Savo ketvirtą knygą „Istorijos detektyvai. Viduramžiai. Nuo galvų kapojimo iki meilės intrigų“ skiriate artimiesiems – Motinai, Tėvui, seseriai Zitai ir pusseserei Laimai, sūnums Justui ir Ignui, mylimai žmonai Jolitai. Kokia Jūsų paties istorija? Koks joje moterų vaidmuo?
Užaugau Paserninkuose – Dzūkijos kaime prie Seirijo ežero. Mano Mama, jai esu už viską dėkingas, dirbo pardavėja. Tėtis jau žvelgia į mus iš anapus, buvo melioratorius. Turiu šešeriais metais vyresnę seserį Zitą, filologę, ji dirba mokytoja Alytuje. Vasaras kartu leisdavo dvylika metų už mane vyresnė pusseserė Laima iš gretimo Krikštonių kaimo. Zita ir Laima – puikios mano vaikystės draugės, nors aš joms, vyresnėms panelėms, turbūt trukdžiau. Nelabai norėjo, kad painiočiausi, vis sugalvodavo, kaip manimi atsikratyti, apmulkinti. Kartą pamelavo, kad kitos dienos penktą ryto pravažiuos vestuvininkai. O kaime buvo paprotys užtverti kelią, – piršlys turėdavo išsipirkti saldainiais. Kaip galiu praleisti tokį įvykį?! Prašau tėvą, kad mane, ketverių metų pyplį, pažadintų ketvirtą valandą. Ir pakėlė. Išsibudinau, saulė teka, sesuo ir pusseserė miega, o aš – į kelią. Dairausi, laukiu vestuvių pulko. Valandą prastypsojęs grįžau ir užmigau. Kai pakirdau, jos man vėl suokė: „Kol miegojai, jie pravažiavo.“ Tai buvo skaudžiausia ir labiausiai įsirėžusi apgavystė. Pykau ant jų kaip tikras jotvingis. Beje, studijų metais su kalbininku Broniu Savukynu juokaudavom, sakydavau: „Esu paskutinis jotvingis.“ Jis kirsdavo: „Ne, ne, aš esu paskutinis jotvingis.“ Po kelerių metų nusileido: „Na, gerai, tu būk paskutinis jotvingis.“ Nors esame bendrapavardžiai ir kilę iš tų pačių vietų (jis ir mano senelis – iš to paties kaimo), nebuvome giminės.
Su žmona Jolita, istorike, susipažinome praėjus keleriems metams po studijų. Nors abu mokėmės Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, mūsų keliai prasilenkė. Gal lėmė trijų kursų skirtumas? Turime du mielus išdykėlius, nuostabiausius sūnus – septynerių Justą ir ketverių Igną. Tarp jų vyksta tikri žvaigždžių karai – lenktyniauja, kaunasi dėl dėmesio, įnirtingai kovoja dėl vietos po saule.
Ir nuolat mato tėvelį dirbantį prie kompiuterio. Turite labai daug veiklos, o buitiniame šeimos gyvenime, įtariu, dalyvaujate nedaug.
Kiek čia tos buities mieste. Kiaulių šerti, malkų skaldyti, vandens atnešti nereikia. Valgyti gaminti moku – iš visko, ką randu šaldytuve, iškepu kiaušinienės. Pasitvarkyti padedu.
Ar tėveliai, kai nutarėte studijuoti kultūros antropologiją, negūžčiojo: „Ką čia tu, sūnau, pasirinkai“?
Sąjūdžio laikais A. Šapokos „Lietuvos istorija“ buvo populiariausia knyga. Pirmojoje Nepriklausomos Lietuvos istorijos olimpiadoje laimėjau antrą vietą. Tėvai patarė rinktis, ką noriu, nes pačiam reikės gyventi. Antropologijos studijos suteikė ne tik istorijos žinių, daug laiko praleidau bibliotekoje, mokiausi ir sociologijos, semiotikos, tai praplėtė akiratį, keitė požiūrį į pasaulį. Blogai tai, kad istorikai mūsų šalyje mokomi žinoti daug faktų, o aš manau, kad jie turi išmanyti praeitį ir mokėti įdomiai papasakoti istoriją. Ir to turėtų būti mokomi universitetuose. Pasaulyje populiarios didžiųjų asmenybių biografijos, – skaitai kaip gerą romaną. Pas mus biografijų menas menkai išvystytas. Jei nebūčiau pasukęs į žurnalistiką, nebūčiau išmokęs rašyti istorijų, istorijos žinių pateikti populiariai, įdomiai.
Viduramžiai – gerokai nuo mūsų laikų nutolusi epocha. Koks moters vaidmuo šio laikotarpio visuomenėje? Metraštininkai dailiosios lyties atstoves mini retai, tad galima manyti, kad jos gyveno vyrų šešėlyje?
Pirmoji lietuvė, paminėta istoriniuose šaltiniuose, – Daugeručio, ryškiausio Lietuvos kunigaikščio prieš Mindaugą, dukra. Vardo nežinome. Daugerutis mokėjo žaisti politinius žaidimus. Jis išleido savo dukrą už svetimšalio valdovo ir įvedė tradiciją. Ši moteris nutekėjo į Jersiką (dabartinėje Latvijoje) ir buvo Visvaldžio, Jersikos kunigaikščio, žmona. Antra istoriniuose šaltiniuose iškylanti (1219 m.) dailiosios lyties atstovė – Plikienė. Lietuvių kunigaikščiai sudaro sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Išvardyti 22 kilmingieji, tarp jų – viena moteris, Plikienė, ji taip pat laiduoja už šią sutartį. Unikalus atvejis. Kas tokia buvo, nežinome. Istorikai spėlioja – galbūt jos vyras Plikis žuvo, galbūt ji globojo mažametį sūnų ir už jį pasirašinėjo, kol šis galės veikti savarankiškai. Tai rodo, kad to laikotarpio visuomenėje moteris nebuvo antraeilė. Pirmoji, kurios jau ir vardą žinome (XIII a.), – karalienė Morta, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Mindaugo žmona. Ryški pora. Iš kronikų matome, kad Morta dalyvavo valstybės gyvenime, Mindaugas atsižvelgdavo į sutuoktinės prašymus. Kai jis savo gyvenimo pabaigoje susipyko su Livonijos ordinu ir įkalino dvare buvusius vokiečius, Morta paprašė vyrą dovanoti laisvę savo nuodėmklausiui Zybertui, ir šis saugiai iškeliavo į Rygą.
Didikų dukros buvo politinių žaidimų įrankis. Jas nutekindavo į krikščioniškus kraštus. Ar lengvai lietuvės pagonės taikstėsi su joms primetama krikščionybe?
Nežinau, šaltiniuose nepasakyta, šiuo klausimu metraštininkai labai šykštūs. Faktas, kad jos nutekėdavo į krikščioniškus kraštus. Pavyzdžiui, Traidenis savo dukrą Gaudemantę išleido už Plocko kunigaikščio Boleslovo II. Ji buvo pagonė, o ištekėjo už krikščionio. Antra, lietuviai tikrai žinojo, kas yra krikščionybė, jiems tai nebuvo svetimas pasaulis. Įdomu, kad Gaudemantė savo sūnų pavadino Traideniu savo tėvo garbei, – tai rodo stiprų dukters ir tėvo ryšį. To laiko krikščioniškoje aplinkoje ji išdrįso suteikti berniukui pagonišką vardą. Įtikino savo vyrą ir aplinką, kad bus toks vardas, o ne kitoks. Ir būtent tada, kai Traidenio padėtis nebuvo pati geriausia. Lietuvoje Traidenio vardas išnyko, o Lenkijoje gyvavo dar ir XIV a. pirmoje pusėje. Yra Traidenis I, Traidenis II. Šis vardas išliko per kelias kartas.
Teigiate, kad pagoniškoje visuomenėje moterys laikytos antrarūšėmis, krikščioniškoje – lygiomis vyrams.
Apie to laikotarpio visuomenę galime kalbėti prielaidomis. Mažai žinome, koks buvo lietuvės statusas viduramžių Lietuvoje. Man įdomiausia išsiaiškinti, kaip žmonės tada gyveno, ką galvojo. Kunigaikščių dukros turbūt nuo mažens ruoštos politinėms, turtinėms vedyboms, žinojo, kad negalės įsimylėti žirgininko sūnaus, privalės vykdyti tėvo valią – tekėti už kokio nors kunigaikščio. Tikriausiai jos ir susitaikydavo su šia lemtimi. Žinome, kad vėliau, XVI–XVIII a., didikai prieš vestuves siųsdavo savo atžalų portretus kitoms pusėms, kad visi pamatytų, kaip kas atrodo.
Įdomu, kad tų laikų moterys buvo nepėsčios. Kai jotvingiai nuniokojo Torūnės ligoninę, Kulmo miestą ir prisiplėšę turto patraukė namo, kas ten nutiko?
Pasak metraštininko Habsurgiečio, vienas sūduvių karys, stiprus vyras, leidosi paskui į pelkes sprukusią krikščionę. Pasivijęs jau ketino nužudyti, bet ši, užmiršusi savo lyties trapumą, drąsiai pasipriešino. Karys, įniršęs dėl tokio elgesio, nukando jai didįjį pirštą, o ta, savo ruožtu įtūžusi, prigrūdo jam į burną, ausis dumblo ir mirtinai užtroškino.
Tuo laikotarpiu gyvenimas buvo pilnas netikėtumų, pavojų. Ateina žiema, užšąla keliai, pelkės pasidaro pereinamos. Plėšikai bet kada gali užpulti tavo kaimelį, viskam turi būti pasiruošęs. Kai vyrai išeina į žygį, moterys jaučiasi nesaugios. Jos taip pat turėjo mąstyti, kaip apsiginti. Be to, ligos. Kraujo užkrėtimas – mirtina, penicilino dar nebuvo. Gimdymas – tarp mirties ir gyvenimo. Archeologai randa daug jaunų merginų kapų. Kodėl didieji kunigaikščiai vesdavo po kelis kartus? Nes žmonos gimdydamos mirdavo. Ir jaunų vyrų daug palaidota. Karas, žaizdos… Vidutinė gyvenimo trukmė – 40 metų. Jau būčiau karjerą baigęs senukas, tik pasakas galėčiau sekti. Viduramžiais iki 20 metų turėjai būti vedęs ir susilaukęs palikuonių, kad giminė tęstųsi. Kiekvieną dieną reikėjo semti viską, ką gali, nes rytojaus galėjai ir nesulaukti. Turėjai būti pasiruošęs ir pirštą nukąsti, ir priešą uždusinti. Visos priemonės geros, kai reikia apsiginti.
„Visaregė/mergelė/paleistuvavusi/rituališkai/su visais/ senaisiais/ žemaičių/dievais/ant/nupustomų/kopų/Kęstutis/paėmė/ją/vandeny/ Palangoj/o/Trakuos/iš jos/pradėjo/byrėt/kunigaikščiai.“ (Sigitas Geda, „Birutė – imaginacinio paveikslo restauracija“) Birutė – reali moteris ar mitologinė būtybė?
Taip, Vytauto Didžiojo motina, Kęstučio žmona Birutė – viena paslaptingiausių viduramžių epochos moterų. Ji buvo kuršė, iš Palangos, galbūt vaidilutė, susijusi su senuoju lietuvių religiniu kultu. Ką žinome? Vytautas turėjo motiną, o Kęstutis – žmoną, dėl šio fakto nesiginčijama. Klausimas, ar Vytauto motinos vardas buvo Birutė. Neturime jokio liudijimo iš tų laikų. Šis vardas atsiranda vėliau. Tada iškyla klausimas, ar ji nebuvo supainiota su baltų deive. Birutė XVII–XVIII a. šaltiniuose minima kaip baltų gyvulių vaisingumo deivė. Filosofas Vytautas Ališauskas yra iškėlęs hipotezę, kad Vytauto motinos vardas buvo kitas.
O vaisingiausia moteris – antroji Didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona Julijona Tverietė. Ji pagimdė 14 vaikų.
Taip, tai fenomenas. Sunku ir įsivaizduoti. Buvo sveika, veikli. Nustūmė pirmos žmonos vaikus ir padarė, kad iškiltų jos sūnus Jogaila. Su Julijona tartasi. Jos iniciatyva perkelta Vilnelės vaga. Tais laikais upė tekėjo per dabartinės Pilies gatvės teritoriją. Ten buvo stačiatikių kvartalas. Perkėlus vagą, šie laimėjo gyvenamojo ploto. Julijona rūpinosi Vilniaus stačiatikiais, o jos gimtojoje Tverėje jau buvo pakeista vienos upės vaga.
Bona Sforza, man regis, yra įtakingiausia moteris Lietuvos istorijoje. Jos ekonominės ir žemės ūkio reformos labai pakeitė mūsų šalį.
Jūsų knygos pavadinimas gundo meilės intrigomis. Kokią išskirtumėte?
Plocko vyskupas Henrikas viešėdamas pas Vytautą karštai pamilo jo seserį Ringailę (krikščioniškas vardas Ona). Taip karštai, kad net nusprendė atsisakyti dvasininko kelio. Toks elgesys anais laikais buvo labai jau neįprastas. Ringailės vaikai, anūkai išsilaikė dinastijoje. Beje, Ivanas Rūstusis – Vytauto provaikaitis.
Laidoje „Istorijos detektyvai“ pasakojote apie įtakingiausias Lietuvos moteris. Kurias išskirtumėte?
Man imponuoja istorijoje ypač ryškios trys poros. XIII a. – karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Uoli krikščionė. Prašė vyro nekariauti su Livonijos ordinu. Sąmoninga politikė, rūpestinga motina.
XV a. – Žygimantas Augustas Senasis ir Bona Sforza, įtakingiausia, mano manymu, moteris Lietuvos istorijoje. Jos ekonominės ir žemės ūkio reformos labai pakeitė Lietuvą. Šios asmenybės darbų pėdsakų yra išlikusių iki šiol.
Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė. Šios tarpukario Kauno ponios įtaka savo vyrui, pirmajam Lietuvos prezidentui, – didžiulė. Kaune buvo vieša paslaptis, kad prie valstybės vairo stovi Smetonienė. Visas užsienio diplomatijos korpusas žinojo: norint padaryti įtaką prezidentui, geriausia veikti per jo žmoną. Ši mėgo intrigas. Sofijos sesuo Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė, ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona, daug nuveikė kuriant Lietuvos valstybę. Mėgo riziką, jos dėka 1918 m. vokiečiai sužinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Šeštadienis, vasario 16-oji, susirinko 20 vyrų, pasirašė Nepriklausomybės aktą. Vokiečiai stengėsi, kad ši žinia nepasklistų užsienyje. Kaip ją išplatinti, perduoti Vokietijos laikraščiams? Vyko karas, kirsti sienos be specialaus leidimo buvo negalima. Vilniuje dirbęs vokiečių karo žurnalistas Oskaras Wӧhrle simpatizavo Jadvygai. Jiedu susitiko, Jadvyga perdavė laikraštį, kuriame buvo paskelbtas aktas (tiražą vokiečiai konfiskavo), ir paprašė išplatinti Vokietijoje. Kita istorija: reikėjo parvežti iš Vokietijos karaliaus Wilhelmo fon Uracho sutikimo užimti Lietuvos sostą dokumentą. Jadvyga turėjo leidimą keliauti į šią šalį. Taigi ji nuvyko į Berlyną, paėmė dokumentą. Smetona buvo prašęs parvežti akių lašų. Jai ir pačiai reikėjo vaistų akims. Prieš išvažiuodama Jadvyga supainiojo buteliukus ir įsilašino ne savo, o Smetonos vaistų. Staiga suprato, kad nieko nemato. A. Voldemaras įkišo svarbųjį raštą į jos aulinukus, kad pasienio tarnyba nerastų, ir įsodino į traukinį. Eitkūnuose Jadvyga turėjo persėsti į kitą traukinį – vykusį į Vilnių. Deja, traukinys jau buvo išvykęs, pasieniečiai pradėjo nuodugnią moters patikrą, tačiau batų nusimauti neliepė...
Rašote, kad viduramžių lietuviai, ypač jotvingiai, buvo nuožmūs. Ką iš jų paveldėjome – atkaklumą, užsispyrimą, žiaurumą?
Oi, sudėtingas klausimas! Apie genus galime kalbėti metaforiškai. Ar galime sieti savo savybes su XIII ir XIV amžiais? Vargu. Taip, lietuviai tuo metu buvo žiaurūs, bet visi tokie buvo. Reikėjo kovoti už išlikimą. Arba tave plėšia ir skriaudžia, arba tu eini kitų siaubti. XI a. lietuviai mokėjo duoklę, nesugebėjo pasipriešinti užpuolikams iš Rusios. Ir štai XII a. pabaiga, matome didžiulę mūsų tautiečių ekspansiją iš karto dviem kryptimis: palei Dauguvą ir į rytus. Lietuviai joja, sumuša rusėnus, latvius ir estus, žiemos keliais pasiekia Saremą! Koks atstumas! Automobiliu neseniai važiavau tik iki Cėsio, ir tai pavargau. O iki Saremo arkliais!.. Dalyvauja mūšyje, po to reikia grįžti, tai dar pavojingiau, nes jau yra laukiančiųjų grobio. Lietuviai buvo ištvermingi ir gudrūs.
Ir moterys nuo vyrų neatsilikdavo. Jei artėdavo svetimšaliai, o vyrai būdavo išjoję, sudegindavo savo trobesius ir pasitraukdavo į nepereinamas pelkes.
1205 metais Žvelgaitis keliauja į Estiją plėšti, bet jo kelyje pasitaiko žiemgalis Vestardas. Šis įkalba rygiečius ir Livonijos ordiną pasitikti grįžtantį plėšiką. Ir baigėsi Žvelgaičiui blogai – kariuomenė pralaimėjo, o jam nukirto galvą ir įmetė į roges, kur pūpsojo daugybė lietuvių galvų. Vestardas po mūšio tas galvas siūlydavo išpirkti, mat lietuviai tikėjo, kad atgims tokie, kokie yra palaidoti. Svarbiausia laikyta galva. Štai ką rašo metraštininkas Henrikas Latvis: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lietuvoje nelaisvėje, pasakoja, kad viename kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais.“ Yra daug liudijimų, kad senovės lietuvės, kai nebūdavo vyrų, grobio, kai tekdavo kęsti badą, pasirinkdavo kilpą, o ne varganą egzistenciją. Savižudybė buvo dalis gyvenimo. Pagonys tikėjo pomirtiniu pasauliu, moterys turbūt manydavo, kad susitiks su savo vyrais anapilyje.
Druskininkuose 1924 m. įkurtas antras Europoje nudistų parkas. Jam vadovavo iš Ukrainos atvykusi gydytoja Eugenija Lewicka.
Ko galime pasimokyti iš protėvių?
Lietuviai mokėjo kardu mosuoti ir buvo klastingi, gudrūs, mąstė strategiškai. Kitaip nebūtų atsilaikę prieš išorės priešus. 1290 m. kalbėti lenkiškai mokėjęs karys Nodamas apsivilko moteriškus drabužius, atsistojo Nemuno pakrantėje ir laukė kryžiuočių. Kai šie plaukė pro šalį, pradėjo prašyti, kad išvaduotų iš netikėlių nelaisvės. Priešai suskubo gelbėti „moters“, o Nodamas stipriai įsikibo į laivą ir laikė jį, kol pribėgo kitų lietuvių karių ir kryžiuočius sumušė.
Archeologai teigia, kad Vilnius kurtas kryptingai, turint aiškų planą. Negalėjo to plano įgyvendinti vienas kunigaikštis, darbus tęsė kitas. Buvo aiški vizija, ką reikia daryti. Tik todėl Vilnius ir išliko. Gedimino laikais įvykdyta lietuviškų pinigų reforma. Valdovas kvietė pirklius, amatininkus atvykti į Vilnių. Mūsų kunigaikščiai buvo išmintingi, jie sukūrė galingą valstybę.
Vasarą vedėte laidą „Kelionės su „Istorijos detektyvais“. Ieškojote paslėpto Napoleono lobio, ėjote vampyrų keliais, Druskininkuose sekėte maršalo Jozefo Pilsudskio ir jo meilužės pėdsakais...
Druskininkuose 1924 m. įkurtas antras Europoje nudistų parkas. Jam vadovavo iš Ukrainos atvykusi gydytoja Eugenija Lewicka. Graži jauna žydraakė blondinė propagavo sveikos gyvensenos idėjas. XIX a. teigta, kad saulė pavojinga, tad damos vaikščiojo su skėčiais, buvo madinga balta oda, įdegę – tik mužikai. XX a. pradžioje ima plisti naujos idėjos – kad saulė, oras, judėjimas naudingi žmogaus organizmui, todėl reikia ir saulės vonių, ir mankštintis. O mankštintis geriausia nuogiems. Nudistų judėjimas sietas su sveikata, tad įrengtas parkas. Nuogi vyrai ir moterys gydėsi saule, pratimais ir oru. Jų buveines juosė 3 m aukščio tvora.
Man pasidarė įdomu, ar Pilsudskis nusirengdavo iki galo. Atlikau mažą tyrimą. Pasirodo, taip. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje maršalas maudosi po kaskadomis. Matyti, kad jo klubų glaudės nedengia.
Vieną vasaros naktį Pilsudskiui pasidarė bloga, jo adjutantas neradęs gydytojo iškvietė Lewicką. Ši – išsimokslinusi, įdomi – padarė maršalui įspūdį. Tarp jų užsimezgė artimi santykiai. Lewicka Pilsudskiui turėjo didelės įtakos, daugelį sprendimų jis priimdavo atsižvelgdamas į mylimąją. Ši istorija baigėsi tragiškai – jauna sveika moteris staiga mirė. Nudegimo žymės rodė, kad galėjo būti nunuodyta.
Mindaugo tema – Jūsų mėgstamiausia. Ketinote kurti filmą apie šį kunigaikštį. Kaip sekasi įgyvendinti idėją?
Turiu planą, viziją, esu beveik parašęs scenarijų, Julius Dautartas sutiko režisuoti. Nelengvai, bet po truputį skinuosi kelią. Dokumentinių filmų apie Lietuvos istoriją, deja, neturime. Vaizdo kalba labai svarbi dabarties pasaulyje. Valstybės kuria filmus, kad papasakotų apie save. Yra mokslinių tyrinėjimų, bet neturime mokslo populiarinimo knygų, jų labai reikia plačiai publikai, o filmai, skirti dar platesnei auditorijai, yra paveikūs.
Visi amžiai įdomūs, bet kiek nepapasakota šaltiniuose išlikusių įstabių istorijų, tarp jų – ir meilės. Tarkim, LDK buvo galinga, turtinga Dorohostaiskių giminė. K. Manvydas Dorohostaiskis buvo vedęs Barboros Radvilaitės tetą Zofiją Radvilaitę, bet tarp jų kažkas nesusiklijavo, Zofija įsimylėjo jauną plikbajorį Stanislovą Timinskį iš Lenkijos. Visas Dorohostaiskio dvaras žinojo, kas vyksta, išskyrus patį šeimininką. Galiausiai sužinojo ir jis, įvyko teismas. Įsijungė Radvilos – jų giminės reikalas negarbingas. Baigėsi tuo, kad vyras su žmona susitaikė, o Timinskis buvo išsiųstas iš Lietuvos be teisės grįžti. Tokią to laikotarpio gyvenimo istoriją labai įdomu skaityti. Ne vien geopolitika, karai, pasirengimas mūšiams yra istorija. Kasdienybės, mentaliteto istorija, istorinė antropologija, kaip žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė – visa tai labai svarbu. Ieškodamas Napoleono lobių, atradau detalių, kurias galima panaudoti ir verslui, ir valstybės įvaizdžiui kurti. Rekonstruokime dieną, kai Napoleonas sustojo Vilniuje. Ką jis čia darė? Susitiko su kilmingais atstovais ir išėjo apžiūrėti miesto. Prie Žaliojo tilto išgėrė su žvejais alaus, pasikalbėjo. Galima tai panaudoti ir sudarant turistinius maršrutus, ir plėtojant verslą, pavyzdžiui, koks nors restoranas gali pasiūlyti Napoleono alaus. Turime labai daug įdomių dalykų turistams, nes Lietuvos istorija – ne vien lietuvių istorija.
Beje, pralinksminote savo būsima „politine programa“...
Turiu idėją. Jei ją įgyvendinčiau, lietuviams nebereikėtų dirbti iki mirties. Bona Sforza mūsų šalyje plėtojo ekonomiką, prisidėjo prie žemės (valakų) reformos, mūsų virtuvės pokyčių, išmokė daryti parmezaną ir kitus sūrius... Po savo vyro mirties, nusivylusi sūnaus vedybomis su karališko kraujo neturinčia Barbora Radvilaite, išvyko, o paskui ją apgavo Ispanijos karalius – negrąžino paskolintų pinigų. Paskaičiavau palūkanas, – Ispanija mums skolinga astronominę sumą! Taigi reikia išsireikalauti, kas mums priklauso, ir būsime aprūpinti (juokiasi)!
