Svetlana Kriučkova – rusų teatro ir kino aktorė, liaudies artistė, režisierė ir televizijos laidų vedėja, savo vardo teatro-studijos įkūrėja, du kartus tapusi premijos „Nika“ laureate. Jos gyvenimas neatsiejamas nuo skaičiaus 3: ji tris kartus stojo į aukštąją teatro mokyklą, tris kartus tekėjo ir tris kartus buvo atsidūrusi ant mirties slenksčio. Ji stoiškai ištvėrė skurdo ir užmaršties akimirkas, tragiškas artimų žmonių netektis, išlikdama stipri ir pozityvi, kaip vaikas šelmiška ir neįtikėtinai kūrybinga asmenybe.
Jaunai merginai – nežmoniškos išgyvenimo sąlygos
Svetlanos Kriučkovos tėvai susipažino per karą. Jos mama buvo kilusi iš Šiaurės tautos – pomorų, buvo gera, bet labai santūri, dirbo Kišiniovo statistikos valdyboje, mėgo groti gitara ir dainuoti. Jos tėvas Nikolajus Kriučkovas, gimęs atokiame kaimelyje Gomelio srityje, atvirkščiai, buvo agresyvus ir griežtas žmogus – tokių savybių reikalavo jo profesija. Jis dalyvavo Suomijos kare, dirbo NKVD tyrėju, per Antrąjį pasaulinį karą buvo SMERŠ būrio majoras, o iš tarnybos pasitraukė tik po Stalino kulto demaskavimo.
Aktorė apie tėvą pasakodavo drebančiu balsu: vaikus jis auklėjo pagal karinę discipliną, galėjo pažadinti Svetlaną, jos vyresnę seserį Mają ir brolį Vladimirą vidury nakties, kad patikrintų, kaip jie išmoko pamokas. Tais sunkiais pokario metais šeima gyveno Kišiniovo centre, vieno aukšto name be jokių patogumų.
Kiemas buvo didelis, internacionalinis: rusai, ukrainiečiai, žydai, moldavai – visi gyventojai padengdavo bendrą stalą lauke, nekviesti vaikščiojo vieni pas kitus į svečius (kaip po to prisipažino Svetlana, daugeliui įvaizdžių ji skolinosi buvusių kaimynų charakterius). Per tokius pasisėdėjimus Svetlana, kuri nuo vaikystės svajojo būti aktore, deklamuodavo svečiams eilėraščius, su mama dainuodavo dainas.
Mergaitės svajonę griežtasis tėvas bandė užgniaužti: „Tapsi aktore – prakeiksiu!“, bet motina palaikė Svetlaną ir 1967 m. mergina, sulaužiusi draudimą, išvyko užkariauti sostinės. Nors konkursas buvo milžiniškas – į vieną vietą pretendavo 240 žmonių – S. Kriučkova sugebėjo patekti į finalinį etapą, bet vietoj jos buvo priimta kita mergina, kuri galiausiai taip ir netapo profesionalia aktore.
Susikrimtusi Svetlana grįžo į Kišiniovą ir įsidarbino Centrinėje statistikos valdyboje, o kitą vasarą ir vėl bandė stoti. Deja, ir šįkart nesėkmingai – ji vėl iškrito per paskutinį etapą. Šįkart Svetlana nesutiko grįžti namo: iš pradžių gyveno pas pažįstamus, vėliau teko bastytis po stotis, badauti ir taupyti. Atsitiktinumo dėka jai pavyko įsidarbinti šaltkalve-surinkėja ZIL gamykloje.
Nakvodavo ji ten pat, pagalbinėse patalpose. Vis dėlto fizinis krūvis ir nežmoniškos gyvenimo sąlygos buvo per sunkios jaunai merginai, ir ji antrą kartą grįžo namo, pas griežtąjį tėvą, kuris privertė ją įsidarbinti vyriausia preparatore Kišiniovo žemės ūkio institute. Svetlana buvo tokia išsekusi ir sunykusi, kad motina, išvydusi ją namų tarpduryje, nualpo.
1969 metais Svetlana vėl nusprendė išbandyti laimę, šįkart sumažinusi savo ambicijas iki vienos iš Samaros aukštųjų teatro mokyklų. Į Samarą ji vyko per Maskvą, o kadangi mergina turėjo laiko, užsuko į MCHATą (Maskvos meninį akademinį teatrą), kur vyko abiturientų atranka. Šįkart priėmimo komisija deramai įvertino Svetlanos Kriučkovos gabumus, ir ji buvo priimta į Vasilijaus Markovo – nusipelniusio pedagogo ir aktoriaus, išgarsėjusio Felikso Dzeržinskio vaidmeniu – kursą.
Geidžiama aktorė
1972 metais Svetlana Kriučkova, kuri tuo metu buvo MCHAT ketvirto kurso studentė, lemties loterijoje ištraukė laimingą bilietą – ji buvo priimta vaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų Aleksejaus Kornejevo mini seriale „Ilgoji pertrauka“. Per perklausą mergina taip įsijautė į vaidmenį, kad vaidindama barnį su Aleksejaus Zbrujevo veikėju perkando aktoriui pirštą. Aktorei, kuri taip įspūdingai pademonstravo savo aktorinius gebėjimus, teko naivios paprastos merginos Nelės Ledniovos vaidmuo. Nelė yra vakarinės mokyklose mokinė, pagal siužetą įsimylinti naują mokytoją, kurį suvaidino Michailas Kononovas.
Filmavimo metu mergina labai susidraugavo su Jevgenijumi Leonovu, suvaidinusi Nelės tėvą, kuris dėl tam tikrų aplinkybių mokosi vienoje vakarinės mokyklos klasėje su dukra.
1973 metais aktorė baigė MCHAT mokyklą-studiją ir tapo nuolatine Maskvos meninio teatro trupės nare. Šioje scenoje ji iš pradžių suvaidino Aleksandriną Gončarovą M. Bulgakovo pjesės „Paskutinės dienos“ pastatyme, vėliau – Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Žydroji paukštė“, kurią pastatė didieji Konstantinas Stanislavskis ir Vladimiras Nemirovičius-Dančenka.
1975 m. režisieriai S. Kriučkovai siūlė vieną vaidmenį po kito: kranistė Šuročka Sergejaus Mikaeliano „Premijoje“, Nadežda Vasiljevna juostoje „Pošechonjės senovė“ (diplominis VGIK režisūros fakulteto absolventų Natalijos Bondarčuk ir Nikolajaus Burliajevo darbas ), ir, galiausiai, Zinulia, pagrindinio veikėjo Jevgenijaus Žarikovo žmona Lonido Gaidajaus filme „Negali būti!“. Aukštus kritikų įvertinimus gavo tais pačiais metais pasirodžiusi Vitalijaus Melnikovo drama „Vyriausiasis sūnus“, kurioje Svetlana suvaidino fatališką moterį Natalją, Sarafanovų šeimos kaimynę.
Filmuodamasi paskutinėje juostoje aktorė užmezgė romaną su operatoriumi Jurijumi Veksleriu ir netrukus persikėlė pas jį į tuometinį Leningradą, kur toliau tęsė kūrybinį kelią Didžiojo Tovstonogovo dramos teatro scenoje. Čia jai visų pirma buvo pasiūlyta vaidinti moksleivę pjesėje „Farjatjevo fantazijos“. „Argi aš panaši į moksleivę?“ – nustebusi paklausė Svetlana režisieriaus Sergejaus Jurskio. „Ne, – atsakė jis. – Bet mums būtent ir reikia tokios aktorės!“
Nepaisant užpildyto grafiko, aktorė sėkmingai derino veiklą teatre ir filmavimąsi kine. Į spektaklius, kuriuose vaidino S. Kriučkova, susirinkdavo pilna salė: W. Šekspyro „Karalius Henrikas IV“, Michailo Šolochovo „Tykusis Donas“, „Vilkas ir avys“ pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę, Aleksejaus Arbuzovo „Žiaurūs žaidimai“ – aktorė meistriškai perkeldavo žiūrovus į bet kokią epochą.
Vaidmenis kūrė specialiai jai
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje S. Kriučkova suvaidino keliuose sėkminguose kino filmuose: tai ir antro plano vaidmuo filme „Bėda“, ir du pagrindiniai vaidmenys – komedijoje „vedybos“ ir dramoje „Bevardė žvaigždė‘. Ekstravagantiškos madmuazelės Kuku įvaizdis „Bevardėje žvaigždėje“ buvo sugalvotas specialiai S. Kriučkovai.
1980 metais Igoris Maslenikovas pristatė serialą apie legendinio seklio Šerloko Holmso nuotykius. Serialas greitai tapo kultiniu. Svetlana Kriučkova pasirodė ekranuose „Šantažo karaliaus“ epizode, kaip kambarinė Agata. Po metų žiūrovai, nekantriai laukę tęsinio, išvydo Svetlaną jau Elizos Berimor vaidmenyje naujoje Vasilijaus Livanovo ir Vitalijaus Solomino įkūnytų veikėjų nuotykių dalyje.
1981 metais Svetlana Kriučkova suvaidino satyrinėje Nikitos Michalkovo komedijoje „Giminė“. Dar po dvejų metų ji suvaidino jaudinančiame filme „Baidyklė“, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino tuomet dar maža Kristina Orbakaitė. Šioje juostuoje S. Kriučkova parodė, kad net antraplanis vaidmuo, suvaidintas gabaus aktoriaus, gali tapti įsimenančiu. 1986 metais pasirodė filmai „Kurjeris“ ir serialas „Klimo Samgino gyvenimas“. Lygiagrečiai Svetlana tęsė karjerą Didžiajame Tovstonogovo dramos teatre, kur vaidino spektakliuose. 1990-ieji suteikė Svetlanai naujos patirties – ji suvaidino Jekateriną II naujame filme „Karališka medžioklė“.
Dar S. Kriučkova suvaidino filmuose „Saulės nualinti“, „Iš pragaro į pragarą“, „Totalitarinis romanas“. Naujajame tūkstantmetyje Svetlana dar kartą priminė žiūrovams apie save, kartu su Liudmila Gurčenko, Irina Kupčenko ir Lija Achedžakova suvaidinusi naujame Eldaro Riazanovo filme „Senos kriošenos“, kuriame pasakojama apie keturias neišskiriamas drauges ir posovietines jų realijas.
2001 metais S. Kriučkova atidarė savo teatrą-studiją, kurioje atsiskleidė kaip talentinga režisierė. Svetlana reguliariai pasirodo „Penktajame kanale“ kaip mokomosios televizijos laidos „Prie lentos“ vedėja. Po debiuto televizijoje svarbiausią vietą Svetlanos Kriučkovos filmografijoje užima serialai.
Trys santuokos – iš begalinės meilės
Pirmą kartą Svetlana ištekėjo anksti, kai dar buvo trečio kurso studentė. Merginos tėvai sutiko, tik tėvas iškėlė griežtą sąlygą: „Pasiliksi mergautinę pavardę!“ Svetlana sutiko su sąlyga ir greitai įvyko vestuvės. Jos vyras, pradedantysis aktorius Michailas Starodubas, dažnai leisdavo sau įžeidinėti žmoną: „Tu baisi kaip krosnis ir netalentinga“, – nuolat kartodavo jis. Vis dėlto jų santuoka truko ketverius metus, o Svetlanai liko tik geri prisiminimai: „Jis išmokė mane kurti eilėraščius ir groti gitara. Su jo pagalba patekau į „Ilgąją pertrauką“, pradžioje jis buvo kviečiamas į šį filmą [Grigorijaus Ganžos vaidmeniui], bet patekau aš!“
Su antruoju vyru Svetlana susipažino filmo „Vyriausiasis sūnus“ bandymuose ir kone iškart įsimylėjo. Kino operatorius Jurijus Veksleris buvo už ją 10 metų vyresnis ir gyveno tuometiniame Leningrade, bet tai Svetlanos nesustabdė. Ji persikėlė į Leningradą, metusi MCHAT, ir labai greit ėmė lauktis pirmagimio.
Kai ji laukėsi, jos vyras patyrė infarktą, ir jai teko plėšytis tarp ligoninės ir namų, kur visai ne laiku buvo pradėtas remontas. Nuo streso aktorė pati pateko į ligoninę dėl gresiančio persileidimo. 1981 m. rugsėjį pasaulį išvydo vyriausias jos sūnus Dmitrijus, gimdymas buvo sunkus, Svetlanos sveikata pašlijo. Bet visi šie sunkumai aktorės nepalaužė – 1983 m. ji ir vėl grįžo į filmavimo aikštelę. 1989 metais, po 14-os bendro gyvenimo metų, sutuoktiniai išsiskyrė. Pasak Svetlanos, „nesutapo charakteriai“.
Trečiuoju S. Kriučkovos vyru tapo Aleksandras Molodcovas, dirbęs restorane, į kurį Svetlana kartu su sūneliu ir Larisa Guzejeva užsuko puodelio kavos. Kol damos aptarinėjo aktualias temas, nuobodžiaujantis Mitia ėmė tyrinėti restorano interjerą. Prie jo priėjo jaunuolis ir surengė vaikui ekskursiją. Mitia pristatė mamai savo naująjį pažįstamą: „Mama, tai dėdė Saša!“ Po kelių mėnesių Svetlana ir „dėdė Saša“ susituokė. 1990 metais gimė Aleksandras Aleksandrovičius Kriučkovas – jaunesnysis Svetlanos sūnus.
Svetlanos Kriučkovos vaikai taip pat pasirinko kūrybines profesijas: Dmitrijus tapo vertėju, persikėlė į Prancūziją ir vedė dailininkę. Aleksandras mokėsi Sankt Peterburgo Musorgskio konservatorijoje liaudies instrumentų katedroje. S. Kriučkova apie sūnus kalba labai šiltai: „Nesugebėjau jiems įskiepyti prisitaikėliškumo, gudrumo ir apsukrumo. Apie save jie galvoja mažiausiai.“
