Papasakokite apie save. Iš kur esate kilusi, koks vaikas buvote, kokių pomėgių turėjote?
Esu kilusi iš tautiniu požiūriu mišrios šeimos. Augau Naujininkų daugiabučio kieme su rusiškai, lenkiškai, lietuviškai, baltarusiškai kalbančiais vaikais, todėl žmonių niekada neskirstau pagal tautybę, rasę ar religiją. Jaučiuosi esanti pasaulio žmogus. Mano tėvai – darbininkai, visą gyvenimą dirbo, kad užsidirbtų pensiją. Tėčiui dabar – 76-eri, jis tebedirba. Mamai – jau 80 metų, bet ji puikiai jaučiasi visą dieną kuisdamasi netoli namų esančiame darže. Tokia ta senoji karta. Buvau mylimas vaikas, turėjau laimingą vaikystę darnioje šeimoje. Tėvai susituokę jau daugiau kaip 50 metų, yra sektinas ir siektinas pavyzdys man ir mano dukroms. Beje, vaikystėje labai mėgau vaikiška siuvimo mašina siūti savo lėlėms drabužėlius, šiais savo lėles rengė ir dukros. Mano specialybė susijusi su drabužių konstravimu ir modeliavimu, tad iki šiol vakarais randu laiko pasėdėti prie siuvamosios mašinos, net galiu patarti stiliaus klausimais savo mergaitėms. Vis dėlto profesija ir darbas man niekada nebuvo savitikslis dalykas, svarbiausia – šeima. Taip susiklostė, kad vyras rūpinasi šeimos gerove, o aš – namais.
Kas Jums yra meilė, partnerystė? Kaip manote, ko reikia, kad žmonės kartu pragyventų ne vienus metus?
Didėjant patirčiai, atsiranda vis kitų vertinimo kriterijų. Dabar manau, kad ilgalaikių santykių pagrindas – pozityvus požiūris, tikėjimas, pasitikėjimas ir pagarba. Tai jokia paslaptis, tik gaila, kad šiais beprotiško skubėjimo laikais sugedusį daiktą lengviau išmesti, nei suremontuoti. Panašiai galima pasakyti ir apie santykius. Labai norėčiau dėl šito klysti. Su būsimu vyru Andriumi susipažinau sporto klube beveik prieš 30 metų, mus suvedė likimas ir interesų bendrumas. Abu iki šiol sistemingai sportuojame, savo pavyzdžiu skatiname tai daryti ir dukras. Bendra aktyvi veikla padeda subalansuoti ne tik kūną, bet ir mintis. Pasiūlymų profesionaliai sportuoti esu sulaukusi ne kartą. Vaikystėje lankiau gimnastiką, paauglystėje – lengvąją atletiką, vėliau pamėgau užsiėmimus treniruoklių salėje, kūno rengybą. Šiuo metu sportuoju prižiūrima asmeninio trenerio.
Profesija ir darbas man niekada nebuvo savitikslis dalykas, svarbiausia – šeima.
Kokia esate mama – griežta, liberali? Ar Jūsų dukros panašios į Jus?
Turime dvi dukras. Vyresnioji Viktorija – jau pilnametė, gyvena atskirai ir kuria savo gyvenimą. Dabartinė jos veikla susijusi su mados pasauliu. Viktorija drąsiai meta iššūkį nusistovėjusioms normoms ir standartams, nebijo gyventi aukštyn kojomis ir nelabai paiso dėl to kylančių viešų reakcijų. Jaunesnioji Aleksandra – dar moksleivė. Domisi tinkliniu, gamina puikius rankdarbius, kuria įvairias miniatiūras. Mano santykiai su dukromis atviri ir nuoširdūs gal todėl, kad neperšu savos nuomonės, nebent patariu. Stengdamiesi apsaugoti vaikus nuo klaidų, atimame iš jų galimybę patiems mokytis gyventi ir išgyventi.
Atrodo, kad vertinate pastovumą, ištikimybę, tradicines vertybes. Ar esate kada nors pasukusi netikėta kryptimi, iškrėtusi ką nors, apie ką galėtumėte pasakyti: „Iš savęs to nesitikėjau...“
Kalbant apie tarpusavio santykius, vertinu pastovumą, tačiau gyvenime nevengiu naujovių. Vienas ryškiausių šio laikotarpio iššūkių man yra dalyvavimas Julijos Janus ir jūsų žurnalo projekte „Stilius neturi ribų“. Nuo vaikystės nemėgstu fotografuotis, manau, kad esu nefotogeniška, todėl sutikusi dalyvauti galiu pasakyti: „Iš savęs to nesitikėjau...“
Kas Jums yra stilius? Kokios moterys – puikaus stiliaus pavyzdys? Pagal ką pati renkatės drabužius?
Stilius – tai individualus požiūris į gyvenimą, saviraiškos priemonė. Žaviuosi moterimis ir vyrais, kurie nebijo būti savimi, plaukti prieš srovę. Tam tikrai reikia drąsos, dažnai matau, kad kitaip galvojantys, atrodantys, gyvenantys, tiesiog kitokie žmonės vis dar sulaukia ne tik smalsių žvilgsnių, pagrįstos ar nepagrįstos kritikos, bet ir kandžių, užgaulių replikų, net viešo smerkimo. Viliuosi, kad ilgainiui išaugsime šiuos šliaužtinukus... Savo stilių galėčiau apibūdinti kaip šiuolaikinį klasikinį. Man svarbiausia, kad drabužis patiktų ir tiktų, pabrėžtų individualumą, ir visiškai nesvarbu, ar jis vardinis, ar pasiūtas namuose. Mėgstu drąsius, nestandartinius sprendimus, neriboju savęs. Atsižvelgdama į nuotaiką, galiu įšokti į plėšytus džinsus, vilkėti vakarinę suknelę, trumpus šortus, mini sijoną ar tampres. Seniai atsikračiau kai kuriuos jaunus žmones vis dar varžančių kompleksų, nebesakau sau „ne“, leidžiu sau eksperimentuoti ir mėgaujuosi tuo.
Esate išties drąsi moteris. Net ir dabar, kai žili plaukai madingi, palikti jų natūralią spalvą išdrįsta ne kiekviena. Kokių reakcijų sulaukėte?
Nustojau dažyti plaukus dar tada, kai šis natūralumas tarp moterų nebuvo populiarus. Jausdavau užsilaikančius praeivių žvilgsnius, ypač vyrų. Matyt, jie niekaip negalėdavo nuspėti mano amžiaus. Drąsesnės moterys, progai pasitaikius, net paklausdavo, kokius plaukų dažus naudoju, kur galima jų įsigyti ir kokia dažymo technologija... Ilgainiui ši spalva tapo madinga, jos nevengia net jaunimas. Mano šeima visada vertino šį išskirtinumą, dukros tam pritaria, o vyras meiliai sako: „Mano sidabrinė lapė...“
Žaviuosi moterimis ir vyrais, kurie nebijo būti savimi, plaukti prieš srovę.
Kaip manot, ar Lietuvoje egzistuoja jaunystės kultas? Ar teko su tuo susidurti?
Kodėl tik Lietuvoje? Jis egzistuoja visame pasaulyje. Jaunystės kultas toks pat senas kaip pasaulis, kaip noras gyventi amžinai. Norėtųsi tik, kad, džiaugiantis jaunyste, būtų išsaugota pagarba ir tiems, kurie nebėra jaunuoliai. Vis dėlto apibrėžti, kada baigiasi jaunystė, gana keblu, nes kiekvienas jaunas tiek, kiek jaučiasi toks esantis.
Papasakokite apie savo mitybą. Kokių principų laikotės? Galbūt atsisakote kokių nors produktų ar esate atradusi kokį nors mitybos būdą, kuris padeda Jums sveikai jaustis ir puikiai atrodyti?
Jokių specialių dietų nesilaikau, kalorijų neskaičiuoju, puikiai jaučiuosi be tokios saviplakos. Subalansuotos mitybos principus atradau gerokai anksčiau, nei išgirdau apie tai kalbant. Nuo vaikystės nemėgau miltinių produktų, mėsą valgydavau be tradicinės duonos ar bulvių, – tėtis dažnai juokaudavo, kad maitinuosi kaip vilkas. Valgau tai, kas patinka, dažnai – 4 ar 5 kartus per dieną, bet nedidelėmis porcijomis. Mėgstu paprastus, kuo mažiau apdorotus maisto produktus ir nesudėtingus ruošinius. Tai – įvairių rūšių mėsa, paukštiena, žuvys, pieno produktai, daržovės ir vaisiai iš mūsų sodo, daržo, šiltnamio. Nespaudžiu dabar madingų šviežių sulčių, daržoves ir vaisius vartojame neapdorotus ir natūralius. Nemėgstame sunkaus ir riebaus maisto, skirtingus produktus valgome atskirai. Šiaip esame neišrankūs, tad ir nesutarimų dėl meniu nekyla. Tiesa, yra viena tradicija – kiekvieną rytą pradedu nuo avižinės košės, pagardintos džiovintomis razinomis ar spanguolėmis. Labai ją mėgstu.
Ar daug dėmesio skiriate išvaizdai puoselėti? Kokias procedūras mėgstate, kokią kosmetiką naudojate?
Kadangi man patinka natūralumas, kosmetikos naudoju nedaug, išvaizdai puoselėti neskiriu daug nei laiko, nei dėmesio. Beveik nesidažau. Kas rytą nusiprausiu, susišukuoju ir kiek paryškinu blakstienas. Visa tai užtrunka ne ilgiau kaip 10–15 minučių. Ryškiai dažytis nemėgstu, išskirtiniais atvejais nuosaikų proginį makiažą man padaro vyresnioji dukra. Beje, ji – fotomodelis ir yra neprastai įvaldžiusi vizažo techniką. Odos priežiūros priemones renkuosi pagamintas iš išskirtinai natūralių medžiagų.
Kas Jums yra laimė?
Nebūsiu originali, bet esu laiminga matydama sveikus šeimos narius, būdama tikra dėl šiandienos ir tikėdama rytdiena.
Ko labiausiai bijote?
Turiu nemažą gyvenimo patirtį, buvo visko – ir didelių sėkmių, ir nesėkmių, tad, matyt, nėra dalykų, kurių bijočiau. Viską galima įveikti, nes viskas priklauso tik nuo požiūrio.
Koks Jums yra idealus savaitgalis, idealios atostogos?
Nenustygstu vietoje, kai matau netinkamai padėtą daiktą, nuo medžio nukritusį lapą ar voro susuktą voratinklį. Galiu ilsėtis ravėdama daržą, gėlyną, pjaudama veją ar ruošdama valgį. Kas tai – laisvalaikis ar darbas, nežinau, bet man patinka, ir darau taisu malonumu.
Seniai atsikračiau kompleksų, todėl nebesakau sau „ne“, leidžiu sau eksperimentuoti ir mėgaujuosi tuo.
Mėgstate keliauti?
Nemėgstu, esu sėsli. Kelissyk vyras buvo įkalbėjęs keliauti motociklu. Abejoju, ar norėčiau tai pakartoti, nors tų kelionių įspūdžiai ryškūs iki šiol.
Kokių žmonių bruožų labiausiai nepakenčiate ir kokius vertinate?
Stengiuosi vengti žmonių, kurie nuolatos inkščia ir skundžiasi gyvenimu, o blogiausia, kai dėl to kaltina kitus. Taip pat nemėgstu tų, kurie tuščiai šneka ar atkakliai perša savo nuomonę kaip vienintelę teisingą. Vertinu tuos, kurie laikosi duoto žodžio, tik šiais laikais net ir rašytinis pasižadėjimas, deja, mažai ką reiškia.
Ko palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojoms?
Nebijokite būti savimi. Jei klystate, klyskite drąsiai. Vienintelė tiesa sau esate Jūs pati!
