Įpusėjus interviu, Jolita staiga paprašo: „Norėčiau, kad apie mane rašytum lengvai. Man gyvenime patinka lengvumas.“ Ir valiūkiškai šypteli. Liekna, aukšta. Ilgais, šviesiais plaukais. Gražuolė lietuvė – nuo pajūrio: užsispyrusi ir laisva. Apie tokias rašo ir savo knygose. Su Jolita lengva bendrauti. Atrodo, tarsi būtume seniai pažįstamos. Ji moka iš savęs pasijuokti net pasakodama apie skaudžius išgyvenimus. Liūdesį išduoda tik mėlynos, gilios it numylėta Baltijos jūra akys.
Ji – Lietuvoje. Atvažiavo aplankyti šeimos. Sutarėme susitikti madingoje kavinėje, kur gaminama tikrai skani kava. Vilniaus svečiui rasti šią užeigą pagal adresą turėtų būti nelengva, bet Jolitą, nors ji – klaipėdietė, tiksliau – Hamburgo gyventoja, radau jau ten. Ramiai gurkšnojo kavą su kolege rašytoja Gina Viliūne. „Mes labai artimos. Atvykusi į Vilnių visada pas ją apsistoju, – greitakalbe beria pašnekovė. – Nesuprantu konkurencijos tarp rašytojų. Ar manai, kad tokia yra?“ Ir čia pat perfrazuoja rašytoją Sigitą Parulskį: „Knygą perskaitome per kelias dienas, parašome per pusmetį. Tad rašykite ir rašykite visi, kas tik norite.“
Niekada nebijojau atsiduoti likimo skrydžiams. Ir niekada nesidomėjau, ką apie tai mano kiti.
Penkiasdešimtmetį neseniai atšventusi Jolita Herlyn nuo 2013 metų, kai pasirodė jos pirmoji knyga „Trys mano vieninteliai“, savo nemenkam gerbėjų ratui pristato jau penktą romaną. Antroji knyga „Mano vyrai ir jų žmonos“ kasmečiame šalies bibliotekose skaitomų populiariausių lietuvių autorių knygų dešimtuke užėmė antrąją vietą. Rašytoja nemistifikuoja: „Rašymas man yra valios aktas, – sako ji. – Rašau apie tai, kas man pačiai labai svarbu, rūpi – apie meilę“.
Lemtingas sapnas
Rašymas nebuvo Jolitos svajonė nuo vaikystės, nors augo supama knygų. Mama Irena dirbo bibliotekoje, o tėtis, garsus Klaipėdos architektas, tapytojas Ramūnas Kraniauskas – romantiškas, lyriškas žmogus – vaikus nuo mažens pratino prie meno. „Mano ir brolio ryšys su tėvais labai artimas, man svarbi jų nuomonė, – pasakoja Jolita. – Tėvai išsiskyrė, kai buvau septynerių metų. Labai dėl to išgyvenau, bet jie sugebėjo išlikti gerais draugais, iki šiol dažnai susitinka.“
Jolita savo gimdytojus vadina idealistais, – jie leido vaikams patiems rinktis, kaip gyventi nepamirštant, kad laisvė yra atsakomybė. „Tiesa, mama turėjo savo auklėjimo filosofiją. Ji manė, kad mergaitei svarbiausia mokytis, nes moters gyvenimas sunkesnis, o brolį vertė dar ir dirbti, – juokiasi Jolita. – Štai brolis ne tik yra sociologijos mokslų daktaras, bet ir moka gaminti, vinį įkalti, o aš net nežinojau, nuo ko pradėti ruošti pietus.“
Jolita įstojo į Maskvos Michailo Lomonosovo universitetą studijuoti filosofijos. Tėvai pernelyg nenustebo, kad dukra pasirinko ne Lietuvą – jau seniai svajojo keliauti, ją traukė tai, kas nepažinta, nežinoma. Taip Jolita atrado save ir pasaulį. „Pasirinkau filosofiją, nes norėjau suvokti, kokia yra gyvenimo prasmė, – sako šyptelėdama. – Kartais iš paskaitų grįždavau ašarodama: tai kokia ji?“
Moteris sako, kad filosofuoti – tai būti kelyje: „Visada esu kelyje – tiek dvasine, tiek fizine prasme.“ Maskvoje Jolitai trūko horizontų, ji net įsivaizdavo, kad slapta pasikeis pasais su bendrakurse graike ir apkeliaus visą pasaulį. O tada ją aplankė meilė. Jolita sako esanti fatalistė ir savo santuoką susapnavusi. „Tai, kad būtent šis vyras bus mano sutuoktinis, žinojau taip aiškiai, kaip žmonės žino, kad bus saulės užtemimas“, – pirmąjį susitikimą lifte su lazerinės fizikos studentu Patricijumi iš Argentinos prisimena Jolita. Šį savo sapną – iš tikrųjų apie pasaulio pabaigą – ji vėliau aprašė vienoje savo knygoje. Po pusantrų metų jaunajai šeimai gimė sūnus Karlas. „Reikėjo apsispręsti, ką daryti, kur gyventi“, – prisimena rašytoja.
Dabar Jolita mano, kad ta meilė, matyt, nebuvo tokia, kuri, kaip rašė rašytojas Julio Cortázaras, pasirodo kaip perkūnas iš giedro dangaus ir nudegina. „Iš patirties galiu pasakyti, kad tokia meilė greitai ir baigiasi, – mįslingai šypteli rašytoja. – Anot filosofo Vladimiro Solovjovo, meilė yra pernelyg dieviška būsena, kad joje išliktum, bet ji gali pasikartoti...“
Būtis ir buitis
Grįžusi į Klaipėdą, jauna moteris su vaiku narsiai kabinosi į gyvenimą – dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete, rašė į laikraščius apie savo keliones, dirbo televizijoje, Klaipėdos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje. Sūnų auginti padėjo mama. „Su buvusiu vyru palaikome gražius santykius, sūnus pas tėvą į Braziliją ir pas gimines į Argentiną važiuodavo kartą per metus – mėnesiui, – pasakoja Jolita. – O neseniai Karlas keliavo autostopu iš Argentinos į Peru, sūnaus pasakojimus perkėliau į knygą „Svaigulys“. Jam ten patinka, jaučia savo kraują. Nežinau, ar kada grįš pagyventi į Lotynų Ameriką, nors puikiai kalba ispaniškai. Pats renkasi savo kelią.“
Netrukus moteriai pasiūlė dirbti Danijoje, banko rinkodaros skyriuje. „Su jokiu banku niekada neturėjau nieko bendra, bet jiems patiko mano požiūris, į darbą – taip pat. Visada be galo džiaugiausi tuo, ką dariau“, – pasakoja moteris. Jolitai buvo 38-eri, kai ji atsidūrė Kopenhagoje. Viena, nes 17-metis sūnaus norėjo likti Klaipėdoje, ten baigti mokyklą. Vieniša, nes santykiai su vyru nesusiklostė.
Gyvendama su mylimu žmogumi gyveni prisiminimu tos būsenos, kuri jus sujungė.
Tame skyriuje atžalų, be Jolitos, turėjo tik banko vadovas vokietis Svenas. Ilgėdamasi sūnaus, lietuvė kartais pasisiūlydavo padėti vienišam tėvui – pabūdavo su jo paaugliais vaikais. „Svenas man patiko kaip labai charizmatiškas žmogus ir nestandartinius sprendimus mėgstantis vadovas“, – užgimstančius jausmus prisimena moteris. Profesinė simpatija peraugo į meilę, nors buvo nelengva, juk tai – darbinis romanas, turbūt buvo ir apkalbų, tik jomis Jolita niekada nesidomėjo.
„Mano vyras – be galo ryžtingas, bet kartu ir labai romantiškas žmogus. Jis pats jaučiasi artimesnis prancūzams, o ne vokiečiams, – išskirtines savo vyro, kilusio iš senos hugenotų giminės, savybes vardija moteris. – Iki šiol man dovanoja gėlių ir skambina kelis kartus per dieną.“
O didžiausią įspūdį lietuvei padarė vyro skiriamas dėmesys vaikams: po darbo pats stodavo prie viryklės, o paskui ilgai vakarodavo su dukra ir sūnumi dalydamiesi dienos įspūdžiais. Nelauktas, bet labai džiaugsmingai sutiktas jų bendro sūnaus Jonuko atėjimas į šį pasaulį dar labiau sulipdė šeimą, suteikė prasmės moters gyvenimui. Jolita nusprendė, kad dabar atėjo laikas tapti gera žmona ir mama. „Iki tol buvo savęs, kaip asmenybės, kūrimas, ieškojimas, – sako pašnekovė. – Sau jau buvau įrodžiusi, kad esu protinga, kad galiu pati daug pasiekti. Tarp Jonuko ir mano pirmojo sūnaus Karlo – dvidešimties metų skirtumas.“
Jolita juokauja, kad dabar jos didžiausias iššūkis – su vienu vyru nugyventi visą gyvenimą. „Esame labai skirtingi: Svenas turi daug moteriško prado, aš – vyriško. Jis į keliones pasiima du didelius lagaminus, o aš – tik rankinę, nes esu minimalistė, – juokiasi rašytoja. – Jau dešimt metų esame kartu. Susitikome būdami brandaus amžiaus, tad puikiai žinome, kad tobulų santykių nebūna. Negalėčiau gyventi viena, man svarbi partnerystė, bet jei prieš tai nebūčiau turėjusi laisvės, gal viskas dabar būtų kitaip...“
Jolita šypteli prisiminusi, kaip kadaise laikėsi įsikibusi filosofo Nikolajaus Berdiajevo frazės, kad meilė – tai būtis, o šeima – buitis. „Jis teigė, kad meilė neturi laimingos pabaigos, – sako rašytoja. – Jaunystėje išgyvenau tas meiles, kurios trenkia, bet gali ir nutrenkti, sudeginti, palikti. Dabar man norisi tos laimingos pabaigos.“
Rašymas – kaip išsigelbėjimas
Meilė – tema, svarbi visuose penkiuose Jolitos Herlyn romanuose. „Tikiu tobulėjimu per meilę, – sako rašytoja. – Nors meilė yra kaip dvasinis orgazmas, jo ištiktas negali būti visą laiką. Gyvendama su mylimu žmogumi gyveni prisiminimu tos būsenos, kuri jus sujungė.“
Jolita juokauja, kad siužetai jai krenta iš dangaus. „Pirmoji mano knyga „Mano trys vieninteliai“ tarsi susidėliojo pati, – prisimena rašytoja. – Literatūrinės kalbos požiūriu ji, manau, silpniausia – sinonimus traukiau „iš palovio“, bet ir nuoširdžiausia. Ten – ir mano mylima Klaipėda, bendraamžiai, jų problemos, istorijos...“ Jolita rašo namie. Jeigu vyras išveža ir parveža vaiką iš mokyklos, tai gali net savaitę kojos iš namų neiškelti. Kai pavargsta rašyti, paskalbia, pašluoja namus ir vėl sėda prie kompiuterio. „Tai poetai laukia įkvėpimo. O aš tiesiog sėdu prie stalo, – paprastai sako moteris. – Esu labai valinga.“
Šeimos namai – Sveno gimtajame Hamburge, antrame pagal dydį Vokietijos mieste (po Berlyno). Nors Jolita vertina jo grožį ir tikrai nesiskundžia gyvenimu jaukiai įrengtame name viename gražiausių šio uostamiesčio rajonų, vis dėlto jausmus Hamburgui ir gimtajai Klaipėdai puoselėja labai skirtingus. „Hamburgas man – kaip pažintis su žymiu, išvaizdžiu aktoriumi. Žinau jį, vertinu, galbūt net žaviuosi, bet nepažįstu, – sako moteris. – Jis irgi apie mane nieko nežino ir vargu ar sužinos. Esame vienas kitam abejingi.“ Visaip kitaip ji jaučiasi grįžusi į Klaipėdą. „Šiais metais per Jūros šventę su pažįstamais svarstėme, kaip iškovoti Klaipėdai 2022-ųjų Europos kultūros sostinės vardą. Klaipėdoje negyvenu jau vienuolika metų, tačiau ji visada yra mano širdyje, nes ten – mano tėvai, mano vyresnysis 27-erių metų sūnus, mano prisiminimai“, – sako pašnekove su didžiule aistra akyse.
Jausmų naujiesiems namams sušildyti nepadeda ir gana uždaras Šiaurės Vokietijos gyventojų būdas. „Integruotis čia sunku. Suprantu, kad jie turi savo gyvenimą ir jiems tavęs čia nereikia“, – sako Jolita. Lietuvė buvo kiek nustebusi, kad, pakvietę vakarienės kaimynus ir praleidę kartu smagų vakarą, niekada nesulaukė atgalinio kvietimo. Dabar Jolita sako esanti net dėkinga tokiai aplinkai ir vyrui už netikėtą klausimui, kokie jos ateities planai, nes būtent tai ją pastūmėjo sėstis prie rašomojo stalo. „Puikiai suvokiu, kad jaučiausi atsidūrusi ant depresijos ribos: nauja šalis, nė vieno artimo draugo, tik šeima ir keli pažįstami iš Hamburgo lietuvių bendruomenės, – prisimena Jolita. – Knygos buvo kaip išsigelbėjimas. Atsirado naujų kontaktų, o svarbiausia – užsimezgė naujas ryšys su Lietuva.“
Susitikome brandaus amžiaus, tad puikiai žinome, kad tobulų santykių nebūna.
Kai pavargsta nuo buvimo su savimi, Jolita sėda į lėktuvą ir skrenda į svečius pas kurią nors draugę, – jos išsibarsčiusios po visą pasaulį. Atsikalba, pabūna ir vėl grįžta į Hamburgo ramybę rašyti. Įkvėpimo kartais semiasi iš kitų moterų rašytojų. Jai patinka norvegė Herbjørg Wassmo, turkė Elif Şafak. „Moterys man suprantamesnės nei vyrai“, – atvirauja kūrėja ir priduria, kad jos pačios nejaudina, kai būna ironiškai pavadinta moteriškų meilės romanų autore. „Kažkodėl tik Lietuvoje žodis „meilė“ kartais skamba saldžiai, primityviai, net paniekinamai. Gal lietuviai bijo giliai jausti, gal jiems gėda?“ – klausia kūrėja.
Ar sutuoktinis domisi rašytojos karjera? „Svenas manimi ir taip didžiuojasi, nors iš tikrųjų nustebo pamatęs mano pirmąją knygą, – sako Jolita. – Neturiu įpročio jam pasakoti, ką rašau, nors penktosios knygos siužetą papasakojau – norėjau sužinoti, ar ir jam, kaip leidyklos atstovams, atrodo, kad peržengiau tabu?“
Rašytojos, kurios kūriniai karaliauja knygynų topuose, sėkmės formulė paprasta – kūrėja niekada nesiekė būti protingesnė už skaitytoją. „Man, kaip filosofei, įdomiausia, kaip abstrakčios filosofinės tiesos randa atspindį realiame gyvenime. Savo žinias stengiuosi perteikti kuo paprasčiau. Mano pasąmonėje visada yra pagrindinė knygos mintis, bet nebūtinai visi skaitytojai turi ją suprasti“, – sako pašnekovė ir priduria labiausiai nenorinti pamokslauti: „Filosofijos studijos mane išmokė, kad niekas nėra iki galo teisus arba kad visi savotiškai teisūs. Sakyti pamokymus gali nebent būdamas dvidešimties.“
Drąsa nebijoti
Nors labai maga manyti, kad rašytojos knygose gausu autobiografinių detalių, kad jos gimė iš asmeninių patirčių, iš tikrųjų Jolitą įkvepia abstrakti idėja, vaizdas, jausmas. „Pažįstama psichologė perskaitė mano pirmas keturias knygas ir pasakė, kad jų herojės kažkuo labai panašios, nors yra skirtingo amžiaus, – sako pašnekovė šypsodamasi. – Matyt, negali toli nuo savęs pabėgti. O gal tai profesionalumo stoka?“
Pagrindinės Jolitos knygos herojės – moterys. „Manęs dažnai klausia, kodėl. O ar vyrų rašytojų klausia to? Man įdomi šiuolaikinės moters vidinio pasaulio evoliucija, išbandymas šeima, meile, karjera, motinyste“, – sako J. Herlyn. Vyrai jos romanuose tik kažkur šalia ir į rampų šviesą įžengia tik tam, kad išryškintų moteris kamuojamų problemų, jausmų, pasirinkimų raizginį. „Šiuolaikinės moterys pačios iš savęs reikalauja daugiau, nei aplinka iš jų, – pastebi rašytoja. – Jos mano, kad reikia būti gražioms, turėti puikią karjerą, užauginti būrį vaikų, bet juk niekur neparašyta, kad taip reikia.“ Jolita sako visada esanti moterų pusėje, bet feministe savęs nelaikanti. „Vyrai ir moterys yra kitokie, tai kam varžytis? – klausia ji. – Man gražu, kai vyras atidaro duris, praleidžia moterį pirma savęs. Pernelyg stiprios ir savarankiškos moterys susiduria su kita problema – kaip rasti lygiavertį vyrą. Šiais laikais tai be galo sunki užduotis, nes vyrai silpnėja.“
Perskaičiusi Jolitos Herlyn romaną „Svaigulys“, literatūros kritikė Jūratė Baranova parašė: „Įvykiai labai tikri, jokio dirbtinumo, pritempimo.“ Pagrindinė romano veikėja Kamilė, savęs ieškanti tolimojoje Brazilijoje ir Peru, J. Baranovai priminė F. Dostojevskio „Idiotų“ Nastasją Filipovną. Jos blaškymasis tarp vyrų, dviguba priklausomybė, nesugebėjimas pasirinkti, psichologinis nuovargis nuo savo bejėgiškumo...
Rašytojos herojes į vieną DNR grandinę jungia tai, kad jos nebijo jausti. Aistra yra tų moterų gyvenimo varomoji jėga. Jos laisvos, nerimastingos, drąsios, nebijo peržengti ribų. „Dauguma pasirenka šeimą kaip prieglobstį, – sako rašytoja. – Sekti paskui jausmus – drąsus žingsnis. Tai iššūkio metimas visuomenės tvarkai.“ Rašytoja sutinka, kad ji, kaip ir jos herojės, drąsi. „Niekada nebijojau atsiduoti likimo skrydžiams, – teigia rašytoja. – Ir niekada nesidomėjau, ką apie tai mano kiti.“
Įvairaus amžiaus, patirties, profesijų J. Herlyn knygų herojes sieja ir tai, kad jos keliauja, gyvena užsienyje, išteka už užsieniečių. „Negyvenu Lietuvoje, todėl rašau apie tai, ką išmanau“, – aiškina pašnekovė. Geriausias komplimentas kūrėjai, kai per knygos pristatymus moterys paklausia, iš kur taip gerai žino apie jas, nes skaitant neapleido jausmas, kad tai – jų pačių istorija. „Matyt, man pavyko atskleisti lietuvės santykių su kitos tautos atstovu esmę“, – sako rašytoja šypsodamasi.
Kita vertus, ne visas savo herojes rašytoja supranta, ne su visomis gali susitapatinti. „Mano knyga „Atsargiai – moteris“ herojė – Reda. Ši knyga paremta tikros moters iš mažo Lietuvos miestelio istorija. Susitikdavome kiekvieną trečiadienį, ir ji pasakodavo, kaip po visą pasaulį ieškojo savo meilės. Jai 32-eji, ir jos pasaulis man tikrai svetimas. Parašau knygą ir ją paleidžiu. Kartais net herojų vardus pamirštu. Man knygos tikrai nėra kaip vaikai“, – sako populiari autorė.
Prasmė – gyventi
Dabar Jolitai įdomu, kaip seksis knygos „Geismo spąstuose“ herojei lietuvei Lorai – ar skaitytojai patikės jos istorija. Naujojo romano veiksmas rutuliojasi Amsterdame, šis miestas rašytojai – vienas romantiškiausių pasaulyje. Autorė pateikia skaitytojui įžvalgų apie olandų gyvenimo būdą, jų charakterį. „Visose mano knygose gausu pažintinės informacijos – tikros, nesugalvotos“, – sako rašytoja ir čia pat prisimena knygoje „Mano vyrai ir jų žmonos“ aprašytą nuotaikingą, azartišką kelionę į Libaną, – ten pati rašytoja keliavo be vizos ir bijojo būti deportuota. Autorė mano, kad naujoji jos knyga visai kitokia – gal brandesnė, ir šį kartą siužetas sukasi ne tik apie meilę, tai – jausmų trileris su detektyvo elementais. „Geismo spąstuose“ – apie mūsų vidinius demonus, apie geismą ir meilę, kuri moko ne turėti, o būti“, – sako rašytoja.
Apie ką bus šešta knyga? Jolita nelinkusi žadėti. Užsimena, kad gal būtų įdomu panagrinėti, ar galima įsimylėti po 50-ies. „Nors iš tikrųjų dabar ieškau kelio į naujas erdves, – mįslingai prisipažįsta rašytoja. – Gyvenimas man metė iššūkį, turiu jį atlaikyti. Gal tai atsispindės ir kūryboje.“
Dabar visą dėmesį Jolita skiria savo jaunyliui Jonui, jam – jau septyneri. Ir šeimai. „Niekada gyvenime neturėjau moteriškumo pavyzdžio, o ir neieškojau, bet dabar, sulaukusi 50-ies, vis prisimenu italų aktorę Sophia Loren. Ji man – moteriškumo, grožio idealas. Žaviuosi jos požiūriu į šeimą, į amžių“, – sako Jolita ir prisipažįsta visada bijojusi senatvės. „Nors kai mano mama – jai daugiau kaip 70 metų, ji turi jaunesnį draugą, yra aktyvi, gyvybinga, laiminga – sako, kad dabar gyvena aukso amžių, tikiu, – šypsosi Jolita. – Sulaukus mano amžiaus, jau reikia gyventi taip, kaip nori. Gyventi ir yra gyvenimo prasmė. Man pasisekė, kad galiu tai daryti.“
