W. Shakespeare'o Dezdemona – įsimylėjusi, švelni, paklūstanti, ištikima... Kaip interpretuojate savo heroję?
Dezdemona yra labai jauna moteris. Pamilusi bebaimį karvedį Otelą, slapta už jo išteka ir pabėga iš namų. Pirmoji meilė – tokia begalinė, be jokių pašalinių minčių! Iki pat pabaigos mano herojė nesupranta, kas įvyko, nieko nenutuokia apie vyro draugo Jago klastą, bergždžiai bando suvokti, kodėl Otelas pasikeitė, kodėl nebemyli jos. Iki paskutinės minutės Dezdemona tiki savo mylimuoju, gyvena tik dėl jo. Apėmusi neviltis tokia didžiulė, kad moteris nesipriešina Otelo ketinimui atimti jai gyvybę. Gyvenimas be meilės Dezdemonai nereikalingas.
Ar sudėtinga šokiu išreikšti meilės jausmą? Gal Jums būtų paprasčiau Dezdemonos partiją sudainuoti?
Ir dainuojant, ir šokant reikia įdėti daug širdies, darbo. Dainuojant svarbu ir kūno plastika. Rengdamasi šokio spektakliui turėjau paieškoti tam tikrų savo savybių, minčių, asociacijų, kad sukurčiau Dezdemonos vaidmenį ir aiškiai perteikčiau jos jausmus. Žiūrovai turi suprasti, ką pasakoji savo šokiu.
Jus geriau pažįstame kaip vokalistę, grupės „69 danguje“ narę, miuziklų atlikėją, tačiau esate baigusi choreografijos studijas, šokote kolektyvuose „Alija“, „Andre Dance“, „Todes“, sukūrėte ir atlikote choreografiją operų „Karmen“ ir „Madam Butterfly“ vaizdo klipuose. Ką Jums reiškia šis pagrindinis Dezdemonos vaidmuo?
Jūsų minimi vaidmenys – epizodiniai. Pirmas išbandymas didžiojoje scenoje – A. Cholinos miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ įkūnijau Barborą Radvilaitę. O šokio spektaklis didžiojoje scenoje man – pirmas. Šis pasiūlymas buvo tikras iššūkis. Taip, anksčiau daug šokau, tačiau prieš penkiolika metų ryšys su šokiu nutrūko. Žinoma, scenoje labai pravertė šokėjos patirtis, suvokimas, kaip gali judėti kūnas, bet ilgai tik dainavau pasitelkdama kūno plastiką. Sulaukusi pasiūlymo kurti Dezdemonos vaidmenį, įsivaizdavau, kokio masto ir lygio yra šis kūrinys, kiek darbo reikės įdėti. Abejojau, ar sugebėsiu, juk daug metų praėjo nuo tada, kai šokau, – kūnas jau nebe tas, bet esu avantiūristė, tad sutinku, o paskui bandau išsisukti. Šįsyk privalėjau išsisukti taip, kad ir man pačiai patiktų, ir žiūrovai būtų sužavėti, nes jei ką ne taip padarysiu, pirmiausia „suvalgys“ mane. Scenoje kartais „iššokdavo“ dainininkė, buvo sunku nepraverti burnos, neišleisti jokio garselio.
Koks scenos partneris yra Otelo vaidmenį kuriantis Valerijus Suanovas?
Valerijus yra profesionalus šokėjas, aktorius ir choreografas, kilęs iš Šiaurės Osetijos, baigęs Rusijos teatro akademiją Maskvoje. Šiuo metu dirba Osetijoje, kultūros srityje. V. Suanovas – labai šaunus, šiltas žmogus, veržlus, energingas, turi gerą humoro jausmą. Jau anksčiau buvo atvykęs į Lietuvą pažiūrėti miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Mūsų šalis Valerijui labai patinka, jis net šiek tiek supranta lietuviškai.
Judviejų duetas nuostabus, labai jausmingas. Gal pajutote giminingą sielą? Jūsų, Karina, šaknys – irgi toli...
Net nežinau, kur tos mano šaknys, gal totoriai mongolai čia gražiai prasisuko (juokiasi)! Manau, visų, kurie esame meno pasaulyje ir kalbame ta pačia meno kalba, sielos giminingos. Labai džiaugiuosi komanda. Repeticijos vyko nepaprastai jaukiai, be jokio streso. Anželikos dėka buvo gera kūrybinė atmosfera, puikios sąlygos atsiskleisti visomis spalvomis. Ir ryšys su partneriu buvo nuostabus. Mudu radome bendrą kalbą ir kelią vienas į kitą. Jokių ginčų, nesutarimų. Siekėme geriausio rezultato, tad gražiai išsiaiškindavome, jei kas būdavo negerai.
Esu avantiūristė, tad sutinku, o paskui bandau išsisukti. Šįsyk privalėjau išsisukti taip, kad ir man pačiai patiktų, ir žiūrovai būtų sužavėti.
Shakespeare'as mus perspėjo – nepažįstamos kultūros atstovas, kuriant meilės santykius, gali būti pavojingas. A. Cholina dėmesį atkreipia ir į sukto draugo mauro išprovokuotą pavydą bei šio padarinius.
Pavydas – baisus, asmenybę griaunantis jausmas. Jagas įtikina draugą, esą Dezdemona jam neištikima. Įaudrinta Otelo vaizduotė tapo detalų žmonos neištikimybės paveikslą. Vyro sieloje liepsnoja juodas pavydas ir pyktis. Pavydas atveria prarają, Otelas nužudo vienintelę jam brangią moterį.
Ar pati esate patyrusi vyriško pavydo proveržių?
Fizinio smurto ar savininkiškumo, kai tave uždaro tarp keturių sienų, nesu patyrusi, tačiau jaunystėje teko išgyventi psichologinį vyro smurtą. Tas žmogus nebuvo karšto pietietiško būdo kitatautis. Kai kurie vyrai, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, kultūros, turi savininko sindromą. Tada nesupratau, kodėl paklūstu jo užgaidoms. Po kurio laiko suvokiau, kad mane valdė mintimis, emociškai, psichologiškai.
2008 metais su Sauliumi Skambinu, tada dar būsimu sutuoktiniu, atstovavote Lietuvai Eurovizijos šokių konkurse ir užėmėte ketvirtą vietą. Esate gerai „susišokusi“ pora. Jei Otelo vaidmuo būtų patikėtas Sauliui, gal jaustumėtės patogiau?
Nemanau. Gal kaip tik kiltų daugiau nesutarimų... Savus žmones matome iš įvairių pusių.
Meilės scenas šokate taip įtikinamai, kad Jūsų vyras, pamatęs spektaklį, namuose gali virsti Otelu!
Ne, ne, aš jau pasimokiau. Patyrus psichologinį smurtą, oda pasidaro storesnė. Tiesiog negyvenčiau su tokiu žmogumi. Nesiaukočiau dėl vyro, kuris kėsinasi į mano saviraiškos laisvę. Nesu ta moteris, kuri dėl meilės visiškai paklūsta vyrui, leidžiasi išnaudojama, atsisako savo „aš“. Tokia meilė nesveika.
Paneikite mitą, kad šokėjai, susilaukusiai vaikučio, šokti sunkiau.
Motinystė tikrai netrukdo šokti. Lemia tavo mintys ir noras grįžti į savo veiklos vėžes. Esu choreografė, nors baleto mokyklos nebaigiau. Jaunystėje daug šokau, bet pradėjusi dainuoti šokį apleidau. 15 metų nesu turėjusi tokio krūvio kaip dabar, kūnas buvo pamiršęs šokį. Tiesa, raumenys turi atmintį, tad reikėjo laiko, kad vėl atgyčiau kaip šokėja. Skaudėjo, buvo ir mėlynių, ir nubrozdinimų, bet tai normalu – jauti, kad turi kūną, pakyla tonusas.
Ar mėlynių atsirado ne todėl, kad Dezdemona netyčia išsprūdo iš Otelo rankų?
Tikrai ne. Valerijumi nepasitikėti neįmanoma. Jis – stiprus vyras, šokio profesionalas. Mėlynių atsiranda, kol mokaisi plastinio teksto – juk iš karto nepavyksta gerai atlikti vieno ar kito judesio, turi suprasti, kaip visa prisijaukinti. Ne taip priklaupi, ne taip vertiesi ir įgyji tų smagių ženklų.
Ar sūnus žiūrės spektaklį?
Mano sūneliui Majui netrukus bus penkeri. Jis dar per mažas, be to, labai judrus, sunkiai nusėdi vienoje vietoje. Gyvename Kaune. Kai vyko repeticijos, buvau apsistojau su Majumi Vilniuje pas mamą. Ji man labai padėjo. Šokio spektaklį „Otelas“ pastatėme per pusantro mėnesio. Komanda dirbo labai darniai. Aukšto lygio profesionalumas, kiekvienas žinojo, ką daro.
Ar galite teigti, kad dabar Jūsų kūryboje daugiau šokio nei dainavimo? Kuris raiškos būdas priimtinesnis?
Pirmumo neteikiu nei dainavimui, nei šokiui, abi sritys man brangios, o kai galiu jas sujungti, jaučiuosi ypač laiminga.
Visos patirtys ateityje pravers. Jei gausiu pasiūlymų šokti, neatsisakysiu. Man patinka miuziklai, čia reikia ir dainuoti, ir šokti. Įdomiausias yra pats kūrybos procesas. Kai ateina premjera, jauti nerimą, jaudulį ir džiaugsmą, bet žinai, kad paskui vėl ateis kasdienybė. Spektaklis toliau gyvuos, bet to nuostabaus veiksmo kūrybinėje erdvėje nebebus.
Nuotraukos – iš A. Cholinos šokio teatro archyvo
