Su mergaitės mama kalbamės apie grožį, stereotipus, darančius didžiulę įtaką mūsų visuomenei, ir bjaurią patyčių piktžolę, kerojančią ne tik vaikų gyvenimuose. O šis pokalbis iliustruotas nuotraukomis, kuriančiomis istoriją...

Mergaitės MAMOS pasidalijimas

Seniai nebesu raudonplaukė – pražilau. Auginu dvi dukras. Kai laukiausi antrosios, vyresnėlė glostydama man pilvą kalbėdavo: „Kad tik nebūtum raudonplaukė ir garbanota, kad tik nebūtum...“

Gimė žavi maža būtybė. Ėmė jai kaltis rausvi plaukiukai. Vyresnėlė glosto jai galvelę ir „buria“: „Kad nors nebūtum garbanota, kad nors tiek...“

Turbūt supratote – ir šis „burtas“ nepavyko. Taigi, auginu dvi garbanes rausvaplaukes. Nesiskundžiu. Tik matau, kaip vyresnėlė slepia savo puikius plaukus, kaip bijosi saulutės, papuošiančios ją strazdanėlėmis. Jautruolė ji. Noriu padėti, tik nelabai žinau, kaip. Bandėm ją fotografuoti, kad pamatytų, kokia graži ir išskirtinė yra. Kuriam laikui padėjo... Iki pirmo - „ryža“...

Mergaitė manė, kad ji kalta dėl to, jog yra raudonplaukė, ir taškas. Tokius galima stumdyti, galima išmėtyti jų daiktus, galima su jais nedraugauti...

Mergina keitėsi ir pagaliau suprato – problema ne jos išvaizda. Todėl nustojo save kaltinti dėl patyčių. Suvokė, kad ji gali būti tokia, kokia yra. Todėl kai bendraklasės dėl pramogos pripylė klijų į plaukus, ji jau priėmė tai kaip jų problemas. Galima dar paminėti, kad ne tik klijai buvo... „Šaunuolės“ mergaites pripylė aliejaus ir šiukšlių į plaukus, o kitą kartą primėtė adatų. O kur dar nuolatinis žodinis teroras...“

Kaip sužinojote, kad iš dukros tyčiojasi?

Pirmą kartą su epitetu „ryža“, skirtu mano dukrai, susidūriau dar darželyje, ir jį ištarė ne vaikas. Mama, pasipiktinusi, kad mano dukra ir šoka, ir eilėraščius sako, ir dainuoja darželio pasirodymo metu, ištarė: „Įdomu, kiek dar tą ryžą kiš visur...“ Kitą dieną dukra paklausė, ar žodis „ryža“ yra blogas. Atsakėm, kad nei geras, nei blogas – tai toks plaukų spalvą reiškianis žodis: yra blondinai, yra brunetai, yra šatenai ir yra raudonplaukiai, kuriuos žmonės, trumpindami žodį, vadina ryžais. Nenorėjom vaikui akcentuoti, kad tai kažkas keisto ir blogo...

Problemos prasidėjo mokykloje – praktiškai nuo pirmų dienų. Gerai, kad mano ugninė panelytė nuo mažens pleputė ir nelaikanti savyje emocijų – ji viską pasakoja. Pasakojo ir tai, kad ją vadina ryža, ir kad kai kažkam neįtinka, vardu praktiškai į ją nesikreipia. Džiaugiausi, kad ji turi draugių klasėje ir kieme, kurioms ji patinka ir tinka tokia, kokia yra. Bet kad ji jaučiasi negerai, matėsi. Grįždavo liūdna, nors mokslai sekėsi gerai. Ėmė gėdytis savo išvaizdos – plaukus slėpė po kepurėmis, ir kasas rišdavo taip, kad jų nesimatytų. Bandė plaukus kirptis pati. O kalbos apie tai, kad juos nusikirps nusidažys juodai ir išsitiesins, nesibaigdavo. Kartais juokais, kartais rimtai pakalbėdavom apie tai, kad jos plaukai – dovana, kuri duota ne kiekvienam. Deja, ji turėjo tam atsakymą: „Ne jums reikia su tokia „dovana“ eiti į mokyklą...“ Bet ieškoti kitų būdų padėti – ne tik guodimo ir kalbų – pastūmėjo dukros pasakyta mintis, kai jos draugė nepakvietė į gimtadienį: „Mama, žinai, kas yra šlykščiau už ryžą ir garbanotą? Ryža, garbanota ir strazdanota. Spėk, ką aš kiekvieną rytą matau veidrodyje?“ Priežastis jos nepakvietimo buvo visai kita – ją sužinojau iš tos mergaitės mamos – praėjusio gimtadienio metu mano dukra elgėsi netinkamai – daug triukšmavo, lakstė ir nelabai klausė, bet mokykloje kalbėjo, kad jos nekviečia, nes ryžų nereikia...

Ar tuomet ir kilo mintis suorganizuoti dukrai fotosesiją?

Taip, kai ji aiškiai pasakė, kad veidrodyje mato baisią šlykštynę – žiūrėdama į save. O aš matau stiprią gražią mergaitę. Grožis – sąlyginė sąvoka – ir tikrai, mano galva, žmogui nėra svarbiausias. Tai ir nebuvo mūsų šeimoje vaikas nei giriamas, nei kitaip aikčiojama dėl jos išvaizdos. Bet kad ji šlykšti pabaisa... Supratau – ji turi pamatyti save iš šono. Kaip? Nuotraukos! Aš fotografuoti nemoku. Artėjo jos 10-asis gimtadienis. Buvo vasara, draugų nėra – išvažinėję. Pasitarėme su vyru ir nupirkome dovaną – fotosesiją. Su fotografe, dukrai nežinant, aptarėm, kodėl mums reikalinga fotosesija, ir sutarėme, kad esmė visai ne nuotraukos.

Negalėčiau teigti, kad po pirmo fotogafavimo mergina pasikeitė. Toli gražu. Jai atrodė, kad jos išskirtinumas yra blogai. Todėl ir į fotografavimus pradžioje ėjo nenoriai. Kartais net labai nenoriai. Bet... Ji norėjo ir bijojo... Kad tik niekas nepamatytų... Kol po gegužės pati socialinio tinklo Facebook paskyroje parodė savo nuotrauką. Tai jau buvo lūžis.

Ką patartumėte kitiems tėvams, iš kurių vaiko tyčiojasi?

Visų pirma patarčiau nepalikti vaiko vieno. Mokytojas ne visuomet turi laiko (noro) terliotis su vaikų „apsižodžiavimais“. Surasti vaikui užsiėmimų po mokyklos – muzikos, dailės mokykla, sporto būrelis ar dar kažkas, kur vaikas nebus engiamas nei žodžiu, nei veiksmu. Mano dukra lankė muzikos mokyklą – grojo kanklėmis. Manau, tikrai galima rasti užsiėmimų, kur vaikai bus lygūs tarp lygių – ir tam nereikės daug išlaidų.

Didelę žalą taip pat daro posakiai „nekreipk dėmesio“, „duok atgal“, nes tam, kad galėtum „nekreipti dėmesio“, reikia vidinės tvirtybės ir pasitikėjimo savimi. „Duoti atgal“? Na, mūsų šeimai tai visiškai netinkamas konfliktų sprendimo būdas... Šiaip pastebėjimas, kuriuo norėčiau pasidalinti, – mokykloje daug programų, kurios moko, kaip dirbti su sunkiais, problemiškais vaikais, bet kaip elgtis skriaudžiamiems – beveik nėra. Šaunu būtų, jei ateitų, pavyzdžiui, psichologė ir vaikams paaiškintų, kaip elgtis, kodėl tai vyksta. Bet ką čia kalbėti apie vaikus, jei ir tėvams neaišku, ką daryti, kai vaikas grįžta su kreida ištepliotu švarku. Mes tikrai nežinojome, ko griebtis, tik paskambinome skriaudikų tėvams, bet išgirdome: „Na, kas čia tokio, radot dėl ko vėją kelti...“

Ar pavyko dukrai atskleisti jos unikalų grožį? Dabar internete mergaite žavisi tūkstančiai...

Mūsų tikslas nebuvo „unikalaus grožio atskleidimas“, tikslas buvo, kad ji pamatytų save – tokią, kokia ji yra. Niekada neakcentavome fizinio grožio kaip vertybės. Vertybė – draugiškumas, meilė tėvynei, artimiesiems. Vertybė taip pat – noras sužinoti, knygos. Vertybė – tolerancija tiems, kurių išvaizda, pomėgiai ar mintys yra kitokios. Ne ja žavisi, nepainiokim – žavisi nuotraukomis. O nuotraukos – fotografės meno kūriniai... Autorė gebėjo ištraukti kažką, kas slypi dukros viduje.

Kaip manote, kas vaikams daro įtaką, kad unikalaus grožio, kitaip atrodantį žmogų jie laiko negražiu, keistu ir iš jo tyčiojasi? Kur, jūsų nuomone, slypi to šaknys? Ar suaugusieji daro kažką ne taip? Viešoje erdvėje taip pat matome nuolat piešiamą „tobulo žmogaus“ portretą...

Na, pirmiausia, grožis – sąlyginis dalykas. Vienam gali būti gražu, o kitam – ne. Vaikų patyčios gimsta matant, kaip tėvai elgiasi: kaip reaguoja į kitos odos spalvos žmogų ar keistesnio vardo turėtoją. Galų gale, kaip viešoje erdvėje sprendžiami nesutarimai...