treniruojamos ne tik rankos, bet ir kojos. Visiems rekomenduoju, nes smagu žinoti, kad prireikus gali užvožti kam nors į snukį. Čia net vyresni žmonės smagiai leidžia laiką.

Esu įsitikinusi, kad neverta pirkti brangių kremų, tad užsišaldau vandens kubelių su žolelėmis, agurkais...

Pati du kartus bėgau 21 km maratoną. Norėjau įveikti save. Kartą vienas šokėjas pasakė: „Jei esu šokėjas, nereiškia, kad negaliu mėnesį dirbti furos vairuotoju ir keliauti į Italiją.“ Pagalvojau: jei esu aktorė, tai nereiškia, kad negaliu bėgti kaip profesionalas. Šios sritys nesikerta. Anksčiau simuliuodavau – esą tai tik būrelis, maksimaliai stengtis nebūtina. Dabar manau kitaip: jei ką darai, negailėk visų savo jėgų. Bėgimas, kalba su savimi, kančia man leidžia apsivalyti, moko disciplinos. Šiaip esu chaotiška, o bėgimas įstato į vėžes.

Tikiu šalto vandens galia. Man patinka šaltas dušas, ledukų kaukės veidui. Užsišaldau vandens kubelių su žolelėmis, agurkais. Esu įsitikinusi, kad neverta pirkti brangių kremų. Manęs niekas neįtikins, kad fermentai – dirbau su jais – arba kamieninės ląstelės kambario temperatūroje gali išlikti veiksmingi. Jeigu kam nors svarbus kamieninių ląstelių poveikis, patarčiau pasiimti ką tik pagimdžiusios moters placentą ir pridėti prie veido. Kaip ji išsilaiko porą metų vartoti tinkamuose kremuose kambario temperatūroje, nežinau. Konservantai kenkia odai. Viename užsienio žurnale prieš Kalėdas buvo pateiktas dovanų priešui sąrašas – išvardytos populiariausios toksiškiausios kosmetikos priemonės. Ironizuojama: kodėl nepadovanoti anytai lūpų dažų? Jie gali sukelti odos vėžį. Arba draugei, kuri nuviliojo tavo vaikiną, – ilgainiui ji susirgs skrandžio vėžiu.

Stengiuosi valdytis ir neišsišokti, bet man neišeina. Vienas draugas sakė: „Kai kam reikia jėgų pasakyti savo nuomonę, o tau reikia jėgų susiturėti.“ Tai – tiesa. Kartą padariau visišką nesąmonę. Užėjusi į savivaldybę ir pamačiusi ten stovinčią oficialią delegaciją mestelėjau: „Sveiki, lavonai!“ Pagalvojau: „Dieve, Ingrida, tvardykis, kas tau darosi?!“ Klaikiai išsišokusi esu ne kartą.

Nekenčiu patarimų. Ypač kai mane spaudžia ką nors daryti geriau. Pati turiu to užsinorėti, kitaip kyla noras priešintis, veikti atvirkščiai. Šlykšti savybė. Tėvai ką nors siūlo, o aš galvoju: „Tikrai taip nedarysiu, tegul net nesvajoja.“ Vyrui tokiu atveju dažniausiai neatsakau. Patyliu. Jei jis teisus, nepripažinsiu. Karalienės sindromas. Kita vertus, žinau šią savo ydą ir stengiuosi būti geresnė, peržengti per savo ego, išgirsti kitą, nes gali būti, kad jis man linki gera. Mėgstu būti lydere. Man nepatinka tenkintis vidutiniais rezultatais. Toks nenormalumas – visada pirmauti, bet tai – ir mano variklis.“

Tikra tik ši akimirka

„Mano motto: „Siek žvaigždžių. Net jei nepasieksi, vis tiek nesusitepsi.“
Man nuo vaikystės įkalta, kad reikia planuoti ateitį, taupyti jai. Po daugybės patirčių, žlugusių vizijų pradėjau nepasitikėti ateitimi. Likimas taip sutvarkydavo, kad visi didieji planai pasikeisdavo. Pradėjau vertinti dabartį. Seneka sakė, kad nieko nėra tikresnio už šią akimirką. Ir tailandiečių bokso moto – mąstyk, ką darai dabar, o ne apie tai, ką valgysi po treniruotės. Kasdienybė manęs neužgniaužia, nes neturiu kasdienybės. Mano didžioji aistra yra scena. Laisvalaikiu tapau. Vilniaus miuziklo mokyklos sienas puošia mano tapybos darbai miesto ir muzikos tema.“

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – Tatjanos Popovos