Naujausias Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“ Karlovi Varų kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio. Pagrindinį visus ir viską bandančios kontroliuoti perfekcionistės vaidmenį jame atliko Gabija Jaraminaitė. Kurti nepriekaištingos šeimos įvaizdį šios aktorės vaidinama herojė stengėsi ir kitame L. Lužytės vaidybiniame filme – trumpametražėje komedijoje „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009 m.). Visai kitoks pasaulis – skausmingai tikras ir nesuvaidintas – atsiveria ne vieną prizą nuskynusiame dokumentiniame režisierės filme „Igrushki“ (2013 m.) apie Baltarusijos Žlobino mieste žaislus siuvančius namudininkus.
Abiejuose Jūsų vaidybiniuose filmuose pagrindinį vaidmenį kuria ta pati aktorė – Gabija Jaraminaitė. Šiek tiek panašus ir jos tipažas – moteris, kuriai svarbesnis šeimos įvaizdis nei artimųjų jausmai. Kodėl pasirinkote Gabiją?
Galbūt skambės per stipriai, bet Gabija man – pati geriausia aktorė Lietuvoje. Žaviuosi jos natūralumu, tikrumu, ji vaidina nevaidindama. Ar Gabija kuo nors artima šiems personažams? Tikrai ne. Manau, ji yra visiška priešingybė toms visus smaugiančioms ir kontroliuojančioms moterims. Gabiją atradau ieškodama aktorių filmuotis juostoje „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Šios veiksmas vyksta sovietiniais laikais. Viena fabriko darbuotoja vietinėje loterijoje laimi naują šaldytuvą, kita – šeimos fotosesiją, ją turi daryti iš Amerikos atvykęs fotografas. Visos atrankoje dalyvavusios aktorės kūrė labai panašius etiudus, o Gabija viską apvertė aukštyn kojomis – atrodė apimta siaubo. Iš pradžių bandžiau ją stabdyti, sakiau, kad turėtų džiaugtis prizu, bet Gabija atsakė, kad džiaugtis būtų visiška nesąmonė, nes tai, kas nutiko, yra liūdna ir baisu – juk reikės perklijuoti tapetus, sugalvoti, kuo svečią pavaišinti, kaip su juo susikalbėti ir t. t. Daugelis, sužinoję, kad atrinkau Gabiją, tikino, jog fabriko darbininkės vaidmuo – tikrai ne jai, bet aš mačiau, kad ši aktorė gali tapti bet kuo.
Kai pernelyg sureikšmini savo problemas, tereikia atsigręžti per petį ir pažiūrėti į išsišiepusį mirties veidą.
Šiame filme labai svarbus kontekstas, – tik sovietinėse šalyse gyvenę žmonės gali suprasti, kaip svarbu į šeimos nuotrauką įtalpinti naują šaldytuvą, kokia egzotika pamatyti gyvą užsienietį ir koks kulinarinis šedevras yra farširuoti kiaušiniai. Beje, juosta „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ gerai įvertinta ir Monake, Suomijoje, Vokietijoje. Ką atrado šių šalių žiūrovai?
Vakarų šalys tai suprato kaip pokštą. Juokinga, kai moteris dėl įspūdingesnio kadro nutaria savo nereprezentatyviai atrodantį vyrą pakeisti kitu. Klausimai, ar sunku mylėti kitą žmogų tokį, koks yra, kas tau svarbiau – jo jausmai ar įvaizdis, – universalūs. Aišku, posovietinės šalys tą situaciją mato plačiau, tad Lietuvos žiūrovų reakcija pasirodė daug stipresnė. Man buvo šešeri, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, bet yra išlikę daug prisiminimų iš ano laiko, ir jie gana gražūs. Akyse iškyla tos daržovių parduotuvės su vis dar kvepiančiais žeme burokėliais, morkomis ir bulvėmis, pilni krepšiai lazdynų riešutų, tinklinės rezginėlės, medinės, nelūžtančios rogutės...
Naujausias Jūsų kūrinys „Amžinai kartu“ kabina tą pačią temą, tik jau gerokai skaudžiau. Šįsyk šeima viskuo aprūpinta, puikiai atrodanti, bet visi jos nariai, regis, skrieja skirtingomis orbitomis. Net patirti didžiuliai emociniai sukrėtimai nieko nepakeičia. Kodėl neįvyksta tas visų laukiamas lūžis?
Man įdomi santykių tema. Norėjau parodyti tuos atitolusius, atšalusius, lyg ir nieko vienas kitam nebejaučiančius, bet vis dar kartu esančius žmones – moterį, vyrą ir jų dukrą – ir suprasti, kodėl dėvime kaukes, rodome, kad norime vienų dalykų, o iš tikrųjų norime kitų, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug nesusikalbėjimo, vienatvės. Esate teisi – laimingos pabaigos čia nėra, tai – ne holivudinė melodrama. Filme nėra ir labai aiškios istorijos, tai labiau poezija, gyvenimo fragmentai. Tuo aiškiu žinojimu, kaip viskas turi būti, kontrole moteris tarsi užsmaugia gyvenimą, neleidžia egzistuoti nei vyrui, nei vaikui ir emociškai miršta pati. Gyvenime nebūna taip, kad per akimirką įvyksta lūžis ir žmogus iš esmės pasikeičia. Net ir suvokdamas, kad elgiesi neteisingai, ne visada gali savo elgesį pakeisti, nes daug dalykų ateina iš vaikystės, iš santykių su mama, kitų patirčių. Po premjeros Karlovi Varuose prie manęs priėjo viena moteris, prisistatė kaip psichiatrė ir pasakė, kad diagnostiškai kone tiksliai nupiešiau psichologinį tam tikro tipo moterų portretą. Dar labiau nustebino maždaug 23-ejų vaikinas – jis karštai dėkojo už nuostabų filmą, sakė, kad be galo jį paveikė. Iki tol maniau, kad „Amžinai kartu“ skirtas moterims, bet paskui pagalvojau, kad nė viena moteris nenori matyti savęs tokios. Pažiūrėjusios filmą jos sako: „Oi, kaip baisu“, bet savęs neatpažįsta.
Papasakokite apie savo šeimą. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Buvau tėčio dukra. Jis mylėjo mane besąlygiškai, be pertraukų ir išimčių, visokią. Labai tikras žmogus, jo meilė nesuvaidinta. Esu vienturtė. Senelis sakydavo, kad nemokėjau vaikščioti, tik bėgiojau. Buvau labai judrus vaikas, žaidžiau tenisą. Man rūpėjo šunys, katinai, mėgau su berniukais laipioti po medžius ir muštis. Paauglystėje maištavau, vaikščiojau susivėlusi, mūvėjau savo pasiūtus džinsus, prisegiotus žiogelių, grojau būgnais ir sakiau, kad užaugusi nebūsiu niekuo. Baigusi mokyklą, įstojau studijuoti psichologijos, nes tais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nebuvo režisūros kurso. Kitais metais psichologiją mečiau ir įstojau į režisūrą. Negalėčiau sakyti, kad kinas buvo mano gyvenimo svajonė. Nelabai net žinojau, kur stoju.
Norėjau suprasti, kodėl dėvime kaukes, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug nesusikalbėjimo ir vienatvės.
Teko girdėti, kad režisūra laikoma labai vyriška profesija, o moterys režisierės susiduria su diskriminacija. Ar tai tiesa?
Niekada neteko susidurti su diskriminacija. Mūsų kurse buvo po lygiai vaikinų ir merginų. Manau, jei toks požiūris kada nors ir egzistavo, dabar jis traukiasi. Lietuvoje ir visame pasaulyje moterys režisierės skina prizus. Man savaime suprantamas dalykas, kad vyrai ir moterys yra lygūs, niekada nesijaučiau esanti prastesnė. Kaip pats jautiesi, taip tave priima ir kiti. Kartais tos kalbos apie diskriminaciją man skamba kaip pasiteisinimas. Jei filmas stiprus ir geras, niekam neįdomu, kas jį sukūrė – vyras ar moteris.
Kaip manote, ar vis dėlto egzistuoja kokie nors skirtumai tarp to, kaip pasaulį mato režisierius vyras ir režisierė moteris?
Sunku kalbėti apibendrintai, bet man atrodo, kad vyrams labiau rūpi globalūs, politiniai dalykai, o moterims – santykiai, vidinis žmogaus gyvenimas. Vis dėlto manyčiau, kad tematiką kur kas labiau lemia istorinis laikotarpis. Šiuo metu filmuose dažnai analizuojamos socialinės, politinės problemos, nes įprastas pasaulis griūva, viskas keičiasi. Man artimesnis XX a. aštuntojo dešimtmečio kinas ir asmeninės laisvės tema. Suvokti, kad tradicinis scenarijus – baigti mokyklą, ištekėti, nusipirkti namą ir pagimdyti vaikų, nebūtinai yra vienintelis, tais laikais buvo didelis lūžis. Reikėjo drąsos tam pasipriešinti, išlaisvėti. Mėgstamiausias mano filmas – 1983 m. prancūzo Maurice'o Pialato sukrutas „Už mūsų meilę“ (pranc. „À nos Amours“).
„Amžinai kartu“ filmavo garsus rumunų operatorius Olegas Mutu, tarp jo darbų – festivaliuose apdovanoti filmai „Pono Lazaresku mirtis“, „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, „Už kalvų“. Ar sudėtinga buvo kartu dirbti?
Labai norėjau dirbti su Olegu Mutu, jis filmavo daugelį Rumunijos naujosios bangos filmų. Iki tol buvome nepažįstami, niekada nesimatėme. Pirmąsyk bendravome skaipu. Prisimenu pirmąjį įspūdį – įsijungia kamera, ir per visą ekraną pamatau didžiulę galvą garbanotais plaukais. Jis prisidegė cigaretę, ir tai iškart pažadino nostalgiją akademijos laikams, priminė senuosius bohemiškus kino mokyklos dėstytojus. Iš pradžių, kol vienas kitą supratome ir perpratome, dirbti buvo gana sudėtinga. Paprastai operatorius ir režisierius piešia kadrus, aptaria, kaip ir ką filmuos, bet su Olegu buvo kitaip. Jis labai mažai kalba, ateina į aikštelę ir laukia, kol sustatysiu lyg teatre mizansceną. Sėdi ant medinės dėžės, rūko, žiūri. Tada jam paduodama kamera, jis pradeda vaikščioti paskui aktorius ir, stebėdamas, kaip repetuojame, filmuoja savo nuožiūra. Tai įdomu, nes leidžia pastebėti kai ką nauja, ko iš anksto nesuplanuosi, bet ir sunkiau nei tuo atveju, kai įeini į aikštelę jau padaręs namų darbus. Kai subrendome didžiajam konfliktui, abu išsirėkėme kaip reikiant. Šaukiau: „Nesuprantu, kaip man su tavimi dirbti!“, jis irgi šaukė, kad nežino, kaip dirbti su manimi. Sukvietėme visus, pasitarėme, ir reikalai išsisprendė. Rezultatas man patiko. Olegas filmuoja tokia lyg ir dokumentine maniera, vienu kadru, kai stebi, seki veiksmą tarsi savo akimis, be jokių papildomų efektų, vaizdo konstravimo.
Dokumentika nesvetima ir Jums. Prisipažinsiu, filmas „Igrushki“ man padarė tikrai didelį įspūdį. Ar neketinate grįžti prie šio žanro? Kuo skiriasi vaidybinio ir dokumentinio filmų kūrimas? Ar sunku kuriant pastarąjį atsispirti pagundai kiek parežisuoti tikrovę?
Dokumentinis filmas nuo vaidybinio skiriasi panašiai kaip kėdė nuo apelsino. Dokumentikoje labai brangus procesas. Daug išmoksti, patiri, turi daug įveikti, užmegzti artimą kontaktą su žmonėmis. Čia daug laisvės ir neapibrėžtumo, nes niekada nežinai, ko sulauksi. Kurdamas vaidybinį filmą tas situacijas gali kontroliuoti. Pasiilgstu dokumentikos. Esu sukūrusi tik vieną dokumentinį filmą, tad neturiu daug patirties, filmavau taip, kaip mačiau, kaip išėjo, bet nematau nieko blogaįtraukti realius herojus į tam tikrą surežisuotą situaciją ir stebėti, kaip jie elgsis. Manau, kad tai, ką nori filmu pasakyti, kur kas svarbiau nei tai, ar kiekviena situacija yra 100 procentų autentiška.
Girdėjau, kad Jums siūlė nemažai pinigų už tai, kad filmą „Igrushki“ perkurtumėte, padarytumėte socialesnį, labiau politizuotą, bet atsisakėte. Ar nesigailite?
Tai buvo švedų televizijos pasiūlymas. Tai, ką sukūriau, – labiau poezija, o televizijai reikia kitokio žanro – su tam tikru politiniu kontekstu, paaiškinimais. Tąsyk atsisakiau, bet nekeliu kumščio ir nemojuoju juo vaizduodama save kaip kovotoją už meną ir tiesą. Tai būtų buvęs tiesiog kitas kūrinys, o ne išdavystė. Padaryti jį labiau žurnalistinį gal ir visai įdomi patirtis. Priežastys, kodėl nenorėčiau perkurti to filmo, kur kas praktiškesnės – praleidau su juo labai daug laiko, tiesiog nesinori vėl lipti į tą pačią upę.
Paauglystėje maištavau, vaikščiojau susivėlusi, grojau būgnais ir sakiau, kad užaugusi nebūsiu niekuo.
Ką veikiate šiuo metu? Kur gyvenate, ką kuriate?
Šiuo metu labai intensyviai rašau scenarijų. Galiu išduoti tik tiek, kad šio filmo veiksmas vyks Airijoje. Pagrindinės jo veikėjos – trys emigrantės lietuvės, bet man įdomesnis ne emigracijos reiškinys, o žmogaus laimės siekis, jo svajonės ir tikėjimas, kad kažkur pasaulyje geriau nei čia, užtenka ten nuvažiuoti, ir gyvenimas nusidažys vaivorykštės spalvomis. Tai filmas apie svajonę. Jis turėtų vadintis „Pilis“, o prasidės tuo, kad jauniausia herojė kviečiama į pilį padainuoti. Daugiau nesakysiu nieko (juokiasi). Scenarijų rašau Lietuvoje, bet prisipažinsiu – klausimas, kur gyvenu ir kur yra tikrieji mano namai, man vienas sunkiausių. Per pastaruosius metus gyvenau daug kur – Berlyne, Čilėje, Mianmare, Nepale, Dramblio Kaulo Krante, Indijoje. Nesu prisirišusi prie vienos vietos, esu laisva kaip vėjas. Tarkim, Čilėje atsidūriau, kai vienas draugas išvažiavo montuoti filmo, tad liko laisvas butas. Mano širdis Lotynų Amerikoje plaka daug stipriau, toks jausmas, kad ten gyvenau praėjusiame gyvenime. Labiausiai mane žavi žmonės – jie tokie paprasti, kalbėdami žiūri į akis, nepaisydami aplink tvyrančio skurdo, šoka, dainuoja. Be vilties, kad pagerės, bet ir nekamuojami nevilties. Kai iš Čilės skridau namo, Paryžiuje vykdyti teroro aktai. Išlipi oro uoste, čia pat – prabanga: žymių vardų parduotuvės, įmantriausias maistas, o tame visame pertekliuje – ne laimė, bet ašaros, žmonės sutrikę, išsigandę. Norėjosi apsisukti ir grįžti atgal.
Kalbantis su Jumis ir žiūrint Jūsų filmus atrodo, kad sustyguotos Vakarų visuomenės šaltis baugina labiau nei mažiau civilizuotų kraštų skurdas ir purvas?
Labai taikliai pastebėjote. Kai man sako, kad keliauti vienai po Afrikos ir Azijos šalis reikia drąsos, pagalvoju, ar tai tikrai drąsa. O gal bailumas? Gal bėgu iš baimės gyventi šitame steriliame, pernelyg civilizuotame pasaulyje? Būdama tuose, kaip sakote, necivilizuotuose kraštuose jaučiu, kad gyvenu. Ten žemė, ant kurios stovi, tikra, jaučiau iš jos srūvančią gyvybę. O pažiūrėkit čia: kiek akis užmato – betonas, cementas, plytelės, laiptukai, sutvarkytos vejos. Žmonės ten irgi kitokie. Italijoje nemokėdama kalbos nesusikalbu, o Nepale – laisvai. Nes ten daugiau žmogiškumo, natūralaus smalsumo, domėjimosi, noro suprasti ir padėti. Esu vokiečių projekto „Mažieji herojai“ bendraautorė. Jo tikslas – aplankyti 199 pasaulio šalis, filmuoti jose mokyklą lankančius vaikus iki 12 metų ir užduoti jiems gana paprastus klausimus. Tarkim: „Kas tau atrodo svarbiausia pasaulyje?“ Arba: „Ką pakeistum, jei būtum šios šalies prezidentas?“ Filmavau Nepale, Indijoje, Dramblio Kaulo Krante, dabar mane siunčia į Burundį, bet ten labai įtempta padėtis, tad nežinau, ar verta rizikuoti gyvybe. Visada vykstu viena – taip ne tik gauni daug adrenalino, bet ir artimai susipažįsti su vietos žmonėmis. Dažniausiai tenka bendrauti pirštais, gestais, bet kažkaip susikalbi. Kiekviena istorija unikali. Nepale filmuotas berniukas Aniš į mokyklą eina dvi valandas, tiek pat laiko keliauja atgal. Jis keliasi per upę ant lyno pakabintoje didelėje geležinėje pintinėje ir vienas eina per džiungles, kur gali būti suėstas laukinių žvėrių. Taip į mokyklą jis vaikšto jau 4-erius metus, bet vis dar nemoka nei skaityti, nei rašyti. Turi anglų kalbos mokytoją, kuris angliškai moka ištarti tik vieną sakinį: „Aš esu anglų kalbos mokytojas“. Į klausimą, kas jam atrodo svarbiausia pasaulyje, berniukas atsakė, kad tai – vandens čiaupas. Jei galėtų, padarytų, kad toks būtų kiekviename name, tada nereikėtų kasdien kopti aukštai į kalnus atsinešti vandens. Čiaupą vaikas matė tik mokykloje, ir tai jam atrodo tikras stebuklas – užtenka pasukti rankelę, ir vandens gali turėti kada nori ir kiek nori. Klausimo, ką darytų tapęs šalies karaliumi, jis nesuprato, nes nežinojo, kas yra šalis. Šalimi Aniš vadino savo gimtąjį kaimą, vaiko pasaulis baigėsi ties to kaimo ribomis. Indijoje filmavau mažą mergaitę Sandžiną. Ji gyvena Vakarų Bengalijoje, labai skurdžiame, iš genčių susiformavusiame krašte. Mergaitės čia ištekinamos 8-erių ar 9-erių metų, o vaikų prostitucija laikoma visiškai normaliu šeimos pragyvenimo šaltiniu. Tos ką tik ištekėjusios mergaitės sodinamos namo priekyje ant suoliuko ir laukia klientų... Tokios kelionės praskiedžia komfortišką, tvarkingą gyvenimą. Kai esi Europoje, atrodo, kad taip gyvena visas pasaulis, bet užtenka iš jos išvažiuoti, ir ši iliuzija sugriūva. Tada supranti, kad esi mažuma, o likęs pasaulis sukasi visai kitoje realybėje. Tai atkuria balansą ir sumažina riziką tapti tokia moterimi, kokią matome filme „Amžinai kartu“.
Jei filmas stiprus ir geras, niekam neįdomu, kas jį sukūrė – vyras ar moteris.
Nereikia važiuoti labai toli. Tuo unikaliu tikrumu išsiskiria ir Baltarusijoje Jūsų nufilmuotas „Igrushki“. Išties stulbina tai, kad tie žmonės nesigėdija būti prieš kameras tokie, kokie yra: netvarkingi, neturtingi, besikeikiantys, kartais girti ir agresyvūs...
Tai ir yra tų žmonių stiprybė. Jiems nesvarbu, kaip jie atrodo, jie neturi tikslo ką nors apgauti, varganas gyvenimas jiems nedaro gėdos. Tokie žmonės yra mūsų viltis. Pas mus taip svarbu, kaip atrodai, kaip esi apsirengęs, kokie tavo namai. Važiavau į šį susitikimą Gedimino prospektu. Visur statybos, griūva seni pastatai, žioji duobės, dygsta betono ir stiklo monstrai. Pasistačiau automobilį prie Lukiškių kalėjimo. Kaip tik tuo metu pro jo vartus nešė karstą. Net sustingau nuo vaizdo. Kalėjimas ir karstas, iš vienos nelaisvės – į kitą. Ir visa tai vos už kelių metrų nuo blizgių fasadų. Prisiminiau savo mėgstamą posakį: „Mirtis visada eina už tavęs.“ Kai pernelyg sureikšmini savo problemas ar pradedi geisti kokių nors materialių dalykų, ir tai tau ima atrodyti svarbiau už viską gyvenime, tereikia atsigręžti per petį ir pažiūrėti į išsišiepusį mirties veidą.
PORTRETO ŠTRICHAI
Gimė 1985 m. liepos 17 d.
Credo. „Kuo mažiau galvoti apie gyvenimą ir kuo daugiau jį gyventi.“
Savo gyvenimo neįsivaizduoja be... vienatvės.
Baimė. „Vaikystėje labiausiai bijodavau, kad nepasodintų į kalėjimą, mat tėvas mėgo juokauti, kad jei neklausysiu, mane ten uždarys. Iki šiol bijau prarasti laisvę – laisvę keliauti, mąstyti, daryti ką noriu, ką jaučiu, vaikščioti savo kojomis.“
Apdovanojimai. Filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ pelnė didįjį prizą Baku ir Monako tarptautiniuose filmų festivaliuose, Landau festivalyje pripažintas geriausiu užsienio filmu. „Igrushki“ Tbilisio festivalyje „CineDoc“ pelnė geriausio filmo apdovanojimą, buvo atrinktas į Palm Springso, Krokuvos, Vysbadeno dokumentinių filmų festivalius. „Amžinai kartu“ pasaulinė premjera vyko Karlovi Varų festivalio konkursinėje programoje „East of the West“, Lietuvoje šį filmą pamatysime kitų metų sausį.
Jei nebūtų režisierė. „Manau, galėčiau kokioje nors Pietų Amerikos mažo miestelio kavinėje ant vandenyno kranto virti kavą vis tiems patiems penkiems nuolatiniams klientams. Man patinka tokie maži užkampiai, kur net lango stiklu ropojančios musės turi savo vardus.“
Mėgstamiausias rašytojas – Davidas Herbertas Lawrence'as.
